Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-65-459/2016

Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-14586-2013-1)

NUTARTIS

2016 m. vasario 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės B. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei B. K. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo bei pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo, trečiasis asmuo J. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-08-18 sprendimu tenkino dalį ieškinio ir dalį priešieškinio: pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovui A. K. asmeninės nuosavybės teise priteisė 20 procentų arba 50000 rublių įstatinio kapitalo ribotos atsakomybės bendrovės „Černiachovskij Bekon“, 14 procentų arba 1400 rublių įstatinio kapitalo ribotos atsakomybės bendrovės „Fias Kaliningrad“; atsakovei B. K. asmeninės nuosavybės teise priteisė transporto priemonę Peugeot 307, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė iš ieškovo atsakovei 409,43 Eur kompensaciją. Atsakovė skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės

Atsakovė priešieškinyje prašė pripažinti, kad santuoka nutraukiama dėl ieškovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovė skundžia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.).

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek ir atsakovė), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tų pačių padarinių, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Atsakovė teigia, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis buvo neištikimas, be to, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jei sutuoktinis buvo neištikimas, preziumuojama, jog santuoka iširo dėl jo kaltės. Tačiau šiuo atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti neištikimybės faktą. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė jokių duomenų, išskyrus savo paaiškinimus, įrodančių ieškovo neištikimybės faktą. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog ieškovas neištikimybės fakto neneigė, o teismas nepaprašė šio fakto patvirtinti arba paneigti. Kolegija atmeta šį atsakovės argumentą, kaip nesudarantį pagrindo atsakovės nurodytas aplinkybes laikyti įrodytomis. Kaip jau minėta, asmuo, nurodantis, jog sutuoktinis buvo neištikimas, turi įrodyti neištikimybės faktą: atsakovė jokių šio fakto įrodymų nepateikė. Tai, kad, kaip nurodo atsakovė, ieškovas neneigė neištikimybės fakto, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes įrodinėjimo pareiga šiuo atveju paskirstoma taip, kad atsakovė turi įrodyti jos teigiamas aplinkybes, o ieškovas neprivalo paneigti to, kas nėra įrodyta. Taip pat atsakovė teigė, jog ieškovo kaltė dėl santuokos iširimo pasireiškė tuo, kad ieškovas paliko šeimą ir daugiau nei metus ja nesirūpino. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio atsakovės argumento, nurodė, jog atsakovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad ieškovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Pati atsakovė priešieškinyje nurodė, jog ieškovas rūpinosi finansine šeimos padėtimi - iki 2013 m. spalio mėnesio dengė didelę dalį namo išlaikymo išlaidų, teikė išlaikymą vaikams ir tik 2013 m. spalio mėnesį, kai informavo apie ketinimą nutraukti santuoką, nustojo finansiškai remti šeimą. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, kad ieškovas finansiškai rėmė šeimą ir neatsižvelgė į paties ieškovo poziciją, jog santuoka iširo žymiai anksčiau. Visgi atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog esant tokiai situacijai ji ėmėsi priemonių išsaugoti šeimą. Akivaizdu, jog ieškovas, nors ir negyvendamas kartu su kitais šeimos nariais, vykdė bent dalį santuokinių pareigų. Teismas, nustatydamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, privalo įvertinti ir šalių elgesį siekiant išsaugoti šeimą. Santuoką sudarę sutuoktiniai, sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad sutuoktiniai kartu kaip šeima negyvena. Nė vienas iš jų nepateikė įrodymų, jog santuoka iširo išimtinai dėl to, kad vienas iš jų pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, atsiradus nesutarimams, abi nedėjo pakankamų pastangų išsaugoti šeimą, neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso. Taigi abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs vienam kitam, dėl to sutriko jų tarpusavio bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys bei nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, o tai leidžia teigti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi šiuo atveju bendro intereso dėl šeimos gerovės nebebuvimas nulėmė sutuoktinių santykius ir galiausiai santuokos nutraukimą. Aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišklausė jos pozicijos (teismo posėdyje ji negalėjo dalyvauti dėl ligos), taigi užkirto kelią atsakovei pasisakyti dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Kolegijos nuomone, tai, kad byla buvo išnagrinėta pačiai atsakovei nedalyvaujant teismo 2015-07-29 teismo posėdyje, nesudaro pagrindo teigti, jog nenustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, byloje vyko ne vienas parengiamasis posėdis, kuriame dalyvavo tiek atsakovė, tiek jos atstovas, atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, priešieškinį, ne vieną prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, taigi turėjo visas galimybes suformuluoti ir išdėstyti savo gynybinę poziciją tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir parengiamųjų posėdžių metu. Kita vertus, atsakovė ir su apeliaciniu skundu nepateikė jokių naujų savo teigiamų aplinkybių įrodymų, taigi atsakovės argumentas, jog jai buvo užkirstas kelias pasisakyti dėl reikšmingų bylai aplinkybių, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kilnojamojo turto ir akcijų padalijimo bei kompensacijos priteisimo

Atsakovė priešieškinyje reiškė reikalavimą padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą: priteisti ieškovui kilnojamąjį turtą - baldus, buitinę ir kitokią techniką, kurių vertė 27070 Lt, o atsakovei priteisti kilnojamąjį turtą, kurio vertė 3770 Lt: 1) muzikinį centrą „Technics“ su 2 garso kolonėlėmis, vertė 390 Lt; 2) muzikiniam centrui skirtą spintelę - stalą, vertė 150 Lt; 3) stiklinį žurnalinį staliuką, vertė 80 Lt; 4) rašomąjį kompiuterinį stalą su 2 stalčiais, vertė 50 Lt; 5) dviratį Mangoose Switch, vertė 300 Lt; 6) dviratį Giant Vyprus, vertė 500 Lt; 7) dviratį Mangoose SMNEO, vertė 300 Lt; 8) nešiojamąjį kompiuterį, vertė 2000 Lt; taip pat priteisti atsakovei kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę kilnojamojo turto vertę - 11650 Lt. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės reikalavimo netenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos nurodytas kilnojamasis turtas iš tiesų egzistuoja.

CK 3.117 straipsnyje preziumuojamas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas. Komentuojant šį straipsnį įstatymų leidėjas nurodo, kad principas taikomas tik kai bendras sutuoktinių turtas dalijamas ir nereiškia, kad kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė bendro turto, nes apskritai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalys nėra nustatytos. CK 3.117 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuoja, kada teismui leidžiama nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo CK numatytais atvejais. Tokie atvejai nurodyti CK 3.123 straipsnyje, kurio 1 dalyje viena iš nurodytų aplinkybių leidžiančių taikyti šias nuostatas yra nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ir turtinė padėtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šeimos teisinių santykių bylose yra nurodęs, kad teismas turi nustatyti sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1, 2 dalys, 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.123 straipsnis), nustatyti turto vertę (CK 3.119 straipsnis), atsižvelgiant į CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes, parinkti turto padalijimo būdą, paskirstyti sutuoktiniams turtą natūra, siekiant išlaikyti nustatytas proporcijas, iš sutuoktinio, gavusio didesnę, nei jam priklauso, turto dalį, priteisti kitam sutuoktiniui kompensaciją pinigais. Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad, dalijant turtą, būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko atžvilgiu gali būti siejama su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu ir teismas kartu turėtų atsižvelgti ir į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma, remiantis Valstybės įmonės Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės.

CK 3.127 str. reglamentuoja, kad sutuoktinų turtas dalijamas natūra, tačiau atsižvelgiant į dalijamo turto savybes, sutuoktiniui priskirto turto vertė gali viršyti jo dalį iš bendro turto ir tuo atveju didesnę dalį gavęs sutuoktinis privalo išmokėti kompensaciją, kad ją išmokėjusio ir gavusio sutuoktinio dalys taptų lygios. Atsižvelgiant į tai, kad nukrypti nuo įstatyme numatyto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo byloje nėra įstatymo pagrindo, o dalijant sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, įstatyme prioritetas teikiamas turto dalijimui natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), todėl šalių turtas yra dalijamas lygiomis dalimis.

Atsakovė prašė padalinti jos nurodytą kilnojamąjį turtą. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog ginčo dėl kilnojamųjų daiktų tarp sutuoktinių nėra, nes jį sudaro asmeninio naudojimo daiktai, bet jie nutraukiant santuoką nedalintini. Ieškovas sutiko, jog atsakovė po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise valdytų visus santuokos metu įgytus ir jai buityje reikalingus daiktus. Ieškovo teigimu, jis su atsakove negyvena ir bendro ūkio nebeveda jau nuo 2001 metų, todėl visi daiktai buvo įgyti pačios atsakovės jos ir nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, o ieškovui jie nėra reikalingi.

Civilinio kodekso 3.89 straipsnyje yra numatyta, koks turtas laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe, 3.120 straipsnio 1 dalyje – jog į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu. Kolegija pažymi, jog atsakovės priešieškinyje nurodytas dalintinas kilnojamasis turtas pagal savo pobūdį nelaikytinas nedalintinu turtu, ieškovas iš esmės neneigia tokio turto egzistavimo fakto ir tai, jog daiktai buvo įgyti santuokos metu – nurodo, jog šie daiktai jam nėra reikalingi, atsakovė teigia, jog turtas yra ieškovo motinai priklausančiame name ir jai taip pat nėra reikalingas visas turtas – tik dalis jo. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo padalinti kilnojamąjį turtą jos prašomu būdu, pažymėjo, jog teismui nepateikta jokių duomenų apie turto egzistavimą, be to, net ir pateikus duomenis apie šio turto egzistavimą, turtas būtų priteistas atsakovei, nes turtą mažiausiai penkerius metus naudoja atsakovė, ieškovas turtu nesinaudoja, reikalavimų dėl jo nereiškia. Kolegija šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais. Atsakovė kartu su priešieškiniu pateikė dalintino kilnojamojo turto sąvadą, kuriame nurodė dalintiną turtą, jo įgijimo datą ir vertę, prie sąvado pridėjo turto įgijimo faktą patvirtinančius kvitus, tačiau šio sąvado byloje popieriniu formatu nėra. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nepateikė dalintino turto egzistavimo įrodymų padaryta neįvertinus visų į bylą pateiktų įrodymų, o tai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovės pateiktą sąvadą, sudaryti dalintino turto balansą, nustatyti realią dalintino turto vertę, nustatyti, kiek įmanoma turtą padalinti natūra, ir išspręsti reikalavimą dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto padalijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog CK 3.127 straipsnis reglamentuoja, kad sutuoktinių turtas dalijamas natūra, tačiau atsižvelgiant į dalijamo turto savybes, sutuoktiniui priskirto turto vertė gali viršyti jo dalį iš bendro turto ir tuo atveju didesnę dalį gavęs sutuoktinis privalo išmokėti kompensaciją, kad ją išmokėjusio ir gavusio sutuoktinio dalys taptų lygios. Dalijant sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, įstatyme prioritetas turėtų būti teikiamas turto dalijimui natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), todėl šalių turtas dalintinas lygiomis dalimis.

Atsakovė taip pat reiškė reikalavimą priteisti 112364,09 Lt kompensaciją už santuokoje įgyto turto panaudojimą ne šeimos reikmėms, tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu. Jos teigimu, bendromis šeimos lėšomis buvo baigta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovo motinai statyba (nuo 59 procentų iki 100 procentų). Pirmosios instancijos teismas šį atsakovės reikalavimą atmetė, motyvuodamas tuo, jog sutuoktinių pinigines lėšos buvo skiriamos šeimos poreikiams tenkinti, t. y. siekiant pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas gyvenamajame būste. Teismas pažymėjo, jog atsakovė kartu su vaikais minėtame būste gyveno beveik dvidešimt metų, ten gyvena ir šiuo metu, todėl padarė išvadą, jog lėšos, skirtos gyvenamojo namo įrengimui, buvo naudojamos šeimos gyvenimo kokybei užtikrinti. Įvertinęs tai, jog namų valda buvo naudojamasi neatlygintinai, atsižvelgiant į atsakovės pragyventą laikotarpį ieškovo motinai priklausančiame name, teismas padarė išvadą, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad į minėto turto pagerinimą investuotos lėšos galėtų būti pripažintos atsakovės patirtais nuostoliais. Civilinio kodekso 3.98 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės: 1) prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo; 2) prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; 3) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; 4) prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais; 5) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; 6) solidariosios sutuoktinių prievolės. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė priteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, kuri pasireiškia tuo, jog į ieškovo motinos namą buvo investuotos bendrąja jungtine nuosavybe esančios lėšos. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad lėšos buvo panaudotos tikslams, susijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymo, neatitinka faktinių situacijos aplinkybių. Ieškovas neginčija fakto, jog į jo motinai priklausančio namo įrengimo ir pagerinimo darbus buvo investuotos bendrąja nuosavybe esančios lėšos. Kadangi lėšos buvo investuotos į trečiojo asmens asmeninės nuosavybės pagerinimą, darytina išvada, jog tokio pobūdžio investicija nepriskirtina prie prievolių, vykdytinų iš bendro sutuoktinių turto. Todėl atsakovei turėtų būti kompensuotas bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą priteisti kompensaciją, nurodė, jog atsakovės pateikti kvitai neįrodo, jog buvo išleista jos nurodyta suma, tačiau išsamiai netyrė, kiek pagrįstas atsakovės reikalavimas priteisti konkrečią kompensacijos sumą. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išsamiai ištirti atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimu, ir spręsti, kuria dalimi tenkintinas atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo.

Atsakovė taip pat ginčijo teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui buvo priteista 20 procentų arba 50000 rublių įstatinio kapitalo ribotos atsakomybės bendrovės „Černiachovskij Bekon“, 14 procentų arba 1400 rublių įstatinio kapitalo ribotos atsakomybės bendrovės „Fias Kaliningrad“; prašė akcijas padalinti natūra. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio atsakovės reikalavimo ir priteisdamas akcijas natūra ieškovui, nurodė, jog RAB „Černiachovskij Bekon“ ir RAB „Fias Kaliningrad“ akcijas įgijo ieškovas, atsakovė niekada prie minėtų įmonių veiklos neprisidėjo, apie minėtų įmonių egzistavimą atsakovė sužinojo tik pradėjus nagrinėti bylą teisme. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo, yra išaiškinęs, kad turo padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes labiausiai atitinka savininko teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2011-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam turto padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti. Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiai, jų galimybė objektą bendrai valdyti ir naudoti.

Šiuo atveju teismas, priteisdamas ieškovui akcijas, o atsakovei – kompensaciją, ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su galimybe ir priimtinumu padalinti turtą natūra, ir padarė išvadą, jog šalių interesus labiau atitiks teismo parinktas padalijimo būdas (pažymėtina, jog atsakovė sutiko su ieškovo nurodyta akcijų verte). Sutiktina su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju egzistuoja subjektyvios priežastys netaikyti turto padalijimo natūra. Ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, tikėtina, kad padalijus nurodytą turtą natūra, būtų sukurta terpė šalims ir toliau konfliktuoti tiek asmeninių santykių srityje, tiek sprendžiant klausimus dėl įmonių valdymo ir jų veiklos. Atsakovė niekada prie minėtų įmonių veiklos neprisidėjo, apie minėtų įmonių egzistavimą sužinojo tik pradėjus nagrinėti bylą teisme, todėl teismo sprendimas priteisti akcijas ieškovui, atsakovei priteisiant kompensaciją, teisėtas ir protingas bei priimtas siekiant kiek įmanoma optimaliau suderinti visų ginčo šalių interesus.

Civilinio kodekso 3.118 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis (CK 3.118 straipsnio 3, 4 dalys). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė viso dalintino turto - nesivadovavo nurodytomis teisės normomis ir nesudarė dalintino turto balanso, taigi šioje dalyje neatskleidė bylos esmės. Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų, susijusių su santuokoje įgyto turto padalijimu, nenustatė dalintino turto balanso, šie pažeidimai negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir byla dėl šios dalies perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Teismo sprendimo dalis, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta santuoka tarp A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudaryta ir 1985-08-17 įregistruota Klaipėdos rajono civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 1364, bei pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, palikti nepakeistą.