Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-956-1188/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-24
Bylos Nr.: eA-956-1188/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-08005-2023-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas: M. D.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-956-1188/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08005-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 23S129673 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760046163, galiojantis iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. (toliau – ir Leidimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S130804 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2028 m. rugpjūčio 15 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas 2021 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėjui buvo pateiktas pildyti klausimynas, kuriame jis nurodė, kad 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu priėmė du tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui: Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, grindžiant tuo, kad, įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, – užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui bei Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija. Iš Sprendimų turinio matyti, kad tiek atsakovas Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne pateiktus klausimus. Anot atsakovo ir VSD, pareiškėjui nurodžius, kad 2016–2018 m. jis dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nesutiko su nurodytu vertinimu, kadangi nepagrįsta, kaip jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad baigęs vidurinę mokyklą, 2010 m. įstojo į Rusijos ekonomikos universitetą (bakalauro studijos), o 2012–2013 m. dirbo įmonėse (darbas su dokumentais, registracija ir pan.). Pareiškėjas 2014 m. baigė studijas ir įstojo į tą patį universitetą studijuoti magistro studijose, 2014–2015 – dirbo įmonėje OMGDizain ekonomistu, 2016 m. – Maskvos centrinio rajono prefektūroje (Ekonomikos departamento specialistas), vėliau 2016–2018 – Maskvos šiaurės vakarų administracinės apygardos prefektūroje – Ekonomikos departamento specialistu, 2018–2020 – Statybos ir būsto bei komunalinių paslaugų ministerijoje finansų skyriuje, 2020–2023 – UAB „Vaisera“ projekto vadovu. Taigi priešingai nei nurodoma ginčijame Sprendime Nr. 1, pareiškėjas Maskvos vyriausybėje nedirbo, o vien tai, kad pareiškėjas dirbo ekonomistu vietos savivaldos organuose pagal įgytą ekonomikos specialybę, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jos vykdomai politikai, juolab, kai paskutinius 3 metus jis dirba Lietuvoje, privačioje įmonėje. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime Nr. 1 nėra absoliučiai jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nors pareiškėjas nuo 2020 m. dirba Lietuvos Respublikoje. Nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime Nr. 1 nurodoma, jog nors jis, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo santykių minėtose įstaigose. Priešingai nei interpretuoja atsakovas ir VSD, jis, taip pat klausimyne, atsakydamas į klausimus dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos, išreiškė nepritarimą Ukrainoje vykdomiems veiksmams, bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tai turėjo būti analizuojama jo individualios situacijos aplinkybių kontekste, vertinant jo grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą. Sprendime Nr. 1 nurodoma, kad Migracijos departamento vertinimu, leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, tačiau ginčijamuose Sprendimuose nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad pareiškėjas savo aktyviai vykdytais veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, primenant, jog pareiškėjas klausimyne aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje, tai rodo priešingas pareiškėjo pažiūras nei interpretuoja atsakovas. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į Sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuoti reikalavimai.

6. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. Pareiškėjo atveju individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo ar uždraudimo atvykti priėmimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimus perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo, taigi Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

7. Pareiškėjo vertinimu, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, tai rodo, kad jo grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui konstatuota nepagrįstai. Nepagrįstai konstatavus pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, – nepagrįstai bei neteisėtai priimti ginčijami Sprendimai.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. liepos 27 d. raštą Nr. 18-8303 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus.

10. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Ginčijamas Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada yra motyvuota.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Aplinkybė, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.

12. Teigė, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jos pažiūras ir kaip pareiškėja jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan.

13. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo priimant ginčijamus sprendimus, nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog pareiškėjui 2020–2021 m. buvo išduota nacionalinė viza, turėtas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas nuo 2021 m. vasario mėn. iki šiol dirba vienoje iš Lietuvos įmonių. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio, darbinio pobūdžio. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

14. Pareiškėjo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas. Migracijos departamentas įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi bei kompetentingos institucijos išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, priėmė sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Atsakovo vertinimu, leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sprendimai priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD nuomone, priimant Sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti pareiškėjo nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 22 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams (leidimo laikinai gyventi keitimas).

19. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 23S128708 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šiame sprendime pažymėta, jog pareiškėjas klausimyno 2-ame klausime nurodė, kad 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje. Sprendimas Nr. 1 priimtas VSD rašto pagrindu, todėl atsakovas sprendė, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

20. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2023 m. rugpjūčio 17 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgdamas į tai, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi prašė neišduoti naujo ir panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjui 2020–2021 m. buvo išduota nacionalinė viza, šiuo metu pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas nuo 2021 m. vasario mėn. iki šiol dirba vienoje iš Lietuvos įmonių. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas sprendė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino.

21. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nors užsienietis, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjas 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

22. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktika.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, tiek Migracijos departamentas, tiek VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyną, kuriame jis nurodė, jog 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu. Pareiškėjas Maskvos vyriausybėje nedirbo, o vien tai, kad pareiškėjas dirbo ekonomistu vietos savivaldos organuose pagal įgytą ekonomikos specialybę, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jo vykdomai politikai, juolab, kai paskutinius 3 metus asmuo dirba Lietuvoje, privačioje įmonėje. Be to, pareiškėjas klausimyne išreiškė nepritarimą Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams prieš Ukrainą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui formali ir nepagrįsta.

24. Teismas dėl nurodytų pareiškėjo teiginių pažymėjo, kad Migracijos departamento ginčijamas Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis VSD raštu, kadangi pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Iš atsakovo Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, matyti, kad esminis Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindas yra VSD rašte pateikta informacija dėl pareiškėjo 2016–2018 m. darbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybės ekonomikos skyriaus konsultanto pareigose. Tačiau, kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1 turinio, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui 2020–2021 m. buvo išduota nacionalinė viza, Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 17 d., pareiškėjas nuo 2021 m. vasario mėn. iki šiol dirba vienoje iš Lietuvos įmonių, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, kad jo keliama grėsmė yra formali ir nepagrįsta, kadangi Migracijos departamentas pareiškėjo keliamą grėsmę sieja su pareiškėjo dirbtu darbu Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, nepagrįsti. Nustatyti pareiškėjo trumpalaikiai ekonominio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo buvusio darbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultanto pareigose bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, tačiau tai nėra aplinkybė dėl kurios ginčijami Sprendimai turėtų būti panaikinti. Tai, kad šiuo metu nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų skatinti nesantaiką, nereiškia, kad tokia grėsmė nagrinėjamu atveju nekyla. VSD rašto turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD rašte pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

25. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš klausimyno matyti, jog pareiškėjas 10-ame klausime (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?) pažymėjo, jog nepritaria, o 11-ame klausime (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?) pareiškėjas pažymėjo, kad Ukrainai. Sprendime Nr. 1 nurodyta, nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo santykių aukščiau minėtose įstaigose. Teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendime Nr. 1 nurodyta aplinkybe, kad grėsmė šiuo atveju kyla dėl pareiškėjo buvusios darbovietės, o ne dėl klausimyne pasirinktų atsakymo variantų, susijusių su nepritarimu Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams. Pareiškėjo nepritarimas Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui.

26. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas neatliko individualaus vertinimo, kadangi į ginčijamą Sprendimą Nr. 1 yra perkeltas VSD raštas, nevertintas proporcingumo principas, todėl jis neatitinka VAĮ reikalavimų 10 straipsnio 5 dalies, nurodė, jog Sprendime Nr. 1 remiamasi VSD raštu, papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimą laikinai gyventi, taip pat dirba vienoje iš Lietuvos įmonių. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1 remtasi informacija, susijusia su Rusijos vykdoma agresyvia politika bei duomenimis apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD Raštu, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas.

27. Teismo vertinimu, ginčo Sprendime Nr. 1 atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu. Nurodytų aplinkybių kontekste, atsakovas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pareiškėjo noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, kadangi užsienietis privalo atitikti Įstatymo reikalavimus. Teismas nesutiko, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, kadangi Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą.

28. Teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi ginčijamas Sprendimas Nr. 1 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą Nr. 1 priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime Nr. 1 neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo Nr. 1 motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl naikinti ginčijamą Sprendimą Nr. 1 nėra jokio pagrindo.

29. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjo individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo Sprendime Nr. 2 padarytas išvadas, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jo atžvilgiu yra neproporcingas.

30. Iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad atsakovas priimdamas sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Sprendime Nr. 2 pažymėta, jog įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

31. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl draudimas atvykti 5 metus laikytinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkamai nėra pagrindo naikinti Sprendimą Nr. 2.

32. Apibendrindamas teismas nurodė, kad skundžiami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 atitinka VAĮ administraciniam aktui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, pagrįstas surinktais duomenimis. Nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamus Sprendimus, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, teismo sprendimas nesuderinamas su aukštesnių teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose.

35. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pateiktos vertinimo, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, taisyklės, išaiškinta, kad vien darbo/tarnybos faktas, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas pagrindas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę, turi būti atliktas kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Priešingai nei nurodyta naujausioje šiam ginčui aktualioje teismo praktikoje, kuri buvo nurodyta ir pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant teismo posėdyje bei raštu pateiktoje baigiamojoje kalboje, nagrinėjamu atveju teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neatliko kompleksinio pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių vertinimo ir nepagrįstai konstatavo jo grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui. Šie – esminę reikšmę turintys argumentai, patvirtinantys atsakovo priimto sprendimo nepagrįstumą, teismo sprendime apskritai nevertinti (nutylėti), kas taip pat turėjo esminės reikšmės nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Šalies argumentai

36. Pareiškėjas teigia, kad neatsižvelgta į jo darbo, kurio pagrindu konstatuota grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, pobūdį, pareigybes, trukmę. Šiuo atveju pareiškėjas trejus metus dirbo ekonomistu vietos savivaldos organuose pagal įgytą ekonomikos specialybę, darbą baigė prieš 6 metus. Nors institucijos pareiškėjo keliamą grėsmę sieja su jo eitomis pareigomis, tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos reikalavo būti aukštos kvalifikacijos, turėti specialų karinį pasirengimą, ar turėti kitą žvalgybinės praktikos patirtį ir pan. (pareiškėjas neturi karinio išsilavinimo/neatliko karinės privalomosios tarnybos), ar eitos pareigos, pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos (tačiau jų nenuvertinus) byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Taip pat byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo darbas galėjo būti/ buvo tiek reikšmingas, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste.

37. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie jo tolesnį darbą (tarnybą) Rusijos įvairiose valdžios institucijose (asmuo dirbo civilio pareigose, nuo 2020 m. dirba UAB „Vaisera“ projekto vadovu), nenustatyta jokių jo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus, kadangi ji nėra individualizuota. Nenustačius konkrečių jo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui (pareiškėjas dirbo ekonomistu), ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie jo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.

38. Pareiškėjas teigia, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog jo prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, kad jis kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir pan. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažįsta, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek klausimyne, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu išreiškė aiškią poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, išreikšdamas aiškų nepritarimą bei nuomonę, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ši pareiškėjo pozicija nei atsakovo, nei teismo sprendimu nevertinti, nors ir paneigia lojalumą Rusijos rėžimui.

39. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju byloje nėra jokių objektyviai laike ir erdvėje egzistuojančių įrodymų, patvirtinančių jo grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui. Vien faktas, kad pareiškėjas prieš 6 metus dirbo vietos savivaldos organuose ekonomistu, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą.

40. Pareiškėjo vertinimu, nei iš VSD išvados, nei iš atsakovo Sprendimų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog jis kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir pan. Be to, pareiškėjas klausimyne gana aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė į esminius klausimus dėl jo sąsajumo su buvusia darboviete ir jo požiūrį dėl Rusijos valdžios palaikymo, taip pat ir dėl karo Ukrainoje. Pareiškėjo klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo veiksmai ir jo pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant ir perspektyviniu požiūriu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti.

Atsiliepimas

41. Atsakovo Sprendimuose bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Taigi nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus Sprendimus.

42. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

43. Atsakovas nurodo, kad nesutinka, jog VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Mano, kad ginčijamame Sprendime Nr. 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

44. Atsakovas teigia, kad aplinkybės, jog nuo darbo pabaigos praėjęs laikotarpis (šešeri metai), pareiškėjo išsakyta nuomonė dėl Rusijos agresijos ir Krymo priklausomumo bei jo tolesnis darbas nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

45. Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui (pareiškėjas dirbo ekonomistu), ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta. Atsakovas pažymi, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Atsiliepimas

46. Atsakovas teigia, kad iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog jame remtasi ne tik VSD išvada, tačiau papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimą laikinai gyventi, taip pat dirba vienoje iš Lietuvos įmonių, nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Priimant ginčijamus Sprendimus remtasi informacija, susijusia su Rusijos vykdoma agresyvia politika bei duomenimis apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Todėl nesutinka, kad sprendimai priimti vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, kadangi Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą.

47. Migracijos departamento Sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką. Šiuo atveju pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimus.

48. Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose administracinėse bylose faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsiliepimas

49. Atsakovo teigimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.

52. Atsakovui, priimant byloje skundžiamus Sprendimus ir administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, VSD teikė turimą informaciją ir vertinimą, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, potencialiai gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Darbas valstybės institucijoje per se (savaime) suponuoja tai, kad asmuo yra lojalus režimui ir pasikeitus situacijai, pavyzdžiui Rusijos karinės agresijos atveju, gali būti išnaudotas specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

53. VSD dėl pareiškėjo argumentų, kad teismo sprendimas nedera su naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, jog administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad Rusija Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę, jog nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina tinkamai įvertinti Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Be to, šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

54. VSD nuomone, teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka turėti duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje), kuriais remdamasis VSD, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, prognozuoja grėsmes valstybės saugumui (šiuo atveju daro išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui).

55. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad buvę Rusijos Federacijos valstybinių institucijų darbuotojai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, savo praktikoje patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Žemesnės instancijos teismas

56. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.

57. VSD dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, aiškiai nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau šio fakto nei Migracijos departamentas priimdamas Sprendimus, nei teismas nevertino, pažymi, kad Sprendimai nebuvo grindžiami pareiškėjo atsakymais į nurodytus klausimus. Nors pareiškėjas į šiuos klausimus ir pateikė „teisingus“ atsakymus (pažymėjo „varnelę“ reikiamoje vietoje), tačiau vien tik jie savaime negali paneigti byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

58. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, veikimą prieš tokią politiką.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, taigi skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui, teisėtumo ir pagrįstumo.

61. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad skundžiami Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendime nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, taip pat teismo sprendimas nedera su aukštesnių teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose.

63. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

64. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

65. Pagal ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

66. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, nurodė, kad 2016–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu.

67. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y., ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, su paklausimu, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kreipėsi į VSD.

68. VSD 2023 m. liepos 27 d. išvadoje nurodė, kad VSD vertinimu, M. D. dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, kad Rusijos Federacijos piliečiui M. D. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į nurodytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad Rusijos Federacijos pilietis M. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl prašė neišduoti jam leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

69. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 23S128708 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

70. Migracijos departamentas, surinkęs įrodymus ir įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, t. y. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2021 m. vasario mėn. dirba vienoje iš Lietuvos įmonių, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje neturi, įvertinęs, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio, atsižvelgdamas į VSD išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, Sprendimu Nr. 1 panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo Nr. 2 priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

72. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

73. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

74. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu 2016–2018 metais, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, jog jis dirba, ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje bei skundžiamuose Migracijos departamento Sprendimuose nurodytas aplinkybes.

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijos institucijoms, palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Šių VSD nustatytų aplinkybių nepaneigia pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos Maskvos vyriausybėje ekonomikos skyriaus konsultantu, todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą.

77. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai grindžiami VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos institucijoje, tačiau iš šių Sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Migracijos departamentas neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjo siekis likti Lietuvos Respublikoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų.

78. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

79. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

80. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o priimti Sprendimai remiantis tokiu vertinimu yra pagrįsti ir teisėti.

81. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

82. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

83. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras KryževičiusDainius RaižysEgidijus Šileikis