- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-05
- Bylos Nr.
- eI2-4799-621/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06637-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Gediminas Lukaševičius
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
dalyvaujant pareiškėjui A. P. ir pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Gediminui Lukaševičiui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249402 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Pareiškėjas 2012 metais drauge su partneriu Lietuvos Respublikoje įsteigė juridinį asmenį UAB ,,Heag“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), su 100000 Lt įstatiniu kapitalu, (toliau – Bendrovė) kuri 2012 m. liepos 27 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Bendrovės steigimo dokumentuose buvo apibrėžtas bendrovės veiklos tikslas – gauti pelną vykdant komercinę – ūkinę veiklą. Šiuo tikslu bendrovė ir pradėjo vykdyti veiklą.
Nuo 2013-04-26 Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir nepertraukiamai keičiamas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2013-07-04 toje pačioje Bendrovėje taip pat nepertraukiamai.
Nuo Bendrovės įsteigimo jos veikla nė karto nebuvo sustabdyta, 2020 metais Bendrovės pardavimo pajamos siekė 2 371 780 Eur, o grynasis pelnas buvo 419 500 Eur.
2023-12-14, t. y. baigiant galioti anksčiau išduotam leidimui laikinai gyventi, pareiškėjas Migracijos departamentui teisės aktų nustatyta tvarka pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą ir kitus dokumentus, patvirtinančius UTPĮ 40 str. 1 d. 5 p. bei 45 str. 1 d. 1 p. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. 2024-01-19 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760334833, galiojantis iki 2026-02-19, asmeniui įteiktas 2024-02-21.
2024 m. spalio 22 d. pareiškėjas išvyko į komandiruotę, o 2024 m. lapkričio 1 d., grįžtant namo, Vilniaus oro uoste kertant pasienio kontrolės punktą, nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pasienio kontrolės pareigūnai informavo apie tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760334833 yra panaikintas, pareiškėjui negrąžino dokumento, o pareiškėjas buvo privestas išskristi iš Vilniaus oro uosto pirma pasitaikiusia kryptimi, su minimaliais asmeniniais daiktais (ilgesnėms kelionėms nepritaikytu rankiniu bagažu).
Prisijungęs prie savo paskyros Elektroninių migracijos paslaugos svetainėje MIGRIS pareiškėjas sužinojo, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 24S212140 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760334833.
Iš 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 24S212140 turinio matyti, kad Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 m. sausio – kovo mėn. – 4200 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 3568,78 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 1722,73 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1600 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 1633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. –1600 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3578 Eur, be to, nuo 2024-05-04 Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimus.
Netrukus po to buvo priimtas ir ginčijamas Sprendimas.
Pranešime nurodoma, kad Sprendimas priimtas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi. Kitų Sprendimo priėmimo motyvų ar argumentų pranešime nenurodoma.
Motyvuojamoji dalis
UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatytas ilgas sąrašas atvejų, kuomet Migracijos departamentui įstatymas suteikia įgaliojimus priimti individualų administracinį aktą ir uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo gautame pranešime nenurodoma, kokios Migracijos departamento nustatytos aplinkybės ar kokie motyvai tapo Sprendimo pagrindu.
Kita vertus, pareiškėjas daro prielaidą, kad Sprendimo pagrindu tapo tai, kad Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 24S212140 pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760334833.
Šiame kontekste būtina pažymėti, kad pagal UTPĮ 133 str. 1 d. nustačius aplinkybes, suteikiančias Migracijos departamentui įgaliojimus priimti individualų administracinį aktą, jam suteikiama diskrecija uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, ar ne. O jei sprendžiama uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, tai suteikiama teisė parinkti tokio draudimo terminą, kuris turėtų būti ne ilgesnis kaip 5 metai, t. y. parinkti sankciją, kuri nepažeidžiant teisės aktų neribotų užsieniečio teisių ir laisvių ne daugiau nei reikia saugomoms vertybėms apginti.
Migracijos departamentas pareiškėjui parinko griežtesnę nei vidutinę UTPĮ 133 str. 1 d. nustatytą sankciją ir toks sprendimas laikytinas nepagrįstu dėl šių aplinkybių:
Pareiškėjas turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 2012 m. vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. nuosavybės teise valdo 50 proc. Bendrovės akcijų, bei dirba Bendrovėje, kuri veikia pelningai, yra sukūrusi 5 darbo vietas ir toliau planuoja plėtrą. Bendrovė nuolat vykdė nustatytas prievoles, laiku ir tinkamai deklaravo ir mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą. Vien per laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2024 m. spalio 1 d. Bendrovė sumokėjo 576 689 Eur mokesčių. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šalis pakenktų Bendrovės veiklai, nes Bendrovė užmezgusi ryšius su verslo partneriais Lietuvoje, kitose ES šalyse, bei už jos ribų. Be pareiškėjo indėlio juos išlaikyti bus labai sunku.
Iki 2024 m. griežtai laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, t. y. nėra teistas ar baustas už administracinius nusižengimus, o 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, Migracijos departamento nustatytas neatitrinkimas UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimams, buvo pirmas, vienintelis ir trumpalaikis.
Šiame kontekste taip pat būtina pažymėti, kad pareiškėjas niekada nebuvo Bendrovės vadovu. Pareiškėjas dėl lietuvių kalbos nepakankamo mokėjimo bei teisinių žinių stokos, buvo nusišalinęs nuo Bendrovės veiklos organizavimo ir darbuojasi tik profesinėje srityje, t. y. komercijos direktoriaus pareigose. Bendrovės veiklos organizavimas buvo patikėtas samdomam vadovui, kuris buvo tiesiogiai atsakingas už bendrovės veiklos tikslų siekimą, Bendrovės veiklos organizavimą, darbuotojų priėmimą į darbą, ir jų atleidimą ir pan.
Iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo šeši darbuotojai. 2024 m. balandžio 16 d. inžinierius S. K. dėl pablogėjusios sveikatos pasiprašė atleidžiamas iš užimamų pareigų pagal LR DK 55 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), o neilgai trukus ir tiekimo vadybininkas R. B. pateikė prašymą jį atleisti iš užimamų pareigų nuo 2024 m. gegužės 3 d. Šis darbuotojas taip pat buvo atleistas pagal LR DK 55 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).
Suprantame, kad tam tikrą laikotarpį Bendrovė neatitiko vieno iš UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų, tačiau prašo atsižvelgti į tai, kad tokia situacija susidarė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, o Bendrovė dėjo pastangas nedelsiant užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas.
Pareiškėjas savo veiksmais nepadarė žalos Lietuvos visuomenei, valstybei ar saugomoms vertybėms, dėl kurios pareiškėjui turėtų būti draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas šalis. Migracijos departamento nustatytas neatitikimas UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimams jau sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui. 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 24S212140 pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760334833, o naujo leidimo laikinai gyventi pareiškėjas galės prašyti tik po vienerių metų (UTPĮ 35 str. 2 d.). Taikyti papildomas sankcijas ir drausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas šalis nėra jokio pagrindo. Tokios sankcijos pareiškėjui yra perteklinės.
Migracijos departamentas uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką riboja pareiškėjo galimybes laiku ir tinkamai vykdyti savo darbo funkcijas pagal darbo sutartį Bendrovėje, taip pat realizuoti savo kaip akcininko teises ir pažeidžia LR Konstitucijos 46 str. nustatytą pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę. Lietuvoje liko teisėtai uždirbtos ir sukauptos pareiškėjo santaupos, bei lėšos asmeninėje banko sąskaitoje ir yra pareiškėjui nepasiekiamos, nes Lietuvoje liko visi prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenys.
Pareiškėjas mokėdamas mokesčius Lietuvoje, įskaitant valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas į biudžetą, turi teisę į nemokamą sveikos apsaugą, tačiau galiojant draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas šalis šia teise negalės pasinaudoti ir tokia situacija pažeidžia LR Konstitucijos 48 str. nustatytą laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Dėl taikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Pareiškėjas pateko į padėtį prastesnę, nei buvo prieš kreipiantis į Migracijos departamentą. Pareiškėjui draudžiama atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į kitas Šalis, o tokios sankcijos pareiškėjui neproporcingai griežtos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindo manyti, kad Migracijos departamentas neįsigilino į faktines aplinkybes, vykdant administracinę procedūrą nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą patenkinti. Plačiau paaiškino skunde nurodytas aplinkybes.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad 2024-09-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S212140 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760334833, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. bei 50 str. 1 d. 7 p. pagrindais, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024-11-07 priėmė sprendimą Nr. 24S249402 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau - SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau - ginčijamas sprendimas).
Įstatymo 133 str. 1 d. nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Migracijos departamentas parinko griežtesnę nei vidutinę Įstatymo 133 str. 1 d. nustatytą sankciją ir toks sprendimas laikytinas nepagrįstu. Nesutinka su tokiais pareiškėjo teiginiais. Pirmiausia, nesuprantami pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo atžvilgiu yra priimta griežtesnė, nei vidutinė Įstatymo sankcija. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui į Lietuvos Respubliką ginčijamu sprendimu uždraudžiama atvykti 3 metams. Toks terminas nustatytas įvertinus visas aplinkybes bei Kriterijus vertinimo tvarkos nuostatas (socialinius, ekonominius, šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublika, buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį) ir laikytinas proporcingu.
Pareiškėjui ne vieną kartą buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 1 p., todėl preziumuotina, kad pareiškėjas žino Įstatymo reikalavimus, ypatingai Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. imperatyvius reikalavimus. Po to, kai pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi, iš Bendrovės, kurio dalyviu jis yra, buvo atleisti du darbuotojai turintys Lietuvos Respublikos pilietybes. Nuo 2024-05-04 Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, todėl pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitinka minėtų Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertinami pareiškėjo skundo teiginiai, kad tai yra trumpalaikis Įstatymo reikalavimų neatitikimas.
Tuo tarpu pareiškėjo skundo teiginiai, kad aptariama situacija dėl Bendrovės (ne)atitikimo Įstatymo reikalavimams susiklostė ne dėl jo kaltės, nes jis nebuvo Bendrovės vadovu, atmestini kaip nepagrįsti ir nereikšmingi nagrinėjamu atveju. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės dalyvis ir jam yra taikomi imperatyvūs Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024).
Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, išdėstančios reikalavimus įmonei ir jos darbuotojams, yra imperatyvios ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priežastys, dėl kurių užsienietis ar įmonė nebeatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., minėtą LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5189- 602/2019).
Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024, 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. eA- 2109-1047/2024). Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. eA- 2371-968/2023; ).
Galiausiai pažymėtina, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu - taigi, atmestini skundo argumentai dėl neproporcingumo (žr. LVAT 2024-09-11 nutartį adm. byloje Nr. eA-1964-556/2024).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad aptariama situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, kad jis moka mokesčius ir kitos nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo, Migracijos departamentui nustačius bei pareiškėjui niekaip nepaneigus fakto, kad Bendrovė kelis mėnesius (taip pat ir sprendimo priėmimo metu) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 3 d. nutartį adm. byloje Nr. A-942-552/2024).
Pažymi, kad ginčijamame sprendime įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
Pažymi, kad valstybė, atsižvelgdama į savo tarptautinius įsipareigojimus, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Uner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje de Souza Ribeiro prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 22689/07). Teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygas, kurioms esant užsieniečiui gali būti išduodamas (keičiamas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekiama neleisti piktnaudžiauti Lietuvos migracijos sistema, procedūromis ir sukčiauti, t. y. įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse įtvirtintą migracijos procesų valdymo tikslą (16.4 p.) ir atsparumo principą (17.6 p.). Be to, šioje teisės normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (keitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokį leidimą šiuo konkrečiu pagrindu.
Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Plačiau detalizavo atsiliepime nurodytas aplinkybes.
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
2024-09-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S212140 panaikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi Nr. 760334833, galiojantį iki 2026-02-19 vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p., nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą vadovaujantis UTPĮ 133 str. 1 d., 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 str. 1 d. a p. ir 2 d. c p., Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių (toliau – ir NAS taisyklių) 15 p., Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarkos) 11 ir 14 p.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
Taip pat paminėtina, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-16583-816/2024 nurodoma, kad įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Kaip matyti iš Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 24S212140, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad gavęs leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekė formaliai atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą: 2024 m. sausio mėn. bendras įmonės darbuotojams, atitinkantiems UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, mokamas darbo užmokestis buvo 4200 Eur, o pakeitus leidimą laikinai gyventi ir praėjus keliems mėnesiams bendras darbo užmokestis jau gegužės mėn. sumažėjo iki 1722,73 Eur; 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo atleisti du darbuotojai, nauji darbuotojai priimti nebuvo – t. y. asmuo neužtikrino, kad atitiks UTPĮ nustatytus 3 leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką; asmuo, pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 str. 5 d. į Migracijos departamentą nesikreipė) tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. 24S212140 nustatytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės (kad pakeitus leidimą laikinai gyventi ir praėjus keliems mėnesiams, įmonės, kurios dalyvis yra pareiškėjas, bendras darbo užmokestis jau gegužės mėn. sumažėjo iki 1722,73 Eur; 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo atleisti du darbuotojai, nauji darbuotojai priimti nebuvo, pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 str. 5 d. į Migracijos departamentą nesikreipė) nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, ginčijamo Sprendimo dalyje, kuria nuspręsta dėl pareiškėjo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, todėl jis neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, Kriterijų vertinimo tvarkos ir yra naikintinas ir šioje dalyje. Taigi pareiškėjo skundas yra tenkintinas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 24S249402 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249402.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.