Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės,

nuteistųjų gynėjams advokatams Loretai Guižauskienei, Artūrui Šukevičiui, Nikolajui Voinovui (Nikolaj Voinov),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. V., R. V. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendžiu paskirta bausme, R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams;

L. V. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams;

A. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 10 parų arešto; vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas A. G. priklausantis automobilis VW Pssat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

A. G. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. F. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, bei platino narkotines medžiagas, o būtent:

jis, 2016 m. gegužės 9 d., tiksliai nenustatytu laiku, name neoficialiai pažymėtame Nr. 17, esančiame S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš kaltinamosios L. V. įgijo 24 folijos lankstinukus su ne mažiau kaip 0,084 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio, iš kurių vieną folijos lankstinuką su nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos suvartojo pats, pagal išankstinį susitarimą su kaltinamąja L. V., kaip atlygį už narkotikų pardavinėjimą, o tris folijos lankstinukus su 0,011 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio 2016 m. gegužės 9 d. , apie 14:10 val., pardavė už 18 € asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, o likusius 20 folijos lankstinukų su 0,073 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio, kaltinamasis R. V. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė su savimi iki 2016 m. gegužės 9 d., 15:55 val., kol policijos pareigūnai kaltinamojo R. V. asmens kratos metu pas jį rado ir paėmė 20 folijos lankstinukų su 0,073 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio.

Taip R. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

L. V. nuteista už tai, kad ji neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, bei platino narkotines medžiagas, o būtent:

ji, tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 9 d., neteisėtai, tikslu parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 0,084 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio. Po to, tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. gegužės 9 d., tiksliai nenustatytu laiku, name neoficialiai pažymėtame Nr. 17, esančiame romų gyvenvietėje S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, ji perdavė kaltinamajam R. V. 24 folijos lankstinukus su ne mažiau kaip 0,084 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio, turėdama tikslą, kad kaltinamasis R. V., jos prižiūrimas, pro namo Nr. 17 lango skylę juos parduotų, o kaip atlygį už narkotikų pardavinėjimą, leido kaltinamajam R. V. iš gautų 24-ių lankstinukų vieną folijos lankstinuką su narkotinėmis medžiagomis pasilikti sau ir jį suvartoti. Kaltinamasis R. V., vykdydamas susitarimą su kaltinamąja L. V., suvartojo vieną folijos lankstinuką su nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos, tada tris folijos lankstinukus su 0,011 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio 2016 m. gegužės 9 d., apie 14:10 val., pro minėto namo Nr. 17 lango skylę pardavė už 18 € asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, o gautus pinigus iš karto atidavė kaltinamajai L. V.. Likusius 20 folijos lankstinukų su 0,073 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio kaltinamasis R. V. neteisėtai, turėdamas tikslą juos parduoti, laikė su savimi iki 2016 m. gegužės 9 d., 15:55 val., kol policijos pareigūnai kaltinamojo R. V. asmens kratos metu rado ir paėmė minėtus 20 folijos lankstinukų su 0,073 g narkotinės medžiagos heroino ir nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio.

Taip L. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

A. G. nuteista už tai, kad ji padėjo asmenims įsigyti narkotines medžiagas, o būtent:

ji, 2016 m. gegužės 9 d., tiksliai nenustatytu laiku, kaltinamajam D. F. paskambinus į A. G. mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir paprašius jos nuvežti jį į romų taborą, suvokdama, kad šis keleivis į romų taborą vyks neteisėtai pirkti narkotikų, sutiko jį nuvežti ir jai priklausančiu automobiliu VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 9 d., apie 14 val., nuvežė kaltinamąjį D. F. ir asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, į S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, esančią romų gyvenvietę, kur kaltinamasis D. F. laukė automobilyje, o asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pro namo Nr. 17, esančio S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, lango skylę už 18 € iš kaltinamojo R. V. nupirko tris folijos lankstinukus su 0,011 g narkotinės medžiagos heroino, kurį bendru susitarimu su kaltinamuoju D. F. jie ketino pasidalinti per pusę, tokiu būdu kaltinamoji A. G. padėjo kaltinamajam D. F. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, įsigyti narkotines medžiagas.

Taip A. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje.

Be to, apeliantės teigimu, apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu buvo grindžiamas ir pareigūnų parodymais apie tai, kad dažnai mato jos vairuojamą automobilį čigonų tabore ir dėl to jie daro prielaidą, kad ji vežioja narkomanus įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau teismas nevertino, jog pareigūnų prielaidas paneigia duomenys apie tai, kad ji ne kartą buvo stabdyta ir tikrinta, tačiau jokių draudžiamų medžiagų nei pas ją, nei jos vairuojamame automobilyje niekada rasta nebuvo. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį pareigūnų daromomis prielaidomis, pažeidė ir BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus įrodymų tinkamumui ir leistinumui.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, tai yra laikydamasis apeliaciniuose skunduose apibrėžtų nagrinėjimo ribų bei nepablogindamas nuteistųjų padėties, ir padarė šias išvadas.

Dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ginčijamo nuosprendžio išvadomis, kad byloje yra pagrindas konstatuoti nuteistiesiems inkriminuotų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų sudėtis.

Dėl nuteistųjų L. V. ir R. V.

Nuteistųjų L. V. ir R. V. apeliaciniuose skunduose iš esmės yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos faktinės aplinkybės, sietinos su L. V. dalyvavimu nustatytose nusikalstamose veikose. L. V. prašo ją išteisinti, nes yra nekalta, o R. V. prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 2 dalį, nes narkotikų platinimui iš L. V. jis negavo, jos nepažįsta, narkotikus įsigijo tik asmeniniam vartojimui.

Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, L. V. ir R. V. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė R. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 181-183, 186-188, 193-194), kurie buvo patikrinti parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 2-19); taip pat analogiškai narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu aiškinusio L. O., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla yra išskirta į atskirą bylą, parodymais, kurie taip pat buvo patikrinti parodymų patikrinimo vietoje metu bei asmens parodymo atpažinti metu, kuomet L. O. atpažino L. V. kaip moterį, stovėjusią prie namo Nr. 17 ir parodžiusią, kur reikia eiti, kad gautų heroino (t. 2, b. l. 109-111, 118-119, 121-126, 129-133); taip pat teismo apklaustų liudytojų policijos pareigūnų A. A., A. A. (A. A.), B. B., A. B., D. R. ir L. T. parodymais; taip pat rašytiniuose bylos dokumentuose fiksuota informacija: neatidėliotinos kratos, kurios teisėtumas buvo patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016-05-13 nutartimi (t. 1, b. l. 28-29), protokolo duomenimis (t. 1, b. l. 17-26), kad pas kaltinamąjį R. V. kairėje kelnių kišenėje buvo rasti ir paimti 20 folijos lankstinukų ir dvi folijos atraižos, o gyvenamajame name buvo rasta ir paimta penkiolika folijos atraižų bei folijos ritinys, o taip pat vienas folijos lankstinukas su milteliais viduje; kratos metu rastų daiktų apžiūros protokolo duomenimis (t. 1, b. l. 30-48); specialistų išvadomis, gautomis ištyrus procesinių veiksmų atlikimo metu rastus ir paimtus objektus (t. 1, b. l. 50-52, 136-137, t. 5, b. l. 20-22). Detaliai šių įrodymų turinys, analizė bei vertinimas pateikti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas sutikdamas to nekartoja. Šių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutapo tarpusavyje, patvirtino ir papildė viena kitą, sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, tad pirmosios instancijos teismas šia įrodymų grupe vadovavosi pagrįstai. Teismo padarytas išvadas sustiprino ir apeliacinės instancijos teismui pateiktos 2017-06-29 specialisto išvados (t. 6, b. l. 21-26) išvada, kad septyni rankų pėdsakai, išryškėję ant folijos lankstinuko Nr. 3 (iš voko Nr. 1) ir folijos rulono, yra palikti L. V. kairės rankos delnu, nykščiu ir smiliumi. Kaip matyti iš specialisto išvados turinio bei baudžiamosios bylos medžiagos (t. 1, b. l. 8, 11, 18-26, 46-48), voke Nr. 1 tyrimui pateikti trys folijos lankstinukai su milteliais, policijos pareigūno A. B. 2016-05-09 paimti iš L. O. ir pateikti tyrimui, o folijos rulonas rastas ir paimtas 2016-05-09 atliktos kratos D. ir G. 185, name Nr. 17, Vilniuje, metu.

Atsižvelgus į apeliaciniuose skunduose išsakytus argumentus pažymėtina, kad priešingai, nei tvirtinama L. V. apeliaciniame skunde, jos parodymai, kuriais ji nuosekliai neigė savo kaltę, taip pat ir jos teiginiai, kad name Nr. 17, esančiame D. ir G. 185, Vilniuje, kuriame buvo atlikta krata, ji buvo atsitiktinai, užėjusi pas seserį, buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, kuris pagrįstai nusprendė jais nesivadovauti, o apkaltinančias išvadas grindė kitais byloje surinktais aukščiau nurodytais įrodymais.

Analogiškai teismas vertino ir nuteistojo R. V. teisiamajame posėdyje duotus pakeistus parodymus. Nors R. V. teigė, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais vadovavosi teismas, jis davė būdamas apsvaigęs (apeliaciniame skunde nurodė, kad būdamas abstinencijos būsenoje), tačiau šie jo teiginiai buvo paneigti byloje surinktais įrodymais. Kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas (t. 1, b. l. 137) patvirtino, kad jau sulaikymo dieną, tai yra 2016-05-09, 22.30 val., medicinos specialistams patikrinus R. V. buvo nustatyta, kad jis, nors ir yra vartojęs opijatus ir metadoną, tačiau nebėra apsvaigęs. 2016 m. gegužės 12 d. įtariamojo R. V. apklausa buvo atliktas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant ir R. V. gynėjai. Jokių pastabų ar pareiškimų, kad R. V. parodymus duoda ne laisva valia, kad dėl apsvaigimo ar abstinencijos būklės jis negali adekvačiai duoti parodymų, kad jie užrašyti neteisingai, nei pats R. V., nei jo gynėja nepareiškė. Papildomai pažymėtina, kad jokių pastabų ar pareiškimų, kad R. V. duoti parodymai užrašyti neteisingai, kad juos duodantis asmuo nėra adekvatus, nenurodė ir 2016-05-12 vykusios akistatos metu dalyvavę L. V. ir jos gynėjas (t. 2, b. l. 22-25). Be to, R. V. ir 2016-05-11, kuomet teisme buvo sprendžiamas kardomosios priemonės suėmimo skyrimo jam klausimas, taip pat patvirtino, jog sulaikymo dieną prekiavo narkotinėmis medžiagomis L. V. pavedimu, gavo iš jos maišelį su folijos lankstinukais, kuriuose buvo heroinas, iš kurių 3 pardavė už 18 €, kuriuos atidavė Laurai, už ką gavo heroino dozę sau. Posėdžio metu R. V. nurodė suprantantis kas vyksta, pagalbos dėl sveikatos būklės neprašė (t. 2, b. l. 156-159). Šie įrodymai paneigia minėtus R. V. apeliacinio skundo teiginius. Be to, kaltinamojo R. V. parodymus, kuriais vadovavosi teismas, patvirtino kiti byloje surinkti aukščiau minėti įrodymai.

L. V. apeliaciniame skunde taip pat tvirtino, kad R. V. parodymai, kuriai vadovavosi teismas, buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl yra niekiniai, nes nei ji, nei jos gynėjas negalėjo dalyvauti R. V. apklausoje, atliktoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kaltinamam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į rungtynišką procesą, gynybos teisės, o būtent teisė pačiam apklausti arba prašyti, kad būtų apklaustas asmuo, duodantis jį kaltinančius parodymus (BPK 44 straipsnio 7 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punktas). Tačiau kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtose teisės normose nėra imperatyviai nustatyta proceso stadija, kurioje kaltinamas asmuo gali realizuoti minėtas teises. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek nacionalinėje teismų praktikoje kaltinamojo teisė pačiam apklausti jį kaltinantį asmenį vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, kuri gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje (1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Unterpertinger prieš Austriją, peticijos Nr. 9120/80; 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Delta prieš Prancūziją, peticijos Nr. 11444/85; 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Balšan prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 1993/02; 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Kes prieš Turkiją, peticijos Nr. 17174/03; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-28/2010, 2K-182/2010, 2K-476/2013, 2K-115/2014). Vadinasi, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant R. V. nei L. V., nei jos gynėjas nedalyvavo minėtoje apklausoje, tačiau jie dalyvavo po to vykusioje akistatoje tarp R. V. ir L. V. (T. 3, b.l. 22-25), kurios metu R. V. laikėsi tų pačių L. V. kaltinančių parodymų, o pastaroji ir jos gynėjas turėjo galimybę užduoti jam klausimus, kuria ir naudojosi. Be to, galimybe užduotis klausimus L. V. bei jos gynėjas galėjo ir naudojosi ir teisiamojo posėdžio metu, kurio metu buvo balsu perskaityti minėti R. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi, pagrindo išvadai, kad šiuo atveju buvo suvaržyta nuteistosios L. V. teisė užduoti klausimus, nėra.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino ir specialistų išvadą, kad vatos tamponuose, kuriais paimtos nuoplovos nuo R. V. bei L. V. rankų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta. Šiam įrodymui, kaip ir jokiam kitam, negali būti teikiama išskirtinė reikšmė, jis vienareikšmiai nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, nes jis vertintinas kitų byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visumoje.

Dėl nuteistosios A. G. apeliacinio skundo argumentų

A. G. apeliaciniame skunde prašo ją pagal BK 264 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija su skunde pateiktais argumentais nesutinka.

Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, A. G. nuosekliai neigė padėjusi asmenims įgyti narkotines medžiagas, tačiau teismas jos kaltę padarius BK 264 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką grindė kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o būtent kaltinamojo D. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (T. 2, b. l. 41-43; 47-48), kaltinamojo L. O. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (T. 2, b. l. 109-111, 118-119), liudytojų policijos pareigūnų A. B., taip pat A. A., B. B., A. A., D. R. ir L. T. parodymais bei duomenimis apie A. G. padarytus administracinius teisės pažeidimus (T. 2, b. l. 12-17).

Kaip matyti iš minėtų kaltinamojo D. F. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, šis 2016-05-10 vykusios apklausos metu patvirtino, kad jis ir kartu gyvenęs L. O. yra narkomanai, ilgą laiką vartojantys heroiną. 2016-05-09 jie planavo vykti į čigonų taborą įsigyti narkotikų, todėl jis eilinį kartą paskambino jų pažįstamai A. G. ir paprašė jos nuvežti į taborą su tikslu nusipirkti heroiną. A. G. atvažiavo prie kazino „Admiralas“ automobiliu VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), L. O. jai iš karto sumokėjo 6 €, nes ji taip pasakė, po ko ji nuvežė juos į taborą. Jai nereikėjo sakyti, kur juos reikia vežti, nes tai buvo ne pirmas kartas. Jai yra žinoma, kad jie ten važiuoja narkotikų. Atvažiavus į viršutinį taborą L. O. išlipo iš automobilio, o jis su A. G. liko. Po 5-7 minučių L. O. grįžo, po ko A. G. iš karto išvažiavo. Visiems buvo aišku, kad L. O. pirko heroiną. Policija juos sustabdė D. ir G. – Eišiškių pl. sankryžoje. D. F. taip pat nurodė, kad A. G. yra skambinęs ir anksčiau, ne mažiau 2-3 kartų, ir prašęs jos nuvežti į taborą. Jos kontaktinį telefoną jam davė kitas narkomanas. Ji yra narkomanų vežėja į taborą, nuolat veždavo ten ir jį su L. O.. Jos sūnų jis pažįsta, tačiau jie nėra draugai (t. 2, b. l. 41). Šiuos parodymus D. F. patvirtino ir 2016-07-08 vykusios apklausos metu (t. 2, b. l. 47). Taigi, šiais parodymais D. F. patvirtino, kad paskambinęs A. G. pasakė jai, jog reikia nuvežti jį į taborą nusipirkti heroino, tad apeliacinio skundo teiginiai, jog D. F. tik darė prielaidą, jog minėta aplinkybė jai buvo žinoma, yra nepagrįsti.

Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtais D. F. parodymais, teisėjų kolegija vadovaujasi BPK 276 straipsnio nuostatomis. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 3 punktą kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. F. pakeitė savo parodymus ir tvirtino, kad paskambinęs A. G. prašė jos nuvežti jį į D. ir G. gt. 25 esantį darželį atidirbti darbo biržos paskirtas valandas, už tai žadėjo padėti subalansuoti jos automobilio ratus, nuvažiavus pastebėjo, kad ne tas adresas, po ko kartu važiavęs L. O. išlipo, bet greitai sugrįžo, tuomet jie išvažiavo ir juos sulaikė policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 134-135). Esant šiai situacijai teisme buvo balsu perskaityti aukščiau minėti D. F. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas. Taip teismas siekė patikrinti byloje gautą informaciją, aiškinosi parodymų pakeitimo priežastis, o būtent, ar jie pakeisti sąmoningai, ar dėl kitų priežasčių. Pažymėtina, kad teismų praktikoje (pvz. kasacinė nutartis 2K-75/2009 ir kt.) yra pripažįstama, jog remdamasis kaltinamojo parodymų analize ir juos įvertindamas kitų bylos įrodymų kontekste, teismas turi teisę nuspręsti, kuriais parodymais tikėti, kurie atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes, ką teismas ir padarė. Su padarytomis išvadomis teisėjų kolegija sutinka, nes kaltinamojo D. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Kartu pasisakant dėl apeliantės argumentų, sietinų su aplinkybe, ar D. F. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti teisėtai, teisėjų kolegija vertina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas du kartus (2016-05-10 ir 2016-07-08), abu kartus davė tokius pačius parodymus, abu kartus apklausoje dalyvavo gynėjas. Jokių pastabų, kad parodymai yra duodami ne laisva valia, surašyti ne iš apklausiamo asmens žodžių, neatitinka jo nurodytų aplinkybių, pasirašyti neperskaičius, duodami neadekvataus (apsvaigusio) asmens, nei vienos apklausos metu nurodyta nebuvo. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas patvirtina, kad 2016-05-10 vykusios apklausos išvakarėse 2016-05-09 17.00 val. atlikus D. F. apžiūrą pateikta išvada, kad jis yra vartojęs narkotinę (opiatai) medžiagą, tačiau apsvaigimas nenustatytas (t. 1, b. l. 131). Šių duomenų pagrindu spręstina, kad pagrindo išvadai apie neteisėtu būdu gautus D. F. parodymus nėra.

Taigi, kaip minėta, kaltinamojo D. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Visų pirma juos patvirtina liudytojo policijos pareigūno A. B. parodymai. Jis nurodė teismui, kad 2016-05-09 D. ir G. gt. / Eišiškių pl. sankryžoje, Vilniuje, sustabdžius kaltinamosios A. G. vairuojamą automobilį ir paklausus jos, kokiu tikslu važiavo, ši jam atsakė, kad ji vežioja narkomanus į taborą. Policijos pareigūnas taip pat patvirtino, kad A. G. vairuojamas automobilis nuolat atvažiuodavo į romų taborą, jis yra ten jį matęs ne mažiau kaip trisdešimt kartų, automobilyje kartu su vairuotoja visada būdavo asmenys, panašūs į narkomanus, tačiau ankstesnių patikrinimų metu jokių draudžiamų daiktų automobilyje nebuvo rasta, o kaltinamoji A. G. pateikdavo tvarkingus automobilio ir vairuotojos dokumentus, todėl jokie pažeidimai nebuvo fiksuojami. Kad A. G., vairuodama jai priklausantį automobilį, nuolat lankėsi romų tabore ir jo prieigose, kad ne kartą jos vairuojamas automobilis buvo tikrinamas policijos pareigūnų, buvo atvejų, kai ji vežė apsvaigusius asmenis, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai A. A., B. B., A. A., D. R. ir L. T.. Šių liudytojų teiginius patvirtina ir byloje esantis išrašas iš administracinių teisės pažeidimų registro (t. 2, b. l. 12-17), iš kurio matyti, kad kaltinamosios A. G. vairuojamas automobilis ne kartą buvo sustabdytas policijos pareigūnų romų taboro prieigose ir jai buvo skiriamos administracinės nuobaudos už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarieji įrodymai vertintini ne kaip policijos pareigūnų prielaidos, o kaip netiesioginiai kaltinimo faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai, papildantys ir patvirtinantys D. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Be to, minėtos policijos pareigūnų nurodytos aplinkybės gretintinos ir su kaltinamųjų D. F. ir A. G. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, o būtent teiginiais dėl D. F. važiavimo tikslo: jo teigimu A. G. jį vežė į darželį adresu D. ir G. 25, Vilnius, atidirbti skirtas darbo valandas ir tik atvažiavus į taborą jie pamatė, kad tai ne tas adresas. Vertintina tai, kad pats D. F. patvirtino teismui, jog yra narkomanas, iš byloje esančių duomenų apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn (t. 2, b. l. 58-67) matyti, kad jis ne kartą trauktas atsakomybėn už narkotinių medžiagų vartojimą, tame tarpe ir romų tabore adresu D. ir G. 185, Vilnius. A. G. taip pat pripažino anksčiau buvusi šiuo adresu, tai patvirtina ir minėti policijos pareigūnų parodymai. Šių įrodymų pagrindu spręstina, kad tiek A. G., dirbančiai taksiste, tiek ir D. F. buvo gerai žinomas romų taboro adresas (D. ir G. 185, Vilnius), iki kurio jie atvažiavo ir kur išlipo L. O., tad tuo pačiu jiems buvo gerai ir iš anksto žinoma ir tai, kad ši vieta tikrai nėra D. F. tik teisiamajame posėdyje nurodytas neva jo vykimo tikslo adresas (vaikų darželis D. ir G. 25, Vilnius). Tuo labiau, kad pagal pateiktus įrodymus policijos pareigūnai A. G. automobilį sustabdė jau išvažiuojant iš D. ir G. gatvės (sankryžoje su Eišiškių pl.), kas tik dar kartą patvirtina, kad D. F. važiavimo tikslas buvo kitas, nei nurodytas teismui teisiamojo posėdžio metu. Tai tik sustiprina išvadą, kad teisiamojo posėdžio metu duoti D. F., taip pat ir A. G. parodymai yra neįtikinantys, jais vadovautis nėra pagrindo.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, sietinų su kaltinamojo L. O. parodymais, jų vertinimu, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad L. O. pasislėpus nuo teismo jo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą bylą (t. 4, b. l. 139-142), teisiamojo posėdžio metu jis nebuvo apklaustas, o tuo pačiu nebuvo sudaryta galimybė A. G. ir/ar jos gynėjui užduoti jam klausimus, kas ribojo kaltinamosios teises į gynybą, į rungtynišką procesą. Tačiau šios aplinkybės savaime nėra pagrindas pripažinti minėtus parodymus kaip gautus neteisėtu būdu, į jas teismas privalo atsižvelgti vertindamas tokius parodymus kitų įrodymų kontekste. Šiuo atveju kaltinimo faktines aplinkybes patvirtinantys L. O. parodymai nebuvo vieninteliai, kuriais buvo remiamasi, jie vertinti kartu su kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai nurodytais aukščiau minėtais įrodymais, jų visumoje, tad yra tik papildantys jų pagrindu padarytas išvadas.

Pasisakant dėl apeliantės teiginių, sietinų su automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), konfiskavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo priemonės suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-463/2011, 2K-47/2014). Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, aiškiai nurodė, kad automobilis yra konfiskuojamas taikant BK 72 straipsnio nuostatas kaip BK uždraustos veikos, kuri ir buvo konstatuota nuosprendžiu, priemonė, šį savo sprendimą motyvavo. Tad ta aplinkybė, kad A. G. buvo išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį dėl padėjimo neteisėtai gabenti nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, šiuo atveju automobilio konfiskavimo klausimo sprendimui įtakos neturi. Apeliantė buvo pagrįstai pripažinta kalta padėjusi asmenims įsigyti narkotines medžiagas tokiais objektyviai pasireiškusiais veiksmais: ji D. F. prašymu, suvokdama, kad šis keleivis į romų taborą vyks neteisėtai pirkti narkotikų, minėtu jai priklausančiu automobiliu VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2016-05-09, apie 14 val., nuvežė kaltinamąjį D. F. ir asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, į S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, esančią romų gyvenvietę, kur kaltinamasis D. F. laukė automobilyje, o asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pro namo Nr. 17, esančio S. D. ir S. G. g. 185, Vilniuje, lango skylę už 18 € iš kaltinamojo R. V. nupirko tris folijos lankstinukus su 0,011 g narkotinės medžiagos heroino, kurį bendru susitarimu su kaltinamuoju D. F. jie ketino pasidalinti per pusę. Iš šių nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos padarymui buvo panaudota transporto priemonė, kuria asmenys, norintys įsigyti narkotines medžiagas, atvežti į atokioje vietoje esantį ir nuolat policijos pareigūnų stebimą romų taborą, tokiu būdu palengvinant, sudarant palankesnes sąlygas asmenims įsigyti narkotines medžiagas, tad teismas pagrįstai automobilį pripažino nusikaltimo padarymo priemone ir padarė teisingas išvadas, kad jis atitinka konfiskuotino turto požymius. BK 72 straipsnio 1-3 dalių nuostatos taikytos tinkamai.

Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2017-07-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistųjų L. V., R. V. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.