Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 14 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. S. apeliacinis skundas.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas Ž. R., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 17 d. 18 val. iki 2008 m. vasario 18 d. 8 val. Vilniaus r., Bezdonių sen., Bezdonių k., Geležinkelio g. 38, veikdamas grupe su Ž. R., sulaužę dvejas įėjimo duris ir sugadinę apsaugos signalizaciją, įsibrovė į Vilniaus r. Nemenčinės vartotojų kooperatyvo parduotuvę ir pagrobė įvairių prekių, kurių vertė 9930,94 Lt.

R. S. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 17 d. 18 val. iki 2008 m. vasario 18 d. 8 val. Vilniaus r., Bezdonių sen., Bezdonių k., Geležinkelio g. 38, veikdamas grupe su Ž. R., turėdamas tikslą įsibrauti į Vilniaus r. Nemenčinės vartotojų kooperatyvo parduotuvę, sulaužė 6832 Lt vertės duris bei sugadino 1519 Lt vertės apsaugos signalizaciją, t. y. turto už 8351 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis nurodo, kad Baudžiamojo proceso kodeksas numato nepriklausomą ir nešališką teismą bei garantuoja, kad pagal BPK 44 straipsnio 7 punktą kaltinamasis turi teisę teisiamajame posėdyje pats apklausti liudytojus ir nukentėjusiuosius. Vadovaudamasis BPK 45 straipsniu, teisėjas privalo užtikrinti šią kaltinamojo teisę. Kasatorius pažymi, kad nors jis reikalavo iškviesti į posėdį liudytojus J. K. ir T. P., tačiau nei Vilniaus rajono apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas jo prašymo nepatenkino, į posėdį neiškvietė šių dviejų pagrindinių liudytojų, kurių parodymais jis ir buvo nuteistas. Taip, kasatoriaus nuomone, buvo padaryta esminių BPK 44 straipsnio 7 punkto, 45 straipsnio normų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės.

Atsiliepimu į nuteistojo R. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arvydas Kuzminskas siūlo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatorius savo skundą grindžia tuo, kad apygardos teismas buvo šališkas, nes netenkino jo prašymo į teismo posėdį iškviesti liudytojus J. K. ir T. P., taip suvaržydamas įstatymo garantuotas kaltinamojo teises. Prokuroras pažymi, kad iš apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka R. S. prašė atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį iškviesti bei apklausti neįvardytus liudytojus, išsiaiškinti aplinkybes dėl telefono. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, o savo nutartyje tinkamai motyvavo, kodėl būtent taip vertina abiejų kasaciniame skunde minimų liudytojų parodymus, pažymėdama, kad jie atitinka faktines bylos aplinkybes ir neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad ji, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo abejoti ar netikėti šių liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs bei sutampa tiek visuma, tiek esminėmis detalėmis.

Prokuroras taip pat nurodo, kad atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Apygardos teismas pagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, nes J. K. jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsisakė duoti parodymus – ji susituokė su kaltinamuoju Ž. R., o liudytojo T. P. gyvenamoji vieta tapo nežinoma. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas R. S. kaltę grindė liudytojų J. K., T. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų išvados dėl R. S. kaltės grindžiamos ne vien tik minimų liudytojų parodymais, bet ir liudytojų M. V., V. R., civilinio ieškovo atstovės D. S. parodymais, kratos ir daiktų apžiūros protokolais bei kita bylos medžiaga. R. S. apeliacinis skundas buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas, nutartyje atsakyta į visus esminius skundo argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, prokuroro manymu, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

Nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų

Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo esminį argumentą, kad nagrinėjant bylą teismuose buvo atmestas jo prašymas iškviesti į posėdį liudytojus J. K. ir T. P., taip nebuvo užtikrinta jo teisė, numatyta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, apklausti šiuos liudytojus, kurių parodymais teismas pagrindė jo kaltę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad, teismui nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes, remiantis, be kita ko, teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų J. K. ir T. P. parodymais, Baudžiamojo proceso kodekso normos iš esmės nebuvo pažeistos. Pagal BPK 44 straipsnio 7 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kaltinimo liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo stadijoje, panaudojimas apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kuria garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ir 6 straipsnio 3 dalies d punktu, jeigu buvo gerbiamos gynybos teisės. Paprastai šios teisės reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese. Gynybos teisės yra apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais nesuderinama apimtimi tada, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien arba lemiama apimtimi liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais (žr. Carta c. Italie, arr?t du 20 avril 2006, no 4548/02; Artner v. Austria, judgement of 28 August 1992, no. 13161/87; Ke? c. Turquie, arr?t du 2 décembre 2008, no 17174/03).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybių, kurios leistų abejoti teisminio bylos proceso teisingumu, šioje byloje nėra.

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nuteistojo R. S. kaltę dalyvaujant pagrobiant Vilniaus r. Nemenčinės vartotojų kooperatyvo turtą, įsibraunant į parduotuvę, pagrindė pačių nuteistųjų R. S. ir Ž. R. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, liudytojų J. K., T. P., V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kratos, atliktos name, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuomojo Ž. R., protokolu, civilinio ieškovo atstovės D. S. parodymais, jai atpažinus kratos metu rastus daiktus kaip pagrobtus iš kooperatyvo parduotuvės. Teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kaltinimui prieštaraujančius liudytojo T. S., kuris teigė padaręs Nemenčinės vartotojų kooperatyvo turto vagystę, įsibraunant į patalpą, parodymus.

Liudytoja J. K., kuri 2008 m. gruodžio 11 d. susituokė su kitu kaltinamuoju šioje byloje Ž. R., priešingai kasatoriaus tvirtinimui, dalyvavo teisiamajame posėdyje, tačiau, pasinaudodama BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise kaltinamojo šeimos nariams ar artimiems giminaičiams neduoti parodymų, atsisakė duoti paaiškinimus apie jai žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas J. K. apklausė kaip įtariamąją ir kaip liudytoją bei ikiteisminio tyrimo teisėjas – kaip įtariamąją (T. 2, b. l. 163–164, 171, 175–176, 184–185). Pastebėtina, kad visų šių apklausų metu, tiek apklausiant kaip įtariamąją, tiek – kaip liudytoją, J. K. davė iš esmės vienodus parodymus, paaiškindama, kad 2008 m. vasario 17 d. vakare Ž. R., su kuriuo ji kartu gyveno, ir R. S. kažkur išvažiavo pastarojo automobiliu, grįžo naktį, o ryte ji pastebėjo, kad virtuvėje padėti skalbimo milteliai „Bonux“, kavos, arbatos pakeliai, puodeliai su lėkštutėmis, stikliukai, kurie, kaip vėliau nustatyta, buvo pagrobti iš kooperatyvo parduotuvės. Ši liudytoja taip pat paaiškino, kad Ž. R. jai davė ir telefono papildymo kortelių. Atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog J. K. procesinės teisės apklausų metų buvo tinkamai užtikrintos, be kita ko, apklausiant ją kaip įtariamąją, išaiškinta teisė tylėti ir turėti gynėją, nėra pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu.

Liudytojų ir nukentėjusiųjų, kurie negali būti apklausti teisiamajame posėdyje, parodymų perskaitymą įrodymų tyrimo teisme metu reglamentuoja BPK 276 straipsnis. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus. Pagal teismų praktiką asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Taigi teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, perskaitęs liudytojos J. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagrįstai jais rėmėsi, nes jie atitiko įrodymams keliamus liečiamumo, leistinumo, patikimumo reikalavimus. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos J. K. apklausos 2008 m. gegužės 23 d. metu dalyvavo kitas įtariamasis šioje byloje Ž. R. bei jo gynėja S. Pronina, kurie turėjo galimybę pateikti J. K. klausimus, tačiau, kaip spręstina pagal surašyto apklausos protokolo turinį, tokia teise jie nepasinaudojo. R. S. nebuvo informuotas apie jo teisę dalyvauti šios apklausos metu, nes jis įtariamojo statusą įgijo vėliau, t. y. 2008 m. rugpjūčio 12 d.

Liudytojas T. P. nedalyvavo teisiamajame posėdyje, nors jis du kartus buvo šaukiamas atvykti į teismą. T. P. į teisiamąjį posėdį iškviesti nepavyko, nes jo gyvenamoji vieta tapo nežinoma. Ikiteisminio tyrimo metu šį liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūnas apklausė vieną kartą (T. 1, b. l. 176–177).

Liudytojas T. P. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teisme nebuvo davęs, todėl jo parodymai negalėjo būti vertinami kaip savarankiškas įrodymas, kuriuo galėtų būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Remdamasis šia nuostata apylinkės teismas turėjo teisinį pagrindą perskaityti liudytojo T. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Remdamasis šiuo pagrindu teismas taip pat perskaitė ir J. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 5, b. l. 5–6).

Taigi teismas, perskaitydamas liudytojų J. K. ir T. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojo proceso normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi, be kita ko, ir liudytojų J. K. bei T. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nesudarius R. S. galimybės apklausti šiuos kaltinimo liudytojus, tačiau, kaip spręstina iš nuosprendyje išdėstytų motyvų, jis nėra pagrįstas vien tik ar lemiama apimtimi šių liudytojų parodymais. Minėta, kad nuosprendis pagrįstas pačių nuteistųjų duotais parodymais. Nors nuteistasis R. S. ir neigė dalyvavęs pagrobiant įvairių prekių iš Vilniaus r. Nemenčinės vartotojų kooperatyvo parduotuvės, teisiamajame posėdyje jis pripažino, kad būtent tą naktį iš sekmadienio į pirmadienį (vasario 17–18 d.), kai buvo įsibrauta į parduotuvę, jis buvo kartu su Ž. R., ir apie 3 val. nakties jie abu įsigijo prekių (maisto, cigarečių) – nusipirko iš T. S., nežinodami, kad jos yra pagrobtos iš minėtos parduotuvės; jis mokėjo už daiktus 2000 Lt; jie pasidėjo daiktus name pas Ž. R. R. S. taip pat patvirtino, kad vasario 17 d. pas Ž. R. atvyko J. K. ir T. P. Be to, Ž. R. patvirtino, kad jis ir R. S. įsigijo ir telefono papildymo kortelių, puodelių. Taigi abu nuteistieji pripažino, kad jie įsigijo prekių būtent vasario 17–18 d. naktį, prekes atgabeno į Ž. R. nuomojamą namą. Aplinkybę, kad R. S. ir Ž. R. vasario 17–18 d. naktį kažkur išvyko, o ryte vasario 18 d. ji rado skalbimo miltelius, puodelius su lėkštutėmis ir kitus daiktus, patvirtino ir liudytoja J. K. Liudytojas T. P. patvirtino, kad vasario 17–18 d. jis buvo kartu su J. K. pas Ž. R. ir šis jam davė telefono papildymo kortelių. Faktines veikos padarymo aplinkybes teismas pagrindė ir liudytojų M. V., V. R., civilinio ieškovo atstovės D. S. parodymais, kratos ir daiktų apžiūros protokolais. Apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė argumentus, paneigiančius tiek abiejų nuteistųjų R. S. ir Ž. R., tiek liudytojo T. S. nurodytas aplinkybes, kad būtent pastarasis padarė vagystę iš Nemenčinės vartotojų kooperatyvo parduotuvės, kartu paneigiant ir aplinkybę, kad nuteistieji daiktus įsigijo iš T. S.

Taigi nuosprendis nėra pagrįstas vien tik ar lemiama apimtimi liudytojų J. K. ir T. P., kuriems nuteistasis R. S. neturėjo galimybės užduoti klausimų, duotais parodymais, o teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde R. S. nesiskundė teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, pažeidimu, jam nesuteikus galimybės pačiam apklausti kaltinimo liudytojų. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. S. ir pateikė prašymą apklausti liudytojus, kurių neįvardijo, šis prašymas buvo nekonkretus, neargumentuotas savo teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, realizavimu. Apeliacinės instancijos teismas priėmė protokolinį sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo. Apygardos teismas išnagrinėjo bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, surašė nutartį, nepažeisdamas BPK 324, 332 straipsnių reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.