Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo H. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir H. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir H. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. D. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 29 d., apie 17-18 val., prie parduotuvės „Aibė“, esančios Prancūzų g. 10, Kaune, tyčia vieną kartą smogdamas automobilio ratų pakeitimo raktu D. R. į dešinę kaktos pusę, padarė jam muštinę žaizdą kaktoje, pereinančią į nosį, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, nosies kaulų lūžį, dešinės akiduobės viršutinės sienos atvirą, medialinės sienos bei frontalinio sinuso sienų lūžius, tokiu būdu sunkiai sutrikdė D. R. sveikatą.

H. D. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Be to, H. D. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 13 d., 13.42 val., telefonu tiesiogiai kalbėdamasis su nukentėjusiuoju D. R., siūlė jam 5 000 Lt už tai, kad šis ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00632-13 duotų melagingus parodymus apie tai, kad jį sumušė ne H. D., o kitas žmogus, taip siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

H. D. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl H. D. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia H. D. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Byloje nustatyta, kad H. D. ir D. R. 2014 m. gruodžio 12-13 d. telefoninių pokalbių metu tarpusavyje bendravo. Nukentėjusiojo ir liudytojos A. S. parodymų analizė patvirtina, kad būtent apeliantas savo iniciatyva siekė pasikalbėti su D. R.. Priešingu atveju H. D. nebūtų iš pradžių ieškojęs A. S. kontaktinių duomenų, prašęs liudytojos tarpininkauti tarp jo ir nukentėjusiojo dėl pinigų sumokėjimo pastarajam. Po tokių apelianto veiksmų D. R. gavo nuteistojo mobiliojo ryšio telefono numerį, kuriuo vėliau paskambino. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad pats nukentėjusysis siekė gauti H. D. mobiliojo ryšio telefono numerį. Šiame kontekste pasakytina, kad tarp H. D. ir D. R. 2014 m. gruodžio 12-13 d. telefoniniai pokalbiai įvyko netrukus po to, kai apeliantui 2014 m. gruodžio 12 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą ir jis apklaustas (t. 1, b.l. 114, 117). Šios apklausos metu H. D. neprisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą. Remiantis liudytojos A. S. parodymais, H. D. minėjo jai, kad apeliantas turi teistumą ir jo nuteisimas šioje byloje turės neigiamų padarinių. Dar prieš aptariamus įvykius Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu H. D. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 6 mėnesiams, kuri sumažinta vienu trečdaliu BK 64¹ straipsnio pagrindu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams (t. 1, b.l. 107-111). Taigi, gavęs šioje byloje įteiktą pranešimą apie įtarimą, apeliantas suprato, kad nuteisus jį už sunkų D. R. sveikatos sutrikdymą, yra didelė tikimybė, kad nuteistajam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Todėl siekdamas išvengti gresiančių tokio pobūdžio padarinių, H. D. nusprendė susirasti D. R.. Tokią išvadą patvirtina taip pat byloje įrodyti vėlesni nuteistojo veiksmai. H. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis, sužinojęs apie D. R. padarytą sveikatos sutrikdymo laipsnį, nutarė susirasti nukentėjusįjį, atsiprašyti jo ir susitaikyti. Akivaizdu, kad toks nuteistojo elgesys, kai jis prieš tai ikiteisminiame tyrime nepripažino kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, yra nelogiškas. Be to, apklausiamas dėl pareikšto įtarimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, apeliantas teigė, kad jis ieškojo D. R. kontaktinių duomenų siekdamas, jog kiti asmenys, dalyvavę konflikte, galėtų atlyginti nukentėjusiajam žalą (t. 1, b.l. 121). H. D. pateikė analogišką versiją akistatos su D. R. metu (t. 1, b.l. 35-36). Vertinant šią apelianto versiją, nėra aišku, kodėl būtent jis, o ne kiti asmenys, kurie neva dalyvavo konflikte su D. R. ir sužalojo jį, bandė pasikalbėti su nukentėjusiuoju. Tik teisiamajame posėdyje apeliantas pradėjo tvirtinti, kad jis ieškojo D. R. kontaktinių duomenų siekdamas atlyginti nukentėjusiajam žalą, atsiprašyti jo ir susitaikyti (t. 2, b.l. 110). Aptarti nenuoseklūs nuteistojo parodymai neleidžia jais vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, tuo labiau kad D. R. per visą baudžiamąjį procesą nurodė, kad telefoninių pokalbių metu H. D. neatsiprašė jo. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginio, kad nukentėjusysis, paskambinęs apeliantui, pasakė, kad nori, jog būtų atlyginta padaryta 5 000 Lt neturtinė žala, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Visų pirma, pasakytina, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad H. D. pasiūlė minėtą pinigų sumą. Be to, apeliantas teisiamajame posėdyje taip pat nurodė analogišką aplinkybę (t. 2, b.l. 110). D. R. baudžiamajame procese nuosekliai nurodė, kad 5 000 Lt buvo siūlyti už tai, kad nukentėjusysis atsiimtų pareiškimą, o kitas žmogus prisiims kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju H. D. neprisipažįstant sunkiai sutrikdžius D. R. sveikatą, nukentėjusiojo pareiškimo atsiėmimas, taip pat kitokių parodymų davimas būtų palanki aplinkybė nuteistajam. Pažymėtina, kad paveikti proceso dalyvį, kad jis duotų melagingus parodymus galima tiesiogiai, bet galima prašant ar reikalaujant atsiimti teisėsaugos institucijoms paduotą pareiškimą dėl galbūt padaryto nusikaltimo. Atsiimant tokį pareiškimą iš ikiteisminio tyrimo institucijos, kai jau pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikėtų išdėstyti argumentus ir motyvus, t. y. nurodyti, kad pareiškime nurodytų aplinkybių nebuvo ar jos buvo kitokios, kas laikytina kaip siekimas, kad nukentėjusysis duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Iš tikrųjų viešo kaltinimo bylose paduoto pareiškimo atsiimti negalima. Prasidėjusį baudžiamąjį procesą galima nutraukti tik pakeitus parodymus, t. y. neigiant pareiškime apie padarytą nusikaltimą nurodytas aplinkybes ar kitaip jas interpretuojant. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2013). Taigi, nors 2013 m. gruodžio 13 d., 13.42 val., telefoninio pokalbio metu H. D. tiesiogiai nenurodė, kad D. R. duotų melagingus parodymus apie tai, kad jį sumušė ne H. D., o kitas žmogus, tačiau apeliantas, aiškiai pasakydamas, kad nukentėjusysis turi atsiimti pareiškimą, o kitas žmogus prisiims kaltę dėl padaryto nusikaltimo, turėjo tikslą, kad D. R. melagingai nurodytų ikiteisminio tyrimo institucijai dėl jį sumušusio kaltininko, taip nuteistajam išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus D. R. parodymus, H. D. procesinę padėtį ikiteisminiame tyrime, jo pasirinktą poziciją dėl pareikšto įtarimo ir turėtą teistumą bylai reikšmingu laiku, taip pat iš dalies liudytojos A. S. parodymus, konstatuotina, kad D. R. parodymų dėl kokios priežasties apeliantas pasiūlė jam 5 000 Lt pakanka pripažįstant, kad ši aplinkybė iš tikrųjų buvo. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo H. D., šis ikiteisminio tyrimo teisėjui iš dalies pripažino savo kaltę teigdamas, kad jis siūlė D. R. atsiimti pareiškimą, kad būtų apelianto lengvinančių aplinkybių (t. 1, b.l. 146). H. D. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad D. R. neteisingai suprato apelianto pasakytus žodžius, kurią paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. BPK nereglamentuoja, kiek įrodymų yra būtina surinkti pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, svarbu, kad įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nebūtų abejonių dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Šioje byloje H. D. kaltė padarius BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra grindžiama ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurių pakanka daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis siekė, jog D. R. duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Ta aplinkybė, kad liudytoja A. S. teisme neparodė, jog H. D. norėjo, kad D. R. pakeistų parodymus, nepaneigia anksčiau padarytos išvados dėl nuteistojo turėto nusikalstamo tikslo. Be to, H. D. nebuvo naudinga pasakyti A. S. apie savo tikruosius ketinimus, nes neatmestina, kad D. R. nebūtų gavęs nuteistojo mobiliojo ryšio telefono numerio ar jis apskritai nenorėtų bendrauti su nuteistuoju. Tokią išvadą taip pat patvirtina nukentėjusiojo elgesys, kai jis, supratęs, kad H. D. siekia, jog būtų atsiimtas pareiškimas už piniginį atlygį, nutraukė bendravimą su apeliantu. Priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, jis aktyviais veiksmais padarė BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. apeliantas savo iniciatyva pasiūlė D. R. pinigus už melagingų parodymų davimą. Tai, kad H. D. pats tiesiogiai neskambino ir nebuvo asmeniškai susitikęs su nukentėjusiuoju, o kalbėjo su juo telefonu tik pastarajam paskambinus, neturi reikšmės apelianto nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir savaime nereiškia, kad jis nepadarė jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų. Net D. R. paskambinus telefonu, H. D. nebuvo skatinamas nurodyti, kad nukentėjusysis pakeistų savo poziciją ikiteisminiame tyrime nuteistojo naudai. Kaip minėta, pats H. D. pradėjo ieškoti nukentėjusiojo kontaktinių duomenų, nes būtent apeliantui šie duomenys buvo reikalingi. Be to, remiantis liudytojos A. S. parodymais, H. D. asmeniškai nesusitiko su D. R., nes pastarasis nenorėjo to. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nuteistojo veiksmai, kai jis 2013 m. gruodžio 13 d., 13.42 val., telefoninio pokalbio metu pasakė nukentėjusiajam anksčiau aptartus teiginius, laikytini baigtais. Tokiam H. D. veiksmų teisiniam vertinimui nėra reikšminga, kad apeliantas daugiau nebendravo su D. R. nusikalstamai bandydamas paveikti nukentėjusįjį. Be to, H. D. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nepaisant to, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą teismine tvarka, buvo nustatytos visos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės ir tikrasis sunkiai D. R. sveikatą sutrikdęs kaltininkas. Įvertinus visus anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad H. D. suprato, jog darydamas poveikį D. R., siekia, kad šis ikiteisminiame tyrime pateiktų melagingą informaciją, ir tokio nukentėjusiojo elgesio norėjo. Nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo tikslingi. Taigi, jis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti skundžiamą nuosprendį dėl H. D. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl H. D. paskirtos bausmės

Teisėjų kolegija nesutinka su H. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra per griežta. Šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Apygardos teismas paskyrė H. D. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

H. D. prašo taikyti jam už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje, BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad H. D. paskyrus inkriminuoto baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, aiškiai būtų pažeistas teisingumo principas.

H. D. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sužalojo žmogų. Žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais žmogui padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad H. D. sudavė su automobilio ratų pakeitimo raktu D. R. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. H. D. apeliaciniame skunde analizuoja nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jog nukentėjusysis tikslingai padarė kokius nors pavojingus veiksmus nuteistajam. Apygardos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad nuteistasis panaudoji fizinį smurtą prieš D. R. iš keršto, nes šis atvažiavo padėti savo draugui G. A., konfliktavusiam su apelianto draugais. Tokia priežastis nelaikytina pateisinančia naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. H. D. apeliacinio skundo teiginio, kad D. R. pastūmė K. P., nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Pats liudytoju apklaustas K. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo nemažai išgėręs, todėl sunkiai ką gali prisiminti. K. P. negalėjo nurodyti, kas jį pastūmė (t. 2, b.l. 58). BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo pagarsinti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis prieš konfliktą buvo išgėręs daug alkoholio. K. P. manymu, jį pastūmė G. A. draugas. Vėliau liudytojas teigė, kad jis galėjo nukristi, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir sunkiai stovėjo (t. 1, b.l. 46). Aptarti K. P. parodymai nėra informatyvūs, liudytojas pripažino, kad jis dėl savo fiziologinės būklės negalėjo prisiminti visos nagrinėjamo įvykio eigos. Liudytojai G. A., E. P. ir V. P. teisiamajame posėdyje neparodė, kad D. R. buvo aktyvus konflikto dalyvis, kėlęs grėsmę kurio nors konflikte dalyvavusio asmens sveikatai ar gyvybei (t. 2, b.l. 56-58). Liudytojų R. G. ir P. R. parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prieštarauja nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymams (t. 2, b.l. 68-69), todėl jais nėra pagrindo vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje taip pat nėra nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kad D. R. bandė koja įspirti H. D., tačiau nepataikė. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis iškėlė tokią versiją tik apklausiamas teisiamajame posėdyje, o ikiteisminiame tyrime jis apskritai neigė savo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo (t. 1, b.l. 117, 121, 127, 130). Pasak H. D., G. A. priėjo prie savo automobilio, pasiėmė revolverį ir taikėsi į E. P. tėvą, todėl supratęs pavojų ir norėdamas apginti E. P. tėvą, apeliantas sudavė su automobilio ratų keitimo raktu nukentėjusiajam. Toks nuteistojo elgesys prieš D. R. yra nelogiškas, nes nėra aišku, kokiu būdu jis, sužalodamas nukentėjusįjį, galėjo padėti E. P. tėvui, į kurį neva šaunamuoju ginklu taikėsi G. A., tuo labiau kad šiuo momentu D. R. nedarė jokių aktyvių veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas teisiamajame posėdyje parodė, jog jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, kuris stovėjo prieš jį šonu (t. 2, b.l. 110). Taigi, anksčiau aptartos nagrinėjamo įvykio aplinkybes nemažina H. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo.

Apygardos teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į jo kaltės rūšį, t. y. kad nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Įvertinus H. D. pasirinktą nusikaltimo įrankį, D. R. padaryto sužalojimo lokalizaciją, apelianto elgesį po nusikaltimo padarymo, kai jis nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusiam būtų suteikta pagalba, nėra pagrindo abejoti, kad H. D. suprato, jog savo veiksmais kelia grėsmę nukentėjusiojo sveikatai, numatė, kad jam gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata, ir norėjo tokių padarinių, tačiau jų sąmonėje nedetalizavo. H. D. deklaratyvų teiginį, kad jis nenorėjo atsiradusių padarinių, paneigia visa nagrinėjamo įvykio eiga ir nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo. Tai, kad apeliantas iš anksto neplanavo sužaloti D. R., neturi esminės įtakos vertinant nuteistajam paskirtos bausmės teisėtumą ir pagrįstumą, nes vien tyčios susiformavimo momentas itin nedaro nusikaltimo mažiau pavojingo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas nenustatė visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje pripažinta viena H. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Į šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį taip pat patenka savanoriškas žalos atlyginimas asmens sveikatos priežiūros įstaigai už turėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Todėl tai, kad H. D. atlygino ne tik D. R. neturtinę žalą, bet ir Kauno teritorinės ligonių kasos turėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas, nesudaro teisinio pagrindo pakartotiniai vertinti apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir dar labiau švelninti jo teisinę padėtį.

Analizuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Kaip minėta, H. D. ikiteisminiame tyrime neigė savo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą. Jis tik teisiamajame posėdyje pradėjo teigti sudavęs smūgį D. R.. Įvertinus visą bylos medžiagą, konstatuotina, kad nuteistojo pozicija pasikeitė ne dėl jo nuoširdaus gailesčio, o dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę. Apeliantas, teisiamajame posėdyje net pripažindamas tokią aplinkybę, siekė sušvelninti savo kaltės laipsnį ir pateisinti nusikalstamų veiksmų padarymą. Be to, byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu H. D. bandė įtikinti nukentėjusįjį atsiimti parašytą pareiškimą, kartu ir pakeisti savo parodymus, žadant už tai pinigus. Visos anksčiau aptartos aplinkybės neleidžia teigti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, todėl jam atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagrįstai nenustatyta. Tokios išvados nepaneigia H. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis atsiprašė D. R., jie susitaikė 2014 m. rugsėjo 2 d. pasirašydami sutartį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusysis atleido jam, neturi jokių pretenzijų dėl padarytos nusikalstamos veikos ir ateityje neturės jų.

Priešingai nei teigia H. D., nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai nagrinėjamo įvykio metu nelaikytini kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2011). Byloje nenustatyta, kad H. D. ir D. R. iki nagrinėjamo įvykio gerai pažinojo vienas kitą ar tarp jų buvo kokie nors konfliktai. D. R. iš tikrųjų yra G. A. draugas, tačiau prieš nuteistajam suduodant smūgį automobilio ratų pakeitimo raktu, nukentėjusysis nedarė jokių aktyvių pavojingų veiksmų. Vien ta aplinkybė, kad D. R. stovėjo konflikto vietoje ir yra G. A. draugas, neįrodo, kad jis savo rizikingu elgesiu neatsargiai paskatino H. D. nusikalsti. Priešingai – nuteistasis pats savo iniciatyva pasirinko nusikalstamą elgesio variantą. H. D. aiškiai suvokė, kaip elgėsi G. A. ir D. R., o pastarųjų padarytų veiksmų negalima tarpusavyje tapatinti.

Pasak nuteistojo, apygardos teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į tai, kad apelianto socialiai ryšiai yra tvirti, nes jis yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jo santykiai su motina yra artimi, o nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo teistas. Kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Todėl vien nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojami jo asmenybę charakterizuojantys duomenys nesudaro teisinio pagrindo mažinti jam paskirtą bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad H. D. anksčiau Lietuvos Respublikoje oficialiai nėra dirbęs (t. 1, b.l. 99), jis kelis kartus trauktas administracinėn atsakomybėn (t. 1, b.l. 112-113). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį užfiksuota, kad apeliantas 2012 m. Didžiojoje Britanijoje buvo pripažintas kaltu už vagystės padarymą (t. 1, b.l. 105). Po BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo dėl nuteistojo buvo priimtas Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (t. 1, b.l. 107-111). Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas apeliantui susitaikius su nukentėjusiuoju (t. 1, b.l. 108). Taigi, nors H. D. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas spręstas ne kartą. Analizuojant minėtame nuosprendyje išdėstytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, matyti, kad apeliantas yra linkęs naudoti fizinį smurtą prieš kitus asmenis, jo toks elgesys nėra atsitiktinis. Tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, o H. D. artimi santykiai su motina nebuvo ta aplinkybė, kuri sulaikytų jį nuo nusikalstamų veiksmų padarymo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas, paskirdamas H. D. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o H. D. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2013, nes joje nustatytos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl kasacinio teismo priimtas procesinis sprendimas nelaikytinas precedentu. H. D. galutinė subendrinta bausmė paskirta nepažeidžiant BK 63 straipsnio nuostatų, todėl jos taip pat nėra teisinio pagrindo švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo H. D. apeliacinį skundą atmesti.