- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-08
- Bylos Nr.
- e2A-1985-1187/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20716-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Viotransa“
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viotransa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viotransa“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir įpareigojimo atlyginti žalą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Viotransa“ (toliau – ir ieškovė, draudėja) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ir ADB) „Gjensidige“ (toliau – ir atsakovė, draudikė), kurį galutinai patikslinusi, prašė:
1.1. įvykį, dėl kurio atsirado žala, pagal vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), žalos bylos Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti draudžiamuoju;
1.2. įpareigoti atsakovę atlyginti ieškovei patirtą 11 386,01 Eur žalą.
2. Nurodė, kad su atsakove yra sudariusi vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį. 2020 m. rugsėjo 21 d. iš ieškovei priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis krovinio, dėl šio įvykio 2020 m. rugsėjo 24 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo. Apie įvykį buvo pranešta policijai, krovinio savininkas dėl prarastos krovinio dalies pateikė ieškovei pretenziją ir sąskaitą žalai atlyginti. 2021 m. vasario 25 d. ieškovė gavo atsakovės sprendimą, kuriuo atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes įvykį pripažino nedraudžiamuoju.
3. Atsisakymą mokėti draudimo išmoką atsakovė grindė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Taisyklių 3.6 punkte numatyta, kad jei draudimo sutartyje nenurodyta kitaip, draudikas neatlygina nuostolių, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Taisyklių 9.5.3. punkte nustatyta, kad poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus atvejus numatytus b) punkte, vairuotojas turi: pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir / arba aikštelės personalo. Vežant didelės vagystės rizikos krovinius, tokius kaip elektronika, buitinė technika, kvepalai, alkoholis, tabakas ir kitos akcizinės prekės nauji automobiliai ir panašiai – būtina iš anksto planuoti maršrutą ir vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra aptvertos, skirtos transporto priemonėms stovėti, tamsiu paros metu apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir / arba aikštelės personalo, į kurias kontroliuojamas patekimas.
4. Draudikė (atsakovė) žalos bylos administravimo metu surinko informaciją, pagrindžiančią, kad draudėjos pasirinkta stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko įvykis, neatitinka Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Pasak atsakovės, ieškovės vilkikas galėjo stovėti taisyklių reikalavimus atitinkančiose aikštelėse – (duomenys neskelbtini) (saugoma personalo, kamerų), šalia (Duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (aptverta, su kameromis, apšviesta), 33 km spinduliu nuo faktinės stovėjimo vietos, (duomenys neskelbtini) (aptarnaujantis personalas, aptverta, apšviesta, su kameromis), 73 km spinduliu nuo faktinės stovėjimo vietos.
Šalies argumentai
5. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, nurodė, kad vilkikas, kuriuo buvo gabenamas krovinys, vyko iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Maršrutas, kuris buvo pasirinktas yra trumpiausias ir greičiausias. Ieškovė pažymėjo, kad sustoti bet kurioje norimoje aikštelėje galimybė yra ne visada, dėl didelio vilkikų kiekio dažnai stovėjimo aikštelės yra perpildytos. Pažymėjo, kad maršrutai yra planuojami iš anksto, siekiant kaip įmanoma greičiau ir saugiau pristatyti krovinį užsakovui. Atsakovės nurodytose aikštelėse vilkikas sustoti negalėjo, nes baigėsi galimas vairuotojo vairavimo laikas.
6. Ieškovė nurodė, kad elgėsi itin atsargiai ir ėmėsi priemonių, kad krovinys būtų gabenamas saugiai – vilkikas nakčiai sustojo „Shell“ degalinėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini). Šios degalinės teritorijoje yra didelė vilkikų stovėjimo aikštelė. Aikštelės teritorija ne tik apšviesta, bet ir stebima vaizdo kamerų. Be to, aikštelė atitverta tvora. Taigi, ieškovės vilkikas įvykio, dėl kurio atsirado žala, metu buvo tinkamoje – apšviestoje ir vaizdo kamerų stebimoje, vilkikų stovėjimo aikštelėje. Ieškovė pažymėjo, kad šioje aikštelėje kiekviena stovėjimo vieta atskirai nėra stebima vaizdo kamerų, tačiau tokio stebėjimo ir nereikalaujama draudimo taisyklių 9.5.3. punkte. Ieškovė nurodė, kad vertinant visų aplinkybių visumą, jos elgesio krovinio gabenimo metu negalima vertinti kaip neatsargaus.
Atsiliepimas
7. Atsakovė atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. gavo pranešimą apie 2020 m. rugsėjo 21 d. įvykį, kurio metu iš ieškovės vilkiko priekabos buvo pavogta dalis krovinio (įrankiai–suvirinimo įranga–akumuliatorių krovikliai). Žalos administravimo metu nustatyta, kad:
7.1. Vilkiku / puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo vykdomas užsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) transportuoti krovinį maršrutu (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugsėjo 21 d. vairuotojas sustojo poilsiui (duomenys neskelbtini), degalinėje „Essence Shell“ ((duomenys neskelbtini)). 2020 m. rugsėjo 22 d. ryte vairuotojas pastebėjo pjūvius tente ir dalies krovinio trūkumą. Apie įvykį informuota policija.
7.2. Draudikė (atsakovė) 2021 m. vasario 25 d. sprendimu įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Atsakovė nurodė, kad ginčo atveju ieškovės sustojimui pasirinkta aikštelė neatitiko nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Tarptautinės vežėjų sąjungos (IRU) internetinėje svetainėje adresu: (duomenys neskelbtini), pateikiama informacija, ieškovės pasirinkta aikštelė nebuvo nei aptverta, nei saugoma fizinės apsaugos ar stebėjimo kamerų. Ekspertų pažymėta, kad degalinė, kurioje vairuotojas buvo palikęs visiškai nesaugomą krovinį, yra žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus. Iš draudikei (atsakovei) pateiktų nuotraukų matyti, kad tvora yra atskirti statybiniai konteineriai, o ne aikštelės teritorija. Patekimas į šią aikštelę nėra kontroliuojamas, kaip ir nėra saugomi ten esantys vilkikai su kroviniais.
7.3. Vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas pakankamai lanksčiai. Vairuotojas gali keisti tiek vairavimo, tiek poilsio laikus, sutrumpinti ar prailginti tam tikras pertraukas. Todėl vežėjams nėra sunku ar juo labiau neįmanoma susiplanuoti maršrutą bei sustojimo vietas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vairuotojas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik saugomose aikštelėse. Vežėjos (ieškovės) veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu:
8.1. priėmė ieškovės atsisakymą nuo 1 500 Eur ieškinio reikalavimo ir bylą šioje dalyje nutraukė;
8.2. ieškovės ieškinį dalyje dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei 11 386,01 Eur žalos atlyginimo atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove sudarė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį (duomenys neskelbtini), kuria laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo apdrausta draudėjo, veikiančio kaip vežėjas, civilinė atsakomybė. 2020 m. rugsėjo 24 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, nes 2020 m. rugsėjo 21 d. iš ieškovei priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis vežamo krovinio. Atsakovė, administruodama žalos bylą, 2021 m. vasario 25 d. išmokėti draudimo išmoką atsisakė.
10. Teismas sprendė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovės teiginių, jog aikštelė adresu: (duomenys neskelbtini), kurioje nakčiai apsistojo ieškovei priklausantis vilkikas, yra apšviesta, stebima vaizdo kamerų, aptverta tvora, taigi atitinka Taisyklių 9.5.3. punkto reikalavimus. Teismas nurodė, jog pati ieškovė, atsakydama į pateiktus draudikės (atsakovės) klausimus dėl įvykio, nurodė, jog degalinės teritorija yra stebima vaizdo kameros, tačiau vilkikų stovėjimo vietų kameros nemato. Nepriklausomų siurvejerių atliktas transporto priemonių stovėjimo aikštelės saugumo tyrimas nustatė, jog aikštelė tvora neaptverta, teritorija vaizdo kameromis nestebima ir apsaugos darbuotojų nesaugoma. Tokias išvadas nepriklausomi ekspertai padarė, įvertinę informaciją keliose skirtingose internetinėse svetainėse. Be to, raporte pateikti ir komentarai apie stovėjimo aikštelėje įvykusias vagystes bei įspėjimus saugoti turtą (JSC „Klaipėdos Netas“ raportas). Apie aptariamos automobilių stovėjimo aikštelės nesaugumą yra pažymėta ir žalų eksperto Prancūzijoje atliktame CESAM ekspertų raporte, patvirtinančiame, jog aikštelė yra gerai žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus. Kaip nurodė nepriklausomi ekspertai, „Shell“ kolonėlė bei restorano / greito maisto užkandinės teritorijos yra gausiai apšviestos šviesos žibintais, stebimos vaizdo kameromis, į kurių stebėjimo lauką patenka ir kelios vilkikų stovėjimo aikštelės vietos. Taip pat nustatė, jog toliau esančios ilgosios vilkikų stovėjimo aikštelės eilės apšviestos menkiau, o labiausiai nutolusioje nuo kelio aikštelės kraštinėje pusėje stovi vos keli žibintai. Apibendrindami ekspertai konstatavo, jog atskirai pati vilkikų stovėjimo aikštelė nėra stebima vaizdo kameromis, o aikštelės apšvietimas yra dalinis.
11. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurioje aikštelės vietoje buvo apsistojęs ieškovės vilkikas valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (tokių duomenų neturėjo ir ekspertai), sprendė, kad remiantis bylos medžiaga aikštelė taisyklių 9.5.3. punkte numatytų reikalavimų neatitiko. Ieškovės pateiktos nuotraukos, kuriose matyti joje esantys šviestuvai bei prie pastatų įrengtos vaizdo kameros, ekspertų išvadų apie stovėjimo aikštelės saugumą nepaneigia. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog į „Transpark“ programėlę, kurioje yra pateikiama informacija apie aikštelių saugumą, duomenis gali įrašyti visi asmenys, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga, nes aikštelės saugumo tyrimas buvo atliekamas remiantis įvairias šaltiniais: „Google“ žemėlapių nuotraukomis, internetinėmis svetainėmis ir jose esančiais komentarais.
12. Įvertinęs 2020 m. rugsėjo 21 d. tachografo duomenis, patvirtinančius jog tą dieną vairuotojas važiavo 8 h 13 min, teismas kritiškai vertintino ieškovės teiginį, jog vairuotojas negalėjo pasiekti kitos saugios automobilių stovėjimo aikštelės. Teismas pažymėjo, kad Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 h, todėl vairuotojas galėjo maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik saugomose stovėjimo aikštelėse. Byloje nepateikta įrodymų, leidžiančių teigti, jog šiuo konkrečiu atveju vairuotojas važiuoti toliau negalėjo ar neturėjo jokios galimybės pasiekti saugią stovėjimo aikštelę. Priešingai, galima teigti, jog važiavimo laikas nebuvo pilnai išnaudotas, todėl sustojimas poilsiui nesaugioje automobilių stovėjimo aikštelėje negali būti pripažintas privalomu.
13. Bylos duomenimis krovinys, kurio dalis buvo pavogta iš vilkiko, tai elektronikos prekės – suvirinimo įranga, akumuliatorių krovikliai. Teismo vertinimu, toks krovinys priskirtinas prie didelės vagystės rizikos krovinių, nes jis sunkiai gali būti atsektas, surastas, be to, gali būti lengvai realizuojamas. Tokiu atveju Taisyklių 3.15. punktas įpareigoja vežėją planuoti maršrutą iš anksto, o vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra ne tik aptvertos, apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir / ar aikštės personalo, bet į kurias yra kontroliuojamas patekimas.
14. Teismas sprendė, jog automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje apsistojo vilkiko vairuotojas, Taisyklių numatytų saugumo reikalavimų neatitiko, todėl tokie vežėjo veiksmai, kaip maršruto nesusiplanavimas, vežant didelės vagystės rizikos krovinį, sustojimas nakčiai nesaugioje automobilių stovėjimo aikštelėje, į kurią gali patekti pašaliniai asmenys, nesiėmimas kitų papildomų apsaugos priemonių, laikytini dideliu neatsargumu, sudarančiu pagrindą draudikui pripažinti įvykį nedraudžiamuoju.
15. Teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad pagrindas nemokėti draudimo išmokos yra įrodytas, todėl ieškovės reikalavimai pripažinti įvykį draudžiamuoju bei atlyginti žalą, negali būti tenkinami.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Ieškovė (apeliantė) UAB „Viotransa“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir žalos atlyginimo tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. teismo proceso metu atsakovė samdė ekspertus UAB „Klaipėdos Netas“, kurie atsakovės prašymu atliko dokumentinį tyrimą / ekspertizę. Remdamasis ekspertų išvadomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aikštelė, kurioje įvykio, dėl kurio atsirado žala, metu stovėjo apeliantės transporto priemonė, neatitinka draudimo taisyklėse įtvirtintų reikalavimų. Ekspertizė atlikta nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, pažeidžiant ieškovės teisę pateikti klausimus ekspertui, teisę dalyvauti eksperto pasirinkime.
16.2. Pažymėta, kad taisyklės nenumato, kad kameros turi būti sustatytos taip, kad jomis būtų matoma kiekviena aikštelėje stovinti transporto priemonė, nėra numatytas apšvietimo intensyvumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo nustatyta vieta, kurioje stovėjo apeliantės transporto priemonė, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad transporto priemonė buvo pastatyta kamerų stebimoje, apšviestoje teritorijoje. Šią aplinkybę patvirtina ir apeliantės pateikti įrodymai – nuotraukos, apie aikštelės teritorijoje esančias vaizdo stebėjimo kameras.
16.3. Taisyklės yra abstrakčios ir tik įvykus įvykiui draudikė (atsakovė) jas tikslina ir interpretuoja taip, kaip jai naudinga, siekiant išvengti žalos mokėjimo. Apeliantė pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu, pirmosios instancijos teismas ne tik nustatė naujus, taisyklėse, nesančius reikalavimus dėl stebėjimo kamerų, bet ir pakeitė draudimo taisyklėse įtvirtintą nuostatą dėl didelės vagystės rizikos krovinių.
Šalies argumentai
16.4. Apeliantė dėl vairuotojo darbo ir poilsio laiko nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vairuotojas galėjo važiuoti toliau, nepaisant to, kad tą dieną buvo nuvažiavęs 8 val. ir 13 min., o iki kitų aikštelių atstumas buvo 30 min. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės argumentus, kad aikštelės dažniausiai yra perpildytos, nėra jokios garantijos, kad nuvažiavęs dar 30–50 min. vilkiko vairuotojas būtų radęs vietą stovėjimui. Vairuotojui važiuoti toliau poreikio nebuvo – jis sustojo reikalavimus atitinkančioje aikštelėje, kuri stebima vaizdo kamerų, teritorija aptverta tvora.
16.5. Pažymėta, kad teismas neatsižvelgė į visą AETR 6 straipsnyje numatytą reglamentavimą – straipsnio 2 d. numatyta, kad savaitinis važiavimas negali būti ilgesnis nei 56 val. o dviejų savaičių važiavimo trukmė negali viršyti 90 val. Remiantis išdėstytu akivaizdu, kad vienos dienos vertinimas negali būti pakankamas, šioje situacijoje turėjo būti vertinama ne trumpesnė nei vienos savaitės vairuotojo vairavimo trukmė.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. ieškovė byloje nėra pateikusi nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovės sustojimui pasirinkta aikštelė atitiko Taisyklių reikalavimus, tuo tarpu, iš atsakovės pusės buvo pateikta eilė dokumentų patvirtinančių buvus priešingai. Byloje esančiame CESAM raporte pažymėta, kad sustojimui pasirinkta aikštelė yra žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus. Atsakovė (draudikė) pateikė į bylą duomenis apie tai, kad vadovaujantis Tarptautinės vežėjų sąjungos (IRU) internetinėje svetainėje adresu: (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija, ieškovės pasirinkta aikštelė nebuvo nei aptverta, nei saugoma fizinės apsaugos ar stebėjimo kamerų. Atsakovė kreipėsi į UAB „Klaipėdos netas“, kad būtų įvertinta, kokius saugumo reikalavimus atitiko ieškovės sustojimui pasirinkta aikštelė.
17.2. Nurodė, kad į bylą pateiktas UAB „Klaipėdos netas“ raportas yra rašytinis įrodymas, kurio ieškovė byloje nėra nuginčijusi. UAB „Klaipėdos netas“ raportas nėra teismo ekspertizė, todėl ieškovės siekis parodyti neva byloje buvo pažeistos CPK normos, reglamentuojančios teismo ekspertizės skyrimą bei jos vertinimą, yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė lygiai taip pat per pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą galėjo ir pagal CPK 178 straipsnį turėjo pareigą pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos poziciją šioje byloje, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
17.3. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad įvykio metu „Google“ žemėlapiai buvo kitokie nei nustatė ekspertai, kad komentarai neatitinka tikrovės, kad kameros mato priešingu kampu nei nustatė ekspertai. Pažymėta, kad ekspertams aikštelių saugumo tyrimas yra jų kasdienė veikla, todėl jiems yra žinomi įvairūs šaltiniai. Aikštelėse sumontuotų kamerų veikimo principai. Jei apeliantei kilo abejonių dėl šių aplinkybių, apeliantė turėjo teisę prašyti apklausti specialistus teismo posėdyje, tačiau tokio prašymo nereiškė. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad aikštelės saugumo tyrimas buvo atliekamas remiantis įvairias šaltiniais. Todėl nėra pagrindo abejoti ekspertų pateikta išvada, kurioje nurodyta, kad „remiantis prieinama informacija (nuotraukomis, duomenimis įvairiose internetinėse svetainėse) galime teigti, kad atskirai pati vilkikų stovėjimo aikštelė nėra stebima vaizdo kameromis, aikštelės apšvietimas dalinis“. Pažymėta, kad nei viename iš ekspertų tikrintų tinklalapių, kuriuose talpinama informacija apie vilkikų stovėjimo aikštelės, nėra nurodyta, kad ieškovė pasirinkta aikštelė būtų saugoma vaizdo stebėjimo kamerų ar fizinės apsaugos.
17.4. Ieškovės apeliaciniame skunde pateikiamas Taisyklių nuostatų aiškinimas yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Apeliantė įrodinėja, kad pagal taisyklių 9.5.3. punktą transporto priemonės palikimas, kai transporto priemonė buvo pastatyta kamerų stebimoje aikštelėje, nėra draudimo taisyklių pažeidimas. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, kad pakanka, jog degalinės teritorija, o ne vilkikų stovėjimo aikštelė buvo stebima vaizdo kamerų. Todėl apeliantės pateikiamas taisyklių nuostatų aiškinimas yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.
17.5. Byloje nėra duomenų, kad kitos aikštelės būtų buvusios užimtos, todėl tokie apeliantės argumentai yra vertintini tik kaip nepagrįstos prielaidos. Atsakovė pažymėjo, kad netoliese buvo dar bent 3 (trys) aikštelės, atitinkančios taisyklių reikalavimus, nepaisant to, sustojimui buvo pasirinkta savo pavojingumu garsėjanti aikštelė, neatitinkanti taisyklių reikalavimų.
17.6. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 6 str. 1 d. nustatyta, kad: „kasdienio vairavimo trukmė, apibrėžta šio Susitarimo 1 straipsnio s punkte, negali viršyti 9 valandų. Ne dažniau kaip du kartus per savaitę kasdienio vairavimo trukmė gali būti pailginta daugiausia iki 10 valandų“. 2020 m. rugsėjo 21 d. vairuotojo vairavimo laikas buvo 8 val. 13 min. Todėl ginčo situacijoje vairuotojui pasiekti kitą aikštelę būtų pakakę standartinės dienos vairavimo normos. Byloje nepaneigta, kad esant poreikiui, vairuotojas nebūtų galėjęs prasitęsti vairavimo laiko.
17.7. Apeliantė turi tachografo duomenis, todėl įrodinėdama, kad pratęsimo laikus vairuotojas tą savaitę jau buvo išnaudojęs, turėjo atitinkamai pateikti tai pagrindžiančius duomenis. Tačiau tokių duomenų į bylą nepateikė. 2020 m. rugsėjo 21 d. buvo pirmadienis, todėl vairuotojas objektyviai dar negalėjo būti išnaudojęs tos savaitės prailgintų vairavimo laikų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.
19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
21. Ginčas byloje kilo dėl įvykio (dalies krovinio vagystės) nepripažinimo draudžiamuoju ir draudikės atsisakymo atlyginti ieškovės patirtą žalą pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl UAB „Klaipėdos netas“ atlikto tyrimo įrodomosios reikšmės
22. Atsakovė aplinkybę, kad įvykis nepripažintinas draudžiamuoju inter alia (be kita ko) įrodinėjo remdamasi UAB „Klaipėdos netas“ atliktu tyrimu. Ieškovė apeliaciniame skunde minėtą tyrimą įvardija kaip ekspertizę, nurodo, jog ekspertizė atlikta nesilaikant CPK normų, pažeidžiant ieškovės (apeliantės) teisę pateikti klausimus ekspertui, teisę dalyvauti eksperto pasirinkime, todėl byla išnagrinėta iš esmės pažeidžiant procesinės teisės taisykles. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
23. Vertinant UAB „Klaipėdos netas“ atlikto tyrimo įrodomąja reikšmę, pažymėtina, kad, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, toks dokumentas priskirtinas įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai CPK 197 straipsnyje, t. y. rašytiniam įrodymui.
24. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010).
25. Esant ginčui dėl tam tikrų faktų buvimo (nebuvimo) civilinio proceso teisė numato galimybę vadovaujantis CPK 212 straipsniu skirti ekspertizę. Dažniausiai ekspertizę teismas skiria byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Dalyvaujantis byloje asmuo, prašydamas teismo skirti ekspertizę, turi nurodyti aplinkybes, kurioms nustatyti būtina ekspertizė, motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes, nurodyti, kokių specialiųjų žinių, jo nuomone, reikia joms išsiaiškinti. Teismo teisė skirti ekspertizę niekaip nevaržo byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti teismui dokumentus, kuriuose fiksuojami specialiųjų žinių turinčių asmenų atlikti tyrimai ir pateiktos išvados. Minėta, jie laikomi ne eksperto išvada, o rašytiniu įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
26. Taigi, pirmosios instancijos teisme šalims teise prašyti skirti ekspertizę nepasinaudojus, teismas pagrįstai vadovavosi CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, UAB „Klaipėdos netas“ atliktą tyrimą vertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl įvykio (ne)pripažinimo draudžiamuoju
27. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.987 straipsnis).
28. Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013). Taigi tik pripažinus, jog įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015).
29. Kartu pažymėtina, kad draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, o suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013).
30. Taigi draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas apibrėžia sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Įvertinti, ar konkreti rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė. Atitinkamai, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi.
31. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos sumokėjimo (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis).
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, laikotarpiui nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. rugpjūčio 20 d., patvirtintą Draudimo liudijimu (duomenys neskelbtini). Viena draudimo sutartimi apdraustų rizikų: krovinio praradimas ar sugadinimas. Ieškovei pervežant krovinį maršrutu (duomenys neskelbtini) (užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovės apdraustu vilkiku/puspriekabe valst. Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini), vilkiko vairuotojas 2020 m. rugsėjo 21 d. poilsiui pasirinko degalinėje Essence Shell esančią stovėjimo aikštelę (A1/E15 greitkelis, (duomenys neskelbtini)). 2020 m. rugsėjo 22 d. ryte vairuotojas pastebėjo pjūvius tente, dalies krovinio trūko. Apie įvykį buvo informuota policija.
33. 2020 m. rugsėjo 24 d. apie šį įvykį pranešta atsakovei. Atsakovė 2021 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą žalos byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir nusprendė nemokėti draudimo išmokos. Atsakovė sprendimą grindė tuo, kad žalos bylos administravimo metu buvo surinkta informacija, kad draudėjos pasirinkta stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko įvykis, neatitinka Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 011 (toliau – Taisyklės), kurios yra sudėtine draudimo sutarties dalimi, nustatytų reikalavimų (nors buvo apšviesta, tačiau vaizdo kamerų/aikštelės personalo nesaugoma). Be to, ieškovės elgesį, pasirenkant stovėti nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, atsakovė įvertino kaip didelį neatsargumą.
34. Pažymėtina, kad nedraudžiamieji įvykiai t. y. įvykiai, kuriems įvykus draudikas nemoka draudimo išmokos, detalizuoti Taisyklių 3 skyriuje. Taisyklių 3.15. punkte numatyta, kad draudikas neatlygina nuostolių, jei draudėjas nesaugojo vežamo krovinio ir paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros nesaugioje teritorijoje, kaip apibrėžta 9.5.3. punkte. Atitinkamai, Taisyklių 9.5.3. punkte nustatyta, kad pervežimo metu draudžiama palikti automobilį su vežamu kroviniu be priežiūros. Poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus atvejus numatytus b) punkte, vairuotojas turi: a) pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo. Vežant didelės vagystės rizikos krovinius, tokius kaip elektronika, buitinė technika, kvepalai, alkoholis, tabakas ir kitos akcizinės prekės, nauji automobiliai ir pan. – būtina iš anksto planuoti maršrutą ir vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra aptvertos, skirtos transporto priemonėms stovėti, tamsiu paros metu apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo, į kurias kontroliuojamas patekimas.
35. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar atsakovė pagrįstai įvykį (dalies krovinio vagystę) pripažino nedraudžiamuoju, remdamasi tuo, kad ieškovės nakties poilsiui pasirinkta aikštelė neatitiko Taisyklių reikalavimų. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertindamas aikštelės atitiktį Taisyklių reikalavimams, vadovavosi išimtinai tik atsakovės pateiktais įrodymais, o ieškovės pateiktų įrodymų nevertino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais.
36. Atsakovė, įrodinėdama aplinkybę, jog aikštelė Taisyklių 3.15 ir 9.5.3. punktuose numatytų reikalavimų neatitiko, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, rėmėsi ieškovės pateiktu atsakymu į draudiko klausimus dėl įvykio, kuriame nurodyta, jog degalinės teritorija yra stebima vaizdo kameros, tačiau vilkikų stovėjimo vietų kameros nemato (2021 m. sausio 11 d. el. laiškas, e. bylos 1t., b. l. 53). Taip pat CESAM žalos ekspertų raportu, patvirtinančiu, jog aikštelė yra gerai žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus (e. bylos 1 t., b. l. 82). Be to, UAB „Klaipėdos Netas“ atliktame transporto priemonių stovėjimo aikštelės saugumo tyrime nustatyta, jog Shell kolonėlė bei restorano/greito maisto užkandinės teritorijos yra gausiai apšviestos šviesos žibintais, stebimos vaizdo stebėjimo kameromis, į kurių stebėjimo lauką patenka ir kelios vilkikų stovėjimo aikštelės vietos. Toliau esančios ilgosios vilkikų stovėjimo aikštelės eilės apšviestos menkiau – matyti tik keli šviesos žibintai, vienas nuo kito pastatyti dideliais atstumais, labiausiai nuo A1/E15 kelio nutolusioje aikštelės kraštinėje pusėje stovi vos keli žibintai. Atskirai pati vilkikų stovėjimo aikštelė nėra stebima vaizdo kameromis, aikštelės apšvietimas dalinis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokias išvadas nepriklausomi ekspertai padarė, įvertinę informaciją keliose skirtingose internetinėse svetainėse. Be to, raporte pateikti ir komentarai apie stovėjimo aikštelėje įvykusias vagystes bei įspėjimus saugoti turtą (e. bylos 2 t., b. l. 25-39).
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Nagrinėjamoje byloje atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovei.
38. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktas nuotraukas, kuriose matyti lauke esantys šviestuvai bei prie pastatų įrengtos vaizdo kameros, pagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai išvadų apie stovėjimo aikštelės neatitikimą Taisyklių reikalavimams nepaneigia.
39. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad draudimo sutartimi šalims susitarus dėl konkrečių draudimo apsaugos ribų, t. y. nustačius, kad transporto priemonę su kroviniu palikus nesaugioje teritorijoje (neskirtoje stovėti transporto priemonėms, tamsiu paros metu neapšviestoje, nuolat nestebimoje vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo) draudikas nuostolių neatlygina, nebuvo pagrindo susiformuoti draudėjos (ieškovės) lūkesčiui, jog nagrinėjamu atveju aikštelės atitiktį Taisyklių reikalavimams lemia vien vaizdo kamerų tam tikroje teritorijoje buvimo faktas. Pažymėtina, kad vertinant ar ieškovė įgis apsaugą (o draudikė, atitinkamai, įgis pareigą mokėti draudimo išmoką) lemiamą reikšmę turi ne vaizdo kamerų tam tikroje teritorijoje buvimo faktas, o aplinkybė, ar vaizdo kameromis yra stebima būtent vilkikams stovėti skirta aikštelės dalis, priešingu atveju būtų paneigta pati draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties esmė ir tikslas.
40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei įrodžius, kad įvykis yra nedraudžiamasis, o ieškovei atsakovės pateiktų įrodymų nepaneigus, taip pat byloje nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės sustojimui pasirinkta aikštelė atitiko Taisyklių reikalavimus, pirmosios instancijos teismas įvykio pagrįstai nepripažino draudžiamuoju, sprendė, kad atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
41. Teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius, kad aikštelė nebuvo nuolat stebima vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo, aplinkybė, ar krovinys priskirtinas didelės vagystės rizikos krovinių kategorijai ir ar aikštelė turėjo atitikti papildomus Taisyklėse nustatytus reikalavimus (t. y. būti aptverta, su kontroliuojamu patekimu) nagrinėjamu atveju įvykio pripažinimui nedraudžiamuoju reikšmės neturi, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo argumentai atskirai nevertintini.
Dėl vairuotojo darbo ir poilsio laiko
42. Atsakovė taip pat pateikė duomenis, kad netoli faktinės vilkiko vairuotojo poilsio vietos buvo kelios aikštelės, atitinkančios Taisyklių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2020 m. rugsėjo 21 d. tachografo duomenis, patvirtinančius jog tą dieną vairuotojas važiavo 8 h 13 min, sprendė, kad važiavimo laikas nebuvo pilnai išnaudotas, todėl sustojimas poilsiui nesaugioje automobilių stovėjimo aikštelėje, nepripažintinas privalomu.
43. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad vairuotojas neturėjo galimybės, nepažeisdamas Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) reikalavimų, nuvažiuoti iki Taisyklių sąlygas atitinkančios aikštelės.
44. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas pakankamai lanksčiai, AETR konvencija nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 valandas, todėl vežėjas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik Taisyklių sąlygas atitinkančiose aikštelėse.
45. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepaneigta, kad esant poreikiui, vairuotojas nebūtų galėjęs vairavimo laiko pratęsti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pervežant krovinį visada egzistuoja tam tikra krovinio praradimo rizika, ieškovė, kaip verslininkė, užsiimanti krovinių pervežimu už atlygį, turi pareigą iš anksto numatyti ir įvertinti galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Tuo tarpu krovinį vežant neturint pakankamai informacijos apie Taisyklių reikalavimus atitinkančias aikšteles, neplanuojant darbo laiko taip, kad sustojimui būtų pasirinkta Taisykles atitinkanti aikštelė (kai tokia galimybė yra ir pasinaudojimas ja į bylą pateiktais įrodymais nėra nuginčytas), o sustojant aikštelėje, kurioje vilkikams stovėti skirta dalis nėra nuolat stebima vaizdo kamerų ir/ar aikštelės personalo bei, nesiimant jokių papildomų apsaugos priemonių (nesant įrengtos signalizacijos) sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju įvykis pagrįstai nepripažintas draudžiamuoju, o atsakovei pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą nekyla.
Dėl draudimo taisyklių aiškinimo
46. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad Taisyklės nenumato draudėjo pareigos transporto priemonę pastatyti taip, kad ji tiesiogiai būtų matoma vaizdo kamerų, taip pat nenumato apšvietimo intensyvumo, pareigos transporto priemonę statyti tik po šviestuvu. Ieškovės vertinimu, draudimo taisyklės yra abstrakčios, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime įvedė naujus, taisyklėse nenumatytus, vaizdo stebėjimo reikalavimus.
47. Pažymėtina, kad minėtais apeliacinio skundo argumentais ieškovė kelia Taisyklių (kurios yra draudimo sutarties sudėtine dalimi) sąlygų turinio aiškinimo klausimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė sutarties sąlygų turinio išaiškinimo, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymo klausimo nekėlė.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminis civilinės bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių pasekmių. Jos nustatytos, be kita ko, kaip draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas, draudimas kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis).
49. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, apeliacinio skundo argumentai, susiję su Taisyklių nuostatų turinio aiškinimu, nenagrinėjami.
50. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisės normas, išsamiai ištyrė ir nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių įvertino pateiktus į bylą įrodymus, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
52. Kadangi apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
53. Atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei tokios bus patirtos, tačiau į bylą nėra pateikusi apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl jų atlyginimo nesprendžia (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Viotransa“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1279-465/2022 palikti iš esmės nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.