Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1558-520/2018

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-17
Bylos Nr.: A-1558-520/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04748-2016-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: I.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. A-1558-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04748-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. (I.) S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. (I.) S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas I. (I.) S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti 978 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) administracinėje byloje Nr. I-4438-426/2016 pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 18 d. su prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl teismo sprendimo vykdymo ir lėšų pervedimo į jo asmeninę sąskaitą. Teisingumo ministerija į šį prašymą pareiškėjui atsakė 2016 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (1.23)7R-7032, kuriame nurodė, kad lėšas perves iki 2016 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir KAAT) 2016 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1659-554/2016 priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 1 250 Eur, Teisingumo ministerija 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1-23)7R-6216 įsipareigojo šias lėšas pervesti pareiškėjui iki 2016 m. spalio 13 d. KAAT 2016 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1839-428/2016 pareiškėjui priteisė 700 Eur žalos atlyginimą. Teisingumo ministerija 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (1.23)7R-6587 įsipareigojo lėšas pervesti iki 2016 m. spalio 26 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą (toliau – ir Įstatymas), Teisingumo ministerija teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) atlyginimo turi įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo jų gavimo, teismo sprendimų vykdymas yra privalomas. Pareiškėjas priteistų pinigų sumų negavo, todėl negalėjo nusipirkti maisto produktų, o pataisos įstaiga neteikia tokio maisto, koks pareiškėjui tiktų pagal religines normas (be kiaulienos). Teisingumo ministerijai nevykdžius teismų sprendimų, pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes kitiems asmenims jiems priteisti pinigai išmokėti per tris mėnesius. Pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, prašė ją priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo jų gavimo. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad vykdant teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo, lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į jo asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus. Remiantis teismų praktika, prašymams dėl teismo sprendimų vykdymo netaikoma Viešojo administravimo įstatyme ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse įtvirtinta prašymų nagrinėjimo tvarka.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Teisingumo ministerija 2016 gruodžio 8 d. įvykdė KAAT 2016 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1839-428/2016 ir pareiškėjui pervedė 700 Eur, 2016 m. gruodžio 9 d. įvykdė VAAT 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4438-426/2016 ir pareiškėjui pervedė 387 Eur bei įvykdė KAAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1659-554/2016 ir pareiškėjui pervedė 1 250 Eur. Atsakovo atstovo nuomone, Įstatymas nenumato neturtinės žalos priteisimo vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus. Įstatyme nustatyta, kad priverstinis vykdymas gali būti pradėtas po trijų mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu teismo sprendimas neįvykdytas, taigi pareiškėjas galėjo kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, tačiau to nepadarė.

7. Pareiškėjo nuoroda į CK 6.271 straipsnį kaip pagrindą priteisti žalą, yra nepagrįsta, nes Teisingumo ministerija nepriėmė jokio akto, kuris pažeistų pareiškėjo teises. Pareiškėjas turėjo galimybę iki teismo sprendimo įvykdymo prisiteisti procesines palūkanas, tokią teisę nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis, tačiau šia teise jis nepasinaudojo, teismų sprendimai įvykdyti ir jam negali būti priteisiamos procesinės palūkanos.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė.

Šalies argumentai

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 9 d. prašymu (Teisingumo ministerijoje gautas 2016 m. liepos 13 d.) kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas įvykdyti KAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1659-544/2016, kuriuo jam priteistas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas, priteistą sumą prašė pervesti į kito fizinio asmens – R. T. sąskaitą banke, nurodė jos numerį. Pareiškėjui į šį jo prašymą buvo atsakyta Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6216, buvo paaiškinta, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Teisingumo ministerija sprendimus įvykdo ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tada, kai juos gauna, nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog prašymas buvo gautas 2016 m. liepos 13 d., jis bus įvykdytas ne vėliau kaip iki 2016 m. spalio 13 d. ir pinigai bus pervesti pareiškėjo vardu į Vilniaus pataisos namų sąskaitą.

10. Pareiškėjas 2016 m. liepos 24 d. prašymu (Teisingumo ministerijoje gautas 2016 m. liepos 26 d.) kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas įvykdyti KAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1839-428/2016, kuriuo jam priteistas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir KAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1659-544/2016, kuriuo jam priteistas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas, bei pervesti minėtas sumas pareiškėjo vardu į Vilniaus pataisos namų sąskaitą banke. Pareiškėjui į minėtą prašymą atsakyta Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6587, jame nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog prašymas buvo gautas 2016 m. liepos 26 d., teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1839-428/2016 bus įvykdytas ne vėliau kaip iki 2016 m. spalio 26 d., o apie teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1659-544/2016 įvykdymą pareiškėjas buvo informuotas Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6216.

11. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 13 d. prašymu (Teisingumo ministerijoje gautas 2016 m. rugpjūčio 18 d.) kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas įvykdyti VAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4438-426/2016, kuriuo jam priteistas 387 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir pervesti minėtą sumą pareiškėjo vardu į Vilniaus pataisos namų sąskaitą banke. Pareiškėjui į šį prašymą buvo atsakyta Teisingumo ministerijos 2016 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (1.23)7R-7023, kuriame nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog prašymas buvo gautas 2016 m. rugpjūčio 18 d., teismo sprendimas bus įvykdytas ne vėliau kaip iki 2016 m. lapkričio 18 d.

12. Pareiškėjo vardu į Vilniaus pataisos namų sąskaitą banke 2016 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 24520 pervesta 700 Eur suma, 2016 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2488 pervesta 1 250 Eur suma ir 2016 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 24570 pervesta 387 Eur suma.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 2 straipsnio 1, 3 ir 6 dalių nuostatas, sprendė, kad KAAT sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1659-544/2016, kuriuo pareiškėjui priteistas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas, turėjo būti įvykdytas iki 2016m. spalio 13 d., kadangi pareiškėjo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2016 m. liepos 13 d., tačiau buvo įvykdytas 2016 m. gruodžio 8 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 24481). KAAT sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1839-428/2016, kuriuo pareiškėjui priteistas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas, turėjo būti įvykdytas iki 2016 m. spalio 26 d., kadangi pareiškėjo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2016 m. liepos 26 d., tačiau buvo įvykdytas 2016 m. gruodžio 8 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 2450). VAAT sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4438-426/2016, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 387 Eur neturtinės žalos atlyginimas, turėjo būti įvykdytas iki 2016 m. lapkričio 18 d., kadangi pareiškėjo prašymas dėl jo įvykdymo Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2016 m. rugpjūčio 18 d., tačiau buvo įvykdytas 2016 m. gruodžio 9 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 24570). Teismas pripažino, kad Teisingumo ministerija, atlikdama Įstatymu jai pavestas funkcijas vykdant teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nepervedė teismų sprendimais priteistų sumų pareiškėjui per tris mėnesius nuo teismų sprendimų gavimo ir pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, todėl egzistuoja viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai.

14. Teismas, įvertinęs CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibrėžiančias neturtinę žalą, teismų praktiką, pagal kurią neturtinės žalos buvimas teismo konstatuojamas tik tada, kai neigiamą poveikį asmeniui sukėlę neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai laiku nepervedus teismų sprendimais pareiškėjui priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui sukėlė tokio intensyvumo neigiamus veiksnius, nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita), kad būtų pagrindas juos atlyginti pinigais.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skundo teiginius, kad jam pataisos įstaigoje nebuvo suteikiamas tinkamas maistas pagal religines normas (be kiaulienos) ar, kad jis būtų kreipęsis į pataisos įstaigą dėl tokio maisto suteikimo. Pareiškėjui teismų sprendimais priteistas sumas Teisingumo ministerija pervedė 2016 m. gruodžio 8 ir 9 d., t. y. teismų sprendimai yra įvykdyti. Teisingumo ministerijai vėluojant pervesti atitinkamas pinigų sumas, pareiškėjas galėjo pasinaudoti kitais savo teisių gynimo būdais – nustatyta tvarka kreiptis dėl vykdomųjų raštų išdavimo ir priverstinio teismų sprendimų vykdymo į antstolį Lietuvos Respublikos civilinio proceso nustatyta tvarka, kreiptis dėl turtinės žalos (palūkanų ar kt.) priteisimo.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

III.

17. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą dėl 978 Eur neturtinės žalos priteisimo.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos administracijų bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą, yra be motyvų, šališkas.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nereikalavo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių jo diskriminaciją religiniu pagrindu. Atsakovas nepateikė jokių priekaištų dėl neturtinės žalos, nereikalavo, kad pareiškėjas raštu įrodytų, jog yra kreipęsis dėl netinkamo maitinimo ir reikalautų pakeisti mitybą.

20. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog jis yra musulmonas ir dėl to buvo diskriminuojamas, yra oficialiai užfiksuota dviejose administracinėse bylose: Nr. I-1659-554/2016 ir Nr. I-1824-789/2017.

21. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl to, jog Teisingumo ministerija daugiau nei penkis mėnesius nepervedė pinigų, jam buvo padaryta didelė neturtinė žala – jis neturėjo už ką nusipirkti maisto, skolinosi, laiku negalėjo atiduoti skolos.

Šalies argumentai

22. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį.

Atsiliepimas

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad sutinka su teismo motyvais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos religiniu pagrindu pagrįsti ne įrodymais, o subjektyvia nuomone.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo I. S. skundas dėl 978 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl Teisingumo ministerijos veiksmų laiku neišmokėjus pinigų, priteistų pareiškėjui kaip žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus, nes per vėlai pervedė pareiškėjui pinigus, kurie įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės kaip žalos atlyginimas, tačiau pareiškėjas neįrodė kitų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pirmiausia – neturtinės žalos padarymo fakto.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama, jog jis įrodytų aplinkybes dėl netinkamo maitinimo, diskriminacijos religiniu pagrindu, be to, buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, nustatantis kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

30. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Teisingumo ministerija, atlikdama Įstatymu jai pavestas funkcijas vykdant teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nepervedė teismų sprendimais priteistų sumų pareiškėjui per tris mėnesius nuo teismų sprendimų gavimo ir pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, būtina nustatyti, ar teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pareiškėjas neįrodė kitos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos.

32. Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

34. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

35. Apibendrinant nurodytas CK 6.250 straipsnio nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje turėjo pateikti ne tik bendro pobūdžio paaiškinimus apie galbūt nesuteiktą tinkamą maitinimą, patirtą diskriminaciją ir pan., bet ir įrodymus kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui turėtų būti atlygintina pinigais (978 Eur). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių konkrečių neigiamų išgyvenimų, pasekmių, kuriuos sukėlė Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimo faktą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo kitas administracines bylas, kuriose, jo teigimu, yra užfiksuota, kad jis yra musulmonas ir dėl to buvo diskriminuojamas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui nenurodė, o apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Akcentuotina, kad byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog Teisingumo ministerija laiku pareiškėjui nepervedė pinigų tik dėl to, kad pareiškėjas yra musulmonas, t. y. pareiškėją diskriminavo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad Teisingumo ministerija, pažeisdama Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, laiku nepervedė pinigų, priteistų iš Lietuvos valstybės, kaip neturtinės žalos atlyginimas, ir kitiems nuteistiesiems (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-624/2018). Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A-1820-624/2018 buvo nustatyti Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais tos bylos pareiškėjui nebuvo priteistas.

37. Tai, kad pareiškėjui Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai nesukėlė tokio pobūdžio neturtinės žalos, dėl kurios jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, patvirtina ir pareiškėjo veiksmai, nes pagal Įstatymo nuostatas pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismų sprendimų vykdymo, tačiau to nedarė iki jam buvo sumokėti pinigai. Šie pareiškėjo veiksmai paneigia jo argumentus, kad dėl pavėluoto pinigų gavimo jis neturėjo lėšų nusipirkti jam reikalingų maisto produktų, o jų reikėjo dėl to, jog nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, jog sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje F. ir S. prieš Italiją). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo ir teisėjo, nagrinėjusio bylą, šališkumą, o priimtas sprendimas yra motyvuotas, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas pareiškėjo ir atsakovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, nurodė išsamius motyvus, dėl kurių netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą pinigais. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu bei daryti išvadą, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. (I.) S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GagysDalia Višinskienė