- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-4-492/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Petras Jaržemskis, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- A. G., Z. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės, teisėjų Virginijos Volskienės (pranešėjos), Petro Jaržemskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1402-728/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys A. G. , Z. B.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 740,03 Lt skolos, 5 proc. dydžio palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 778,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam duomenys neskelbtini. Už laikotarpiu nuo 2002-04-01 iki 2008-06-30 tiektą šilumos energiją susidarė įsiskolinimas, kurį prašė priteisti. Butas, esantis, duomenys neskelbtini, priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d., šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas patalpų savininkas. Pareigą skolą sumokėti atsakovui patvirtina ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 p. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pagal kurio praktiką, kai nepasirašyta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, pagal galiojančius teisės aktus šilumos vartotoju yra laikomas daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkas. Nuomininkas neišreiškė valios, kad nuo tam tikro momento šilumos vartotoju reikia laikyti ne patalpų savininką, o jį patį, sandorio nesudarė, todėl nors sąskaitos buvo siunčiamos nuomininkams, jie iš dalies atsiskaitydavo už patalpoms teikiamas patalpas, skolą turi sumokėti patalpų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad atsakovui priklauso butas, esantis, duomenys neskelbtini, kuris 2000-10-05 nuomos sutartimi išnuomotas A. G. ir 2001-06-26 nuomos sutartimi - Z. B. Atsižvelgiant į tai, nuomininkai A. G. ir Z. B. laikytini faktiniais ieškovo tiektos šilumos energijos gyvenamajai patalpai, esančiai, duomenys neskelbtini, vartotojais. Atsakovas rėmėsi LR CK 6.584 str. 1 d., pagal kurią mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, kuriuo patvirtinta mokesčio už šilumos energiją mokėjimo tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo sudaręs su ieškovu šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, UAB „Vilniaus energija“ niekada neteikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų už šilumos energiją, Vilniaus miesto savivaldybė buvo informavusi ieškovą, kad ginčo patalpose gyvena nuomininkai, ieškovė skaičiavimą už šilumos energiją pateikdavo vienam gyventojui, o tai rodo, kad pats ieškovas šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi laikė ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet nuomininką, būtent tarp UAB „Vilniaus energija“ ir buto nuomininkų konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Remdamasis LR CK 6.384 str., 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289, atsakovas teigė, kad abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis yra laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo -pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (toliau Sutarčių standartinės sąlygos) 8, 43 punktai bei LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau Taisyklės) 52 punktas atitinka 1) LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo (toliau Aprašas) 2 bei 5 punktus; 2) LR Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 bei 25 punktus bei 3) LR Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalį.
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkinti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tarp tų pačių šalių yra jau išsprendęs faktinėmis aplinkybėmis niekuo nesiskiriančią bylą bei pateikė išaiškinimus dėl 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymo, 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkino. Nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl prašyme minėtų poįstatyminių aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, t.y. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintam Aprašui, LR ūkio ministro įsakymui bei LR CK 6.384 str. 1 d. Skirtingas atsakovo minėtų aktų nuostatų traktavimas bei aiškinimas ar galimas tam tikras teisinės problemos tarp ginčo atveju taikytinų teisės aktų nuostatų suderinamumo buvimas nėra besąlyginis pagrindas tokiam kreipimuisi. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atitinkamoje srityje suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis, c.b. Nr. 3K-3-3/2008, CPK 4 str.), todėl neturi pagrindo manyti, kad būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atitinkamo turinio paklausimu.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2 740,03 Lt skolos ir 392,95 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas analizavo CK 6.584 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimą Nr. 876, Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Išanalizavęs šiuos teisės aktus teismas padarė išvadą, kad CK 6.584 str. 1 d. pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės nuomininkų tarpusavio santykių. Minėtas nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme, jis nekeičia šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, todėl nėra pagrindo vadovautis vien šiuo nutarimu, laikyti nuomininką ieškovo teikiamų paslaugų vartotoju. Pagal bendrą taisyklę, sekančią iš aukščiau minėtų teisės aktų, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties santykių šalys, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, yra tiekėjas ir savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis vartotojas. Nagrinėjamoje byloje buto savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Nors raštu šilumos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovu atsakovas nėra sudaręs, teismas laikė, kad sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tiekėjo ieškovo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko atsakovo nuo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Teismas, vertindamas atsakovo elgesį kai sudaryta nuomos sutartis su nuomininkais ir neįregistruota viešame registre, darė išvadą, kad toks atsakovo elgesys neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Neįregistravęs nuomos sutarties viešame registre, atsakovas negali jos panaudoti prieš trečiuosius asmenis, taigi ir šilumos tiekėją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodė, kad palaiko pirmos instancijos teismui pateiktą prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir LR Vyriausybės nutarimui“ ir prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Nurodė, kad skola už butą, esantį, duomenys neskelbtini, paskaičiuota tik vienam asmeniui ir buto plotas nurodomas 10,83 kv.m., todėl darytina išvada, kad ieškovui skolingas tik vienas iš nuomininkų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo - pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją, todėl ir nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009 pažymėjo, kad tokie veiksmai, kaip šilumos energijos tiekimas, faktiniai nuomos santykiai tik patvirtina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp nuomininko – trečiojo asmens ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB „Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėjas. Apeliantas pažymėjo, kad nors su buto nuomininkais nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkai ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už suteiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Apeliantas pažymėjo, kad būtent pati SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turėjo pareigą sudaryti rašytines šilumos energijos pirkimo pardavimo sutartis su butų nuomininkais. Sprendžiant klausimą, kas turėtų atsiskaityti už teikiamas šilumos paslaugas, reikia remtis LR CK 6.584 str. 1 d., numatančia, jog mokestis už šildymo, elektros energijos ir kitas komunalines paslaugas iš valstybės ir savivaldybės patalpų nuomininkų imamas atskirai nuo nuompinigių, bei 2001-07-11 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 876, įtvirtinančiu nuomininko pareigą atsiskaityti už minėtas paslaugas. Apeliantas nurodė, kad nors gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nebuvo registruota viešame registre, ieškovas žinojo, kad butas, esantis, duomenys neskelbtini, yra išnuomotas A. G. ir Z. B. , todėl įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti laikomos reikšmingos. Nuomodama socialinį būstą Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl verslininkams taikomų ypatingų rūpestingumo ir atidumo standartų. Tokie standartai taikytini ieškovui UAB „Vilniaus energija“, kuris turėjo galimybę sudaryti sutartį su buto nuomininku sutartį ne tik konkliudentiniais veiksmais, bet ir rašytinę. Apeliantas nurodė, kad neteisėto sprendimo priėmimą lėmė ir tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas atsisakė tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą ištirti tam tikrų teisės aktų atitikimą įstatymui bei LR civiliniam kodeksui. Pirmos instancijos teismas pasisakė, kad jam nekyla abejonių dėl minėto poįstatyminių aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ir ginčijamame teismo sprendime jais rėmėsi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Vilniaus energija“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti; papildomai priteisti 1 190,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr. 876 nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme, šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Ieškovas nurodė, kad atsakovo nurodyti precedentai bylose Nr. 3K-3-211/2007 ir 3K-3-269/2005 nėra taikytini šio ginčo atveju, nes šiose bylose nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už elektros energijos, o ne šilumos ir karšto vandens paslaugas, ginčas kilęs tarp kitų subjektų – elektros energijos tiekėjo, gyvenamųjų namų savininkų bendrijų ir patalpų savininkų, kurių teisinius santykius reglamentuoja kitos teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nesant individualių rašytinių sutarčių su paslaugų tiekėjais už šilumos energiją ir elektros energiją privalo atsiskaityti patalpų savininkas. Nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiais, ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje nedviprasmiškai nustatė, kas privalo atsiskaityti už šilumos energiją, jei nėra sudaryta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su individualiai aptartomis sąlygomis, t.y. tokiu atveju atsako savininkas. Šioje nutartyje teismas taip pat aiškiai pažymėjo, kad reikalingas trišalis rašytinis susitarimas tarp šilumos tiekėjo, nuomininko ir savininko, jog šilumos vartotoju nuo tam tikro momento būtų laikomas pats nuomininkas. Ieškovas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nuomininkas, vartodamas ieškovo tiekiamą butui šilumos energiją, pripažino sandorį. Nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, naudojimosi ieškovo teikiamomis paslaugomis fakto nepakanka tam, jos asmenį būtų galima pripažinti šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi bei iš jo reikalauti atsiskaityti su šilumos tiekėju. Nesutikdamas su apelianto nuorodomis į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą, ieškovas teigė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nelaikytinas precedentu analogiškose bylose. Be to, Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs ir priešingų sprendimų nei nurodė atsakovas. Ieškovas taip pat nesutiko su apelianto teiginiu, kad savivaldybė nuomodama būstą civiliniuose santykiuose dalyvauja ne lygiais pagrindais. Priešingą išvadą yra padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje. Jis nurodė, kad aplinkybė, jog socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją - nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo teikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams. Ieškovas akcentavo, kad net jei nuomos sutartis būtų registruota viešame registre, ji neturėtų reikšmės patalpų, kurioms buvo tiekiama šilumos energija, savininko pareigai atsiskaityti už teiktas paslaugas. Nesutikdamas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ieškovas nurodė, kad apelianto prašomos ištirti poįstatyminių teisės aktų normos nekonkuruoja ir atitinka aukštesnės galios teisės aktus.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Remiantis byloje pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis (Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašu, (b.l.8-9), atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis, duomenys neskelbtini. Bute įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovas nurodė, kad butas, esantis, duomenys neskelbtini, 2000-10-05 nuomos sutartimi išnuomotas A. G. ir 2001-06-26 nuomos sutartimi - Z. B. , tačiau teismui nuomos sutarčių nepateikė. Apie nuomos faktą nurodytiems asmenims galima spręsti iš Vilniaus miesto savivaldybės energetikos ir ūkio departamento energetikos ir būsto skyriaus 2005-10-29 rašto bei prie jo pateikiamo savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų sąrašo (b.l. 91-92). Nuomos sutartys nėra įregistruotos viešajame registre. Už ieškovo tiekiamą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2002-04-14 iki 2008-06-30 susidarė 2 740,03 Lt skola (b.l. 6-7).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 straipsnis).
Kaip minėta aukščiau, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis duomenys neskelbtini, 2000-10-05 nuomos sutartimi išnuomotas A. G. ir 2001-06-26 nuomos sutartimi - Z. B. , tačiau teismui nuomos sutarčių nepateikė, nuomos sutarčių neįregistravo viešame registre, kad galėtų jomis remtis prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478 straipsnio 2 dalis). Nors apeliantas nurodė, kad ieškovė žinojo, kad minėtas butas yra išnuomotas ir kas yra buto nuomininkai, todėl įstatymo nuostatos registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negalima laikyti reikšminga, teisėjų kolegija pažymi, kad nuomos sutarties neįregistravimas viešame registre rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininkų susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkai taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais). Kadangi byloje nenustatyta, kad tokio susitarimo būta, tai už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismo praktikos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, nuomininkai ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi laikytini buto nuomininkai, kurie turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Tokie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, nes, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo - pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė be pagrindo teigia, kad atsakovui negali būti taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, nes nuomodamas socialinį būstą atsakovas veikia ne kaip verslo subjektas, bet realizuoja ribotai savarankišką savivaldybėms priskirtą funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas tikslu įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t. y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkai sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t.y. ar nuomininkai atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Apeliantas atkreipė dėmesį, kad skola už butą, esantį, duomenys neskelbtini, paskaičiuota tik vienam asmeniui ir buto plotas nurodomas 10,83 kv.m., todėl darytina išvada, kad ieškovui skolingas tik vienas iš nuomininkų. Nors atsakovo pateiktoje įsiskolinimo skaičiuoklėje nurodytas buto plotas 10,83 m³, teisėjų kolegija pažymi, kad minėto butas plotas skirtinguose dokumentuose nurodytas skirtingas: VĮ Registrų centro išraše – 17,63 kv.m. (b.l. 8-9), Vilniaus miesto savivaldybės energetikos ir ūkio departamento energetikos ir būsto skyriaus 2005-10-29 raštu pateikiamame savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų sąraše – 25,29 (b.l.91-92). Nors skirtingi dokumentai nurodo skirtingą buto plotą, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šilumos energija tiekta butui, kurio savininkas yra apeliantas. Ieškinys pareikštas dėl skolos už šildymą, tiektą būtent šiam butui. Atsakovas pirmos instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu argumentų, kad netinkamai nurodytas buto šildomas plotas, neteikė, apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad netinkamai nustatytas buto šildomas plotas, nepateikė, todėl teisėjų kolegiją neturi pagrindo šios apelianto nurodytos aplinkybės plačiau nagrinėti. Apeliaciniame skunde neturi būti nurodomi argumentai, kurie nebuvo teikti ir nagrinėti pirmos instancijos teisme (CPK 312 str.)
Apeliantas teigė, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.29-33). Toks prašymas netenkintinas. CPK 3 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos, kurios nėra imperatyvaus pobūdžio, prieštarautų įstatymui, ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, kuris reglamentuoja teisinius santykius tarp kitų subjektų ir teisės normos nėra konkuruojančios, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Teismas, taikydamas CPK 88 str., pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 1 190 Lt. Ieškovui atstovauja ta pati advokatų kontora, kuri rengė ieškinį pirmosios instancijos teisme, byla nėra sudėtinga, remiantis LITEKO duomenimis, teismuose yra nagrinėjama daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, taigi atsiliepimas į apeliacinį skundą, kaip ir kiti procesiniai dokumentai šiose bylose yra praktiškai tipinis dokumentas, todėl tokiems pasikartojančio turinio dokumentams parengti nereikia daug specialių žinių, t.y. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas nebuvo sudėtingas. Įvertinus nagrinėtos bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 11,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 11,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutar ė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti į valstybės pajamas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 11,40 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.