Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Violetos Bartušienės ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėtai, turint tikslą platinti, narkotinių ir psichotropinių medžiagų – amfetamino, kanapių ir jų dalių – įgijimo, laikymo, gabenimo ir platinimo), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėtai, turint tikslą platinti, psichotropinių medžiagų – metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir ekstazio tablečių – įgijimo, laikymo, gabenimo ir platinimo), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-02-09 iki 2012-03-15.

Pinigai – 9980 Lt (devyni tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt litų) konfiskuoti ir perduoti valstybės naudai kaip nusikalstamu būdu gautos pajamos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti įgijo, gabeno ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas bei pardavė narkotines medžiagas, t. y. 2011 metų vasaros pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mikrorajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens už 2500 Lt nusipirko tiksliai nenustatytą kiekį, apie 100 g, kanapių ir jų dalių bei už 1100 Lt nusipirko tiksliai nenustatytą kiekį, apie 100 g, birios medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, taip neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo narkotinę ir psichotropinę medžiagas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, šias neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgytas narkotinę ir psichotropinę medžiagas nuo įgijimo vietos nugabeno į savo gyvenamąją vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į savo darbo vietą – avalynės taisyklą, esančią (duomenys neskelbtini), pasidėjo savo automobilyje „Mazda 626“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ten jas neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė. Tęsdamas nusikalstamą veiką, dalį šios neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti įsigytos narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių (duomenys neskelbtini) esančiose avalynės taisyklos patalpose, neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 6: 2011-12-02, apie 11.00 val., už 80 Lt pardavė 1,654 g kanapių ir jų dalių; 2011-12-12, apie 11.40 val., už 80 Lt pardavė 1,48 g kanapių ir jų dalių; 2011-12-15, apie 15.50 val., už 80 Lt pardavė 1,48 g kanapių ir jų dalių; 2012-02-08, apie 15.00 val., už 40 Lt pardavė 0,9573 g kanapių ir jų dalių. Tęsdamas nusikalstamą veiką, likusias neteisėtai, turint tikslą parduoti, įsigytas medžiagas neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti laikė: avalynės taisyklos, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose, 27,659 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, 0,0646 g psichotropinės medžiagos AM-2201 (l-(5-fluorpentyl)-3-(l-naphtoyl) indole), 0,4444 g psichotropinės medžiagos amfetamino, iš viso 0,1093 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 2,7977 g psichotropinės medžiagos p-metoksimetamfetamino (PMMA), kol jas 2012-02-09, apie 10.50 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai; bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 0,4003 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir 0,4342 g psichotropinės medžiagos amfetamino, kol jas 2012-02-09, apie 12.30 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai; automobilyje „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie (duomenys neskelbtini), esančio pastato 0,0410 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kol jas 2012-02-09, apie 11.55 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2011 metų gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame naktiniame klube (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti, iš nenustatyto asmens nusipirko už 200 Lt tiksliai nenustatytą kiekį, apie 1 g psichotropinės medžiagos metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir už 500 Lt tiksliai nenustatytą kiekį ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų metilendioksimetamfetamino (MDMA), p-metoksimetamfetamino (PMMA), metamfetamino ir amfetamino. Taip neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo psichotropines medžiagas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, šias neteisėtai, turint tikslą parduoti, įgytas psichotropines medžiagas, nuo įgijimo vietos nugabeno į savo gyvenamąją vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir į savo darbo vietą – avalynės taisyklą, esančią (duomenys neskelbtini), dalį jų suvartojo, o likusią dalį šių neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti įsigytų psichotropinių medžiagų, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė: avalynės taisyklos, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose, 41 vnt., tablečių „ekstazy“, kurių sudėtyje yra 2,5891 g psichotropinės medžiagos p-metoksimetamfetamino (PMMA), 0,0725 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 0,0326 g psichotropinės medžiagos metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir tyrimo metu nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos amfetamino, kol jas 2012-02-09, apie 10.50 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai; bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra 1,9279 g psichotropinės medžiagos p-metoksimetamfetamino (PMMA), 0,0637 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 0,0258 g psichotropinės medžiagos metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino bei 0,3890 g psichotropinės medžiagos metilendioksimetamfetamino (MDMA), kol jas 2012-02-09, apie 12.30 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė V. Bartušienė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendį:

V. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėtai, turint tikslą platinti, narkotinių ir psichotropinių medžiagų – amfetamino, kanapių ir jų dalių – įgijimo, laikymo, gabenimo ir platinimo), paskirti 5 (penkerius) metus laisvės atėmimo;

V. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėtai, turint tikslą platinti, psichotropinių medžiagų – metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir ekstazio tablečių – įgijimo, laikymo, gabenimo ir platinimo) paskirti 5 (penkerius) metus 4 (keturis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo V. K. padarytus nusikaltimus, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas ir dėl to bausmes už padarytas nusikalstamas veikas ir subendrintą bausmę V. K. paskyrė aiškiai per švelnias. Mano, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės V. K. (BPK 328 str., 1 p., 2 p.). Nurodo, kad už nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, numatyta vien tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių metų bausmė, o jos vidurkis yra penkeri metai. Taigi teigia, kad teismas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą be pagrindo skirdamas kaltinamajam V. K. bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui, neįgyvendino bausmės paskirties: neatsižvelgė į bausmei keliamų tikslų (nubaudimo, teisingumo) įgyvendinimą. Be to, apeliantės įsitikinimu, teismas nenurodė aplinkybių, dėl kurių V. K. skyrė bausmę artimą bausmės minimumui. Prokurorės nuomone, teismo paminėtos aplinkybės, kad V. K. nėra teistas, kad jis dirba ir teigiamai charakterizuojamas, negali būti laikomos išskirtinėmis asmens savybėmis, turinčiomis lemiamos reikšmės skiriamos bausmės dydžiui. Mano, kad, nors teismas pažymėjo, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, parinkdamas bausmės dydį, į tai neatsižvelgė. Dėl to apeliantė mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog V. K. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam už nusikalstamų veikų padarymą skirtinos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas, kurios dydis turi būtų didesnis už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės vidurkį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimt naują nuosprendį – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio l dalies į BK 259 straipsnio l dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bei panaikinti – 9980 Lt konfiskavimą.

Skunde nurodo, kad teismas vertindamas įrodymus dėl provokavimo padaryti nusikalstamas veikas kaip leistinus ir tinkamus, pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, iš esmės pažeidė jo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą ir paskyrė savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę. Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis aiškino, jog narkotines medžiagas įsigijo sau, o ne platinti, jas laikė namie, darbe ir automobilyje, kad visada būtų po ranka, kai jam jų reikia. Teigia, kad narkotinių medžiagų nepardavinėjo ir neplatino, o pardavė todėl, kad pas jį prieš narkotinių medžiagų pardavimą įslaptintam liudytojui atėjo iš matymo žinomas žmogus ir paprašė parduoti narkotinių medžiagų, nes žinojo, kad jis jas naudoja. Apelianto teigimu, narkotines medžiagas pardavė todėl, kad jam jų nepardavus, grasino įskųsti, nurodė, kad ateis žmogus ir kad jis privalo jam parduoti. Taigi teigia, kad dėl to grasinimo jis buvo priverstas parduoti narkotines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 6. Tačiau, pasak nuteistojo, teismas šios aplinkybės neanalizavo ir nedavė tinkamo įvertinimo, dėl to be pagrindo jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio l dalį, kadangi, apelianto teigimu, visas narkotines medžiagas jis įsigijo sau naudoti, tai patvirtina atlikta jo medicininė apžiūra, kur nurodyta, kad yra vartojęs narkotines medžiagas. Todėl mano, kad jo nusikalstama veika turėtu būti kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio l dalį. Dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo ir NVIM teisėtumo nurodo, kad NVIM buvo pradėtas taikyti aiškiai pažeidžiant BPK reikalavimus, nes byloje nebuvo duomenų, kad jis anksčiau būtų padaręs nesikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nepateikta jokios objektyvios teisminiu būdu patikrintos informacijos, rodančios, kad policijos pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą jį įtarti prekiaujant narkotinėmis medžiagomis arba kad jis yra linkęs padaryti tokią nusikalstamą veiką. Taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo viešai pateikti NVIM pagrįstumo įrodymai bylą nagrinėjusiam teismui ir todėl negalima buvo patikrinti vadovaujantis rungimosi principu. Nuteistojo nuomone, teismas neatkreipė dėmesio, kodėl jis nepažįstamam asmeniui, kurio jis pats neieškojo ir nesiūlė jam pirkti narkotinių medžiagų, taip lengvai pardavė narkotines medžiagas. Teigia, kad būtent policijos pareigūnas veikė kaip agentas provokatorius, kadangi, nuteistojo teigimu, būtent jis ėmėsi iniciatyvos, kai pirmą kartą užmezgė kontaktą su juo ir klausė, ar turės parūkyti. Taigi mano, kad jis išprovokavo, o ne prisidėjo prie jo nusikalstamos veikos padarymo. Kadangi prieš pradedant operatyvinį tyrimą nėra pateikta jokios informacijos, apie jo vykdomą nusikalstamą veiką, todėl mano, kad operatyvinis tyrimas pradėtas aiškiai nepagrįstai ir neteisėtai. Nurodo, kad šiuo atveju nei teismas, nei kiti proceso dalyviai negalėjo ir negali patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas NVIM atlikti, kadangi teikime surašyto pagrindo turinys apie gautą informaciją, be abstrakčios motyvacijos, niekuo nepagristas, ir nėra galimybės jos patikrinti. Todėl mano, kad tokie duomenys, kurie byloje dalyvaujantiems asmenims neatskleidžiami, neturėtų būti vertinami kaip įrodymai, nes BPK esančios normos, kurios įtvirtina kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises bylų nagrinėjimo teisme metu teikti įrodymus ir dalyvauti juos tyriant (BPK 7 str. 2 d.,44 str. 5 d.), įpareigoja teismą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl liudytojo Nr. 6 parodymų nurodo, kad jie nėra patikimi ir jo 2011-01-23 apklausos metu duoti parodymai, nuteistojo įsitikinimu, patvirtina, kad liudytojas Nr. 6, nors ir nebuvo tuo metu duomenų apie jo daromą nusikalstamą veiką, buvo specialiai pasiųstas, kad jį išprovokuotų padaryti nusikalstamą veiką. Taip pat nurodo, jog pats teikimas patvirtina, kad būtent policijos pareigūnai ėmėsi iniciatyvos, kai pirmą kartą užmezgė kontaktą su juo, klausdami ir prašydami parduoti, neteisėtai įsigyti narkotinių medžiagų. Tai, pasak apelianto, buvo ne atsitiktinis susitikimas, o spaudimas, aktyvus skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas, prašant padaryti konkrečią nusikalstamą veiką – parduoti narkotines medžiagas. Tai, kad įslaptintas liudytojas provokavo ir aktyviai skatino jį, prašė parduoti narkotines medžiagas, nuteistojo įsitikinimu, patvirtina telefoninių pokalbių išklotinių turinys, kai attėjęs įslaptintas liudytojas visuose susitikimuose prašydavo porą parūkyti, o jis pats niekam nesiūlė pirkti narkotines medžiagas ir jų nepardavinėjo. Be to, nurodo ir tai, kad tokie policijos pareigūnų veiksmai, kada asmuo yra skatinamas vieną po kito atlikti nusikalstamas veikas, aiškiai neatitinka teisėtumo ir teisingumo principų bei baudžiamojo proceso reikalavimų. Dėl jam paskirtos bausmės nurodo, kad jis kaltu prisipažino, nurodė, iš kur ir kiek įsigijo narkotinių medžiagų, nurodė asmenis ir vietas, iš kur pirko narkotines medžiagas, ir kaltinime narkotinių medžiagų kiekis yra pagrįstas tik jo prisipažinimu. Teigia, kad narkotines medžiagas pardavė tik dėl grasinimo ir prievartos, tačiau, nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai jo nuoširdaus prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdaus gailėjimosi ir padėjimo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusi asmenį nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ypač neobjektyviai ir neišsamiai įvertino jo asmenybę bei lengvinančią aplinkybę, tai turėjo tiesioginės įtakos skiriant per griežtą bausmę. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai iš jo konfiskavo 9980 Lt, kaip nusikalstamu būdu gautas pajamas. Teigia, kad teismas konfiskuodamas šiuos pinigus privalėjo nurodyti kaip tie pinigai buvo panaudoti darant nusikalstamą veiką arba kokiu būdu jis jos gavo. Tačiau, pasak apelianto, teismui nebuvo jokio pagrindo konfiskuoti tuos pinigus, kadangi teisme apklausti liudytojai O. Y., J. G. parodė, kad buvo taupoma butui pirkti, ir jo motina per pažįstamus perduodavo jam pinigų, kad taupytų ir galėtų nusipirkti butą.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuratūros ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Nuteistojo skunde nurodytais motyvais perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam mažesnę bausmę, nėra objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinio skundo reikalavimus.

Tiek BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas). Tai būtinasis veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tai vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-113/2011, 2K-781/2007, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-166/2010, 2K-4/2009, 2K-281/2009, 2K-618/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje V. K. nuteistas už tai, kad įgijo, gabeno ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ir dalį jų pardavė. Alternatyvių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių buvimo nuteistojo veiksmuose apeliaciniame skunde apeliantas neginčija, priešingai, juos pripažįsta, tačiau ginčija tai, kad jo nusikalstamoje veikoje buvo susiformavęs tikslas platinti ar kitaip perduoti psichotropines medžiagas.

Visų pirma, bylos duomenys tvirtina, kad apeliantas 2011 metų vasaros pabaigoje ir gruodžio mėnesį įsigijo nemažą kiekį skirtingo spektro narkotinių ir psichotropinių medžiagų – apie 100 g amfetamino ir 100 g kanapių, apie 1 g MDMA ir apie 50 ekstazio tablečių, o tai neginčijamai viršija narkotines ar psichotropines medžiagas vartojančio žmogaus poreikius. Antra, tokiam narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiui įgyti neabejotinai reikėjo pakankamai didelės pinigų sumos (sutinkant su nuteistojo parodymais, iš viso – 4300 Lt). Trečia, apeliantas, šias įgytas medžiagas gabeno ir laikė trijose skirtingose vietose, t. y. bute, darbo vietoje – avalynės taisykloje – ir automobilyje. Šios aplinkybės rodo, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos surūšiuotos ir išdėstytos skirtingose vietose buvo tikslingai, suplanuotam pardavimui, turint tikslą atsiradus poreikiui bet kuriuo metu jam pasiekiamoje vietoje jas parduoti. Be to, tai, kad nuteistojo tikslas buvo platinti laikomas narkotines ir psichotropines medžiagas, rodo ir tai, kaip V. K. narkotines ir psichotropines medžiagas buvo supakavęs į atskirus maišelius, taigi paruošęs jas pardavimui, o kratos metu buvo rastos svarstyklės „Digital Scale“, ant kurių buvo pavienių smulkių narkotinės medžiagos – kanapių dalelių ir psichotropinių medžiagų amfetamino, metamfetamino, p-metoksimetamfetamino (PMMA) ir metilendioksimetamfetamino (MDMA) pėdsakų. Tai rodo, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo skirstomos į mažesnius kiekius (dozes), nes buvo skirtos parduoti. Taigi visos šios aptartos aplinkybės yra tie objektyvūs duomenys, kurie pagrindžia plika akimi nematomą vidinę asmens būseną, t. y. subjektyvinės pusės – tikslo platinti ar parduoti šias narkotines medžiagas – buvimą. Be to, V. K. keturis kartus pardavė narkotines medžiagas NVIM ir NVIV dalyviui, o tai, nesant provokavimo veiksmų, vertinama kaip tikslo platinti psichotropines medžiagas patvirtinimas.

Ir nors nuteistasis skunde teigia, kad medicininė apžiūra patvirtina, jog visas narkotines medžiagas jis įsigijo sau naudoti, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 15 nurodyta, kad V. K. yra vartojęs psichoaktyviųjų medžiagų – marihuanos (kanapės ir jų dalys) ir benzodiazepamą, tačiau nuteistojo namuose, darbo vietoje ir automobilyje, buvo rastos ir kitokios narkotinės medžiagos, t. y. psichotropinė medžiaga AM-2201 (l-(5-fluorpentyl)-3-(l-naphtoyl) indole), amfetaminas, psichotropinė medžiaga metamfetaminas, psichotropinė medžiaga p-metoksimetamfetaminas (PMMA), ekstazio tabletės, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos p-metoksimetamfetamino (PMMA), psichotropinė medžiaga metilendioksimetamfetaminas (MDMA). Taigi V. K. nevartojo visų tų narkotinių medžiagų, kurias turėjo ir laikė, o tai tik patvirtina, kad tas narkotines medžiagas ir psichotropines medžiagas jis laikė kitais, būtent pardavimo, tikslais. Tokių nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad V. K. būtų įsigijęs tokį didelį kiekį skirtingo spektro narkotinių ir psichotropinių medžiagų savo reikmėms, kaip teigia pats. Priešingai, visos nustatytos ir aptartos aplinkybės paneigia tokį teiginį. Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. K. įgijo, gabeno ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas ne sau vartoti, o turėdamas tikslą jas platinti ir parduoti. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. K. veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Vieni esminių nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentų, kad NVIM panaudojimas atskleidžiant nusikaltimus buvo neteisėtas ir nepagrįstas, be to, jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas, atmestini kaip nepagrįsti.

Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Šioje byloje nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo nustatyti atliekant vieną iš operatyvinio tyrimo veiksmų – NVIM. Pagal teismų praktiką, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tie veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Lietuvos Respublikos BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2006, 2K-332/2006, 2K-P-412/2007, 2A-P-2/2009, 2K-34/2011).

Remiantis OVĮ 12 straipsnio 1 dalimi (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1374 redakcija) NVIM taikymo teisinis pagrindas yra generalinio prokuroro ar jo įgalioto Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorų, koordinuojančių ir kontroliuojančių operatyvinių veiksmų teisėtumą, sankcionuotas operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotas teikimas (kai operatyvinis tyrimas atliekamas iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo). Bylos medžiagoje esantis Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2011-10-17 sankcionuoto teikimo dėl NVIM panaudojimo išrašas (1 t, 41–42 b. l.) patvirtina, kad 2011-12-02, 2011-12-12 ir 2011-12-15 šiam operatyviniam veiksmui atlikti buvo teisinis pagrindas, nes modeliu leista imituoti nusikalstamus veiksmus, turinčius nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnyje, 260 straipsnyje, požymių. Taip pat byloje esanti Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012-01-25 nutartis (1 t., 80 b. l.) patvirtina, kad buvo teisinis pagrindas ir 2012-02-08 nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams (toliau NVIV) atlikti, nes anoniminiam liudytojui Nr. 6 laikotarpiu nuo 2012-01-25 iki 2012-04-25 buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. iš V. K., gim. 1975 m., ir (ar) iš jo bendrininko (ų) įsigyti jų siūlomas narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas. Taigi teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti šioje baudžiamojoje byloje yra, tai minėtas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2011-10-17 sankcionuotas teikimas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012-01-25 nutartis. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti OVĮ 9 straipsnyje. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje OVĮ redakcijos 9 straipsnio 1 punkte numatyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte išvardytus apysunkius nusikaltimus. Byloje privalo būti faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindą patvirtinantys duomenys, ir jį teismas turi tikrinti atlikdamas Lietuvos Respublikos BPK numatytus veiksmus (kasacinė nutartis Nr. 2K-34/2011). Taigi, nagrinėjamoje byloje yra ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti.

Apeliaciniame skunde V. K. nurodo, kad prieš pradedant operatyvinį tyrimą byloje nebuvo duomenų, kad jis anksčiau būtų padaręs nesikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nepateikta jokios objektyvios teisminiu būdu patikrintos informacijos, rodančios, kad policijos pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą jį įtarti prekiaujant narkotinėmis medžiagomis arba, kad jis yra linkęs padaryti tokią nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga dėl NVIM sankcionavimo aplinkybių, konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, rašydami teikimą dėl NVIM sankcionavimo, disponavo pirmine informacija apie V. K. galimai daromas nusikalstamas veikas. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011-10-17 sankcionuoto teikimo dėl NVIM panaudojimo išraše nurodyta, kad vykdant operatyvinį tyrimą gauti operatyviniai duomenys, kad V. K. užsiima neteisėtu narkotinių bei psichotropinių medžiagų platinimu. Atliekant operatyvinius veiksmus pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2011-10-17 sankcionuotą teikimą – 2011-12-02, 2011-12-12 ir 2011-12-15 – gauta informacija apie V. K. nusikalstamą veiką pasitvirtino. Taigi, teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie V. K., tikėtina, daromą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnyje, todėl operatyvinis tyrimas pradėtas ir NVIM taikytas apelianto atžvilgiu esant tam pagrindui.

Taip pat apeliantas skunde teigia, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo viešai pateikti NVIM pagrįstumo įrodymai bylą nagrinėjusiam teismui ir todėl jų negalima buvo patikrinti vadovaujantis rungimosi principu. Pažymėtina, kad pirminė informacija, kuria remiantis yra sankcionuojamas NVIM, paprastai yra įslaptinta informacija, patenkanti į valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos sąrašą ir su kuria gali susipažinti tik specialius leidimus turintys asmenys. OVĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kitoms valstybės institucijoms ar asmenims, nevykdantiems operatyvinės veiklos, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik įslaptinta informacija, parengta operatyvinės informacijos pagrindu. Minėto įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad detalūs duomenys, galintys atskleisti įslaptintus operatyvinės veiklos metodus ir priemones, operatyvinių veiksmų atlikimo taktiką, sutrikdyti operatyvinę veiklą ar padaryti žalą nebaigtiems operatyviniams tyrimams, taip pat duomenys, galintys atskleisti operatyvinės veiklos slaptuosius dalyvius, neteikiami. Atsižvelgiant į šias OVĮ nuostatas, daroma išvada, kad nėra teisinio pagrindo nuteistajam V. K. reikalauti, kad bylos medžiagoje būtų pateikti operatyvinio tyrimo metu gauti detalūs operatyviniai duomenys ir jų šaltiniai. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta dalis išslaptintos informacijos dėl NVIM taikymo pagrįstumo (1 t., 41–58 b. l.).

Neatitinkantys tikrovės ir apeliacinio skundo teiginiai, kuriuose tvirtinama, kad buvo suvaržytos apelianto kaip kaltinamojo teisės, jog nagrinėjant bylą teisme nebuvo viešai pateikti NVIM pagrįstumo įrodymai bylą nagrinėjusiam teismui ir todėl jų nebuvo galima buvo patikrinti vadovaujantis rungimosi principu (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 5 dalis). Bylos duomenimis, tiek V. K., tiek jo gynėjas gana aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose pateikdami prašymus, ginčydami kitos šalies argumentus ir pareikšdami savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą. Teisiamojo posėdžio protokolo duomenimis, įrodymų tyrimo metu proceso dalyviai pareiškė esantys susipažinę su visais bylos įrodymais (tarp jų ir su byloje esančiais išslaptintais duomenimis, susijusiais su NVIM taikymo pagrįstumu) ir nepageidaujantys, kad jie teisme būtų tiriami ir skelbiami, todėl teismas nusprendė apsiriboti byloje esančių įrodymų išvardijimu BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (3 t., 21 b. l.). Todėl konstatuotina, kad V. K. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pateiktų kaltinimų buvo užtikrinta, o rungimosi principas nepažeistas.

Be to, nuteistasis V. K. skunde teigia, kad jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė išprovokuotas agento provokatoriaus. Dėl to mano, kad jis (agentas provakatorius) išprovokavo, o ne prisidėjo prie jo nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad tam, jog teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, jog NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų. NVIM teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009). Net ir esant OVĮ numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (kasacinė nutartis Nr. 2K-52/2001). Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIM dalyvių įsikišimo (kasacinė nutartis Nr. 2A-P-2/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog 2011-12-02, 2011-12-12, 2011-12-15 ir 2012-02-08, taikant NVIM ir NVIV, liudytojo Nr. 6, kuriam taikomas anonimiškumas, veiksmai buvo neteisėti, o V. K. būtų buvęs išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, visa byloje esanti medžiaga tvirtina, kad nuteistojo V. K. tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš jo susitikimą su liudytojo Nr. 6, kuriam taikomas anonimiškumas. Nuteistasis teigia, kad liudytojas Nr. 6 buvo specialiai pasiųstas, kad jį išprovokuotų padaryti nusikalstamą veiką, tai, apelianto įsitikinimu, patvirtina tai, kad būtent policijos pareigūnai ėmėsi iniciatyvos, kai pirmą kartą užmezgė kontaktą su juo, kai atėjęs įslaptintas liudytojas visuose susitikimuose prašydavo porą parūkyti, o jis pats niekam nesiūlė pirkti narkotines medžiagas ir jų nepardavinėjo. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir sutinkant su apelianto nurodytomis aplinkybėmis, kad jis su NVIM dalyviu įslaptintu liudytoju Nr. 6 susitiko ne atsitiktinai, ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad tokiu būdu V. K. būtų buvęs provokuojamas, nes tai buvo tik kontakto užmezgimas. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-315/2009). Tokie veiksmai turi suvaržyti apsisprendimo laisvę elgtis tam tikru būdu, dėl to, asmeniui jaučiantis priverstam, jis palaužiamas, tačiau negalima teigti, kad vien NVIM dalyvio laisvas prašymas ar kreipimasis į asmenį dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo, kai yra tikrinama turima informacija apie tam tikro asmens neteisėtą veikimą, yra provokaciniai veiksmai ir kad tokiu būdu buvo suvaržyta jo laisvė atsisakyti nusikalstamos veikos darymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-664/2011). Tai, kad V. K. narkotines medžiagas pardavė liudytojui Nr. 6 savo iniciatyva, niekieno neverčiamas, be nuoseklių ir tapačių liudytojo Nr. 6 parodymų, patvirtina ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, kompaktiniame diske užfiksuota vaizdo ir garso informacija, iš kurios turinio matyti, kad 2011-12-02 liudytojui Nr. 6 atvykus į avalynės taisyklą, esančią (duomenys neskelbtini), ir pasisveikinus su apeliantu, pastarasis pats liudytojo Nr. 6 paklausė: „Ko“, šis atsakė: „Keturis parūkyt“, po to V. K. atnešė ir už 160 Lt pardavė NVIM dalyviui 4 plastmasinius užspaudžiamus paketėlius su narkotine medžiaga. Taigi, tiek 2011-12-02, tiek ir 2011-12-12, 2011-12-15, 2012-02-08 V. K. neklausė, ko NVIM ir NVIV dalyviui reikia, jam buvo aišku, apie ką kalbama, taigi jis pats nusprendė elgtis nusikalstamai, t. y. parduoti narkotines medžiagas NVIM ir NVIV dalyviui. Iš šių duomenų išplaukia, kad liudytojas Nr. 6 nelenkė nuteistojo nusikalsti, neprašė, neįtikinėjo, negrasino jam, o tik prisidėjo prie nuteistojo jau daromos nusikalstamos veikos. Aplinkybę, kad V. K. nusikalstamos veikos darymas jau buvo prasidėjęs ir tęsėsi, kai buvo sankcionuotas NVIM, patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, kai jis nurodė, kad narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijo 2011 m. vasaros pabaigoje ir tų pačių metų gruodžio mėnesį, vadinasi, gerokai anksčiau, negu buvo sankcionuoti NVIM veiksmai. Taigi bylos duomenys tvirtina, kad tiek 2011-12-02, tiek ir 2011-12-12, 2011-12-15 ir 2012-02-08 V. K. narkotines medžiagas liudytojui Nr. 6 pardavė niekieno neverčiamas, tai jis darė savo iniciatyva ir iš savanaudiškų tikslų. Teisėjų kolegija pažymi, kad užuot pardavęs narkotines ir psichotropines medžiagas, V. K. galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą – atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė. Taigi, nuteistasis V. K., priešingai deklaratyviems jo skundo tvirtinimams, nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamas veikas, jis nuo pat nusikaltimo padarymo pradžios suprato savo veiksmų pobūdį ir jų pavojingumą ir siekė tokių tikslų. Todėl apelianto versija dėl provokacijos daryti nusikaltimus laikytina siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Taigi visi šie duomenys, gauti atliekant NVIM ir NVIV, yra gauti teisėtu būdu ir atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos aptariamus duomenis įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. O tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų teisėtumo, kolegijai nenustačius teisinio pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadų esant neteisingomis, nėra pakankamas pagrindas keisti ar, tuo labiau, naikinti apylinkės teismo sprendimą.

Nuteistojo skundo teiginys, kad policijos pareigūnų veiksmai, kada asmuo yra skatinamas vieną po kito atlikti nusikalstamas veikas, aiškiai neatitinka teisėtumo ir teisingumo principų ir baudžiamojo proceso reikalavimų, nepagrįstas. Būtina pažymėti, kad Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentuoja, kiek laiko valstybė su nusikalsti linkusiu asmeniu gali imituoti nusikalstamus veiksmus. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad NVIM ir NVIV negali tęstis begalę laiko. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis kaip operatyvinis veiksmas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo metodas yra skirti baudžiamojo proceso tikslams. Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Kadangi valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis (veiksmai) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-438/2011). Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-86/2011). Nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo teigti, kad NVIM ir NVIV, V. K. atžvilgiu buvo taikomi ne siekiant nustatyti visas, pradėtam ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes ir gauti su tuo susijusius duomenis, o turint tikslą inkriminuoti apeliantui naujas nusikalstamas veikas. Be to, nusikaltimo neužkardimas ar pavėluotas mėginimas jį užkardyti nelaikomi provokavimu padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-226/2007).

Taip pat nuteistasis ginčija 9980 Lt konfiskavimą, teigdamas, kad jie buvo gauti iš jo mamos ir taupyti butui pirkti, tai patvirtino liudytojai O. Y. ir J. G.. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Byloje nustatyta, kad iš nuteistojo konfiskuoti 9980 Lt buvo rasti kratos V. K. gyvenamojoje vietoje metu, tame pačiame stalo stalčiuje kaip ir narkotinės medžiagos. Todėl kolegija sprendžia, kad, nors apeliantas nusikalstamų veikų padarymo metu ir dirbo, tačiau byloje įrodyta, kad kartu su oficialiu pajamų šaltiniu nuteistasis turėjo ir nelegalų – platino narkotines ir psichotropines medžiagas. Platindamas narkotines medžiagas, jas pardavęs, iš nusikalstamos veikos jis neabejotinai gaudavo žymiai daugiau pinigų nei iš oficialiai dirbto darbo. Dėl paminėtų aplinkybių kolegija sprendžia, kad šie nuteistojo gyvenamojoje vietoje kartu su narkotinėmis medžiagomis toje pačioje vietoje rasti 9980 Lt yra V. K. darytų nusikalstamų veikų rezultatas, todėl teismas minėtą pinigų sumą konfiskavo pagrįstai.

Be kita ko, nuteistasis V. K., greta savo padarytų nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį, nesutikdamas su tuo, kaip teismas vertino aplinkybes, svarbias bausmei individualizuoti. Taip pat jis mano, kad teismas ypač neobjektyviai ir neišsamiai įvertino jo asmenybę bei lengvinančią aplinkybę, ir tai turėjo tiesioginės įtakos per griežtos bausmės paskyrimui. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 1 dalį. Būtent nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimą teismas motyvavo, nurodydamas, kad atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, į tai, kad nusikalto būdamas neteistu, įvykdė dvi sunkias tyčines nusikalstamas veikas, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, baustas administracine, jog dėl V. K. elgesio penkerių metų laikotarpiu pareiškimų, skundų negauta, į policijos profilaktinę apskaitą neįrašytas, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Remdamasis šiomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, apylinkės teismas V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Pagal įstatyme įtvirtintą sankciją (BK 260 straipsnio 1 dalis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų) matyti, kad teismas V. K. dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti paskyrė artimą minimaliai pagal sankciją bausmę. Taigi teismas, priešingai, negu teigia apeliantas, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, svarbias bausmės skyrimui, taip pat į teigiamą nuteistojo asmenybę ir paskyrė subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri net subendrinta liko artima vienos iš nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos minimumui. Tuo labiau, kad byloje esančios aplinkybės, priešingai, nei tvirtina nuteistasis, rodo, kad nuteistasis proceso metu nebuvo nuoširdus, ginčijo turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas, neišreiškė gailesčio dėl nusikalstamų veikų darymo, ir priešingai, stengėsi sumenkinti savo veiksmus nusikalstamų veikų daryme. Todėl jo prisipažinimas laikytinas deklaratyviu.

Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir konstatuoja, kad V. K. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra ne per griežtos, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu prokurorė nuteistojo V. K. padarytų nusikalstamų veikų padarymo, jo veikų kvalifikavimo neginčija, tačiau kelia V. K. skirtų bausmių individualizavimo klausimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes V. K., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.

Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą vertino visas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys tvirtina, kad apylinkės teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kodėl V. K. skiriama jo padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytos bausmės, kurių dydis nustatytas artimas minimaliai sankcijoje numatytai bausmei. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokurorė, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi, skiriant V. K. bausmes, BK bendrosios dalies normos (BK 54, 61 straipsniai) taikytos tinkamai, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad už dviejų tyčinių sunkių nusikaltimų padarymą iki tol neteistam, teigiamai apibūdinamam, dirbančiam asmeniui, paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per švelnios ir neatitinkančios bausmės paskirties. Pastebėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei tuo, kad bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, yra ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. sausio 28 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Violetos Bartušienės ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus atmesti.