- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-13
- Bylos Nr.
- 2K-7-226/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Lidija Liucija Žilienė, Prapiestis Vytautas Piesliakas, Viktoras Aidukas, Benediktas Stakauskas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- V. K.
- Kategorijos
- 1.2.17.1Kontrabanda (BK 199 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės, Jono Prapiesčio Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (25000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuojant iš V. K. paimtus 980 Lt, 350 JAV dolerių, 400 vnt. „American Express Trvaelers Cheque“ po 500 eurų nominalo čekius 200 000 eurų sumai.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartis, kuria V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. K. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. rugpjūčio 11 d. apie 6 val. 39 min. Vilniuje, Rodūnios kelias 2, Vilniaus oro uoste, keleivių išvykimo terminale, pasienio kontrolės poste, ketindamas išvykti į Sankt-Peterburgą reisu TE-142, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei kelionės čekius ir pinigus jų muitinės kontrolei nepateikė. V. K. muitinės kontrolei nepateikė 400 vnt. 500 eurų nominalo „American Express Travelers Cheque“ – kelionės čekių AB „SEB Vilniaus bankas“, kurių numeriai yra tokie: (duomenys neskelbtini). Viso nepateikė muitinės kontrolei čekių už 200000 eurų, kurių bendra vertė – 690560 Lt (pagal galiojantį euro kursą 3,4528 lito už 1 eurą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Banko valdybos nutarimais). V. K. muitinės kontrolei nepateikė 350 JAV dolerių: trijų kupiūrų po 100 JAV dolerių, dviejų kupiūrų po 20 JAV dolerių, vienos 10 JAV dolerių kupiūros, kurių bendra vertė pagal Lietuvos Banko 2005-08-11 nustatytą lito ir JAV dolerio santykį – 2,7869 lito už 1 JAV dolerį – 975,415 Lt. Be to V. K. muitinės kontrolei nepateikė 204 litų. Bendra muitinės kontrolei nepateiktų kelionės čekių ir pinigų vertė – 691739,41 Lt, t. y. viršijanti 250 MGL sumą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kasatorius teigia, kad teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 3 punktu, kuriame nurodoma, kad daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam patikrinimui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Tačiau, kaip skunde nurodo kasatorius, šis nutarimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 buvo panaikintas, o jokio kito teisės akto, nustatančio privalomų pateikti muitinei daiktų sąrašą, nėra. Nuteistojo nuomone, panaikinus minimą nutarimą, nebeliko teisinio pagrindo deklaruoti vertybinius popierius, t.y. kelionės čekius, nes kito teisės akto, kuris reglamentuotų privalomų pateikti muitinei daiktų sąrašą, koks buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199, nėra. Anot kasatoriaus, muitinės kontrolę reglamentuojantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 126 „Dėl pasienio kontrolės punktų taisyklių patvirtinimo“. Tų taisyklių 13 punkte nustatyta muitinio patikrinimo tvarka: kad muitinės pareigūnai tikrina prekes (daiktus) ir kita, tačiau nenustatyta asmeniui prievolė pateikti pinigus ar vertybinius popierius ar kitus privalomus registruoti daiktus. Be to, kasatorius skunde nurodo, kad Tarybos reglamentas Nr. 918/83, nustatantis Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, nenumato vertybinių popierių (šiuo atveju, kelionės čekių) kaip prekių, už kurias reikia mokėti muito mokesčius (ar nuo jų atleisti) ir kurias reikėtų deklaruoti. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju netaikytinos ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos, nes per valstybės sieną jis norėjo gabenti ne grynuosius pinigus, o vertybinius popierius, t.y. kelionės čekius. Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino muitinės pareigūno I. K. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jis suprato darantis nusikaltimą, nes šis pareigūnas kaip tik parodė, kad jis neprivalėjo deklaruoti vertybinių popierių, t.y. nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Iš išdėstytų aplinkybių, nuteistojo nuomone, seka, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Kasatorius tvirtina, kad buvo padaryta ir eilė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, būtent: 1) neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės, nes į teismo posėdį neiškviesti jo nurodyti liudytojai, t.y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai (toliau tekste VSAT), kurie jam darė spaudimą duoti parodymus prieš savo tėvą, apklausė pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, neužtikrino gynybos, neskyrė ekspertizės jo psichinei būklei nustatyti; 2) vadovavosi liudytojų M. Š., A. K., M. A. parodymais, kurių dalis, liečianti neteisėtą apklausą, kurią atliko VSAT vadovai, yra melaginga, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų A. G., S. G. parodymais, kurie patvirtina, kad buvo įvykdyta provokacija. Anot kasatoriaus, provokacija pasireiškė tuo, kad VSAT pareigūnai turėjo neleisti jam kirsti Lietuvos valstybės sienos, turėjo jį sulaikyti, nes jo pase nebuvo vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau to nepadarė. Nuteistasis skunde pažymi, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime nurodoma, jog teismai turi išsiaiškinti ar nebuvo įvykdyta provokacija, tačiau šiuo atveju teismas nesiaiškino provokacijos klausimo ir nepagrįstai padarė išvadą, kad jo atžvilgiu nebuvo atliekami jokie aktyvūs veiksmai. Anot kasatoriaus, iš nurodytų aplinkybių seka, kad prieš jį sąmoningai buvo surengta provokacija, žinant, kad gabenti kelionės čekius nėra joks nusikaltimas, tačiau siekiant jį sukompromituoti ir išsiųsti iš Lietuvos, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla dėl Migracijos departamento prie LR VRM sprendimo atsisakyti pakeisti jam laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Nuteistasis skunde tvirtina, kad ši provokacija buvo suorganizuota Valstybės saugumo departamento, apie tai pasisakant spaudoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuose teisėsaugos veiksmuose provokacijos neįžvelgė, nes nebuvo atliekamas nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelis, neatsižvelgiant į tai, kad provokaciją galima padaryti ir be modelio. Be to, kasatorius mano, kad ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. rugpjūčio 16 d. buvo priimtas neteisėtas nutarimas laikinai apriboti jo vadovaujamos bendrovės sąskaitą banke, taip pat nepagrįsta ir teismo nutartis kontroliuoti jo sutuoktinės I. H. telefoninius pokalbius, nes tai pažeidžia jos teises, yra akivaizdus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir ankstesnės provokacijos tęsinys.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai. Šį sprendimą teisėjų kolegija motyvavo taip. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 3 punkte yra išaiškinęs BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko sąvoką padarydamas nuorodą į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šis nutarimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 buvo pripažintas netekusiu galios. Kasatorius skunde tvirtina, kad kelionės čekiai negali būti priskirti BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykui, nes po minėto Vyriausybės nutarimo panaikinimo neliko norminio akto, nustatančio keleivio pareigą deklaruoti jo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamus vertybinius popierius. Teismų praktikos dėl kelionės čekių kontrabandos nėra. Todėl jų priskyrimas ar nepriskyrimas aptariamo nusikaltimo dalykui reikštų naują BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijos aiškinimą teismų praktikoje. Tai yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko
Pagal savo teisinį režimą kelionės čekiai prilygsta gryniesiems pinigams, nes jie ne tik keičiami bankuose į grynuosius pinigus, bet jais užsienyje galima ir tiesiogiai atsiskaityti viešbučiuose, stambiuose prekybos centruose. Be to, toks kelionės čekių teisinio režimo aiškinimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos, tiek Europos Bendrijos norminių aktų nuostatas. 2001 m. gruodžio 17 d. „Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo“ 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme čekiai ir kitos Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme numatytos mokėjimo priemonės vertybiniais popieriais nelaikomi. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 2 straipsnyje pateikiami sąvokų apibrėžimai. Sąvoka „grynieji pinigai“ čia apibrėžiama taip: „a) turėtojo apyvarčios priemonės, įskaitant turėtojo pinigines priemones, pavyzdžiui, kelionės čekius...; b) valiuta (banknotai ir monetos, kurie yra apyvartoje kaip atsiskaitymo priemonės).“ Keleivio pareigą deklaruoti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamus pinigus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 (2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1493 redakcija) „Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės tvarkos“ 4 punktas. Tos pareigos realizavimo tvarką reglamentuoja Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 (2006 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1B-438 redakcija) „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“. To įsakymo 1.2. punkte nurodoma: „Keleiviai, įveždami į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių arba į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 tūkst. litų arba jas atitinkančias sumas užsienio valiuta, privalo visus šiuos grynuosius pinigus deklaruoti užpildydami 2 keleivio deklaracijos egzempliorius.“
Aptartos aplinkybės patvirtina, jog kasatoriaus teiginys, kad kelionės čekiai negali būti priskirti BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykui dėl to, kad po 1997 m. kovo 6 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 199 panaikinimo neliko norminio akto, nustatančio keleivio pareigą deklaruoti jo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamus vertybinius popierius, t. y. ir kelionės čekius, yra nepagrįstas, nes šis teiginys prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek atitinkamų norminių aktų turiniui.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK reikalavimų pažeidimus
Teiginį, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai pažeidė BPK reikalavimus, kasatorius iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, nebuvo išsamiai ištirtas provokavimo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką klausimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis nuteistojo V. K. kasacinio skundo teiginys prieštarauja tiek skundžiamų teismų sprendimų turiniui, tiek kitai bylos medžiagai. Bylos medžiaga patvirtina, kad klausimą, ar V. K. nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, tyrė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai. Teismų išvada, kad V. K. nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, atitinka bylos medžiagą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. K. būtų ne savo valia, o kieno nors spaudžiamas (provokuojamas) susiruošęs skristi lėktuvu iš Lietuvos į Rusijos Federaciją (į Sankt-Peterburgą) gabendamas kaltinime nurodytą kiekį kelionės čekių. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad kas nors būtų skatinęs (provokavęs) nepateikti tų čekių muitinės kontrolei gabenant juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Aptartais (laisva valia atliktais) veiksmais ir buvo padaryta veika, už kurią kasatorius nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Rašydamas apie nusikaltimo provokavimą kasatorius skunde tvirtina, kad valstybės sienos apsaugos pareigūnai tinkamai neatliko savo pareigų – jo nesulaikė iki valstybės sienos kirtimo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai netyrė valstybės sienos apsaugos pareigūnų elgesio, nes kasatoriaus nurodytas tų pareigūnų elgesys (nepriklausomai nuo to, ar toks elgesys buvo iš tiesų) neatitiktų galiojančiose teisės normose ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime minimos provokacijos padaryti nusikaltimą sąvokos, pagal kurią provokavimu pripažįstamas tik aktyvus spaudimas padaryti nusikaltimą. Nusikaltimo neužkardymas ar pavėluotas mėginimas jį užkardyti nelaikomi provokavimu tą nusikaltimą padaryti.
Nuteistojo V. K. kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. rugpjūčio 16 d. buvo priimtas neteisėtas nutarimas laikinai apriboti jo vadovaujamos bendrovės sąskaitą banke, kad buvo priimta nepagrįsta teismo nutartis kontroliuoti jo sutuoktinės I. H. telefoninius pokalbius, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bet kokiais pagrindais ir motyvais (t. y. ir dėl procesinių prievartos priemonių ir kt.) nuosprendis gali būti apskųstas tik apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paminėti nuteistojo V. K. teiginiai buvo aptarti.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo V. K. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.