Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Algimanto Jucio kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, iš M. Š. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti pinigai - 360 Lt.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo M.Š. gynėjo A.Jucio apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, bei dalį jų pardavė, o būtent: 2007 m. pabaigoje, tiksli data ir laikas nenustatyti, Klaipėdoje, Laukininkų gatvėje, tiksli vieta nenustatyta, nenustatytomis aplinkybėmis ir iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 502 vnt. geltonos spalvos tablečių su šikšnosparnio įspaudu (logotipu), kurių sudėtyje buvo 7,03 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, jas parsigabenęs laikė Šilutėje, (duomenys neskelbtini) namo rūsyje, kol dalį šių medžiagų, t. y. 60 vnt. geltonos spalvos tablečių su šikšnosparnio įspaudu (logotipu), kurių sudėtyje buvo 0,793 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, per du kartus: 2010 m. kovo 17 d., apie 17.50 val., ir 2010 m. kovo 25 d., apie 11.40 val., Šilutėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, po 30 vnt. tablečių kiekvieną kartą, po 6 Lt už vieną tabletę, iš viso už 360 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamą veiką imituojančio elgesio dalyviui Nr. 136. Kitą dalį, t. y. 442 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 6,237 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, parsigabenęs laikė Šilutėje, (duomenys neskelbtini) namo rūsyje, po to dalį jų, t. y. 200 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 2,952 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, 2010 m. balandžio 8 d., apie 9.30 val., turėdamas tikslą jas parduoti ir tuo būdu platinti, neteisėtai atgabeno į Šilutę, (duomenys neskelbtini) namo pirmo aukšto laiptinę ir paslėpė už radiatoriaus, kur 2010 m. balandžio 8 d., apie 11.30 val., Šilutėje, (duomenys neskelbtini) namo pirmo aukšto laiptinėje minėtos medžiagos įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų, kitą dalį, t. y. 242 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 3,285 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, parsigabenęs laikė Šilutėje, (duomenys neskelbtini) namo rūsyje, kur 2010 m. balandžio 8 d., apie 19.30 val., minėtos medžiagos, jam parodžius, įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir M. Š. veiką perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį, pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad M. Š. laisva valia atidavė didelę dalį narkotinių medžiagų ir atsisakė nuo nusikalstamos veikos, bei skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro teigimu, nepagrįstas ir skundo argumentas dėl to, kad M. Š. turi būti paskirta su realia laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė, nes jis atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. Prokuroras pažymi, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. ji laikoma baigta nuo bet kurios vienos iš straipsnyje išvardytų veikų atlikimo momento nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui savo sumanymą pavyko įgyvendinti visiškai, ar tik iš dalies. Šiuo atveju vien tai, kad M. Š. įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, jau yra laikoma baigtu nusikaltimu, todėl dalies psichotropinės medžiagos savanoriškas atidavimas policijos pareigūnams negali būti vertinamas kaip savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė arba kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 259 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis skiriasi tuo, kad visi minėti neteisėti veiksmai su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis atliekami neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį veika kvalifikuojama tada, kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia turėdamas tikslą jas suvartoti, t. y. jos reikalingos jam priklausomybės nuo narkotinių medžiagų poreikiui patenkinti. Nagrinėjamoje byloje M. Š. buvo nuteistas už tai, kad įgijo, gabeno ir laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ir dalį jų perdavė. Alternatyvių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių buvimo nuteistojo veiksmuose kasaciniame skunde gynėjas neginčija, juos pripažino ir pats nuteistasis iš dalies prisipažindamas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau kasatorius ginčija tai, kad nusikalstamoje M. Š. veikoje buvo susiformavęs tikslas platinti ar kitaip perduoti psichotropines medžiagas.

Teismų praktikoje tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis, todėl vien tai, kad, kaip teigia gynėjas, M. Š. prisipažino ir parodė, kad įgijo psichotropines medžiagas tik sau vartoti, nenulemia išvados apie tikslo platinti nebuvimą, nes, vertinant veikos kvalifikavimą, reikia atsižvelgti ir į kitas objektyvias bylos aplinkybes. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-159/2011, 2K-113/2011, 2K-166/2010, 2K-618/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog M. Š. veikoje buvo siekis įgyti ir laikyti psichotropines medžiagas turint tikslą jas atsiradus progai parduoti. Žemesniųjų instancijų teismai savo sprendimuose tą motyvuotai pagrindė, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiais teismų sprendimais. Byloje neabejotinai nustatyta, kad pas M. Š. buvo rastas nemažas kiekis tablečių (502 vienetai), kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kad jis šias tabletes neteisėtai įgijo dar 2007 m. ir laikė jas paslėpęs skirtingose vietose: didesnę dalį rūsyje, o kitą, mažesnę, kuri buvo atskirta artimiausiems pardavimams pagal pirkėjo užsakymą, buvo paslėpęs namo laiptinėje už radiatoriaus. Šios aplinkybės liudija apie tai, kad didelis kiekis tikslingai buvo surūšiuotas ir išdėstytas skirtingose vietose, didesnį kiekį paliekant nuošalioje, saugioje vietoje - rūsyje, o likusį kiekį, skirtą suplanuotam pardavimui, paslepiant saugioje, tačiau jam lengvai pasiekiamoje vietoje. Kad nuteistojo tikslas buvo platinti laikomas psichotropines medžiagas, rodo ir tai, kaip M. Š. buvo supakavęs ir paruošęs narkotines medžiagas NVIM dalyviui - tabletės kiekvienam iš buvusių pardavimų buvo atskirtos po 30 vienetų pagal susitarimą ir įdėtos į mažą peršviečiamą polietileno maišelį. Be to, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais ir pokalbių išklotinėmis užfiksuota, kad M. Š., kalbėdamas su NVIM dalyviu, jam net neprisistačius ir nepasakius aiškiai dėl ko jis skambina, iš karto suprato reikalo esmę ir pradėjo tartis dėl susitikimo laiko ir vietos, o iš jų susitikimo metu slapta padaryto garso įrašo stenogramos matyti, kad M. Š. ne tik parduoda, bet pasiūlo dar įsigyti narkotinių medžiagų pateikdamas palankesnį variantą pirkėjui - didesnį kiekį už mažesnę kainą. Tokie veiksmai nėra būdingi asmeniui, kuris būtų buvęs išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką, nes jis ne tik parduoda prekę, bet ir savo valia inicijuoja, siūlo tolesnį bendradarbiavimą, veda derybas dėl prekės kainos priimtinumo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors gynėjas teigia, jog nuteistojo šlapime buvo rasta narkotinių medžiagų, o tai patvirtina, kad jis narkotines medžiagas laikė sau vartoti, tačiau pažymėtina, kad specialistai, atlikę tyrimus, M. Š. šlapime rado narkotinių medžiagų - kanabinoidų/marihuanos pėdsakų, o nuteistojo namuose buvo rastos kitokios medžiagos, t. y. psichotropinė medžiaga MDMA. Taigi M. Š. nevartojo tų narkotinių medžiagų, kurias pardavė NVIM dalyviui, tai tik patvirtina, kad tas narkotines medžiagas jis laikė kitais, o būtent pardavimo tikslais. Taigi tokių aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad M. Š. būtų įsigijęs tokį didelį kiekį tablečių savo reikmėms, kaip teigia kasatorius. Priešingai, visos nustatytos ir aptartos aplinkybės paneigia tokį teiginį. Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad M. Š. laikė psichotropines medžiagas ne sau vartoti, o turėdamas tikslą jas platinti ir parduoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai M. Š. veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir priimtus teismų sprendimus, daro išvadą, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo išsamiai atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimas.

Apeliacinės instancijos teismas, tiek nagrinėdamas bylą, tiek dėstydamas savo išvadas teismo procesiniame dokumente – nutartyje, motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno esminio skundo argumento, jį išsamiai išnagrinėjo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, kodėl pagrįstai M. Š. veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad buvo tikslas platinti narkotines medžiagas. Teismas, vertinęs įrodymų visumą ir bylos nustatytas aplinkybes, tiksliai atskleidė platinimo tikslą M. Š. veikoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kad M. Š. du kartus pardavė narkotines medžiagas NVIM dalyviui, o tai nesant provokavimo veiksmų, turi būti vertinama kaip tikslo platinti psichotropines medžiagas patvirtinimas. Tai, kad provokacijos veiksmų byloje nebuvo ir kad M. Š. veikė laisva valia rodo bylos duomenys. Provokacija suprantama kaip asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai (kasacinė nutartis 2K-7-315/2009). Tokie veiksmai turi suvaržyti apsisprendimo laisvę elgtis tam tikru būdu, dėl to, asmeniui jaučiantis priverstam, jis palaužiamas, tačiau negalima teigti, kad vien NVIM dalyvio laisvas prašymas ar kreipimasis į asmenį dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo, kai yra tikrinama turima informacija apie tam tikro asmens neteisėtą veikimą, yra provokaciniai veiksmai ir kad tokiu būdu buvo suvaržyta jo laisvė atsisakyti nusikalstamos veikos darymo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad NVIM dalyvis tik prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos, be to, kaip teisingai pažymėjo teismas, reikia atsižvelgti ir vertinti visas bylos aplinkybes, o tai, kad nuteistasis buvo įsigijęs nemažą kiekį narkotinių medžiagų, jas laikė pas save kelis metus, jos buvo slepiamos ir prireikus parduodamos, rodo, kad jos buvo įsigytos turint tikslą laikui bėgant jas parduoti. Byloje neabejotinai nustatyta, tą patvirtino ir pats nuteistasis, kad narkotines medžiagas jis įsigijo 2007 m., vadinasi, gerokai anksčiau negu buvo sankcionuoti NVIM veiksmai. Narkotines medžiagas M. Š. laikė ilgą laiką pas save, todėl nusikalstamos veikos darymas jau buvo prasidėjęs ir tęsėsi, o NVIM sankcionavimas 2010 m. kovo 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi negali būti vertinamas kitaip, kaip prisijungimas prie nusikalstamos veikos. Teismai teisingai konstatavo, kad asmuo, neatskleidžiantis savo tapatybės, prisijungė prie daromo nusikaltimo ir jo neinicijavo. Nėra duomenų, kad NVIM dalyvis būtų paveikęs ir nulėmęs priverstinį M. Š. sprendimą parduoti psichotropines medžiagas. Be to, pažymėtina, kad gynėjo teiginys, jog nėra aiški NVIM taikymo pradžia nesutampa su bylos medžiaga, nes minėta teismo nutartis patvirtina, kad NVIM prasidėjo vėliau negu pati nusikalstama veika.

Gynėjas skunde nurodo, kad teismai pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, nes nebuvo išreikalauti dokumentai, iš kokios vietovės buvo skambinta M. Š., o tokių argumentų netyrė nė vienos instancijos teismas. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu teiginiu. Apeliacinės instancijos teisme gynėjas pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir peržiūrėti vaizdo medžiagą, kur matyti kaip perkamos narkotinės medžiagos, bei išreikalauti duomenis, kurie patvirtintų, iš kur buvo skambinta M. Š.. Teismas gynėjo prašymą tenkino iš dalies - nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir peržiūrėti vaizdo medžiagą, o kitą dalį prašymų, susijusią su medžiagos išreikalavimu, atmetė. Nors teismas plačiai nemotyvavo tokio savo sprendimo, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas, pasisakydamas dėl NVIM teisėtumo, tyrė ir tą aplinkybę, kad galėjo būti kiti asmenys kontaktavę su M. Š. ir prisidėję prie provokacijos veiksmų. Vis dėlto teismas tokią versiją paneigė ir konstatavo, kad NVIM teisėtumui patvirtinti, kartu paneigti, provokacijos versiją duomenų, esančių byloje, jam pakanka. Jų visuma neleidžia abejoti, kad NVIM buvo sankcionuotas ir realizuotas teisėtai, o provokacijos galimybė paneigta, taigi darytina išvada, kad teismas, netenkinęs gynėjo prašymo, esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė, teisės į gynybą nepažeidė ir tai nesukliudė priimti teisingos nutarties.

Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką

Kasatorius skunde teigia, kad M. Š. buvo pagrindas taikyti BK 23 straipsnį ir pripažinti, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, nes pats perdavė likusias narkotines medžiagas policijos darbuotojams, nors visi procesiniai kratos veiksmai jau buvo pasibaigę. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos aplinkybes taikyti BK 23 straipsnio nuostatas ir švelninti M. Š. baudžiamąją atsakomybę nėra pagrindo.

BK 23 straipsnis nurodo, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. M. Š. yra inkriminuota BK 260 straipsnio 1 dalis, šiame straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, vadinasi, nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje numatytų veikų, turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti arba kitaip platinti. Taigi šiuo konkrečiu atveju M. Š. daroma nusikalstama veika tuo momentu, kai pas jį buvo atliekama krata ir jai pasibaigus jis nusprendė parodyti ir likusias narkotines medžiagas, jau buvo pasibaigusi, todėl savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką jis objektyviai negalėjo. Veikos baigtinumo momentas buvo anksčiau, negu jis nusprendė pripažinti turįs daugiau paslėptų psichotropinių medžiagų ir parodyti jų buvimo vietą. Tokie nuteistojo veiksmai buvo pagrįstai vertinami kaip prisipažinimas apie nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, t. y. kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad M. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos, nes jis įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, jau turėdamas tikslą jas platinti, todėl buvo padaryta baigtinė veika. Svarbu, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo prisiimtų savo valia ir būdamas įsitikinęs, jog jai pabaigti nėra neįveikiamų kliūčių, nors iš tikrųjų tokios kliūtys egzistuoja. Tačiau šioje situacijoje svarstyti apie kaltininko įsitikinimą ar neįveikiamas kliūtis nėra prasmės, nes nusikalstama veika dar iki jo sprendimo atskleisti psichotropinių medžiagų buvimo vietą buvo baigta.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Š. gynėjo kasacinį skundą atmesti.