Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. Š. ir atsakovo I. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3147-726/2013 pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovui I. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir atsakovo I. Š. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant ieškovės kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami su ištuoka susiję klausimai.

Ginčo šalys 1991 m. birželio 7 d. sudarė santuoką, jos metu gimė dvi dukros ir sūnus, taipogi šalys įgijo bendro turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Pagrindinės sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 – 3.30, 3.35 – 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą, kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo privalo įrodyti sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (CPK 12, 178 straipsniai).

Apeliaciniais skundais bylos šalys kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės.

Ieškovė teigia, jog jos ir atsakovo santuoka iširo, kadangi pastarasis buvo neištikimas, naudojo prieš ją psichologinį smurtą, nesistengė išsaugoti šeimos. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų, kurie betarpiškai pagrįstų atsakovą ieškovės atžvilgiu naudojus psichologinį ar kitokios formos smurtą, ieškovė nepateikė. Tokiu įrodymu dėl savo subjektyvaus turinio negali būti laikomas kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 6 – ojo PK Kriminalinės policijos skyriaus 2013 m. spalio 24 d. raštas „Dėl ikiteisminio tyrimo“, kuriame nurodyta, kad pagal ieškovės pranešimą dėl grasinimo nužudyti pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 3, b. l. 149; CPK 314 straipsnis). Vien tik ikiteisminio tyrimo inicijavimo faktas per se negali būti vertinamas kaip tiesioginę įrodomąją reikšmę turintis duomuo. Nesant kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas iš tiesų ieškovės atžvilgiu santuokinio gyvenimo metu naudojo smurtą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje ginčo dalyje. Pasisakant dėl atsakovo neištikimybės fakto būtina pastebėti, kad jį ieškovė įrodinėjo tik viena priemone: išrašu iš internetinės svetainės, kurioje patalpinta atsakovo nuotrauka, kontaktinė informacija bei nurodyta, kad pastarasis nori susitikti su 20-40 metų mergina (t. 3, b. l. 34). Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis inter alia gali būti susirašinėjimo el. paštu medžiaga, internetinių svetainių išrašai. Vis dėlto šios įrodinėjimo priemonės pasižymi tam tikra specifika, nes įrodinėjimo procese sudėtinga nustatyti, kas yra tikrasis jose fiksuojamos informacijos autorius (informacijos sklaida, t. y. talpinimas, kūrimas, internete iš esmės neribota). Dėl to vien tik vienos iš nurodytų įrodinėjimo priemonių (el. pašto medžiagos, internetinės svetainės išrašo) pateikimas, nesant kitų tas pačias aplinkybes tvirtinančių kitų įrodymų ar įrodymų, kurie leistų identifikuoti aptartos informacijos autorių, neturėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas pagrįsti įrodinėjamam faktui. Juolab, kai tokiose įrodinėjimo priemonėse užfiksuotus duomenis neigia priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turinti šalis. Šioje byloje ieškovė daugiau jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima identifikuoti tikrąjį informacijos autorių, be jau minėto išrašo iš internetinės svetainės nepateikė, taigi vien tik šio įrodymo – nesant papildomų duomenų, kad būtent atsakovas patalpino toje svetainėje savo nuotrauką su nurodytu prierašu, negalima laikyti įrodytu atsakovo neištikimybės faktą (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo išvadai esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šalių santuoką iširus dėl ieškovės kaltės. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad šalys bendro ūkio ir santuokinio gyvenimo neveda nuo 2011 m. gruodžio mėn., kai ieškovė kartu su nepilnamečiu sūnumi paliko atsakovą ir apsigyveno atskirai. Ieškovės sprendimas apsigyventi atskirai nuo atsakovo negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad šalių santuoka iširo būtent dėl jos kaltės. Bylos medžiaga tvirtina, kad ieškovė, apsigyvenusi atskirai nuo atsakovo, nenustojo rūpintis nei nepilnamečiu sūnumi, nei pilnametėmis dukromis. Taigi pagrindo konstatuoti, jog ji nesirūpino šeima, nenustatyta. Šalių pateiktų įrodymų, jų paaiškinimų visuma teisėjų kolegijos vertinimu implikuoja, kad dėl santuokos iširimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra kalti abu sutuoktiniai tinkamai nesirūpinę santuokos išsaugojimu, santuokinių ryšių atkūrimu. Tokį vertinimą betarpiškai lemia ir faktas, jog byloje nenustatyta, kad bent viena iš ginčo šalių būtų iš esmės pažeidusi savo kaip sutuoktinio pareigas.

Dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos

Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai - sunkiausia - užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007).

CK 3.175 straipsnyje numatyta, kad gyvenančiam skyrium tėvui ar motinai turi būti sudaryta galimybė maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005).

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką atsakovas gali laisvai susitikinėti ir bendrauti su sūnumi šalių suderintu laiku; taip pat atsakovui suteikta teisė matytis su sūnumi kas antrą savaitgalį, sūnaus vasaros atostogų metu – dvi savaites, kas antras Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ir Naujuosius metus. Atsakovui taipogi suteikta teisė su sūnumi atostogų metu vykti į užsienio valstybę. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino atsakovo pasiūlymą dėl jo bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, išskiriant tik jų bendravimą darbo dienomis. Tokį sprendimą teismas motyvavo siekiu nepažeisti vaiko dienos režimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal teismo nustatytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką jie gali tarpusavyje laisvai susitikinėti ir bendrauti neribotai atsakovo ir ieškovės suderinti laiku, t. y. įskaitant ir darbo dienas. Iš to aišku, kad atsakovui bendravimas su sūnumi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą tvarką iš esmės nėra ribojimas. Dėl to atsakovo argumentai esą pirmosios instancijos teismas nustatė minimalią jo bendravimo su sūnumi tvarką negali būti laikomi pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo nustatytos atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos modifikavimas prašomoje apimtyje – nustatant atsakovui teisę matytis su sūnumi kiekvienos savaitės nuo pirmadienio ryto iki antradienio vakaro, nėra tikslingas, kadangi tokiu būdu neabejotinai būtų trikdomas šalių sūnaus (gyvenančio su ieškove) mokymosi procesas – pirmosios instancijos teismo įvardintas dienos režimu. Dėl to nėra pagrindo nesuteikti atsakovui nurodytos apimties teisės matytis su sūnumi jo atostogų metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija papildo pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką minėta teise.

Dėl ataskaitos apie vaiko išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą teikimo

CK 3.203 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas išimtinai jo interesams. Išlaikymas negali būti naudojamas vaiko tėvo (motinos) ar kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Vaiko išlaikymui skiriamos sumos pirmiausia privalo būti naudojamos būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti (pvz., maistui, aprangai, mokslams ir kt.), o nepanaudota suma taupoma. Tuo atveju, kai vaiko (vaikų) tėvai, vienas iš jų ar kiti asmenys panaudoja vaikui skirtą išlaikymą ne vaiko (vaikų) interesais (panaudoja jį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, perleidžia kitiems asmenims ir pan.) CK 3.203 straipsnio 2 dalyje nustatyta tokio asmens pareiga atlyginti vaikui padarytus nuostolius. Taigi vaiko turtiniai interesai nuo tėvų, valdančių jo turtą uzufrukto teise, aplaidaus ir netinkamo pareigų vykdymo, yra apsaugoti suteikiant teisę vaiko atstovams, valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir prokurorui teisę išieškoti skolą iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto. Tuo atveju, kai vaiko turtą uzufrukto teise ištuokos atveju tvarko tėvas (motina), su kuriuo lieka gyventi vaikas, kitam tėvui suteikiama teisė ne tik kontroliuoti, kaip yra tvarkomas vaiko turtas, bet ir reikalauti, jog vaiko turto uzufruktoriumi esantis buvęs sutuoktinis tinkamai vykdytų savo pareigas, atitinkamai sudarytų sąlygas kitam vaiko tėvui kontroliuoti turto, įskaitant išlaikymui skiriamų sumų, panaudojimą (pvz., teiktų ataskaitas apie vaiko išlaikymui skirtų sumų panaudojimą). Vienam iš vaiko tėvų, kuris tvarko vaiko turto uzufrukto teise, pareigos teikti kitam vaiko tėvui ataskaitą apie vaiko išlaikymui skirtų sumų panaudojimą nustatymas negali būti savitikslis. Tokios pareigos nustatymas turi būti motyvuotas ir pagrįstas konkrečiais duomenimis, kad egzistuoja reali tikimybė, jog vaiko turtą tvarkantis vienas iš tėvų vaiko išlaikymui skirtas lėšas naudoja ne pagal jų paskirtį.

Ginčo, kad šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymui kas mėnesį yra reikalinga 600 Lt suma, byloje nebuvo. Įrodymų, kurie tvirtintų, jog šalių sūnaus poreikiai nėra užtikrinami, jo išlaikymui skiriamos lėšos galimai panaudojamos ne pagal paskirtį – bylos nagrinėjimo metu buvo priteistas laikinas išlaikymas, byloje nepateikta. Taigi įpareigojimo ieškovei teikti ataskaitas apie sūnaus išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą nustatymas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra būtinas ir tikslingas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad tokia pareiga neabejotinai papildomai apsunkintų ieškovę, kuriai ir taip tenka didesnė našta, susijusi su sūnaus išlaikymo ir kasdienės priežiūros prievolėmis.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nustatęs sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir išskaičiavęs iš jo asmenines skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto kompensacijų balansą, nurodydamas, kiek vienas ar kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą bei kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis, 3.98 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-24/2011).

Apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tarp šalių padalinta bendroji jungtinė nuosavybė, teisėtumas ir pagrįstumas kvestionuojamas keliais aspektais: ieškovė teigia, kad jai turėjo būti priteista didesnė nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)) dalis ir abu žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), vertinami kaip vienas objektas, tuo tarpu atsakovas įrodinėja, kad patalpos, esančios Maskvoje, buvo įsigytos iš jo motinos skolintų lėšų, t. y. atsakovui priklausė asmeninės nuosavybės teise. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 straipsnis).

Pagal įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi įrodinėjimo, kad patalpos, esančios Maskvoje, yra atsakovo asmeninė nuosavybė, našta teko būtent atsakovui (CPK 12, 178 straipsnis).

Pastarąjį faktą atsakovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo 1999 m. balandžio 18 d. Pakvitavimo kopija (t. 2, b. l 19-20) ir savo motinos parodymais (t. 3, b. l. 87-88). Apeliacinėje instancijoje atsakovas pateikė Pakvitavimo originalą, kuris, įvertinus jo nepateikimo pirmosios instancijos teismui aplinkybes, priimamas ir vertinamas su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Pakvitavime nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš savo motinos 35 000 Rusijos rublių ir 25 000 JAV dolerių iki 2012 m. sausio 1 d. su tikslu įgyti asmeniniam naudojimuisi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Taip pat jame padaryta atžyma, jog atsakovas 2012 m. kovo 30 d. skolą grąžino perdavęs savo motinos nuosavybėn minėtas patalpas, t. y. jas atsakovas padovanojo savo motinai 2012 m. kovo 30 d. sandoriais (t. 2, b. l. 5-6, 10-11). 2013 m. spalio 8 d. notarui duodama parodymus atsakovo motina J. J. parodė, kad 1999 m. balandžio 18 d. paskolino atsakovui 25 000 JAV dolerių ir 35 000 Rusijos rublių įsigyti patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Atsakovo motina taip pat parodė, kad patalpas pirko kartu su atsakovu, o pinigus grąžinti atsakovo pareikalavo 2010 m. Teisėjų kolegija šioje vietoje atkreipia dėmesį, kad atsakovo motinos notarui duoti parodymai laikytini neleistinu įrodymu, kadangi jie duoti nesilaikant CPK 192, 195 straipsniuose nustatytos tvarkos. Net ir hipotetiškai laikant, kad apklausiama teismo posėdyje atsakovo motina paliudytų tas pačias aplinkybes, kurios užfiksuotos notaro, akivaizdu, kad egzistuoja prieštaravimas tarp Pakvitavime nurodyto paskolos termino ir atsakovo motinos paaiškinimų, kad atsakovo pinigus paprašė grąžinti dar 2010 m. Nei Pakvitavimo, nei atsakovo motinos paaiškinimų, duotų laikantis CPK nustatytos tvarkos ir tapačių užfiksuotiems notaro, įrodomoji reikšmė nebūtų pakankama nuginčyti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Nurodytą išvadą teisėjų kolegija daro dėl kelių priežasčių: pirma, įrodinėjami paskoliniai teisiniai santykiai, turėję susiformuoti tarp atsakovo ir motinos, t. y. artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų; antra, akivaizdu, kad atsakovo motina dėl to tiesiogiai suinteresuota nagrinėjamos bylos baigtimi; trečia, Pakvitavime nustatytas skolos grąžinimo terminas iš esmės sutampa su šios bylos iškėlimo data; ketvirta, Pakvitavimu sutartas ekonomiškai neracionalus skolos grąžinimo būdas – kreditoriui perduodamas ženkliai didesnės vertės turtas nei skolos suma. Šių aplinkybių visetas kelia pagrįstų abejonių dėl paskolos teisinių santykių Pakvitavime nurodytomis sąlygomis buvimo tarp atsakovo ir jo motinos (CPK 185 straipsnis). Remdamasi tuo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nenuginčijo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, taipogi neįrodė, kad patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įgijo iš motinos skolintomis lėšomis bei aiškiai išreikęs valią įgyti šį turtą asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o 2012 m. kovo 30 d. Dovanojimo sutartis sudarė siekdamas grąžinti savo motinai skolą.

Nustačius, jog atsakovas 2012 m. kovo 30 d. Dovanojimo sutartimis sumažino bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė kompensacijos priteisimo ieškovei klausimą. CK nereglamentuoja kokio laikotarpio perleisto turto verte turi būti remiamasi, nustatant kompensacijos dydį sprendžiant bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Bendrosios jungtinės kompensavimo atvejai nurodyti ne tik CK 3.98 straipsnio 3 dalyje, bet ir CK 3.115 straipsnyje. Kasacinis teismas aiškindamas CK 3.115 straipsnio turinį bei nustatinėdamas šiame straipsnyje įtvirtintų normų taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sprendžiant kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimą klausimą CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata netaikoma, nes šalių santuokos pabaigoje jau nėra turto, kurio vertė šiuo būdu galėtų būti nustatoma. Sprendžiant dėl kompensacijos už bendrosios nuosavybės sumažėjimą priteisimo, kai santuokos metu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios perleidžia bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą, ir dėl to, kurio laikotarpio turto verte turi būti vadovaujamasi, būtina kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į reikšmingų aplinkybių visumą: perleisto turto rūšį, jo vertės pokyčius rinkoje, laikotarpį nuo turto perleidimo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo, turto perleidimo reikšmę sutuoktinių turtinei padėčiai, jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų – galimybei juos išlaikyti, turto perleidimo sandorio sudarymo, kitas teismo svarbiomis turto vertei nustatyti pripažintas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-193/2013). Nors šios ir nurodytos kasacinio teismo nagrinėtos bylos ratio decidendi nėra tapatūs, tačiau bylose sprendžiamų klausimų panašumas implikuoja esant pagrindą remtis cituotos kasacinio teismo nutarties obiter dictum dalyje pateiktais išaiškinimais. Kaip minėta, dovanojimo sandorius, kuriais savo motinai perleido 68,6 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), atsakovas sudarė nedelsiant po to, kai pagal ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo buvo iškelta nagrinėjama byla. Toks atsakovo elgesys bei sandorių sudarymo momentas suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį, pagrįstai rėmėsi turto, esančio Maskvoje, rinkos verte, galiojusia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 1.5 straipsnis).

Atsakovas į bylą pateikė Maskvos miesto centrinės unitarinės įmonės, Maskvos miesto techninio inventorizavimo biuro 2012 m. birželio 1 d. pažymas, kuriose nurodyta, kad ginčo patalpų inventorinė vertė sudaro 216 337,09 Rusijos rublių (t. 2, b. l. 14-17) arba apytiksliai 25 100 Lt. Ieškovė įrodinėjimo procese pateikė jos interesus atstovaujančios advokatų kontoros užsakytą ir UAB Informacijos ir konsultavimo firmos „KonS“ parengtą minėtų patalpų vertinimo ataskaitą, kurioje užfiksuota, kad patalpų vertė 2013 m. kovo 27 d. sudarė 544 000 eurų be PVM (t. 2, b. l. 139-148). Šioje vertinimo ataskaitoje įrašyta, kad nustatyta patalpų rinkos vertė, vertinimo rezultatai gauti taikant įvairius vertinimo aspektus, o vertinimas atliktas remiantis vertinimo veiklai taikomai norminiais aktais, patvirtintais Rusijos Federacijoje. Iš vertinimo ataskaitos priedų (Rusijos visuomeninės organizacijos „Rusijos vertintojų bendrija“ savireguliuojamos vertintojų organizacijos narystės pažymėjimo) matyti, kad vertinimą atliko vertintojas, įtrauktas į Rusijos vertintojų bendrijos narių registrą, turintis teisę vykdyti vertintojo veiklą visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Tokie ieškovės pateiktos vertinimo ataskaitos turinio duomenys implikuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo abejoti ataskaitą parengusio asmens kvalifikacija. Faktą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nustatant ieškovei priteistinos kompensacijos dydį reikia remtis minėtoje vertinimo ataskaitoje užfiksuota ginčo patalpų verte, patvirtina visetas aplinkybių. Pirma, atsakovo pateiktose pažymose nurodoma tik patalpų vertė, kuri įvardijama kaip inventorinė - ką ši vertė rodo paaiškinimų nėra pateikta. Antra, iš byloje pateiktos 2007 m. sausio 1 d. Subnuomos sutarties Nr. 2, sudarytos tarp UAB „Altaima“ ir RAB „Sojuz“, matyti, kad ginčo patalpų mėnesinis nuomos mokestis sudaro 2 500 eurų per mėnesį (t. 2, b. l. 36-41) – jis lygus beveik pusei visos patalpų vertės, fiksuojamos atsakovo pateiktuose dokumentuose. Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, kad egzistuoja aiškus neatitikimas tarp atsakovo pateiktose pažymose nurodytos ginčo patalpų užfiksuotos vertės ir šių patalpų pajamingumo, kuris įprastai yra vienas iš rodiklių/metodų nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Apibendrindama aukščiau aptartas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, pagrįstai rėmėsi jos pateikta ginčo patalpų vertinimo ataskaita. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai esą pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis 2012 m. kovo 30 d. dovanojimo sandoriais sumažino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės mastą 544 000 eurų suma, yra neteisinga ar nepagrįsta (CPK 328, 330 straipsniai).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šalių apeliaciniuose skunduose dėstomais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai padalinto nekilnojamojo turto, priklausančio šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Prieš pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo pasirinkto šalių santuokoje įgyto turto padalinimo varianto pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai - esą žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), turėjo būti vertinami kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, yra nemotyvuoti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad egzistuoja techninės ar teisinės kliūtis disponuoti 0,06 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), atskirai nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 16-17), ar kad nurodyti sklypai turėtų būti laikomi vienu nekilnojamojo turto objektu.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šalių santuokoje įgyto turto padalinimo klausimą konstatavo šalių nesąžiningą elgesį neįrodinėjant tikrosios gyvenamojo namo ir žemės sklypų rinkos vertės, todėl šį turtą padalino tarp šalių natūra lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijant bendrą turtą jo vertė nustatoma pagal rinkos kainas, egzistuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Teismas nustato bendro turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias pateikia ginčo šalys (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas), išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau nepasiūlydamas šalims pateikti papildomų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti dėl šalių santuokoje įgyto turto tikrosios rinkos vertės, ignoravo kasacinio teismo išaiškinimus, jog sprendimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismas gali priimti tik įsitikinęs, kad turtas įvertintas teisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė šalių santuokoje įgyto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas. Ieškovė ataskaitoms pritaria ir jose nurodytų turto rinkos verčių neginčija.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra. Galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas), tiek subjektyvios (pvz., itin konfliktiški sutuoktinių santykiai) priežastys. Be to, teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. v. A. Visockis, bylos Nr. 3K-3-271/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-517/2011).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas nėra dalus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių santykiai konfliktiški, ieškovė ir atsakovas yra išreiškę valią, jog gyvenamasis namas ir žemės sklypai būtų paskirti būtent jiems. Teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo ieškovei yra priteista didelė kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą, šalių bendras darnus gyvenimas name mažai tikėtinas, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo parinktą turto padalinimo būdą. Tarp šalių dalintino bendro turto vertė nustatytina pagal minėtas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, bet ne pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, neindividualizuotus ir pasenusius (CPK 185 straipsnis). Pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo nėra (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų argumentų ieškovei paskirtinas visas gyvenamasis namas ir abu žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), – šių daiktų rinkos vertė yra 975 000 Lt. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovė – tarp šalių esant konfliktiškiems santykiams nesinaudoja ginčo gyvenamuoju namu, sprendžiant turto padalinimo klausimą nėra teisiškai reikšminga. Keisti kito turto padalinimo būdą nėra jokių priežasčių, jų neįvardino ir šalys. Vadinasi, ieškovei paskirto turto (gyvenamojo namo, žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), gamybinių patalpų ir automobilio Mercedes Benz) vertė yra 1 032 000 Lt (856 000 Lt + 119 000 Lt + 37 000 Lt + 20 000 Lt), tuo tarpu ieškovui priskirto turto (autoplovyklos ir žemės sklypo, automobilio Kia Sorento ir UAB „Altaima“ akcijų) – 227 000 Lt (164 000 Lt + 28 000 Lt + 35 000 Lt). Taigi ieškovė turėtų kompensuoti atsakovui 402 500 Lt už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovės atsakovui priteisiama 402 500 Lt, kurie įskaitomi į iš atsakovo ieškovei priteistą kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą, t. y. iš atsakovo priteistos kompensacijos dydis mažinamas iki 535 900 Lt (938 400 Lt – 402 500 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinta ½ ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovės atsakovui priteista 4 795 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, o valstybei – 50 Lt pašto išlaidų. Tuo tarpu iš atsakovo ieškovei priteistas 300 Lt žyminis mokestis ir valstybei – 50 Lt pašto išlaidų bei 12 485 Lt žyminis mokestis. Perskirsčius bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės atsakovui priteisiama 2 397,50 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų ir valstybei – 25 Lt pašto išlaidų; iš atsakovo ieškovei priteisiamas 300 Lt žyminis mokestis, o valstybei – 75 Lt pašto išlaidų ir 17 938 Lt žyminis mokestis.

Už apeliacinį skundą mokėtini žyminiai mokesčiai šalims buvo atidėti (CPK 84 straipsnis). Tenkinus ½ ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų valstybei iš ieškovės priteisiamas 3 541 Lt žyminis mokestis, o iš atsakovo – 16 925 Lt (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Iš ieškovės – proporcingai atmestiems jos apeliacinio skundo reikalavimams, atsakovui priteisiama 794,07 Lt (1 588,13 Lt / 2; t. 3, b. l. 213) advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis nustatyta atsakovo I. Š. bendravimo su sūnumi A. E. bendravimo tvarka ir ieškovei S. Š. priteista ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)2, esantį (duomenys neskelbtini)), taip pat iš atsakovo I. Š. ieškovei S. Š. priteista 938 400 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą ir 95 245 Lt – atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

Gyvenamąjį namą (unikalus Nr. 1099-2032-2014, registro Nr. 10/289903, adresas (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) priteisti ieškovei S. Š. (asmens kodas ((duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini).ieškovei S. Š. 535 500 Lt kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą.

Papildyti teismo nustatytą atsakovo I. Š. bendravimo su sūnumi A. E. Šalna tvarką, nurodant, kad atsakovas turi teisę matytis su sūnumi (savo pasirinkimu pasiimdamas vaiką ar būdamas su juo jo gyvenamojoje vietoje) jo atostogų metu kiekvieną savaitę nuo pirmadienio ryto iki antradienio vakaro.

Priteisti ieškovei S. Š. iš atsakovo I. Š. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui I. Š. iš ieškovės S. Š. 2 397,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės S. Š. 25 Lt, iš atsakovo I. Š. – 18 013 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti valstybei iš ieškovės S. Š. 3 541 Lt, iš atsakovo I. Š. – 16 925 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui I. Š. iš ieškovės S. Š. 794,07 Lt bylinėjimosi išlaidų.