- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-750/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- CV-Online LT
- Atsakovas
- CV Keskus OU, Lietuvoje
- Kategorijos
- 22.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo CV-Online LT, uždarosios akcinės bendrovės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1714-340/2013 pagal ieškovo CV-Online LT, uždarosios akcinės bendrovės, ieškinį atsakovams CV Keskus OU, Lietuvoje veikiančiam per CV Keskus OU filialą, I. G. dėl uždraudimo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus nutraukti ieškovo duomenų bazės naudojimą, uždrausti atsakovams atlikti bet kokius veiksmus su ieškovo CV Keskus OU duomenų baze, t. y. ją naudoti, kopijuoti, platinti, perleisti tretiesiems asmenims, priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų 772 156,21 Lt nuostolių atlyginimą. Nurodė, kad ieškovas yra internetinė personalo atrankos kompanija, Lietuvoje veiklą vykdantį nuo 2000 m.; ieškovo steigėjas ir vienintelis akcininkas analogišką veiklą vysto ir plėtoja nuo 1996 m. Ieškovas priklauso CV-Online įmonių grupei, kuriai priklauso identiškas paslaugas teikiančio įmonės Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir kt. Visos CV-Online grupei priklausančios įmonės naudoja identiškas talpinimo, keitimo ir paieškos sistemas, taiko vienodus klientų aptarnavimo standartus, kuria ir vysto klientų duomenų bazes. Ieškovas, skirtingai nei kitos įmonės, ne tik talpina darbo skelbimus internete, bet ir tiekia papildomas paslaugas, kurių ieškovo konkurentai iki 2011 m. lapkričio neteikė. Ieškovas be lengvai valdomos ir patogios darbo skelbimų duomenų bazės siūlo ir darbuotojų atrankos paslaugas, kurios iki 2011 m. generavo ieškovui apie 20 proc. visų pajamų. Ieškovas savo veikloje tobulina, keičia ir nuolat pildo specialią duomenų bazę, kurioje kaupiami duomenys apie ieškovo klientus. Ieškovo duomenų bazė skiriasi nuo konkurentų duomenų bazių tuo, kad joje, be kitų duomenų, yra kaupiami papildomi duomenys apie susirašinėjimą su klientais, jų specialius poreikius, atsakingų asmenų kontaktiniai duomenys, pirktų paslaugų aprašymas, kainų, sutarčių galiojimo laikas. Duomenų bazės naudojimui ir tobulinimui buvo sukurta speciali programinė įranga, skirta duomenų bazės administravimui ir naudojimui, į duomenų bazės tobulinimą buvo daug investuota. Ieškovo duomenų bazė yra pagrindinis instrumentas, naudojamas ieškovo veikloje, duomenų bazės ar jos elementų (tokių kaip sutarčių su klientais sąlygos, suteiktų paslaugų vertė, sutarčių galiojimo terminai, darbuotojų atrankos rezultatai) atskleidimas bet kokia apimtimi gali sąlygoti žymius ieškovo nuostolius bei sumažinti ieškovo galimybę efektyviai konkuruoti su kitais rinkos dalyviais. Duomenų bazė ir jos elementai sudaro ieškovo komercinę paslaptį, be to ieškovas turi teisę į jos apsaugą sui generis teise. Atsakovė I. G. (Pavlova) dirbo ieškovo pardavimų vadybininke; jos darbo sutartyje buvo įtvirtintos nekonkuravimo sąlygos. Atsakovė 2011 m. spalio 10-11 d. nebuvo darbe; grįžusi po ligos 2011 m. lapkričio 2 d. atsakovė pateikė ieškovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu. Darbo sutartis nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 4 d. Po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo atsakovė įsidarbino pas atsakovą. Po atsakovės įsidarbinimo keli nuolatiniai klientai atsisakė teikiamų ieškovo paslaugų, tokio sprendimo priežastimi nurodydami konkuruojančių įmonių siūlomas geresnes identiškos paslaugos tiekimo sąlygas; kai kurie ieškovo klientai persiuntė atsakovės siųstus pasiūlymus dėl personalo atrankos paslaugų tiekimo, kurių forma, turinys ir siūlomų paslaugų apimtis yra identiškos ieškovo veikloje naudojamiems dokumentams. Tikrinant ieškovo duomenų bazėje saugomus prisijungimo prie sistemos duomenis, paaiškėjo, kad laikinojo nedarbingumo metu, likus kelioms savaitėms iki darbo santykių su ieškovu nutraukimo, atsakovė iš namų kompiuterio jungėsi prie ieškovo duomenų bazės, tikrino, sistemino bei kopijavo duomenų bazėje saugomus duomenis apie ieškovo klientus. Vėliau, patikrinus atsakovės darbo tikslams suteiktą elektroninį paštą, rasta laiškų su pažadu persiųsti įmonių sąrašą ir pan. Taigi, atsakovė iki darbo su ieškovu sutarties nutraukimo atskleidė ieškovo komercines paslaptis (siūlomų paslaugų pobūdį ir specifiką, paslaugų kainą, klientų sąrašus, jų kontaktinius duomenis, sutarčių projektus, komercinių pasiūlymų formas). Atsakovas, padedamas atsakovės I. G., pradėjo siūlyti naują paslaugą, kurios iki atsakovės įsidarbinimo neteikė – personalo atrankos paslaugą, grindžiamą ieškovo sukurta strategija ir paslaugos teikimo koncepcija, metodais bei kainodara. Atsakovams buvo iškelta baudžiamoji byla. Ikiteisminio tyrimo metu buvo rasti papildomi įrodymai, patvirtinantys atsakovų siekį naudoti ieškovo komercines paslaptis atsakovo veikloje. Dėl aprašytų atsakovų veiksmų ieškovas patyrė tiesioginių ir netiesioginių nuostolių. Ieškovas, norėdamas išsaugoti klientus, buvo priverstas taikyti papildomas nuolaidas. Nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos ieškovas suteikė nuolaidas daugiau nei 40 klientų, o jo pelnas gerokai sumažėjo. Ieškovo negautos pajamos dėl perviliotų klientų sudaro 25 441 Lt. Personalo paslaugai teikti skirtų priemonių sukūrimui ir tobulinimui pas ieškovą dirba personalo atrankų projektų vadovė L. M., kurios tiesioginės funkcijos yra minėtų priemonių kūrimas ir vadyba, 20 proc. savo darbo laiko darbuotoja skiria minėtos medžiagos ruošimui, analizei, kūrimui ir tobulinimui. 20 proc. jos darbo užmokesčio (įskaitant mokesčius) nuo 2010 m. iki 2012 m. gegužės mėnesio sudaro 28 091,57 Lt – tai yra ieškovo nuostolis. Ieškovas už duomenų bazės technologinį palaikymą, programinės įrangos atnaujinimą, priežiūrą ir tobulinimą bei visos sistemos funkcionavimo užtikrinimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas moka administravimo mokestį CV On-Line Estonia OU; nuo sutarties sudarymo iki ieškinio padavimo dienos ieškovas sumokėjo 208 127,55 EUR, šią sumą ieškovas laiko nuostoliais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovo atsakovui CV Keskus OU, Lietuvoje veikiančiam per CV Keskus OU filialą, 18 000 Lt atstovavimo išlaidų bei valstybei – 26,56 Lt dokumentų siuntimo išlaidų. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti atsakovų veiksmai nagrinėjamoje byloje neįrodyti; ieškovui priklausančios informacijos perdavimas atsakovui negali būti vertinamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog yra susikūręs savo klientų duomenų bazę kaip objektą, taip pat nepateikta įrodymų, kad ieškovo minima duomenų bazė yra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) saugomas objektas. Sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų apie duomenų bazės, kaip unikalaus ieškovo intelektinės veiklos produkto, egzistavimą. Teismas darė išvadą, kad antstolio A. N. 2012 m. sausio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytas faktas, jog iš atsakovės kompiuterio, dar galiojant darbo sutarčiai su ieškovu, buvo prisijungta prie ieškovo serverio ir iš serverio buvo gauta informacija, kurią atsakovė darbo pas ieškovą metu turėjo teisę gauti, neįrodė ieškovo duomenų bazės ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme egzistavimo fakto. Teismo vertinimu, pateikto susirašinėjimo turinys neįrodo jokios konkrečios informacijos, tuo labiau ieškovo komercinės paslapties atskleidimo atsakovui. Teismas nesutiko su ieškovu, kad baudžiamosios bylos metu atsakovo kompiuteriuose aptikta informacija sudaro ieškovo komercinę paslaptį, nes atsitiktinis, nesusistemintas informacijos išdėstymas neduoda pagrindo manyti, jog ši informacija kada nors praeityje būtų buvus susisteminta ar metodiškai sutvarkyta. Pasak teismo, ieškovo pateikti įrodymai apie ieškovui priklausančios, nesusistemintos, atsitiktinės informacijos buvimą atsakovo darbuotojų kompiuteriuose neduoda pagrindo vertinti šią informaciją, kaip ieškovo sukurtą duomenų bazę, konstatuoti ieškovo duomenų bazės panaudojimo faktą ir pripažinti ieškovo sui generis teisių pažeidimą. Sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo uždrausti atlikti bet kokius veiksmus su ieškovo CV Keskus OU duomenų baze, t. y. ją naudoti, kopijuoti, platinti, perleisti tretiesiems asmenims yra neįrodytas ir teisiškai nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog atsakovai atliko ieškovo atžvilgiu tam tikrus veiksmus, turinčius nesąžiningos konkurencijos veiksmų požymių. Taip pat sprendė, kad atsakovės darbo sutartyje numatytas draudimas tam tikrą laiką po darbo sutarties nutraukimo nevykdyti jokios veiklos, susijusios su darbdavio vykdoma veikla, nebuvo įsigaliojęs. Teismo nuomone, atsakovės atleidimo aplinkybės rodė, kad darbo sutarties nutraukimą su ja ir jos galimą įsidarbinimą įmonėje, vykdančioje analogišką veiklą, ieškovas įvertino kaip įvykį, neturintį reikšmės jo konkurencingumui, o atsakovės veiksmai – naujo darbo paieška dar nenutraukus darbo sutarties ankstesnėje darbovietėje, gyvenimo aprašymo siuntimas potencialiam darbdaviui, dalyvavimas pokalbiuose, yra įprastiniai reiškiniai laisvos darbo rinkos sąlygomis ir neįrodo atsakovo nesąžiningų ketinimų pervilioti vertingą konkurento darbuotoją. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nevykdė darbo sutarties su ieškovu 5.8 punkto ir sąmoningai perkėlė su ieškovu susijusią informaciją į atsakovo vadovo kompiuterį. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad byloje pateikta informacija nėra ieškovo komercinė paslaptis vien dėl to, kad ieškovas nebuvo patvirtinęs komercinių paslapčių sąrašo įmonėje, tačiau pažymėjo, jog įrodymų apie atsakovui perduotos informacijos komercinę vertę byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad abiejų šalių paslaugų sutarčių, pasiūlymų, PVM sąskaitų faktūrų formos yra tipinės, todėl neturėtų būti vertinamos kaip originalus ieškovo intelektinės veiklos produktas. Pažymėjo, kad atsakovas nuo 2000 m. dirba sėkmingai, turi atitinkamą reputaciją, savo klientų duomenų bazę, o objektyvių duomenų, jog atsakovas pasinaudojo ieškovo reputacija ar įdirbiu šių paslaugų rinkoje, nėra. Teismas darė išvadą, jog ieškovo pateikta informacija nesudaro ieškovo komercinės paslapties, jos atskleidimas atsakovui nesuteikė konkurencinio pranašumo ir negali būti vertinamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad keli nuolatiniai ieškovo klientai atsisakė teikiamų paslaugų tokio sprendimo priežastimis nurodydami konkuruojančių įmonių siūlomas geresnes identiškos paslaugos tiekimo sąlygas, taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kad ieškovo nuolatinių klientų kiekis sumažėjo dėl atsakovų veiksmų. Sprendė, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad po atsakovės darbo sutarties nutraukimo ir įsidarbinimo pas atsakovą, atsakovas pradėjo intensyviai siūlyti ieškovo klientams anksčiau neteiktą personalo atrankos paslaugą; atsakovo pateikti įrodymai patvirtino, kad atsakovas teikė personalo atrankos paslaugas ir anksčiau, tokia paslauga nėra išskirtinė, ją teikia ir kitos personalo atrankos paslaugas teikiančios įmonės. Teismo nuomone, ieškovo teiginys, kad dėl atsakovų veiksmų ieškovas buvo priverstas teikti papildomas nuolaidas klientams, dėl ko taip pat patyrė nuostolius, yra deklaratyvus ir neįrodytas. Pažymėjo, kad ieškovui jo klientų persiųstų atsakovo pasiūlymų turinys yra iš esmės analogiškas ieškovo pasiūlymų turiniui, tačiau jų panašumą suponuoja pats paslaugų pobūdis, be to, šių analogiškų paslaugų panašumas nėra toks, kad būtų galima kalbėti apie tapatumą arba atsakovo unikalių metodų kopijavimą. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos padarymo bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo išreikalauti iš atsakovų: 1) visas atsakovo Lietuvoje su klientais sudarytas personalo atrankos paslaugų sutartis, sudarytas arba pratęstas nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 19 d.; 2) visus nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. bet kokiomis ryšio priemonėmis Lietuvoje siųstus tretiesiems asmenims atsakovų komercinius pasiūlymus dėl personalo atrankos paslaugų; 3) visas nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. Lietuvoje veiklą vykdantiems klientams išrašytas sąskaitas-faktūras; 4) duomenis apie atsakovo Lietuvoje pajamas, gautas nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes bylos faktinės aplinkybės yra sudėtingos, didelė medžiagos apimtis. Šalių pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nesutampa, todėl reikalingas žodinis argumentų paaiškinimas. Be to, byloje keliami sudėtingi teisės klausimai, apimantys keletą teisės sričių (intelektinės nuosavybės, konkurencijos ir civilinio proceso). Pirmosios instancijos teismas pripažino išskirtinį šios bylos sudėtingumą, tačiau apribojo ieškovo procesines teises, atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apelianto duomenų bazė nėra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo saugomas objektas. Byloje gausu įrodymų, kurie patvirtina priešingai. Be to, atsakovų argumentacija jų procesiniuose dokumentuose taip pat leidžia teigti, kad duomenų bazės kaip ATGTĮ objekto sukūrimas buvo pripažintas. Duomenų bazės egzistavimo faktas patvirtintas 2012 m. sausio 19 d. antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Apeliantas sudarė sutartį su patronuojančia bendrove, kuri įsipareigojo sukurti pirminę duomenų bazę. Taigi apeliantas turėjo investicijų į duomenų bazės kūrimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nurodė, kad atsakovai atliko tam tikrus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, tačiau nepagrįstai nelaikė jų svarbiais Konkurencijos įstatymo prasme. Teismas neatsižvelgė į daugybę įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovų atlikti veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintus nesąžiningos konkurencijos kriterijus. Informacija, susijusi su apelianto komercine paslaptimi, buvo rasta atsakovės darbo ir asmeniniuose kompiuteriuose, o taip pat atsakovo vadovo P. K. kompiuteryje.
3. Teismas padarė prieštaringą išvadą, nurodęs, jog apeliantas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų. Apeliantas įrodė ir teismas pripažino, kad tam tikri nesąžiningos konkurencijos veiksmai buvo atlikti. Atsakovė, susitarusi dėl darbo su atsakovu, dirbdama apelianto įmonėje, sistemingai kopijavo ieškovo dokumentus ir duomenis apie klientus.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog dalis apelianto klientų vėliau tapo atsakovo klientais. Apeliantas pateikė į bylą pakankamai įrodymų, kurie patvirtina priešingai. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad dėl išskirtinės įrodinėjimo specifikos nesąžiningos konkurencijos bylose teismas gali daryti išvadas ir remdamasis netiesioginiais įrodymais.
5. Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 18 000 Lt atstovavimo išlaidų, remdamasis ne valstybine kalba surašytais dokumentais.
Atsiliepimas
Atsakovė I. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovė yra netinkama atsakovė pagal reikalavimus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nes tiek apelianto, tiek atsakovo įmonėse dirbo samdoma darbuotoja, ūkinės veiklos nevykdė ir nebuvo ūkio subjektas. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie duomenų bazės, kaip unikalaus jo intelektinės veiklos produkto, egzistavimą.
3. Informacija, kurią nurodo apeliantas, nebuvo jo komercinė paslaptis. Apelianto įmonėje nebuvo komercinių paslapčių sąrašo ir su juo atitinkamai atsakovė nebuvo supažindinta. Atsakovės darbo sutarties nuostatos neatitinka komercinių paslapčių apsaugos reikalavimų. Darbo sutarties 6.1 punkto nuostata, kurioje aptariama konfidenciali informacija, taip pat referuoja į apelianto sudarytą paslapčių sąrašą, kuris nebuvo nustatytas.
Šalies argumentai
4. Apelianto pateiktos elektroninių laiškų kopijos nepagrindžia jo teiginių dėl neva neteisėtų atsakovės veiksmų. Atsakovei nutraukus darbo santykius su apeliantu, jos darbinio kompiuterio naršyklėje buvo palikti prisijungimo duomenys prie jos asmeninės elektroninės pašto dėžutės, todėl jais galėjo pasinaudoti bet kas. Taigi teismas nepagrįstai nurodė, kad šie laiškai yra leistini įrodymai. Tačiau bet kuriuo atveju elektroninių laiškų turinys nerodo jokių komercinių paslapčių atskleidimo. Jungimasis prie apelianto serverio atsakovės darbo pas apeliantą metu negali būti laikomas atsakovės neteisėtu veiksmu. Be to, atsakovė turėjo ribotą prieigą prie apelianto duomenų. Apelianto informacija, likusi pas atsakovę jos asmeniniame kompiuteryje, kurį naudojo darbo tikslais, nebuvo komerciškai vertinga.
5. Tarp apelianto ir atsakovės susiklostė darbo teisiniai santykiai, o ne civiliniai teisiniai santykiai. Todėl atsakovės atsakomybės klausimai turėjo būti sprendžiami Darbo kodekso normų, numatančių ribotą atsakomybę, pagrindu.
6. Nesutinka su prašymu nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes byloje nėra aplinkybių, kurios lemtų žodinio proceso būtinumą.
Atsiliepimas
Atsakovas CV Keskus OU, Lietuvoje veikiantis per CV Keskus OU filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas jokios ieškinyje apibūdinamos „Ieškovo duomenų bazės“ neturi ir nenaudoja. Atsakovas net teoriškai negalėtų jos turėti bei naudoti. Apeliantas neįrodė, kad turi duomenų bazę kaip įstatymo saugomą objektą bei neįrodė, kad patyrė esminių investicijų parinkdamas, sudarydamas ir tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį. Pateiktoje Valdymo paslaugų sutartyje tarp apelianto ir jo vienintelio akcininko nurodyta iš viso 16 teikiamų paslaugų, kurių nei viena nėra tiesiogiai susijusi su duomenų bazės naudojimu. Apeliantas neįrodė atsakovą atlikus kokius nors neteisėtus veiksmus su jo duomenų baze.Apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantas, atsižvelgiant į nesąžiningos konkurencijos bylų specifiką, neturi pareigos įrodinėti, nepagrįsti. Tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad reikalaujant taikyti civilinę atsakomybę už tariamai atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, būtina nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas.Kadangi apeliantas nėra patvirtinęs komercinių paslapčių sąrašo, darytina išvada, kad apeliantas nelaiko tokios informacijos reikšminga ir nesiima priemonių jai apsaugoti. Vien tai, kad atsakovės darbo sutartyje buvo numatyta bendro pobūdžio konfidencialumo pareiga, nesuponuoja jos pareigos saugoti visą apelianto informaciją kaip komercinę paslaptį. Todėl apelianto minima informacija neatitinka komercinės paslapties apsaugai būtino informacijos saugojimo kriterijaus. Byloje nėra pateikta duomenų apie apelianto informacijos komercinę vertę.Personalo atrankos paslaugas atsakovas teikia nuo 2005 m. be to, tokias paslaugas teikia ne viena konkuruojanti įmonė, todėl apeliantas neteisus teigdamas, kad tik jis vienas teikė tokias paslaugas. Apelianto pateikti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys neatitinka įrodymų leistinumo sąlygų, nes gauti pažeidžiant CPK 177 straipsnio, 181 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, į atsakovo kompiuterį apelianto informacija pateko atsitiktinai 2012 m. vasario mėn. vykusių mokymų metu. Šie duomenys buvo natūraliai susikaupę pas atsakovę; jie nebuvo atsakovo peržiūrėti ar naudoti. Pateiktas kompaktinis diskas nepagrindžia atsakovo nesąžiningos konkurencijos atlikimą, tačiau jame yra daug atsakovo dokumentų su komercinėmis paslaptimis. Taigi ikiteisminio tyrimo metu apelianto iniciatyva buvo neužtikrinta būtent atsakovo komercinių paslapčių apsauga.Apelianto klientų pasitraukimas buvo nulemtas ne atsakovo nesąžiningų veiksmų, bet natūralios konkurencijos ir tai įrodo apelianto pateiktas susirašinėjimas su klientu.Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos bei priežastinio ryšio. Apeliantas neteigė, kad jo duomenų bazės ir naudojamų sutarčių vertė sumažėjo. Pateikta 2008 m. sausio 1 d. apelianto sutartis su CV On-line Estonia neįrodo tariamai patirtų išlaidų duomenų bazės sukūrimui, palaikymui ar priežiūrai. Apeliantas neįrodė, kad L. M. darbo funkcijos apėmė jo minimų dokumentų rengimą ir jai už tai buvo atlyginama, taip pat nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas L. M. darbo užmokesčiui ir jo dydžiui. Apeliantas nepagrindė ir negautų pajamų.Apelianto prašymas išreikalauti įrodymus neatitinka CPK 199 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų įrodymų išreikalavimo sąlygų, todėl turi būti atmestas. Be to, šis prašymas nėra susijęs su apelianto pareikštais reikalavimais ir nėra pagrįsta tokių įrodymų išreikalavimo būtinybė.Atsakovo nuomone, byloje nėra aplinkybių, kurios lemtų žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl nesąžiningos konkurencijos ir ja padarytos žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad tiek ieškovas UAB CV-Online LT, tiek ir atsakovas CV Keskus OU yra įmonės, kurios teikia personalo atrankos paslaugas. Ieškovą ir atsakovę I. G. siejo darbiniai santykiai, nes atsakovė nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d. dirbo ieškovo pardavimų vadybininke. Nutrūkus darbo santykiams, atsakovė įsidarbino pas atsakovą pardavimų vadybininke. Ieškovo teigimu, praėjus kuriam laikui po darbo sutarties nutraukimo su atsakove, buvo pastebėta, kad iki tol nuolatiniais buvę ieškovo klientai atsisako jo teikiamų personalo atrankos paslaugų dėl konkurentų pasiūlytų geresnių sąlygų, taip pat nebeužsako naujų paslaugų ar pasibaigus sutartims su ieškovu, jų nebepratęsia. Ieškovui kilus įtarimų ir patikrinus prisijungimo prie ieškovo klientų duomenų bazės, paaiškėjo, kad atsakovė laikinojo nedarbingumo metu, likus kelioms savaitėms iki darbo santykių nutraukimo, derėjosi su atsakovu dėl įsidarbinimo. Ieškovo teigimu, atsakovė iš namų kompiuterio jungėsi prie ieškovo duomenų bazės ir tikrino (galimai kopijavo) duomenis apie svarbiausius ieškovo klientus. Ieškovui patikrinus atsakovės darbo funkcijų vykdymui suteiktą elektroninį paštą, buvo rasti ieškovės atsakovo darbuotojui siųsti laiškai, kurie sukėlė įtarimų dėl galimo ieškovo komercinių paslapčių atskleidimo atsakovui. Ieškovo teigimu, atsakovų veiksmai, kuomet pasinaudojant atsakove, atsakovas surinko konfidencialius duomenis iš ieškovo duomenų bazės ir juos naudojo savo veikloje klientams pritraukti, sąlygojo ieškovo patirtus nuostolius, gausų klientų netekimą bei poreikį mažinti paslaugų kainas, siekiant konkuruoti su atsakovu (sumažėjusias pajamas). Ieškovas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė įpareigoti atsakovus nutraukti ieškovo duomenų bazės naudojimą, uždrausti atsakovams atlikti bet kokius veiksmus su ieškovo CV Keskus OU duomenų baze, t. y. ją naudoti, kopijuoti, platinti, perleisti tretiesiems asmenims, priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų 772 156,21 Lt nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, grįsdamas tuo, kad ieškovo nurodyti atsakovų veiksmai neįrodyti. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog yra sukūręs savo klientų duomenų bazę kaip objektą, taip pat nepateikta įrodymų, kad ieškovo minima duomenų bazė yra ATGTĮ saugomas objektas. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka.
Dėl duomenų bazės kaip ATGTĮ saugomo objekto
Duomenų bazių teisinis reguliavimas į Lietuvos nacionalinę teisę yra perkeltas iš 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB „Dėl duomenų bazių teisinės apsaugos“. Minėtos direktyvos 17 dalyje nurodyta, kad duomenų bazė pagal apibrėžimą turėtų apimti literatūros, meno, muzikos arba kitokių kūrinių, arba kitokios medžiagos rinkinius <...>; šis terminas turėtų apimti ir pavienių darbų, duomenų ar kitokios sistemingai arba metodiškai sutvarkytos ir individualiai prieinamos medžiagos rinkinius.
Pažymėtina, kad ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad duomenų bazė – susistemintas ar metodiškai sutvarkytas kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms kurti ar valdyti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie duomenų bazės, kaip unikalaus jo intelektinės veiklos produkto, egzistavimą. Ieškovas nepateikė teismui nei pavyzdinio, nei baigtinio sąrašo duomenų, kuris sudarytų jo duomenų bazės turinį.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad duomenų bazės gamintojas, kuris įrodo, kad parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, turi teisę uždrausti perkelti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį į kitą laikmeną arba kokiu būdu padaryti viešai prieinamą visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį platinant duomenų bazės kopijas, jas nuomojant, perduodant visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį kompiuterių tinklais (internete) ar kitais perdavimo būdais. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovas neįrodė patyręs esminių investicijų parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybę, jog jis patyrė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių investicijų būtent parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį, patvirtina teismui pateikta 2008 m. sausio 1 d. sudaryta sutartis su CV-Online Estonia OU (1 t., b. l. 223), pagal kurią ieškovo patronuojanti bendrovė įsipareigojo sukurti pirminę duomenų bazę, kurią ieškovas, padedamas duomenų bazės kūrėjo, vėliau tobulintų. Ieškovo teigimu už šios duomenų bazės sukūrimą bei administravimą ieškovas moka patronuojančiai bendrovei, todėl akivaizdu, jog investicijos į duomenų bazės kūrimą buvo atliktos ir tai pagrįsta įrodymais. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali. Kaip matyti iš byloje pateiktos minėtos 2008 m. sausio 1 d. sudarytos sutarties turinio, ši sutartis yra susijusi su įvairių vadybos paslaugų teikimu, tačiau joje nieko nėra kalbama apie duomenų bazės naudojimą, nei apskritai apie kokią nors duomenų bazę. Pažymėtina, kad ieškovas į bylą nėra pateikęs finansinių dokumentų, kurie patvirtintų jo investicijas duomenų bazei. Nors ieškovas kartu su ieškiniu pateikė priedą Nr. 18, kuriame jo teigimu yra sumos, ieškovo sumokėtos vieninteliam akcininkui pagal 2008 m. Valdymo paslaugų sutartį, tačiau nurodomi mokėjimai buvo atliekami nuo 2007 metų, kai pati sutartis buvo pasirašyta 2008 metais, todėl nėra aišku, už ką buvo mokamos šiame priede nurodytos sumos ir neįmanoma nustatyti tikslaus šių sumų dydžio.
Kaip jau buvo minėta, ieškovo pirmieji du ieškinio reikalavimai buvo: įpareigoti atsakovus nutraukti ieškovo duomenų bazės naudojimą; uždrausti atsakovams atlikti bet kokius veiksmus su ieškovo CV Keskus OU duomenų baze, t. y. ją naudoti, kopijuoti, platinti, perleisti tretiesiems asmenims. Aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė patyręs esminių investicijų duomenų bazės sukūrimui (ATGTĮ 61 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, neteisėtu duomenų bazės kopijavimu ir naudojimu galėtų būti laikomas tik visos duomenų bazės arba esminės jos dalies perkėlimas ar naudojimas, todėl ieškovas, siekdamas pagrįsti savo ieškinio reikalavimus dėl duomenų bazės gamintojo teisinės apsaugos, turėjo įrodyti, kad jis turi ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibūdintą duomenų bazę, kad yra tenkinama ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga dėl esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių investicijų, ir kad atsakovas naudoja visą jo duomenų bazę, kaip saugomą objektą, arba esminę jo duomenų bazės, kaip saugomo objekto, dalį. Ieškovas byloje nėra pateikęs įrodymų nei vienai iš šių sąlygų patvirtinti.
Dėl civilinės atsakomybės iš konkurencijos kylančiuose santykiuose
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovų atlikti veiksmai nėra reikšmingi sąžiningai konkurencijai, kadangi atsakovai pasinaudojo ieškovo komercine paslaptimi.
Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai konkurencijai, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą perdavimą skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.
CK 1.116 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Iš kasacinio teismo jurisprudencijos, aiškinant ir taikant CK 1.116 straipsnio 1 dalį, kurioje apibrėžiama komercinės (gamybinės) paslapties samprata, darytina išvada, kad informacija, sudaranti komercinę paslaptį, turi būti slapta, ji turi turėti tikrą ar potencialią vertę (naudą), komercinės paslapties subjektas turi imtis priemonių jai apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dažai“ ir kt. v. UAB „Spaudos dažai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-581/2002; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Z. v. AB „Parex bankas“, byla Nr. 3K-3-499/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis byloje UAB ,,Baldų rojus“ v. G. O., byla Nr. 3K-3-197/2007).
Kaip jau buvo minėta, atsakovė I. G. dirbo pas ieškovą pardavimų vadybininke. 2007 m. balandžio 27 d. darbo sutartyje CVO-DS-64 numatyta konfidencialumo pareiga (sutarties 5.1 punktas), taip pat atsakovė įsipareigojo tiesiogiai ar netiesiogiai nekonkuruoti su darbdaviu, susilaikyti nuo veiksmų, galinčių įtakoti darbdavio ir jo padalinių santykius su klientais, (sutarties 5.2 punktas) rūpestingai elgtis su IT įranga, duomenų bazėmis, kurias ji naudoja darbo funkcijoms atlikti, įsipareigojo nustoti naudoti IT sistemas, programinę įrangą, ieškovo khow-how metodologijas ir kitą intelektinę nuosavybę (sutarties 5.6 punktas), numatyta atsakovės pareiga nutraukus darbo sutartį grąžinti darbdaviui visus dokumentus ir medžiagą, kurią darbuotojas parengė arba surinko, ar kuri jam/jai buvo pateikta, atliekant jo/jos darbo funkcijas, taip pat visas dokumentų kopijas, ištraukas ar elektronines kopijas, arba darbdavio sutikimu šias kopijas/ištraukas sunaikinti (sutarties 5.8 punktas) (1 t., b.l. 23-33).
Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad atsakovės darbo sutartyje buvo numatyta bendro pobūdžio konfidencialumo pareiga, nesuponuoja atsakovės pareigos saugoti visą ieškovo informaciją kaip komercinę paslaptį. Pagal suformuotą teismų praktiką, komercinės paslapties saugojimo pareigos numatymas darbuotojo pareiginėse instrukcijose dar nereiškia, kad bendrovė tinkamai saugojo komercines paslaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio mėn. 25 d. nutartis UAB „NTB Namėjos grupė” v.UAB „Naminta”civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad pareigą nustatyti, kokia informacija yra įmonės komercinė paslaptis numato, ir Akcinių bendrovių įstatymas. Šio įstatymo 34 straipsnyje yra numatyta, kad bendrovės valdyba (o jos nesant bendrovės vadovas) nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija.
Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog bendrovėje būtų priimti sprendimai dėl to, kokia informacija sudaro įmonės komercinę paslaptį ir kokių apsaugos priemonių buvo imtasi šiai informacijai apsaugoti. Tai, kad atsakovės darbo sutartyje buvo numatyta atsakomybė už konfidencialios informacijos atskleidimą ir konkurencijos draudimo pažeidimą, neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas ėmėsi priemonių nustatyti, kokią informaciją jis laiko konfidencialia ir saugo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų apie ieškovo nurodytos informacijos komercinę vertę. Pažymėtina, kad pats ieškovas skelbia informaciją, kurią vadina konfidencialia, t.y. klientų sąrašus ir jų kontaktinius duomenis, savo paslaugų kainas ir paslaugų aprašymus. Iš byloje pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad ieškovas nėra sudaręs įmonės komercinių paslapčių sąrašo ir nėra aiškiai apbrėžęs, kas sudaro įmonės komercinę paslaptį.
Apelianto teigimu, teismas nurodė, kad atsakovai atliko tam tikrus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, tačiau nepagrįstai nelaikė jų svarbiais Konkurencijos įstatymo prasme. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas vertino ieškovo pateiktą informaciją, aptiktą kratos, atliktos ikiteisminio tyrimo byloje, atsakovės I. G. darbo ir namų kompiuteriuose ir atsakovo darbuotojo P. K. darbo kompiuteryje. Ši informacija pateikta elektroniniame formate. Teismas vertindamas ikiteisminio tyrimo metu atsakovų kompiuteriuose aptiktą informaciją, nesutiko su ieškovo argumentu, kad ši informacija sudaro ieškovo komercinę paslaptį ir kad tai yra atskiros ieškovo duomenų bazės dalys. Teisėjų kolegijos vertinimu teismas pagrįstai sprendė, kad pas atsakovus aptikta informacija – tai yra nuo 2007 metų ieškovo paslaugų užsakymų – sutarčių, paslaugų tiekimo sutarčių, sąskaitų-faktūrų nuorašai bei nesusistemintas klientų sąrašas. Informacija yra skirtinguose aplankuose, išdėstyta atsitiktine ir nesusisteminta tvarka. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai apie ieškovui priklausančios, nesusistemintos, atsitiktinės informacijos buvimą atsakovo darbuotojų kompiuteriuose neduoda pagrindo vertinti šią informaciją, kaip ieškovo sukurtą duomenų bazę ir konstatuoti ieškovo duomenų bazės panaudojimo faktą bei pripažinti ieškovo sui generis teisių pažeidimą. Sutiktina su teismo išvada, kad ieškovo pateiktas įrodymas nepagrindžia, kad atsakovė I. G., susitarusi su atsakovo atstovais, nukopijavo ir perdavė atsakovui ieškovui priklausančią unikalią kompiuterinių duomenų bazę ar jos dalį.
Apeliantas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus įvardija ir aplinkybę, kad atsakovė, įsidarbindama pas atsakovą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatytas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas pareikštame ieškinyje nenurodė su tuo susijusio reikalavimo. Sutiktina su teismo išvada, kad atsakovės I. G. elgesio, vien tik įsidarbinant atsakovo įmoję, negalima laikyti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nes, kaip nustatyta iš bylos duomenų, atsakovas seniai ieškojo darbuotojo į atsilaisvinusias pareigas, o atsakovė taip pat ieškojo naujo darbo. Teismas tinkamai sprendė, kad pagal atsakovės darbo sutarties sąlygas nekonkuravimo sąlyga įsigalioja darbdaviui pareikalavus, o byloje nėra duomenų, kad ieškovas, kaip buvęs I. G. darbdavys, po darbo santykių nutraukimo reikalautų, kad ji nevykdytų veiklos, susijusios su konkuravimu, nepasiūlė mokėti kompensacijos nekonkuravimo laikotarpiu, t. y. atsakovės darbo sutartyje numatytas draudimas tam tikrą laiką po darbo sutarties nutraukimo nevykdyti jokios veiklos, susijusios su darbdavio vykdoma veikla nebuvo įsigaliojęs. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės atleidimą ieškovas vertino kaip įvykį, neturintį reikšmės jo konkurencingumui ir nesinaudojo galimybe taikyti nekonkuravimo sąlygą.
Apelianto manymu, jo naudojami dokumentai (pasiūlymai, sutartys ir pan.) yra panašūs ar tapatūs ieškovo dokumentams ir tai sudaro pagrindą, ieškovo veiksmus pripažinti kaip pažeidžiančius sąžiningą konkurenciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abiejų šalių paslaugų sutarčių, pasiūlymų, PVM sąskaitų faktūrų formos yra tipinės. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima laikyti, jog ieškovo veikloje naudojamos sutarties ar pasiūlymo forma turi būti vertinama, kaip originalus ieškovo intelektinės veiklos produktas, o taip pat ieškovas nepagrindė, kodėl jis laiko, kad ieškovo sutarties ar pasiūlymo forma savaime suteikia konkurencinį pranašumą paslaugos tiekėjui. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo manyti, jog atsakovas panaudojo ar bent galėjo panaudoti ieškovo pateiktą informaciją komercinėje veikloje ir dėl jos panaudojimo įgyti konkurencinį pranašumą.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino klientų viliojimo faktą. Apelianto teigimu, atsakovei įsidarbinus pas atsakovą, su ieškovu nepratęsė sutarčių arba jas nutraukė gausus būrys svarbių ieškovo klientų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiems teiginiams įrodyti ieškovas pateikė tik susirašinėjimą su vienu savo klientu, kuriame nurodoma, jog ieškovo klientas pagal šio kliento patvirtintus paslaugų pirkimo reikalavimus, pasiūlymus turi gauti mažiausiai iš 3 įmonių, kad galėtų išsirinkti optimaliausią variantą. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo klientas siekė pasirinkti jam labiausiai palankų pasiūlymą, kuris yra lemtas natūralios konkurencijos, o ne kokių nors nesąžiningų atsakovo veiksmų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad keli nuolatiniai ieškovo klientai atsisakė teikiamų paslaugų tokio sprendimo priežastimis nurodydami konkuruojančių įmonių siūlomas geresnes identiškos paslaugos tiekimo sąlygas. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ieškovo nuolatinių klientų kiekis sumažėjo būtent dėl atsakovų veiksmų.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovų neteisėtų veiksmų.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio ir priežastinio ryšio.
Trečiuoju ieškinio reikalavimu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 772 156,21 Lt nuostolių atlyginimą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šią sumą sudaro: 25 441 Lt – negautos pajamos dėl perviliotų klientų ir pritaikytų nuolaidų klientams; 28 091,57 Lt – ieškovo nuostolis, kurį sudaro 20 proc. personalo atrankų projektų vadovės darbo užmokesčio (įskaitant mokesčius) skirto ieškovo komercinę paslaptį sudarančiai informacijai kurti; 208 127,55 EUR – ieškovo nuostolis, kurį sudaro ieškovo už duomenų bazės technologinį palaikymą, programinės įrangos atnaujinimą, priežiūrą ir tobulinimą bei visos sistemos funkcionavimo užtikrinimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas mokamas administravimo mokestis CV On-Line Estonia OU, nuo sutarties sudarymo iki ieškinio padavimo dienos.
Pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.
Minėta teisės norma, nors ir patikslina nuostolių sampratą komercinės paslapties atskleidimo atveju, tačiau ji nepakeičia būtinybės įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013 yra pažymėjęs, jog tam , kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).
Teisėjų kolegija, šioje nutartyje pasisakydama dėl to, ar ieškovas patyrė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių investicijų parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį, yra pasisakiusi, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog tokias išlaidas patyrė. Tai reiškia, kad ieškovas nepateikė pagrindinių dokumentų savo įrodinėjamos žalos dydžiui pagrįsti, nes būtent šiuo pagrindu ir reikalavo priteisti 208 127,55 EUR nuostolius.
Ieškovas taip pat nurodė, kad patyrė 28 091,57 Lt nuostolius, kuriuos sudaro ieškovo sumokėta darbo užmokesčio L. M. suma, nes ši darbuotoja kurdama ieškovo veikloje naudojamus dokumentus, kuriuos kaip nurodo ieškovas savo veikloje naudoja atsakovas, sugaišo 20 proc. savo darbo laiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas minėtai darbuotojai buvo pavedęs atlikti funkcijas ar užduotis, kurių pagrindu būtų kuriami ieškovo veikloje naudojami dokumentai.
Ieškovas taip pat reikalavo priteisti iš atsakovų 25 441,84 Lt dydžio ieškovo negautų pajamų sumą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006). Teismas pagrįstai konstatavo, kad neįrodžius, jog ieškovas prarado dalį klientų dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, ieškovo negautos pajamos dėl klientų skaičiaus sumažėjimo (25 441 Lt) nelaikytinos jo negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais); be to teismas teisingai nurodė, kad negautos pajamos gali būti suprantamos kaip negautas grynas pelnas, todėl ieškovo nurodyta negautų pajamų suma pagrįsta netinkamai. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepagrindė ir priežastinio ryšio tarp jo pajamų mažėjimo ir konkrečių veiksmų, kuriais jis kaltino atsakovą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 18 000 Lt atstovavimo išlaidų, remdamasis ne valstybine kalba surašytais dokumentais. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, prašant atlyginti bylinėjimosi išlaidas, turi būti pateikiami jų dydį patvirtinantys įrodymai. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovo pateiktoje sąskaitoje-faktūroje nurodyti aktualūs duomenys yra suprantami neatsižvelgiant, kad surašyti anglų kalba, nes yra aiškios šalys ir išlaidų suma. Kita vertus byloje yra pateikti ir kiti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai, todėl tai negalėjo būti kliūtimi pirmosios instancijos teismui sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo UAB CV-Online LT. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 15 192,73 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti ir prašo šias išlaidas priteisti (t. 7, b. l. 79-87). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Tačiau įvertinus Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, ieškovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuotina, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo atsakovui priteisti visas jo prašomas bylinėjimosi išlaidas, todėl atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apelianto atsakovui priteistina 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų) (CPK 98 straipsnis).
Dėl kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nei procesinės nei materialiosios teisės normų nepažeidė ir bylą išnagrinėjo teisingai, todėl skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės CV-Online LT (į. k. 211698170) atsakovui CV Keskus OU (į. k. 302581055) 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.