- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-21
- Bylos Nr.
- eI2-7750-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00914-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-02-22 sprendimą Nr. 24S59714, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2005 m. (tapo pensininke) pradėjo aktyviai užsiiminėti kūrybine veikla. Laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. įsidarbino Maskvos m. kultūros departamente direktoriaus pavaduotojos pareigose, po to Informacinio kultūros centro direktore bei Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Gyvenimas buvo susijęs su komandiruotėmis, nes dalyvavimas kultūrinėse misijose, kultūriniuose renginiuose, projektuose, festivaliuose reikalavo fizinio bendravimo. Nurodė, kad lankydamasi Baltijos šalyse pamilo Lietuvą, jos liaudies kultūrą, gamtą, gyvenimo ritmą, surado draugų, žmonių, kurie domėjosi jos projektais, dalyvavo juose, suteikdami jai pagalbą. Norėjosi Lietuvoje kurti ir gyventi, todėl ji pasitarusi su sūnumis nusprendė parduoti savo butą Maskvoje ir 2012-08-14 įsigijo butą Druskininkuose. Leidimą laikinai gyventi gavo darbo pagrindu, nes laikotarpiu nuo 2013-03-08 iki 2023-12-02 pradėjo vykdyti Lietuvos Respublikoje teisėtą darbo veiklą. Jos socialinė kultūrinė veikla Lietuvos Respublikos labui buvo įvertinta išduotomis padėkomis, diplomais bei Lietuvos Respublikos gyventojų gerais žodžiais ir apie jos kultūrines misijas ir konkursus, susitikimus su pasaulyje pripažintais dizaineriais (P. C.,V. Z. ir t.t.), tapytojais ir su kitomis garsiomis asmenybėmis, buvo rašoma spaudoje. Mano, kad ginčijamas Sprendimas, atsižvelgiant į jos atliktą labdaringą kultūrinę veiklą Lietuvoje, į tai, kad beveik 11 metų jos atžvilgiu iš Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) nebuvo jokių pastabų, įtarimų, kad jos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nepagrįstas, kadangi: 1) ginčijamas Sprendimas grindžiamas tik spėjimais, o ne faktais, taikytos sankcijos tinkamai nemotyvuotos ir yra bendro pobūdžio; 2) Sprendime nurodyti tik teisės aktų straipsniai ir Valstybės saugumo departamento išvadoje bendras motyvas, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, dėl kurio ir buvo priimtas Sprendimas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Mano, kad Valstybės saugumo departamento išvada bei Spendimas yra pasekmės jos sąžiningumo, kadangi ji pateikdama 2012 metais prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pildant Migracijos Departamento anketą, sąžiningai, nieko nenuslėpdama, nurodytu laikotarpiu, įvardino visas savo darbo vietas bei pareigas, kai gyveno Rusijos Federacijoje. Pažymėjo, kad ji neužsiiminėjo, neužsiima ir neužsiims įvairiausio pobūdžio provokacijomis prieš Lietuvos Respubliką, nėra lojali ir patikima Rusijos valdžiai, niekada nevykdė ir nevykdys Rusijos valdžios užduočių. Nuo 2012 metų penktą kartą, t.y. 2023-10-27 atsakydama į Migracijos Departamento Klausimyno 2 klausimą, nieko neslėpdama nurodė, kad 1993-1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. - Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994 - 1995 m. - komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995 - 1996 m. - finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997 - 1998 m. - televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999 - 2000 m. - regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų - lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000 - 2003 m. - Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003 - 2004 m. - Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004 - 2006 m. - įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. - mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007 - 2013 m. - Maskvos m. kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Nesutinka su Migracijos departamento argumentais, kad ji neturi socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Gaudama leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, paaiškino ir tai nurodyta Sprendime, kad ji laikotarpiu nuo 2016-01-28 iki 2017-09-08 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, kurioje mėnesinis darbo užmokestis sudarė po 2,13- 2,32 Eur/mėn.; nuo 2017-12-12 iki 2017-12-31 - Bendrovėje; nuo 2018-01-18 iki 2018-01-31 - dvejose kitose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, už dirbtą laiką jose priskaitant po 2,45 Eur, ir nuo 2023-11-01 ji vėl yra įdarbinta Bendrovėje, mokant jai 1 000 Eur/mėn. darbo užmokestį. Šiuo metu pareiškėja yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo), turi individualią įmonę, nuo 2013-03-15 yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių 67,16 kv. m2, bendrojo ploto bute, esančiame Druskininkuose. Sprendime nėra įrodymų, paneigiančių, kad ji nedirbo minėtoje bendrovėje ar kad bendrovė įsteigta fiktyviai, ar vykdama individualią veiklą pažeidė /pažeidžia įstatymų normas. Atsakovas neišklausęs paaiškinimų dėl jos asmeninio gyvenimo, apie jos partnerystės santykius, negalėjo spręsti ir apie jos šeimyninius ryšius Lietuvoje. Nurodė, kad ji užsiiminėja ir kultūrinio pobūdžio veikla, misijomis, kurios reikalauja realaus vizualinio kontakto, o ne nuotolinio. Atsakovo atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, užkirto kelią toliau užsiiminėti Lietuvoje kūrybiška veikla kultūros srityje. Pažymėjo, kad turi daug padėkų, diplomų bei apdovanojimų už jos kultūrinę veiklą Lietuvoje. Bendravo, dalyvavo jos renginiuose tokie žinomi Lietuvoje ir užsienyje žmonės kaip D. T., R. T., J. S., A. L. ir kt. Lietuvos Respublikos teritorijoje pradėjo gyventi nuo 2012 metų ir gyvena iki šiol. Pradėjo gyventi dar iki Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainos valstybę. Pažymėjo, kad kuruoja ir palaiko iš Ukrainos atvykusią M. K. su dviem mažamečiais vaikais (4 metukai, 9 mėnesiai), kurie gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Mano, kad tai yra nepagrįstas nepasitikėjimas, nes iki 2013 m. jos darbo santykių metu Rusijos Federacijoje, Lietuvoje nebuvo keliamas klausimas dėl Ukrainos ir niekas tuo metu negalėjo prognozuoti šiuolaikinių įvykių Ukrainoje ir Rusijos agresijos. Nuo 2005 metų yra pensininkė, jokia politine veikla niekada neužsiiminėjo ir neužsiima, niekada nebuvo pastebėta Rusijos politikų rate, jos draugų ir pažįstamų ratas yra kūrybiški asmenys. Mano, kad sprendžiant klausimą dėl atsisakymo jai išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, privalo būti objektyviai įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) ir tai turi būti paremtas nustatytais faktais ir tik jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Minėtų faktinių aplinkybių visuma rodo išskirtinę jos gyvenimo situaciją, bei apibūdina jos asmenines savybes: sąžiningumą (neslėpė faktų apie savo darbo vietas ir pareigas, nesudarė tuo metu formalios santuokos, kad turėti garantiją ir neprarasti leidimo laikinai gyventi). Migracijos departamento specialistai neatsižvelgė į teismų praktiką, į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, neįsigilino į rašytinius įrodymus, į susiklosčiusią jos gyvenimo situaciją, neatkreipė dėmesio į asmenines savybes - sąžiningumą, kad ji nenurodė klaidingų duomenų apie savo darbo veiklą, kad tik išsaugoti savo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsakingumą, kad ji laiku, nepažeidžiant įstatymų normų organizavo ir įvykdė numatytus renginius, festivalius Lietuvos Respublikos labui. Migracijos departamento Sprendimas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nesuteikiant jai galimybės legaliai gyventi ir faktiškai dirbti Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kad ji yra dirbanti ir jos turimas darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, kad tai pakeis jos gyvenimo būdą, ji liks be jokių socialinių garantijų, tai sukels jai materialinius sunkumus, nes jos visos asmeninės lėšos buvo investuotos į butą adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimą, todėl jai senyvo amžiaus žmogui reikės iš naujo ieškoti ir persikelti į naują gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, nes Rusijos Federacijoje ji gali tapti nepageidaujama, atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio politiką.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo Sprendimą priėmė, nes pareiškėja gali kelti grėsmę ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Tokia išvada padaryta, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, atsakydam į Klausimyno 2 klausimą, nurodė, jog 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995– 1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004–2006 m.– įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos m. kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove, ir į gautą VSD išvadą. VSD išvadoje nurodoma, jog Pareiškėja, dirbdama Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės ir Maskvos m. kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Akcentavo, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pabrėžė, kad išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumu yra pagrįsta ilgamečiu darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t.y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjos skunde vardijamos aplinkybės (kūrybinė veikla, išsilavinimas, patirtis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, nekilnojamas turtas ir darbas Lietuvoje, padėkos, diplomai, sąžiningai užpildytas klausimynas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai, ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjos ilgametį darbą Rusijos Federacijoje ir į jos darbo pobūdį, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Paaiškino, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus (modus operandi) ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, daro išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl pareiškėjos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Maskvos verslo akademija prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamentu bei kitomis Rusijos Federacijos valstybės institucijomis, kuriose pareiškėja dirbo 1993 – 2013 m. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, be kita ko, nustatė vieną iš priemonių, t. y. individualų papildomą išsamų Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, patikrinimą dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumu, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi sudarytų galimybę šios priemonės (išsamaus patikrinimo) išvengti. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma, todėl grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomos, pakanka perspektyvino vertinimo, t. y. pagrįsto manymo, kad pareiškėjos darbas Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose kelia grėsmę valstybės saugumui. Skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-02-22 sprendimo Nr. 24S59714, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respyblikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 5 d.). VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 7 d.). Išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (toliau – ir Nacionalinio saugumo įstatymas) nurodomi pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai, t. y.: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 2 skyrius Pirmasis skirsnis). Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 1 skyrius).
Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas Sprendimą grindžia vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbo vieta Rusijos valstybės institucijose, tačiau joks individualus vertinimas nebuvo atliktas. Pareiškėjos grėsmė yra formali, o ne reali.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, turėjo nuo 2013-03-08 iki 2023-12-02 galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu (ji buvo (yra) kelių skirtingų įmonių dalyvė). Pareiškėja Migracijos departamentui 2023-10-09 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji yra LR įregistruotos įmonės dalyvis ir vadovas ar akcininkas. Migracijos departamentas, gavęs užsienietės prašymą, privalėjo kreiptis į VSD dėl įvertinimo (Įstatymo 4 str. 5 d.).
VSD 2024-02-06 pateiktoje išvadoje Nr. 18-1261 (toliau – ir VSD išvada), be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdama Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės ir Maskvos m. kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. I. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Iš ginčo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino ne tik VSD išvadą, tačiau nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, kad pareiškėja nuo 2013-03-08 iki 2023-12-02 turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu (ji buvo (yra) kelių skirtingų įmonių dalyvė), pareiškėja taip pat nuo 2016-01-28 iki 2017-09-08 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, kurioje mėnesinis darbo užmokestis sudarė po 2,13– 2,32 Eur/mėn.; nuo 2017-12-12 iki 2017-12-31 – Bendrovėje (už šį laikotarpį užsienietei buvo priskaityta 30,39 Eur darbo užmokesčio); nuo 2018-01-18 iki 2018-01-31 – dvejose kitose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, už dirbtą laiką jose priskaitant po 2,45 Eur, ir nuo 2023-11-01 ji vėl yra įdarbinta Bendrovėje, mokant jai 1 000 Eur/mėn. darbo užmokestį. Pareiškėja šiuo metu yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo). Ji taip pat turi individualią įmonę. Pareiškėja nuo 2013-03-15 yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių 67,16 m² bendrojo ploto bute, esančiame Druskininkuose. Pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, kad 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995– 1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004–2006 m.– įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos m. kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informaciniokultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas papildomai vertino, kad pareiškėja nuo 1993 m. iki 2013 m. užėmė aukštas ir vadovaujančias pareigas, ir šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad užsienietė gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis. Pareiškėja skirtingose institucijose užėmė viršininko (direktoriaus) pavaduotojos ir (ar) viršininkės, prorektorės, vedėjos, direktorės (generalinės, vykdančiosios), spaudos tarnybos vadovės pareigas. Taigi, ji užėmė pareigas, kurias einant smarkiai prisidedama prie sprendimų priėmimo. Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose įmonėse. Migracijos departamentas ginčo Sprendimą priėmė padaręs išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes ji dirbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos m. kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose.
Nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos buvusio darbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos m. kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjos vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jame remtasi VSD Išvada, papildomai vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, taip pat turi individualią įmonę, nuo 2013-03-15 yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių 67,16 m² bendrojo ploto bute, esančiame Druskininkuose, nustatyta, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, užsienietė tokių ryšių neturi, nes prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra išsituokusi, o Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, vertinta, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Priimant ginčijamą Sprendimą remtasi informacija, susijusia su pareiškėjos keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimus, darytina išvada, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD Išvada, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas. Ginčo Sprendime atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėja dirbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos m. kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose. Nurodytų aplinkybių kontekste, Departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nesutinka, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbu Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos m. kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, kadangi, kaip minėta, Departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).
Tai, kad pareiškėja nuo 2013 metų nebedirba Rusijos Federacijos valstybės institucijose, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Rusijos Federacjos finansų institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas pagrįstas ir pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjos vardijamos aplinkybės susijusios su kūrybinė veikla, išsilavinimas, patirtis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, nekilnojamas turtas ir darbas Lietuvoje, padėkos, diplomai, sąžiningai užpildytas klausimynas, kad kuruoja ukrainiečių šeimą, nesudaro pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pasikeitus šiandieninei geopolitinei situacijai, bei esant aplinkybėms, jog pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjos skunde minimos aplinkybės dėl turimo nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, darbo, ar asmeninių interesų gyventi Lietuvoje, nėra pakankamas pagrindas pakeisti leidimą laikinai gyventi. Departamentas ginčo Sprendime šias aplinkybes vertino kartu su VSD Išvada, bei nustatė pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.
Teismas sutinka su Migracijos departamento ginčo Sprendimuose pateiktu vertinimu ir akcentuoja, kad užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad turi Lietuvoje nuosavybės teise priklausantį butą Druskininkuose, darbą, nes asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024-03-14 priėmė sprendimą Nr. 24S78348 atsisakyti išsuoti nacionalinę vizą ir 2024-03-01 sprendimą Nr. 24S67170 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, kurie nėra skundžiami šioje byloje.
Ginčo Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, LVAT praktiką, padarius išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakovas priimdamas ginčo Sprendimą rėmėsi vien tik VSD išvada, atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuojama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), bei laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
Akcentuotina ir tai, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr.. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, kurio 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Pastebėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Kaip matyti iš Įstatymo 4 straipsnyio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo, VSD (ne Migraciojos departamentas) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, jeigu Įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija/įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai/įstaigai, kitos valstybės institucijos/įstaigos negali jų perimti. Migracijos departamentas, priimdamas ginčo Sprendimą, pagrįstai vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstuojama, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos darbą Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos m. kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, gyvendama Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai, todėl jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Teismas pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių būti išnaudotiems Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina; Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu, pareiškėjos individualios situacijos vertinimu, kad ji yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
Apibendrinant bylos duomenis, konstatuotina, kad ginčo Sprendimas teisėtas, jame pagrįstai konstatuota, kad VSD išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Ginčo Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės ir faktai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi, priimdamas ginčo Sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalvimą dėl ginčo Sprendimo panaikinimo (ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. K. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.