Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-47-772/2015 pagal pareiškėjos S. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. Š. ir A. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. P. pareiškimu ir patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. (D. L.), gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4,88 ha žemės sklypą bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane pažymėtą indeksu 8³, besiribojančiame su žemės sklypais, pažymėtais indeksais 7, 8¹ ir 10 (1–2, 32, 83–85 b. l.).

Pareiškėja nurodė, kad jos tėvai K. Š., L. sūnus, miręs (duomenys neskelbtini), ir jo žmona D. Š. (buvusi D., vėliau L.), mirusi (duomenys neskelbtini), bei tėvo brolis J. Š. Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje valdė 18 ha žemės. D. Š. (ikisantuokinė pavardė – D.) 1926 m. ištekėjo už K. Š.. 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 261 nurodyta, kad trys savininkai D. Š., K. ir J. Š. kartu nuosavybės teise valdė 18 ha žemės sklypą, kuriame ariamos žemės buvo 7 ha, ganyklų - 7 ha, ir neapmokestintos žemės - 4 ha. 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 261 pastabose parašyta, jog „...Be to dar K. Š. gavo d. ūkio pasagos 5 ha“. Šiaulių apskrities ir valsčiaus Smilgių kaime žemės sklypo, esančio valdyme pil. J. Š. (taip nurodyta dokumente), planas patvirtina, jog kairėje plano pusėje yra pažymėtas D. Š. priklausantis žemės sklypas. 1938-12-31 Šiaulių apylinkės teismo nutarime dėl nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo J. Š. nurodyta, kad J. Š. žemės sklypas „ribojasi su D. Š., J. Š., K. A. ir K. Š. žemėmis“. Notaro V. K. 1939 m. aktų knygos išraše yra matininko S. R. sudarytas planas, iš kurio matyti, kad šalia žemės sklypo, kurio savininkas G., ribojasi žemės sklypas, kurio ilgis pažymėtas indeksais A ir B, nurodant sklypo savininkę D. Š., savo vieta ir dydžiu atitinkantis D. Š. turėtą žemės sklypą. Aptartų dokumentų visuma patvirtina, kad pareiškėjos tėvai K. Š. ir D. Š. nuosavybės teise valdė atskirus žemės sklypus, todėl pareiškėja pretendavo ne tik į tėvo K. Š. turėtą nuosavybę, bet ir į motinos D. Š. turėtą nuosavybę, kurią „K. Š. gavo d. ūkio pasagos 5 ha“ (taip nurodyta dokumente).

Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu teismas, ištyręs įrodymus, nustatytų aplinkybę, jog D. Š. žemė, kuri minima 1926 m. Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 261, 1945-1948 metų Žemės apskaitos žiniaraštyje nebuvo apskaityta kaip buvusio savininko P. D. nuosavybės teise turėta žemė – 25,69 ha, taip pat kad iki 1940 m. birželio mėn. įvykdytos nacionalizacijos D. Š. ar jos sutuoktinis K. (K.) Š. nebuvo perleidę žemės kitiems asmenims (100 – 105 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškimo netenkino (136–144 b. l.).

Teismas nurodė, kad iš 1926-10-08 Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 261 matyti, jog Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nurodytu laikotarpiu savininkai D. Š., K. Š. ir J. Š. valdė 18 ha žemės sklypą, tačiau šio dokumento sudarymo laikotarpiu savo valią išreiškė tik vienas savininkas K. Š., pasirašydamas šiame dokumente. Kitame dokumente - vykdomajame rašte - matyti, kad Šiaulių apskrities II nuovados Taikos teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal J., A., J. ir K. Š. prašymą, padalino jiems likusį po tėvo L. Š. mirties 26 ha ir 26 arų žemės sklypą. Minėtų dokumentų pagrindu Šiaulių raj. valdybos 1995-03-23 sprendimu Nr. 3050 pareiškėjai S. P. ir buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,56 ha žemės sklypą, kurį valdė jos tėvas K. Š..

Teismas nurodė, kad Šiaulių apskrities ir valsčiaus, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, esančio valdyme J. Š., plane yra pažymėta, kad minėto asmens sklypo riba šiaurės rytuose ribojasi su D. Š. žemės sklypu. 1926-10-08 žiniaraštyje tėra tik paminėta D. Š., o daugiau duomenų apie jos turėtas teises į žemės sklypą ar jo dydį nėra. Iš vykdomojo rašto, išduoto 1930-06-17, seka, kad brolių Š., pasidalinusių tėvo L. Š. žemę, atskiri žemės sklypai ribojasi su P. D. žeme. Pagal suinteresuoto asmens – Institucijos, atkūrusios nuosavybės teises į žemę P. D. įpėdiniams, pateiktą informaciją pareiškėjos motina yra J. D. dukra, o P. D. buvo jos brolis. Šiaulių notaro V. K. 1939-12-15 sudarytame nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo akte knygos Nr. 781 1 punkte nurodyta, kad perkamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą planą ribojasi su D. Š. ir kt. savininkų žemės sklypais. Nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo 1938-12-31 akte kalbama apie J. Š. teisę į 6,60 ha žemės sklypą minėtu teisiniu pagrindu. Šiame dokumente nėra jokių duomenų apie pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymo motyvas, kad jos motina kaip kraitį iš savo tėvo gavo nurodytą žemės sklypą, nėra pagrįstas leistinais įrodymais. Žemės perleidimas buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, žmonos kraitis pereidavo vyro nuosavybėn, tačiau likdavo pažymėtas žemės planuose. Teismas laikė, kad tokiu įrodymu nelaikytinas ir teismo posėdžio metu teismui apžiūrai pateiktas rašytinis įrodymas žiniaraštis Nr. 262. Teismas, nustatydamas menamą faktą į pareiškėjos nurodytą žemės sklypą, tuo pačiu paneigtų tuo metu egzistavusius kaimo kelius ar melioracijos griovius, kurie nebuvo priskiriami savininkų turimos dirbamos žemės plotui.

Teismas konstatavo, kad visuma teisinių faktų įrodo, jog byloje nėra duomenų apie iki 1940 m. nacionalizacijos pareiškėjos motinos įgytas nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Smilgių k., Šiaulių rajone.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pareiškėja S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir iš dalies tenkinti pareiškėjos patikslintą skundą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,87 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (152–160 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos motina D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,88 ha dydžio žemės sklypą bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o taip pat nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ankščiau nurodytas žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane pažymėto indeksu Nr. 8³ ribose kartu su gretimai esančiais žemės sklypais, pažymėtais indeksais Nr. 7, Nr. 8¹ , Nr. 10. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl juridinę reikšmę turinčio fakto pagal LR CPK 444 str. 2 d. 9 p. nuostatas nustatymo, todėl konstatuotina, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal LR CPK 444 str. 2 d. 9 d. nuostatas yra be motyvų, ir toks procesinės teisės normų pažeidimas pripažintinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

2. Žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 262, kaip ruoštas ir pasirašytas valstybės institucijų atstovų (valsčiaus valdybos įgaliotinio bei seniūno), yra priskirtinas kitų raštų kategorijai, kurių pagalba yra galimas pasogos būdu gautų nuosavybės teisių patvirtinimas. Jokie kiti byloje esantys įrodymai nepaneigia Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 262 užfiksuotų duomenų. Šiame žiniaraštyje įvardintas D. Š. teisinis statusas – žemės sklypo savininkas – turėjo būti pirmosios instancijos teismo priimamas besąlygiškai. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 262 duomenis, netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką rašytinių įrodymų vertinimo dalyje, ko pasekoje priėmė neteisėtą teismo sprendimą.

3. 1938 m. gruodžio 31 d. Nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo nutarime D. Š. jau yra nurodoma kaip atskiro žemės sklypo savininkė, turinti gretimybių ribas su J. Š. žemės sklypu, kas dar kartą įrodo D. Š. nuosavybės teise valdžius žemės sklypą. Dėl šios priežasties atmestinas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nurodytu dokumentu nėra patvirtinami pareiškėjos pareiškimo teiginiai.

4. Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjos prašymo motyvas, jog jos motina kaip kraitį gavo iš savo tėvo žemės sklypą, nėra pagrįstas leistinais rašytiniais įrodymais. Teismų praktika pripažįsta, kad pastato, žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis.

5. Teismas nenustatė, kad D. Š. žemės sklypo valdymas kokiu tai juridiniu faktu būtų nutrūkęs, į bylą tokių duomenų nebuvo pateikta, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad nurodytame notaro V. K. sudarytame pirkimo-pardavimo akte D. Š. nurodyta kaip savo vyro įpėdinė ir žemės sklypo valdytoja.

6. Byloje reikia vadovautis 1914 m. Civilinio teisės kodekso Pirmosios knygos Ketvirto skyriaus Antro poskyrio „Dėl nuosavybės į teisę“ 109-112 straipsniais, kuriuose nurodyta, kad santuokoje nesudaromas bendras turtas iš sutuoktinių nuosavybės, sutuoktiniai turto atžvilgiu nepriklausomi, žmonos kraitis pripažįstamas jos atskira nuosavybe. Gauta pasoga – žemės sklypas - negali tapti sutuoktinio nuosavybe, visi dokumentai D. Š. įvardija kaip atskirą žemės sklypo savininkę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą (166–170 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja gali būti neišnaudojusi visų galimybių gauti dokumentus kitokia tvarka, todėl sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas ypatingosios teisenos bylose būdamas aktyvus, šias aplinkybes nepakankamai išsiaiškino. Teismui nustačius, kad nėra pakankamai įrodymų D. Š. žemės valdymo nuosavybės teise nacionalizacijos metu faktui nustatyti, nebeliko pagrindų plačiau pasisakyti apie jos galimai valdytos žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Žemės ištyrimo žiniaraštis yra laikomas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, todėl tikėtina, kad D. Š. buvo 18 ha ploto žemės savininkė, tačiau vertinti, koks jos nuosavybės teisių įgijimo būdas ir plotas, galima tik pagal 1926-10-08 Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 262 esančią pastabą, kad K. Š. buvo gavęs D. ūkio pasogos 5 ha.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjos S. P. apeliacinio skundo ribose. Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju apeliantė S. P. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos motina D. Š. (po antros santuokos sudarymo - D. L.) iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4,88 ha žemės sklypą bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane pažymėtą indeksu 8³, besiribojančiame su žemės sklypais, pažymėtais indeksais 7, 8¹ ir 10. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, sprendė, kad nepakanka įrodymų, jog pareiškėjos motina iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė aukščiau paminėtą žemės sklypą. Pareiškėja nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tuomet asmuo gali pasinaudoti įstatymo jam suteikta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-195/2014). Teismai taipogi nagrinėja ir bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – atkūrimo įstatymas) ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų dokumentų pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, 9 str. 1 d. nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės. Atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d. nurodyta, jog asmenys, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjant bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos CPK 176–185 straipsniuose, bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso ypatumus šios kategorijos bylose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus, visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, kadangi jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai, teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus, be to CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2007).

Atkūrimo įstatymo 1 str. 2 d. 1 p. savininkas apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi, nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas. Žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta valstybės nuosavybe, atskiri nacionalizavimo aktai dėl žemės nusavinimo rašomi nebuvo. Taigi, atkuriant nuosavybės teisę į žemę, nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. Tai ne kartą buvo pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. O. D. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-783/2002; 2006 m. kovo 6 d. nutartis byloje V. P. v. M. Š. , bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje D. R. v. Palangos miesto savivaldybė ir kiti, bylos Nr. 3K-3-585/2007 ir kt.).

Apeliantė S. P. jos motinos D. Š. žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą iš esmės įrodinėja 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 261, kuriame nurodyta, jog Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nurodytu laikotarpiu savininkai D. Š., K. ir J. Š. valdė 18 ha žemės sklypą (7-8 b. l.), 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 262, kuriame nurodyta, jog Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nurodytu laikotarpiu savininkai J. ir A. Š. valdė 13 ha žemės sklypą iš 26,24 ha, ir kurio pastabose pažymėta, jog „...Be to dar K. Š. gavo d. ūkio pasagos 5 ha“, Šiaulių apskrities ir valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypo, esančio valdyme pil. J. Š., planu, kurio kairėje pusėje yra pažymėtas D. Š. priklausantis žemės sklypas (planas sudarytas 1938-08-08) (10 b. l.), 1938-12-31 Šiaulių apylinkės teismo nutarimu dėl nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo J. Š., kuriame nurodyta, kad J. Š. žemės sklypas „ribojasi su D. Š., J. Š., K. A. ir K. Š. žemėmis“ (38-39 b. l.), prie notaro V. K. 1939 m. aktų knygos išrašo pridėtu matininko S. R. sudarytu planu, kuriame nurodyta, jog šalia žemės sklypo, kurio savininkas G., ribojasi žemės sklypas, kurio ilgis pažymėtas indeksais A ir B, nurodant sklypo savininkę D. Š. (86-88, 89 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas gi sprendimu konstatavo, jog pareiškėjos prašymo motyvas, kad jos motina D. Š. kaip kraitį iš savo tėvo gavo nurodytą žemės sklypą, nėra pagrįstas leistinais įrodymais, nes žemės perleidimas buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, žmonos kraitis pereidavo vyro nuosavybėn, tačiau likdavo pažymėtas žemės planuose, be to, teismas, nustatydamas menamą faktą į pareiškėjos nurodytą žemės sklypą, tuo pačiu paneigtų tuo metu egzistavusius kaimo kelius ar melioracijos griovius, kurie nebuvo priskiriami savininkų turimos dirbamos žemės plotui. Su tokia apylinkės teismo išvada nesutiktina.

Tuo metu centrinėje Lietuvos teritorijoje galiojusio 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo I pirmos dalies nuostatos nustatė, jog „santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendrą, juodu kiekvienas gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę“. Taipogi galiojęs įstatymas nustatė, jog vyras ir žmona yra atskiri asmenys, kurie be įgaliojimo negali disponuoti vienas kito turtu, be to, žmonos išranga (pasoga), taip pat turtas, jos pačios arba jos vardu, jai esant ištekėjusiai, įgytas perkant, dovanojant, paveldint ar kitokiu teisėtu būdu, laikomas jos atskira nuosavybe. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl D. Š. išranga (pasogon) gauto turto, o ne paveldėjimo teisinių santykių mirus jos sutuoktiniui K. Š..

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog po 1922 m. mirus žemės savininkui, likęs sutuoktinis turėjo teisę gauti 1/4 dalį mirusiojo turto, tačiau jis turėjo teisę tiktai tą turtą valdyti iki gyvos galvos arba naudoti iki naujos santuokos sudarymo, po ko daro išvadą, jog pareiškėjos tėvas K. Š. mirė (duomenys neskelbtini), ir dėl ko manytina, kad notaro sudarytame pirkimo - pardavimo akte jau nurodyta jos motina D. Š., kaip savo vyro įpėdinė ir žemės sklypo valdytoja, ir konstatuoja, kad šis faktas pirmiausia sietinas tik su valdymu, o ne su motinos nuosavybės teise į žemės sklypą. Šioje vietoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog minėtu notaro pirkimo – pardavimo aktu parduodama žemė nesiribojo su K. Š. žeme (K. Š. žemė ribojosi su J. Š. žeme), kas leidžia teigti, jog D. Š. nuosavybės teise valdė kitą žemės sklypą, nei K. Š..

Išanalizavus žemės ištyrimo žiniaraščiuose Nr. 261 ir 262 įrašytus duomenis, matyti, jog juose yra nurodyti du visiškai atskiri žemės sklypai, t. y. 18 ha žemės sklypas, kurio savininkais nurodyti D. Š., K. ir J. Š., ir 13 ha žemės sklypas, kurio savininkais nurodyti J. ir A. Š.. Šie žiniaraščiai surašyti 1926-10-08, t.y. tuoj po K. Š., L. sūnaus, ir D. D., J. dukters, santuokos įregistravimo (7-8, 11, 184-185 b. l.). Taip pat žiniaraščio Nr. 262 pastabose įrašyta, jog ši žemė priklausė L. Š., o jam mirus žemę pasidalino J., A., K., J. Š., be to, dar K. Š. gavo d. ūkio pasogos 5 ha. Iš paminėto darytina išvada, jog pastabose kalbama apie visą žemę, tiek nurodytą žiniaraštyje Nr. 261, tiek Nr. 262, taigi, iš viso apie 31 ha, iš kurių 5 ha yra „d. ūkio pasoga“, o likę 26 ha yra L. Š. žemė, paveldėta jo sūnų J., A., K. ir J., kurią jie pasidalino (į K. Š. nuosavybės teise valdytą žemę pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės). Taigi, įvertinus tuo laiku galiojančius įstatymus, tą aplinkybę, jog žmonos pasoga buvo laikoma jos atskira nuosavybe, faktas, jog ji žiniaraštyje nurodyta kaip 18 ha žemės bendrasavininkė, leidžia pagrįstai manyti, jog ji, ištekėdama už K. Š., kaip išrangą (pasogą) gavo žemę. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje pateikti rašytiniai duomenys.

Šiaulių apskrities ir valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypo, esančio valdyme pil. J. Š., plano (10 b. l.) kairėje pusėje yra pažymėtas D. Š. priklausantis žemės sklypas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog planas sudarytas 1938-08-08, t. y. dar gyvam esant jos sutuoktiniui K. Š. (mirė (duomenys neskelbtini)), ir kurio žemės sklypas tame pačiame plane pažymėtas apačioje J. Š. sklypo, kas vėlgi patvirtina, jog sutuoktiniai valdė kiekvienas atskirą žemės sklypą.

Šiaulių apskrities II nuovados Taikos teisėjo 1930 m. birželio 17 d. išduotame vykdomąjame rašte (9 b. l.), kuriuo padalinta likusi po tėvo L. Š. 26,26 ha ploto žemė tarp J., A., J. ir K. Š., D. Š. nuosavybė neminima, tačiau to ir negali būti, kadangi išanalizavus vykdomajame rašte aprašytas kaimyninių sklypų gretimybes su byloje esančiais žemės sklypų planais, matyti, jog D. Š. valdytas sklypas su vykdomajame rašte minėtais sklypais nesiribojo.

Šiaulių apylinkės teismo 1938-12-31 nutarime dėl nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo J. Š. (38-39 b. l.) nurodyta, kad J. Š. žemės sklypas „ribojasi su D. Š., J. Š., K. A. ir K. Š. žemėmis. Taigi, ir šis dokumentas leidžia daryti išvadą, jog D. Š. ir K. Š. valdė du atskirus žemės sklypus, juolab, kad ir šio dokumento surašymo metu K. Š. dar nebuvo miręs.

Iš notaro V. K. 1939 m. aktų knygos išrašo matyti, jog buvo parduota J. ir A. Š. žemė, ir minėtame išraše taipogi nurodyta, kad parduodama žemė ribojasi su D. Š., J. G., I. B., K. A. ir J. Š. žemėmis, prie šio išrašo pridėtas minėtų gretimybių planas (86-88, 89 b. l.). Kaip jau minėta ankščiau, apylinkės teismas sprendė, jog šiame dokumente D. Š. įrašyta kaip savo vyro įpėdinė ir žemės sklypo valdytoja, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ir šis dokumentas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. Š. ir K. Š. nuosavybės teise valdė visiškai atskirus žemės sklypus, nes, jei vertinti byloje esančius žemės sklypų planus, K. Š. žemės sklypas matininko S. R. sudarytame plane būtų pažymėtas apačioje J. Š. žemės sklypo, o kadangi buvo parduotas Juozo ir A. Š. sklypas, kuris su K. Š. sklypu nesiribojo, jis plane pažymėtas ir nebuvo.

Taigi, visuma aptartų įrodymų leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, todėl nustatytinas pareiškėjos S. P. prašomas juridinę reikšmę turintis faktas.

Kaip jau minėta, apeliantė S. P. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos motina D. Š. (po antros santuokos sudarymo - D. L.) iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4,88 ha žemės sklypą bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane pažymėtą indeksu 8³, besiribojančiame su žemės sklypais, pažymėtais indeksais 7, 8¹ ir 10. Tačiau 18 ha ploto žemės sklypo bendrasavininkas J. Š. nuosavybės teise valdė 6,60 ha ploto žemės sklypą (atkurtos nuosavybės teisės į tokio paties dydžio žemės sklypą), K. Š. – 6,56 ha ploto žemės sklypą (pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į analogiškio dydžio žemės sklypą), taigi, iš 18 ha ploto lieka 4,84 ha, ir dėl tokio ploto žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nustatomas pareiškėjos prašomas juridinę reikšmė turintis faktas. Pažymėtina ir tai, jog iš Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plano (77 b. l.) matyti, kad į žemės sklypą, minėtame plane pažymėtą indeksu 8³ (kur pareiškėja nurodo buvus motinos žemės sklypą), nuosavybės teisės atkurtos pačiai pareiškėjai S. P. į jos tėvo K. Š. turėtą žemės sklypą, todėl šioje dalyje pareiškimas atmetamas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog toje vietoje, kur iki nacionalizacijos pagal bylos duomenis buvo K. Š. žemės sklypas (apačioje J. Š. žemės sklypo), nuosavybės teisės atkurtos I. B..

Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius arba paneigiančius įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl, atmesdamas pareiškimą, bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – pareiškėjos S. P. pareiškimas tenkinamas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - iš dalies tenkinti pareiškėjos S. P. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusi (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).