Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai S. P. ir jos atstovui adv. Ž. Rupšiui, suinteresuotiems asmenims: Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos atstovaujamos Šiaulių skyriaus atstovei D. Andraitienei ir Steponui Špinkiui, nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui A. Stugienei, apie teismo posėdį informuota tinkamai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos atstovaujama Šiaulių skyriaus ir S. Špinkis bei A. Stugienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja S. P. 2014-10-01 patikslintu pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nurodydama, kad motina D. Š., gim. 1905 m., mirusi 1979 m., nuosavybės teise iki nacionalizacijos 1940 m. valdė tėvų jai perduotą 4,88 ha žemės sklypą, esantį bendrame žemės sklype su K. Š. ir J. Š., jų valdytame 18 ha žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja procesiniame dokumente nurodė, kad jos tėvas K. Š., L. sūnus, miręs 1939-12-06, pareiškėjos motina D. Š. (buvusi D., vėliau L.), mirusi 1979-03-06, ir tėvo brolis J. Š. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje valdė 18 ha žemės. Šį valdymo faktą patvirtina 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 261. Pareiškėjai Šiaulių rajono valdybos 1995-03-23 sprendimu Nr. 3050 yra atkurtos nuosavybės teisės į tėvo K. Š. turėtą 6,56 ha žemės sklypą. 1991-11-22 prašyme Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai grąžinti žemę, kurio pagrindu pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, buvo nurodyta, kad žemė taip pat priklauso ir pareiškėjos motinai D. D., J., bet motinos žemės dalis pareiškėjai grąžinta nebuvo, nes pažyma nuosavybės teisių atkūrimui buvo parengta pagal LR 1930-06-17 Vykdomąjį raštą, kuriame buvo nurodytas tiktai K. Š. valdytos žemės plotas.

Tęsdama nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėja 2012-10-05 Nacionalinei žemės tarnybai pateikė 1926 m. žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. 261. Tačiau šis dokumentas nebuvo priimtas, motyvuojant tuo, kad pareiškėja praleido terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą.

Pareiškėja dėl termino atnaujinimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, 2013-11-11 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-737-621/2012 atnaujino pareiškėjai praleistą įstatymo nustatytą terminą, pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus į pareiškėjos motinos D. Š. turėtą žemę, esančią Šiaulių rajone, Smilgių kaime, giminystės ryšį su pretendente įrodančius dokumentus.

Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius informavo, kad negali atlikti nuosavybės teisių į D. Š. turėtą žemę atkūrimo procedūrų, kadangi žemės nuosavybę patvirtinančiame dokumente nėra nustatyta pareiškėjai priklausančios žemės dalis.

Esant tokiai situacijai, pareiškėjai neteismine tvarka negali būti nustatomas žemės nuosavybės teise valdymo faktas ir atkurtos nuosavybės teisės, todėl juridinę reikšmę turintis faktas, kad nuosavybės teise konkretų žemės sklypą valdė pareiškėjos motina D. Š., nustatytinas teismine tvarka.

Pareiškėja teigė, kad teismui pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtinamas žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktas.

Antai, D. Š. (ikisantuokinė pavardė – D.) 1926 m. ištekėjo už K. Š.. 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 261 taip pat nurodyta, kad trys savininkai D. Š., K. ir J. Š. kartu nuosavybės teise valdė 18 ha. žemės sklypą, žemės sklypą, kuriame ariamos žemės buvo 7 ha, ganyklų 7 ha ir neapmokestintos žemės 4 ha. 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 261 pastabose parašyta, jog „...Be to dar K. Š. gavo D. ūkio pasagos 5 ha“.

1930-06-17 Vykdomajame rašte apie D. Š. žemę nieko nerašoma todėl, kad Taikos Teisėjas patvirtino brolių J., A., J. ir K. Š. susitarimą dėl žemės pasidalinimo.

Šiaulių apskrities ir valsčiaus Smilgių kaime žemės sklypo, esančio valdyme pil. J. Š. (taip nurodyta dokumente) planas, patvirtinantis jog kairėje plano pusėje yra pažymėtas D. Š. priklausantis žemės sklypas.

1938-12-31 Šiaulių apylinkės teismo nutarime dėl nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo J. Š. nurodyta, kad J. Š. žemės sklypas „ribojasi su D. Š., J. Š., K. A. ir K. Š. žemėmis“.

Notaro V. K. 1939 m. aktų knygos išraše yra matininko S. R. sudarytas planas, iš kurio matyti, kad šalia žemės sklypo, kurio savininkas G., ribojasi žemės sklypas, kurio ilgis pažymėtas indeksais A ir B, nurodant sklypo savininkę D. Š., savo vieta ir dydžiu atitinkantis D. Š. turėtą žemės sklypą.

Anot pareiškėjos aptartų dokumentų visuma patvirtina, kad pareiškėjos tėvai K. Š. ir D. Š. nuosavybės teise valdė atskirus žemės sklypus, todėl pareiškėja pretendavo ne tik į tėvo K. Š. turėtą nuosavybę, bet ir į motinos D. Š. turėtą nuosavybę, kurią „K. Š. gavo D. ūkio pasagos 5 ha“ (taip nurodyta dokumente).

1991-11-22 pareiškėjos prašyme grąžinti žemę, pateiktame Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nurodyta, jog žemė priklausė ir pareiškėjos motinai D. Š. (D.). Šio prašymo pagrindu Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjos tėvui K. Š. iki nacionalizacijos priklausiusį 6.56 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), besiribojantį su J. Š., J. Š., K. A. ir K. Š. žemės sklypais. Tačiau nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į 18 ha žemės sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio pareiškėjos motinai D. Š. (D.) dalies, kurią pareiškėjos motina (D.) atsinešė, kaip pasogą, kartu valdyto su dviem kitais pretendentais K. ir J. Š., kuriems atiteko po 6.56 ha žemės sklypo, klausimas. Iš to seka, kad pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjos motinos D. Š. turėta nuosavybe 4,88 ga žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini). Šio sklypo dydis turėtų būti nustatytas taip: K. Š. ir J. Š. yra atkurtos nuosavybės teisės į turėtą nuosavybę, kiekvienam po 6,56 ha iš 18 ha. Viso atkurta nuosavybės - 13,12 ha. Likusi dalis - 4,88 ha yra D. Š. turėta ir valdyta nuosavybė, atsinešta į bendrą sutuoktinių sklypą, kaip pasoga. Tokiu atveju reikšmingomis aplinkybėmis ir dokumentais būtų tai, kurioje vietoje galėjo būti laisva žemė, nuosavybės teise priklausiusi D. Š., į kurią galėtų (galėjo) pretenduoti S. P..

Aiškinantis konkretų D. Š. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dydį bei vietą, Nacionalinė žemės tarnyba pateikė dokumentą - (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planą, kuriame įbraižytas (iš esmės perkeltas iš matininko S. R. sudaryto plano) žemės sklypas Nr. 8³, besiribojantis su žemės sklypu Nr. 7, kurio savininkas P. P., žemės sklypu Nr. 8¹, kurio savininkas P. D., žemės sklypu Nr. 10, kurio savininkas J. G., nenurodant žemės sklypo Nr. 8³ savininko. Iš šio dokumento matyti, kad teisinės žemės sklypų ribos yra patvirtintos Šiaulių rajono ekspertų komisijos 1997 m. protokolu. Šiame žemės sklypų plane nurodyto D. Š. priklausiusio žemės sklypo ribos ir vieta iš esmės sutampa su kituose dokumentuose nurodytomis ribomis ir vieta.

Įvertinus visų dokumentų visumą bei jų pakankamumą, šis žemės sklypas vietos ir dydžio parametrais atitinka žemės sklypą, kurį nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė D. Š., todėl tokio fakto nustatymui, reikalingam nuosavybės teisių atkūrimui, kliūčių nėra.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR CPK 5 str., 444 str. 2 d. 5 p., 9 p. pareiškėja teismo prašė:

1. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š., gimusi 1905 m., mirusi 1979 m. kovo 6 d., iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4,88 ha žemės sklypą bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha žemės sklype, esantį (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane pažymėtą indeksu 8³, besiribojančiame su žemės sklypais, pažymėtais indeksais 7, 8¹ ir 10.

Pareiškėja savo prašymą grindė rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas pakartojo patikslintame pareiškime nurodytus motyvus ir prašė teismo pareiškimą tenkinti visiškai.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė teismui savo nuomonę dėl pareiškėjos patikslinto prašymo nurodydamas šiuos argumentus.

Dėl dokumentų vertinimo.

Aplinkybę, kad D. Š. 1926 metais bendrai su savo sutuoktiniu K. (K.) Š. ir jo broliu J. Š. turėjo 18 ha žemės patvirtina Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 261 duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame žiniaraštyje nurodyta, jog plotas nustatytas ne iš plano, o iš dokumento, ir į tai, kad Žemės ištyrimo žiniaraštis buvo sudarytas mokesčiais apdėjimo tikslu (nuo žemės rūšies priklausė mokesčio dydis), vertintina, kad 18 ha ploto žemės sklypas kaip objektas neegzistavo (18 ha ploto žemės sklypo plano parengta nebuvo). Tikėtina, kad į šį 18 ha plotą buvo įskaityta K. (K.) ir J. Š. po jų tėvo L. Š. mirties jiems tenkanti apie 13 ha ploto žemės sklypo dalis bendrai naudojamame 26,26 ha (ar 26,24 ha) ploto žemės sklype ir D. Š. nuosavybės priklausanti apie 5 ha ploto žemės sklypo dalis, esanti bendrai naudojamame žemės sklype, kuris 1930-06-17 Vykdomajame rašte aprašomas kaip besiribojantis savininko P. D. (D. Š. brolio) žemės sklypas.

Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 262 duomenys patvirtina aplinkybę, kad 1926 metais mirusio L. Š. sūnų J. ir A. Š. nuosavybės teise valdomas žemės plotas buvo 13 ha, tas plotas buvo viename gabale, tokio 13 ha ploto žemės sklypo plano parengta nebuvo. Minėtame žiniaraštyje esantis įrašas „iš Valsč. V-bos sąrašo 26,24 ha“ ir 5 punkte esančioje lentelėje nurodyta pastaba patvirtina aplinkybę, kad 1926 metais tie 13 ha buvo žemės sklypo dalis buvusio savininko L. Š. įpėdinių bendrai naudojamame 26,26 ha žemės sklype. Žiniaraštyje Nr. 262 minima apie D. ūkio pasagą (5 ha), kurią gavo K. Š.. Žemės ištyrimo žiniaraščiuose duomenys apie savininkų nuosavybės teise valdomus plotus yra suapvalinti 1 ha tikslumu. Todėl pagal šią pastabą galėtų būti vertinama, kad D. ūkio pasagos, kurią gavo K. Š., plotas galėjo būti minėtame žiniaraštyje nurodytas apytiksliai (suapvalinus tikslų plotą).

Pastebėtina, kad 1930-06-17 Vykdomajame rašte nėra jokių duomenų apie D. Š. žemę kaip besiribojančią su brolių Š. žeme, kurią jie pasidalino po savo tėvo L. Š. mirties. Minėtame dokumente nurodoma, kad J., A., K. ir J. Š. žemė, pasidalinus L. Š. po mirties jiems tenkantį 26,26 ha ploto žemės sklypą, vakarų pusėje ribojosi su P. D. žeme. Šis dokumentas sudaro pagrindą manyti, kad D. Š. žemė 1930 metais galėjo būti su jos broliu P. D. bendrai naudojamame žemės sklype (bendroji dalinė nuosavybė), t.y. 1926-1930 metų dokumentų sudarymo metu nebuvo parengto atskiro D. Š. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plano.

Pareiškėja prašydama nustatyti valdymo faktą, remiasi 1926 metų Žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 261, sudarytu 1926-10-08, tačiau pastebėtina, kad taip pat svarbus yra Žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 262, sudarytas 1926-10-08. Pareiškėja pareiškime netiksliai nurodo, kad įrašai apie pasogą yra Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 261, nes faktiškai tokia informacija yra Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 262.

1938 m. gruodžio 31d. Nuosavybės teisės įsiteisėjusiu valdymu pripažinimo nutarimas ir prie šio nutarimu pridėtas matininko D. sudarytas planas patvirtina aplinkybę, kad J. Š. žemės sklypas ribojasi su D. Š. žeme. 1939 metų planas taip pat patvirtina aplinkybę, kad Žemės banko parduodamas buvusių savininkų A. ir J. Š. 13,12 ha ploto žemės sklypas ribojasi su D. Š. žeme. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad D. Š. žemės sklypas 1938-1939 metais galėjo būti atribotas nuo P. D. žemės ir tas žemės sklypas galėjo būti apie 652 metrų ilgio ir apie 70-75 metrų pločio.

Atsižvelgiant į tai, kad rašytiniai dokumentai patvirtina, jog 1938 metais J. Š. valdė nuosavybės teise 6,6 ha ploto žemės sklypą ir buvo parengtas tokio ploto žemės sklypo planas, taip pat, kad J. Š. žemės sklypas ribojosi su K. (K.) Š. žemės sklypu, t.y. abu minėti asmenys valdė atskirus žemės sklypus, negalėtų būti nustatomas faktas, kad iki 1940 m. birželio 22 d. įvykdytos nacionalizacijos D. Š. valdė 4,88 ha žemės bendrame su K. Š. ir J. Š. valdytame 18 ha žemės sklype.

Dėl D. Š. nuosavybės teise valdyto ploto.

Atsižvelgiant į tai, jog rašytiniai dokumentai įrodo, jog J. Š. turėjo nuosavybės teise 6,6 ha, o D. Š. sutuoktinis K. Š. nuosavybės teise turėjo 6,56 ha žemės, į tai, kad į visą buvusio savininko K. Š. turėtą žemę (6,56 ha) jau yra atkurtos nuosavybės jo dukrai S. P., juridinę reikšmę turinti faktas galėtų būti nustatomas tik dėl 4,84 ha (18 ha - 6,6 ha - 6,56 ha = 4,84 ha) žemės, o ne 4,88 ha kaip prašo Pareiškėja.

Dėl galimybės nustatyti juridinė reikšmę turintį faktą pagal 1997 metų kartografinę medžiagą.

Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagal (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planą, parengtą 1997 m. (toliau - 1997 m. Planas). Pareiškėja laiko, kad 1997 m. Plane indeksu Nr. 8³ yra pažymėtas buvusios savininkės D. Š. nuosavybės teise turėtas žemės sklypas. Pastebėtina, kad lentelėje ties sklypu, pažymėtu indeksu Nr. 8³ yra nurodyta K. Š. pavardė ir plotas - 6,07 ha, taip pat nurodyta, kad indeksu Nr. 12³ pažymėtas plotas - 0,49 ha taip pat buvo K. Š. (iš viso - 6,56 ha). Į bylą pateiktas Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 3050 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei S. P.“, kuriuo atstatytos nuosavybės teisės į 6,56 ha žemės, esančios Smilgių kaime ir 1995-07-26 parengtas 6,56 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas, patvirtina aplinkybę, kad sudarant 1997 m. Planą buvo neteisingai nurodyta K. Š. turėtos žemės vieta, į kurią jau 1995 metais faktiškai buvo atstatytos nuosavybės teisės S. P.. Akivaizdžiai matyti, kad faktiškai atstatant nuosavybės teises S. P. buvo grąžintas natūra žemės sklypas, kuris 1997 m. Plane pažymėtas indeksais Nr. 12² ir Nr. 12³. Atkreiptinas dėmesys, kad 12² sklypo plotas (6,07 ha) įrašytas ties I. B. pavarde. Patikrinus buvusio savininko I. B. byloje esančią 1996-07-02 pažymą, nustatyta, kad pagal dokumentus (Lietuvos valstybinio archyvo Šiaulių valsčiaus žemės fondan paimtos žemės sąrašą 1940-10-26 FR-769, APla, B. 270, L. 39) buvo vertinta, jog jis (I. B.) iš viso turėjo 32,29 ha žemės, šis plotas sutampa su 1997 m. Plano lentelėje sklypų Nr. 20 (plotas - 26,22 ha) ir Nr. 12² (plotas - 6,07 ha) bendru plotu.

Atsižvelgiant į tai, kad 1997 m. plane visa žemė buvo kartografuota pagal buvusius savininkus ir nėra palikta jokių laisvų žemės plotų, kurie nebūtų priskirti konkretiems buvusiems savininkams, manytina, kad pagal šį dokumentą nėra galimybės spręsti, jog sklypo Nr. 8 nebuvo nustatytas, nes to ploto savininku yra nurodytas D. Š. sutuoktinis K. Š. (miręs 1939 m. gruodžio 7 d.)

Dėl P. D. žemės.

Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus specialistų Žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisija 1998-06-16 pagal Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos, žemės apskaitos žiniaraštį (F. 154, Ap.3, B.8, L.50), gautą iš tuometinio Šiaulių apygardos archyvo buvo nustačiusi, kad P. D. turėjo nuosavybės teise žemės - 25,69 ha žemės. Dokumente neįrašyti metai, tačiau akivaizdu, kad minėtas dokumentas sudarytas po nacionalizacijos, galimai 1945 - 1948 metais. D. Š. ir K. Š. nuosavybės teise turėtos žemės plotai minėtame žiniaraštyje nėra minimi (žemė buvo nacionalizuota, K. Š. buvo miręs 1939 m., o D. Š. 1941 m. buvo sudariusi naują santuoką, jos pavardė buvo L.).

Atsižvelgiant į tai, kad 1926 metų rašytiniuose dokumentuose minima, jog K. Š. gavo 5 ha D. ūkio pasagos, nagrinėjant Pareiškėjos pareiškimą dėl juridinė reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslinga įvertinti, kuriais metais ir koks tikslus plotas galėjo būti atribotas (atidalintas) iš P. D. sklypo žemės sklypo, kiek žemės turėjo P. D. 1926 metais, už kokį plotą jis buvo apmokestinamas žemės mokesčiu. Duomenų apie D. Š. nuosavybės teise turimus plotus po 1940 m. įvykdytos nacionalizacijos sudarytame žiniaraštyje nėra, todėl svarbu išsiaiškinti, ar D. Š. 1926 metais minima nuosava žemė 1945 - 1948 metų žiniaraštyje nebuvo apskaityta kaip buvusio savininko P. D. nuosavybės teise valdomas žemės plotas (25,69 ha).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad D. Š. iki 1940 metų nuosavybės teise turėjo 4,84 ha žemės Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) kaime galėtų būti tenkinamas, jei teismas, ištyręs įrodymus, nustatytų aplinkybę, jog D. Š. žemė, kuri minima 1926 metų Žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr. 261, 1945 - 1948 metų Žemės apskaitos žiniaraštyje nebuvo apskaityta kaip buvusio savininko P. D. Smilgių kaime nuosavybės teise turėta žemė - 25,69 ha, taip pat, kad iki 1940 m. birželio mėn. įvykdytos nacionalizacijos D. Š. ar jos sutuoktinis K. (K.) Š. nebuvo perleidę žemės kitiems asmenims.

Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, pagrindžiančius savo nuomonę.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovė pakartojo atsiliepime nurodyta nuomonę ir prašė sprendimą priimti savo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo S. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis prisimena dar iš vaikystės, jog tarp kaimynių žemės sklypų buvo ir kaimo kelias skirtas susisiekimui tarp kaimynų. Tuo pačiu nurodė, kad reikėtų tenkinti pareiškėjos prašymą.

Suinteresuotas asmuo A. Stugienė į teismo posėdį neatvyko, savo nuomonės dėl pareiškėjos prašymo nepateikė. Teismas išklausęs dalyvių nuomonę nusprendė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (CPK 443 str. 5d.).

Pareiškėjos pareiškimas netenkintinas.

Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2d. 5p.) nustatomas, kai dingę dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą ir pareiškėjas kita, neteismine tvarka negali jų gauti. Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas šias bylas negali įteisinti neteisėto turto įgijimo faktų. Šioje byloje nekilo ginčas tarp pretendentų į žemės sklypą, todėl byla nagrinėtina ypatingąja teisena, remiantis jai keliamais reikalavimais. Teismų praktika pripažįsta, kad pastato, žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėja pateiktame teismui patikslintame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo remiasi skirtingo laikotarpio dokumentais ir liudytojo parodymais. Kadangi prašoma nustatyti prieš daugelį metų įvykusį faktą, dėl to teismas laiko būtinu pirmiausia, išsiaiškinti ar pakanka pareiškėjos pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti.

Iš pareiškėjos pateikto dokumento - Žemės ištyrimo žiniaraščio 1926-10-08 Nr. 261 seka kad Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nurodytu laikotarpiu savininkai D. Š., K. Š. ir J. Š. valdė 18 ha žemės sklypą. Tačiau paminėtina, kad šio dokumento sudarymo laikotarpiu savo valią išreiškė tik vienas savininkas K. Š., pasirašydamas šiame dokumente (7-8 b.l.). Kitame dokumente Vykdomajame rašte matyti, kad Šiaulių apskrities II nuovados Taikos teisėjas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal J., A., J. ir K. Š. prašymą, padalino jiems likusį po tėvo L. Š. mirties 26 ha ir 26 arų žemės sklypą (9, b.l.). Minėtų dokumentų pagrindu Šiaulių raj. valdybos 1995-03-23 sprendimu Nr. 3050 pareiškėjai S. P. ir buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,56 ha žemės sklypą, kuri valdė jos tėvas K. Š. (17 b.l.). Pareiškėja kreipdamasi į instituciją vykdančią nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą 1991-11-22 prašyme nurodė, kad prašo grąžinti tėvo K. Š. ir motinos D. D. turėtą žemę. Pastebėtina, kad Šiaulių apskrities ir valsčiaus, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo esančio valdyme J. Š. plane yra pažymėta, kad minėto asmens sklypo riba šiaurės rytuose ribojasi su D. Š. žemės sklypu (10 b.l.). Vėliau pakartotinai kreipdamasi į minėtą instituciją pareiškėja papildomai pateikė ir 1939 m. rugsėjo mėnesį J. Š. išduotą išrašą iš Šiaulių apskrities Ipotekos įstaigos ipotekos knygos II tome esančių įrašų. Pirmiausia, pastebėtina, kad 1926-10-08 žiniaraštyje tėra tik paminėta D. Š., o daugiau duomenų apie jos turėtas teises į žemė sklypą ar jo dydį nėra. Antra, iš Vykdomojo rašto išduoto 1930-06-17 seka, kad brolių Š. pasidalinusių tėvo L. Š. žemę, atskiri žemės sklypai ribojasi su P. D. žeme. Pareiškėjos motina yra J. D. dukra, o P. D. buvo jos brolis, pagal suinteresuoto asmens Institucijos atkūrusios nuosavybės teises į žemę P. D. įpėdiniams pateiktą informaciją. Šiaulių notaro V. K. 1939-12-15 sudarytame nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo akte knygos Nr. 781 1 punkte nurodyta, kad perkamas žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini) apskrityje, pagal pateiktą planą ribojasi su D. Š. ir kt. savininkų žemės sklypais (39 b.l.). Nuosavybės teisės įsisenėjusiu valdymu pripažinimo 1938-12-31 akte kalbama apie J. Š. teisę į žemės sklypą 6,60 ha minėtu teisiniu pagrindu. Šiame dokumente nėra jokių duomenų apie pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos prašymo motyvas, kad jos motina kaip kraitį iš savo tėvo gavo nurodytą žemės sklypą nėra pagrįstas leistinais įrodymais. Pirmiausia, žemės perleidimas buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Antra, žmonos kraitis pereidavo vyro nuosavybėn, tačiau likdavo pažymėtas žemės planuose. Trečia, teismas laiko, kad tokiu įrodymu nelaikytinas ir teismo posėdžio metu teismui apžiūrai pateiktas rašytinis įrodymas žiniaraštis Nr. 262. Ketvirta, teismas nustatydamas menamą faktą į pareiškėjos nurodytą žemės sklypą, tuo pačiu paneigtų tuo metu egzistavusius kaimo kelius ar melioracijos griovius, kurie nebuvo priskiriami savininkų turimos dirbamos žemės plotui.

Pagal tuo metu centrinėje Lietuvos teritorijoje galiojusio 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo I pirmos dalies nuostatas, galiojęs įstatymas nustatė, kad po 1922 m. mirus žemės savininkui, likęs sutuoktinis turėjo teisę gauti 1/4 dalį mirusiojo turto. Tačiau jis turėjo teisę tiktai tą turtą valdyti iki gyvos galvos arba naudoti iki naujos santuokos sudarymo. Pareiškėjos tėvas K. Š. mirė (duomenys neskelbtini), todėl manytina, kad aukščiau nurodytame notaro sudarytame pirkimo - pardavimo akte jau nurodyta jos motina D. Š., kaip savo vyro įpėdinė ir žemės sklypo valdytoja. Dėl to teismas konstatuoja, kad šis faktas pirmiausia, sietinas tik su valdymu, o ne su motinos nuosavybės teise į žemės sklypą. Antra, pareiškėja teigė, jog jos motina D. D. ištekėdama už K. Š. kaip kraitį gavo iš savo tėvo J. D. atitinkamą žemės sklypo dalį, kuris ribojosi su jos brolio žeme. Tokiai aplinkybei pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių įrodymų. Be to kaip teismas jau yra nurodęs pareiškėjos tėvo K. Š. kaimynas buvo jos brolis P. D., o ne pareiškėjos motinos tėvas J. D.. Visuma aukščiau paminėtų teisinių faktų įrodo, jog byloje nėra duomenų apie iki 1940 m. nacionalizacijos pareiškėjos motinos įgytas nuosavybės teises į žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini).

Atskirai pažymėtina, kad suinteresuoto asmens Institucijos pateiktoje nuomonėje irgi nurodyta, jog nėra pakankamai duomenų apie D. Š. iki 1940 m. valdytą žemės sklypą, kurį ji gavo kaip kraitį (100-105 b.l.). Pareiškėjos nurodytų faktų nepatvirtina ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas pripažindamas, kad apart aukščiau paminėtų dokumentų, daugiau žinių apie D. Š. ir K. Š. (duomenys neskelbtini) apskrityje turėtą žemę ir žemės įgijimą iš D., apie žemės mokesčių mokėjimą bei turėtos žemės planus archyve saugomose fonduose nerasta (40-41 b.l.). Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių jos motinos į turėtą žemę nuosavybės teisės įgijimo pagrindus patvirtinančių įrodymų. Papildomai pažymėtina, jog teismo posėdyje liudytoju apklausus specialistą A. Ž., kuris dalyvavo rengiant (duomenys neskelbtini), savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atkurti ribų nustatymo planą, negauta jokių papildomų įrodymų, įrodančių pareiškėjos motinos nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį paminėtoje vietovėje. Nurodytas liudytojas parodė teismui, kad sudarant minėtą ribų planą buvo remiamasi pačių pareiškėjų pateiktais duomenimis ir 1947 m. esamų žemės sklypų planu (106-106 b.l.). Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, minėtų dokumentų pagrindu pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į tėvui priklausiusį žemės sklypą. Tačiau iš liudytojo A. Ž., kaip specialisto duotų parodymų seka išvada, jog esamų dokumentų pagrindu dėl D. Š. turėto žemės ploto (duomenys neskelbtini) apskrityje, nuosavybės teisei atstatyti įrodymų nepakanka (b.l. 66).

Pareiškėja teismui pateiktame pareiškime nurodė, jog motina minėtą žemę valdė iki nacionalizacijos, tačiau duomenų apie nacionalizacijos metu paimtą valstybės nuosavybėn žemę iš savininkės pareiškėjos motinos ji nenurodo ir nepateikia. Be to pareiškėjos motina jau 1941-01-14 sudarė civilinę santuoką su K. L. ir nurodytoje vietovėje nebegyveno nuo 1940 m.

CPK 442 str. 1 p. numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra - ypatingąja (ne ginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo NŽT Šiaulių skyrius negali ginčyti įrodinėjimo fakto egzistavimą. Vienok suinteresuotojo asmens, nepretenduojančio į tą pačią civilinę teisę, pareikšti prieštaravimai dėl juridinio fakto nustatymo reiškia tai, jog byloje kilo ginčas tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės. Suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo ne ginčo teisenoje tikslas padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo nėra pretendentas į nuosavybės teisės atkūrimą pagal pareiškėjos prašymą. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos įrodinėti materialinį teisinį reikalavimą ir ji pasinaudojo visomis CPK 37, 42 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, o taip pat CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismas savo ruožtu remiantis suteiktais įgaliojimais iškvietė į teismo posėdį liudytoju ir (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės atstatyti ribų nustatymo planą rengusi šio projekto vadovą A. Ž.. Tačiau iš šio liudytojo pateiktos papildomos informacijos matyti, jog negalima daryti išvados, kad buvo duomenų apie D. Š. turėtas nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė teismui ir jokio motinos valdyto žemės sklypo plano ar kitų dokumentų, o jos pateikti įrodymai neturi jokio sąsajumo su prašomu nustatyti faktu.

Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, o taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1977 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) tikslai ir paskirtis yra bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko teises ir interesus. Laikoma, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nusavinimo momentu. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką, nustatant nuosavybės teisės subjektus, jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta G. L. ir L. D. G. byloje Nr. 3K-7-4/1999 m.). Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, jog jos velionė motina nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą iki nacionalizacijos ir po jos, tai yra po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus.

Vienas iš pagrindinių civilinės teisės institutų LR iki 1940-06-15 buvo nuosavybės teisė. LR teritorijoje iki SSSR okupacijos, galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnis nuo­savybės teisę nusakė kaip savininko teisę „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai“. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį; išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu, o nepriklausomumas - visišką savininko laisvę įgyvendinti savo teisę.

Remiantis minėtu įstatymu nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tik įstatymų nustatytais būdais (699 str.), iš kurių labiausiai paplitę buvo: dovanojimas (tiesiogine prasme, taip pat testamentas, atidalijimas, kraitis), paveldėjimas, pirkimas ir pardavimas, mainai, valdymo senatis. Pagal Rusijos įstatymus, bendras terminas, per kurį „ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas nuosavybe“ galėjo virsti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuosavybės teise dėl senaties, buvo dešimt metų (533 str., 565 str.); Užnemunėje terminas, per kurį turtas įgyjamas įsisenėjusiu valdymu, buvo nustatytas gerokai ilgesnis - trisdešimt merų. Tvarką, kurios laikantis buvo pripažįstama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įsisenėjusiu valdymu, nustatė ir specialus 1930 m. įstatymas. Tačiau pareiškėja nepateikė teismui įrodymų įrodančių, kad jos motina būtų įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypą vienu iš aukščiau nurodytų būdų.

Esant šioms aplinkybėms atsisakytina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina D. Š. (nuo 1941-01-14 L.), mirusi 1979-03-06, nuosavybės teise valdė 4,88 ha žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini) (dabartinis vietovės pavadinimas).

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju pareiškėjai nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.).

Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra faktinio pagrindo pareiškėjos prašymui tenkinti.

Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais bei įvertinus surinktų įrodymų visumą, tikslu, jog pareiškėjos motina D. Š. būtų nuosavybės teise valdžiusi žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis vietovės pavadinimas), teismas daro išvadą, kad pareiškėjos S. P. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra nepagrįstas įrodymais ir netenkintinas (LR CPK 185 str.).

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 444str. 2d. 5p., 448 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.