Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens H. I. (toliau – ir pareiškėjas) atstovės advokatės A. Pilionės (toliau – ir pareiškėjo atstovė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 10 d. nutarties D. I. administracinio nusižengimo byloje, kuri yra nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Tarnyba, Institucija) vyriausiojo specialisto V. A. 2023 m. kovo 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 2ANN-143 administracinio nusižengimo teisena dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo, D. I. atžvilgiu buvo nutraukta.

4. Atsiliepime į H. I. atstovės apeliacinį skundą Institucija prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

H. I. atstovės, advokatės A. Pilionės apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

5. Remiantis ANK 651 straipsnio 2 dalimi, bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ANK 651 straipsnio 3 dalis). ANK 651 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog, apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jame nėra nurodyta argumentų, kurių pagrindu turėtų būti rengiamas teismo posėdis žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, kurie turėtų būti ištirti teismo posėdyje žodinio nagrinėjimo metu.

6. Pažymėtina ir tai, kad administracinio nusižengimo byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, kuriame buvo apklaustas tiek pats apeliantas, tiek Institucijos atstovas, surašęs skundžiamą nutarimą V. A., taip pat specialistė J. G. bei D. I.. Taigi, pažeidėjui buvo suteikta teisė žodžiu išdėstyti teismui savo argumentus dėl, jo nuomone, nepagrįsto administracinio nusižengimo bylos teisenos D. I. atžvilgiu nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių būtų būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl apeliaciniame skunde pateiktas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vertinant apylinkės teismo priimtos nutarties pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad remiantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

8. Įvertinęs bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams, apygardos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys nepatvirtina D. I. kaltės padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl administracinė teisena nutraukta pagrįstai, o skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo skundas, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymima, kad H. I. atstovės pirmosios instancijos teismui skunde bei bylos nagrinėjimo metu išdėstyti argumentai yra iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir dėl jų argumentuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9. Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

10. Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Tai yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo numatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo ir, remiantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

11. ANK 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė asmeniui už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios turinys detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų teises ir pareigas įtvirtina ir kiti CK straipsniai bei kiti įstatymai (pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-454/2014, 3K-3-412-916/2020). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad negalima bet kokius vienam konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą). Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais, siekiant padaryti išvadas dėl nusižengimo buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusio asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinėje byloje Nr. 2AT-38/2014, 2AT-10-693/2018).

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą H. I. su skundu kreipėsi dėl to, kad jo buvusi sutuoktinė D. I. išvežė jų nepilnametį vaiką į Vokietiją be jo sutikimo. Tarnyboje buvo pradėtas galimo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnyje, kurio padarymu buvo įtariama D. I., kuris buvo sustabdytas, nes H. I. kreipėsi į policiją prašydamas pradėti ikiteisminius tyrimus dėl nepilnamečio vaiko pagrobimo, psichologinio ir fizinio smurto naudojimo. Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos PK vyriausiosios tyrėjos R. D. 2022 m. rugsėjo 12 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį bei 156 straipsnio 2 dalį, tačiau tyrimas buvo atliktas dėl BK 140 straipsnio 3 dalies. Prokuroro 2023 m. sausio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl galimo psichologinio ir fizinio smurto nepilnamečio A. I. atžvilgiu, panaudojimo, buvo nutrauktas. Tuomet administracinio nusižengimo tyrimas buvo atnaujintas.

13. Administracinio nusižengimo tyrimo metu Institucijoje buvo ištirti ir įvertinti H. I. pateikti dokumentai, garso ir vaizdo įrašai, Institucijoje jau turėta informacija apie A. I. ir jo šeimą, papildomai apklaustas pareiškėjas H. I.. Tyrimo metu taip pat įvertintos faktinės aplinkybės, nustatytos 2022 m. rugsėjo 12 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-03-00367-22 ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V. K. 2023 m. sausio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-34964-22. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto V. A. 2023 m. kovo 22 d. nutarimu, vadovaujantis ANK 594 straipsnio 1 dalimi, nutarta administracinio nusižengimo teiseną D. I. atžvilgiu nutraukti, konstatavus, jog jos veiksmuose nėra nustatyta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, požymių. Aukštesnysis teismas, įvertinęs skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, su tokia išvada sutinka ir laiko, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl 2023 m. kovo 22 d. Institucijos nutarimo, yra pagrįsta ir teisėta. Kitokios išvados neduoda pagrindo daryti ir H. I. atstovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės.

14. Skunde teigiama, kad Institucijai buvo nurodytos faktines aplinkybes dėl D. I. veiksmų nepilnamečio sūnaus atžvilgiu., t. y. kad ji išsivežė sūnų į Vokietiją bei pažeisdama teismo sprendimą civilinėje byloje, nesilaikė pareiškėjo ir sūnaus bendravimo tvarkos. Šios aplinkybės buvo objektyviai ištirtos ir dėl jo padarytos argumentuotos išvados. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas akcentuoja tai, kad buvusi sutuoktinė išvežė jų nepilnametį vaiką į kitą šalį be jo žinios gyventi, tačiau objektyvių bylos duomenų visuma nepatvirtina fakto – būtent, kad vaikas buvo išvežtas į Vokietiją be pareiškėjo žinios, ir kad jis išvežtas ne atostogų, o gyventi nuolatos. D. I. versiją, kad buvęs sutuoktinis žinojo apie tai, kad ji sūnų veš į Vokietiją atostogauti, patvirtina paties vaiko ikiteisminio tyrimo metu Institucijos specialistams duoti paaiškinimai. A. I. paaiškino, kad jis žinojo, jog mama dirba Vokietijoje ir kalbėjo su mama apie jų vykimą atostogų, kalbėjo su tėčiu, kad jis pasirašytų dėl sutikimo išvykti, tėtis davė atostogoms 100 eurų, su tėčiu susisiekė po dviejų dienų, vaikas sakė, kad jau yra Vokietijoje.

15. Nepagrįstas, faktiniais duomenimis paneigtas ir skundo teiginys, jog vaikas po Vokietiją nekeliavo, o minėtų laikotarpiu ten gyveno, iki kol pareiškėjas neatvyko ir vaiko nepasiėmė. Ikiteisminio tyrimo metu D. I. pateikė telefono ekranvaizdžius, iš kurių matyti, kad jai atostogaujant su savo sūnumi A. Vokietijoje, 2022-07-27, 2022-07-28, 2022-07-30, 2022-08-03, 2022-08-06, 2022-08-13, 2022-08-14 datomis iš D. I. telefono per Viber pokalbių programėlę H. I. buvo siunčiama daug įvairių nuotraukų, užfiksuotų kelionės metu. Nuotraukose matomas jų sūnus A. I. įvairių objektų fone. H. I. gavo sūnaus atostogų akimirkų nuotraukų, vaizdo įrašų, į kuriuos atrašė "Šaunuolis", "Ačiū", jis į visas žinutes su nuotraukomis trumpai atrašydavo: "Gavau", "Nu geras, visokiu įdomybių ten", "Dėkui, kad nepamiršote atsiusti, pamatyti, kaip sekasi", „Nuostabu“. Šie įrodymai taip pat neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas apie sūnaus kelionę su motina į Vokietiją puikiai žinojo ir tam neprieštaravo. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, jog buvo ribojami pokalbiai su vaiku, kad buvo slepiamas jų gyvenamosios vietos, kur D. I. su sūnumi gyveno, adresas.

17. Skunde nesutinkama su teismo nutarties argumentu, jog nėra duomenų apie tai, kad vaikas užregistruotas lankyti Vokietijoje, kadangi teismui buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) miesto tarybos Viešosios tvarkos tarnybos raštas, patvirtinantis, nepilnamečio A. I. nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. ir deklaruotą gyvenamąją vietą Vokietijoje. Vertinant skundžiamos nutarties turinį, matyti, kad teismas, nurodydamas, jog „Duomenų apie tai, jog vaikas užregistruotas lankyti Vokietijoje, nėra“, norėjo nurodyti aplinkybę apie jo mokyklos lankymą Vokietijoje, tačiau tiesiog dėl rašymo apsirikimo praleido žodį „mokyklą“. Pareiškėjas yra nurodęs, kad turi duomenų apie tai, kad A. I. jau buvo užregistruotas lankyti mokyklą Vokietijoje, tačiau, kaip teisingai konstatavo teismas, tai patvirtinančių dokumentų į bylą nebuvo pateikta. Aukštesnysis teismas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas neaptarė teismui pateikto Vokietijos (duomenys neskelbtini) miesto tarybos Viešosios tvarkos tarnybos raštas, kuriame nurodoma, kad nepilnamečio nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. A. I. gyvenamoji vieta deklaruota Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau tai nedaro jos neteisėta ir naikintina, kadangi vien ši aplinkybė neįrodo, kad D. I. tyčia, be vaiko tėvo sutikimo, išvežė vaiką į Vokietiją gyventi ir nebūtų jo parvežusi į Lietuvą. Teisme D. I. paaiškino, kad buvo kilusi mintis gyventi Vokietijoje, todėl paklausė vaiko tėčio nuomonės, tačiau jis nesutiko, taip ir baigėsi. Ji neneigė, kad buvo pasidomėta situacija mieste ir dėl mokyklų, tačiau, kaip minėta, duomenų apie vaiko įrašymą į mokyklą, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu D. I. paaiškino, kad ji gavo darbą Vokietijoje ir ten kurį laiką gyveno, tai žinojo ir buvęs sutuoktinis H. I., nes jie tarėsi dėl vaiko priežiūros, jai būnant kitoje šalyje, taigi, ji Vokietijoje turėjo gyvenamąją vietą, todėl turėjo galimybę joje deklaruoti ir savo nepilnametį sūnų, tačiau tai savaime neįrodo, kad ji po apskritai neplanavo sūnaus parvežti į Lietuvą.

18. Skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai apie teismo sprendime liudytojos J. G. paaiškinimų iškraipymą, t. y., jog teismo teigimu, ji nurodė, kad išvada buvo parašyta remiantis tik vaiko paaiškinimais, nors liudytoja nurodė, kad kalbėjo ir su D. I., kuri patvirtino, kad išvežė vaiką be tėvo žinios. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokios išvados skunde padarytos akcentuojant atskiras detales ir tokiu būdu selektyviai vertinant teismo nutarties turinį. Motyvuodamas savo sprendimą, teisėjas nurodė, kad išskirtinai nevertino 2022 m. rugsėjo 1 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausiosios specialistės J. G. pateiktos išvados, nes ji buvo parašyta remiantis tik vaiko paaiškinimais, nebuvo ištirta daugiau duomenų. Su tokia teismo išvada aukštesnysis teismas visiškai sutinka, nes joje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu buvo pritarta dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodytos aplinkybės: kad D. I. vaiką į Vokietiją išvežusi be tėvo žinios, kad A. I. prašė tėčio jį pasiimti, nes norėjo gyventi su juo Lietuvoje, – administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumos kontekste nepasitvirtino. Kaip minėta, tyrimo metu nustatyta, kad D. I. informavo pareiškėją H. I. apie ketinimą vykti su sūnumi A. I. į kelionę po Vokietiją, pareiškėjas H. I. gaudavo iš D. I. ir A. I. pranešimus ir nuotraukas iš kelionės, H. I. nuolat ir sistemingai garso ir vaizdo ryšiu nuo 2022 m. liepos 24 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. bendravo su sūnumi A. I. mobiliu telefonu.

19. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad nesant byloje patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog D. I. piktnaudžiavo motinos valdžia ribodama A. I. judėjimo laisvę, bendravimo su pareiškėju H. I. laisvę, neauklėjo sūnaus A. I., neteisėtai, be tėvo sutikimo išvežė sūnų gyventi į kitą šalį, negalima konstatuoti, kad buvo padarytas ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, todėl administracinio nusižengimo teisena D. I. atžvilgiu buvo nutraukta pagrįstai.

20. Remiantis aptartu, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl H. I. atstovo advokatė A. P. apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 10 d. nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir H. I. atstovės, advokatė A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.