- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-313-781/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00858-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė (pirm.), Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- D. K., O. S., A. P.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Klaipėdos teritorinė muitinė
- Ieškovas
- BUAB Europanoil
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Jūratės Varanauskaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Europanoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Europanoil“ ieškinį atsakovams D. K., O. S., A. P. dėl 30 739 798 Eur žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Klaipėdos teritorinė muitinė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Europanoil“ (toliau ir – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. P., D. K. ir O. S. 30 739 798 Eur žalos.
2. Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Nuo bendrovės įregistravimo jos vieninteliu akcininku buvo Latvijos Respublikos pilietis A. P., kuris nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ėjo ir prokuristo pareigas bendrovėje, vėliau buvo paskirtas ir bendrovės vadovu (vadovavimo laikotarpis pagal Juridinių asmenų registre išviešintus duomenis yra nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2017 m. sausio 4 d). Nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. spalio 17 d. bendrovei vadovavo atsakovė D. K., nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 7 d. – atsakovė O. S..
3. Ieškovės bankroto administratorei A. M. (toliau ir – bankroto administratorė) susipažinus su bendrovės dokumentais nustatyta, kad finansinės atskaitomybės dokumentai įstatymo nustatyta tvarka Juridinių asmenų registrui buvo pateikti tik už pirmuosius bendrovės finansinius metus, t.y. už 2011 metus. Jau tuo metu bendrovė buvo nemoki. Bendrovės bankroto byloje yra patvirtinta 30 739 798 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pagal pateikiamus kreditorių reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus matyti, kad įsipareigojimų suma susidarė nuo 2011 m. 2014 m. gruodžio 10 d. bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų. Šiai datai ieškovė veiklos nevykdė, tačiau į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą veiklos nevykdančiai bendrovei kreiptasi nebuvo. Atsakovai A. P., D. K. ir O. S. savo vadovavimo laikotarpiu nesiėmė priemonių nemokumui mažinti ar bankroto bylai iškelti, tokiu savo neveikimu ir aplaidžiu jiems pavestų pareigų vykdymu neginčytinai padarydami žalą bendrovei ir jos kreditoriams.
Atsiliepimas
4. Atsakovė D. K. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko bei nurodė, kad įrodymų, kad ji, veikdama kartu su kitais atsakovais, padarė ieškovei ieškinyje nurodytą 30 739 798 Eur žalą, byloje nėra. Atsakovė D. K. bendrovės vadove buvo nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. spalio 17 d. Bankroto byla ieškovei iškelta 2016 m. gruodžio 15 d. Byloje yra trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI) pateikta informacija apie ieškovės skolą, iš kurios matyti, kad skolos nuo 2013 m. spalio 17 d. VMI turėjo tendenciją didėti. Atsakovės D. K. vadovavimo metu Klaipėdos teritorinė muitinė atliko bendrovės kompleksinį ūkinės veiklos, susijusios su muitų teisės aktų taikymu, patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio ir surašė 2013 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaitą, kurioje nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 9 642 176,49 Eur. Ginčai dėl šio sprendimo buvo sprendžiami tiek muitinės departamente, tiek mokestinių ginčų komisijoje, tiek teisme. Atsakovės D. K. vadovavimo metu įmonės akcininkas ketino tęsti veiklą ir planų inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nebuvo. Pažymėjo, kad bendrovės akcininkas, atsakovas A. P. nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo ieškovės prokuristas. Tai papildomai patvirtina, kad ieškovės veiklą kontroliavo ir sprendimus dėl bendrovės valdymo priiminėdavo atsakovas A. P..
Šalies argumentai
5. Atsakovė O. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jai einant bendrovės vadovės pareigas (2013 m. spalio 17 d. – 2015 m. sausio 7 d.) VMI vykdė mokestinį patikrinimą, o su Klaipėdos teritorine muitine vyko mokestiniai ginčai teisme, kadangi UAB „Europanoil“ nesutiko su priskaičiuotais mokesčiais, todėl pagrindo kelti bankroto bylą nebuvo, nes tuo metu bendrovė neturėjo patvirtintų finansinių reikalavimų.
6. Atsakovas A. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos teritorinė muitinė pažymėjo, kad 2017 m. spalio 5 d. ieškovės mokestinės nepriemokos išieškojimo teises perleido Valstybės įmonei Turto bankui. Ieškinį dėl žalos atlyginimo prašė nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VMI atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovės naudai iš atsakovo A. P. priteisė 21 372 347,66 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje ieškinį atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškove, kad bendrovė jau 2011 metų gruodžio 31d. buvo nemoki, kadangi įsipareigojimų egzistavimo faktas, nesant įrodymų apie jų pradelsimą, nesudaro pagrindo įmonės nemokumui konstatuoti.
11. Bylą išnagrinėjęs teismas pažymėjo, kad žala kreditoriams laikoma ne bankroto byloje patvirtinta finansinių reikalavimų suma, kaip teigia ieškovė, bet suma, kuria padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams nuo tada, kada turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovės D. K. veiksmus neteisėtais, kadangi jos vadovavimo laikotarpiu bendrovės finansiniai įsipareigojimai nebuvo padidėję, todėl ieškinys šios atsakovės atžvilgiu buvo pripažintas neįrodytu.
12. Pasisakydamas dėl atsakovės O. S. civilinės atsakomybės, teismas nurodė, kad jos vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 7 d. skola VMI padidėjo 249,01 Eur; valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) biudžetui 2014 m. vasario mėn. sumokėjus 1 317,55 Eur skolą, faktinė skola šios atsakovės vadovavimo laikotarpiu sumažėjo nuo 605,59 Eur iki 547,89 Eur. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovės skola VMI ir VSDFV biudžetui nebuvo tokia didelė, kad galima būtų konstatuoti įmonės negalėjimą padengti šį įsiskolinimą. Teismas taip pat nustatė, kad 2017 m. vasario 2 d. pasibaigus teisminiams ginčams dėl Klaipėdos teritorinės muitinės apskaičiuotos nepriemokos sumos, buvo pripažinta, kad ieškovė privalo sumokėti 9 340 283,91 Eur į valstybės biudžetą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė O. S. 2015 m. sausio 7 d. buvo atleista iš pareigų, pripažino, kad esama situacija nesudaro pagrindo sutikti su ieškove, jog įmonės vadovė buvo akivaizdžiai nerūpestinga ir neapdairi dėl savalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei kėlimo.
13. Teismas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio mėn. ieškovė faktiškai nebevykdė veiklos. Todėl 2015 m. sausio mėnesį įmonės valdymo organas – bendrovės akcininkas ir nuo 2015 m. sausio 7 d. vadovas, atsakovas A. P. – suprasdamas faktą, jog įmonė nevykdo veiklos, todėl net ir nesibaigus mokestiniam ginčui, turėjo žinoti bendrovės faktinę padėtį ir nedelsiant vykdyti pareigą – pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. Atsakovas A. P. šios pareigos nevykdė, todėl jam kyla atsakomybė už žalos padidėjimą, kuri atsiranda dėl šio atsakovo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
14. Teismas nustatė, kad ieškovės skola VMI 2015 m. sausio 7 d. buvo 26 627,62 Eur. Nutarties dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2016 m. gruodžio 27 d.) ši skola padidėjo iki 20 096 453,43 Eur (skirtumas 20 069 825,81 Eur). Klaipėdos teritorinei muitinei skola nuo 9 340 283,91 Eur išaugo iki 10 642 805,76 Eur, t. y. padidėjo 1 302 521,85 Eur, viso skola sudarė 21 372 347,66 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas tik atsakovo A. P. atžvilgiu ir tik dalyje dėl 21 372 347,66 Eur žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys atsakovių D. K. ir O. S. atžvilgiu, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį atsakovių D. K. ir O. S. atžvilgiu tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismas, kvestionuodamas ieškovės balansą, taip pat civilinėje byloje dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nesutiko su ieškove, kad bendrovė tapo nemokia jau 2011 m. Be to, bendrovės nemokumo būseną, buvusią jau 2011 metais, įrodo ir 2016 m. spalio 4 d. VMI pranešimas, aiškiai detalizuojantis nepriemokų šiai kreditorei susidarymo laikotarpius, pagal kuriuos jau 2011 metais ieškovė turėjo itin dideles mokestines nepriemokas valstybės biudžetui. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog nuo 2014 metų vasario mėnesio BUAB „Europanoil“ visai nebemokėjo VSD įmokų, o 2014 m. gruodžio 10 d. bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų, kas įrodo, kad BUAB „Europanoil“ veiklos šiuo laikotarpiu nebevykdė.
15.2. 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovei D. K., o vėliau vadovavimą nemokiai įmonei perėmusiai atsakovei O. S., kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Europanoil“, o tokios pareigos neįvykdymas sąlygoja pagrindus civilinei atsakomybei kilti bei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad šių atsakovių vadovavimo laikotarpiais bendrovei faktiškai vadovavo atsakovas A. P., kuris, būdamas prokuristu, geriausiai žinojo bendrovės padėtį.
15.3. Ieškovė pateikė prašymą taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, kadangi nagrinėjamoje byloje dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo, finansinės atskaitomybės nesudarymo, dokumentų neperdavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš jų, todėl įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. Būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, kad tai nėra solidarioji skolininkų pareiga.
Atsiliepimas
16. Atsakovė D. K. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad:
16.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimų atsakovei D. K. pagrįstumo klausimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
16.2. Visiškai nepagrįstas yra ieškovės teiginys, kad UAB „Europanoil“ jau 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų teisinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, jog iki 2014 m. vasario mėn., t. y. atsakovės D. K. darbo įmonėje metu, UAB „Europanoil” mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, o 547,89 Eur skola VSDFV biudžetui susidarė už 2016 m. trečią ketvirtį.
16.3. Nors ieškovė teigia, kad visiems atsakovams turi būti taikoma bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija, tačiau pagal įstatymą solidarioji skolininkų pareiga nėra pareziumuojama, o atsakovai bendrų veiksmų nėra atlikę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tik vienas iš atsakovų – A. P. – buvo pripažintas pažeidęs pareigą laiku inicijuoti bankroto bylą jo vadovaujamai bendrovei, ir iš jo priteistas 21 372 347,66 Eur žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
19. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nustatė, kad BUAB „Europanoil“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. birželio 15 d.; pagrindinė vykdyta veikla – kietojo, skystojo ir dujinio kuro bei priedų didmeninė prekyba. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. spalio 17 d. bendrovei vadovavo atsakovė D. K., nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 7 d. – atsakovė O. S., nuo 2015 m. sausio 7 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo – atsakovas A. P., kuris nuo 2011 m. birželio 15 d. buvo vienintelis juridinio asmens akcininkas, o nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. sausio 4 d. jis ėjo ir prokuristo pareigas bendrovėje. Vilniaus apygardos teismo nutartimi 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „Europanoil“ iškelta bankroto byla.
Dėl bendrovės vadovo atsakomybės už bendrovei padarytą žalą
20. Vienas iš ieškovės reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktinių pagrindų – imperatyvios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidimas. Minėta, kad ieškovė žalos bendrovei atsiradimo faktą grindžia atsakovų D. K., O. S. ir A. P. nepagrįstu delsimu pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Europanoil“ iškėlimo. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, įrodinėja, kad nagrinėjamu atveju neteisingai nustatytas BUAB „Europanoil“ nemokumo momentas, kas nulėmė atsakovių D. K. ir O. S. civilinės atsakomybės eliminavimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad UAB „Europanoil“ jau 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo teiginiu ir nenustatęs pagrindo atsakovėms D. K. ir O. S. taikyti civilinę atsakomybę, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima taikyti bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).
22. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi (įstatymas, galiojęs ginčo pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimo metu), įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pagal kasacinės instancijos teismo nuoseklią praktiką tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jo neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
23. Taigi, sprendžiant bylas dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kai vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra būtina nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio momento nustatymas yra tiesiogiai susijęs su atlygintinos žalos dydžio nustatymu, nes tokiu atveju žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
24. Vadinasi, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio juridinio asmens nemokumo būsenos pradžios momento, negalima besąlygiškai nustatyti, ar UAB „Europanoil“ valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat ar šios pareigos nevykdymas nulėmė žalos bendrovei atsiradimą, jei taip – tai kokio dydžio. Pirmosios instancijos teismas nesutikimą su ieškove dėl UAB „Europanoil“ nemokumo momento nuo 2011 m. gruodžio 31 d. argumentavo tuo, kad įmonės įsipareigojimų faktas, užfiksuotas vieninteliame 2011 m. balanse, nesant įrodymų apie skolų pradelsimą, nesudaro pagrindo bendrovės nemokumui konstatuoti. Dėstydamas savo poziciją, pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio mėnesio UAB „Europanoil“ nustojo vykdyti veiklą. Detalesnio pagrindimo, kodėl būtent nuo šio momento turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo, teismas nepateikė.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienintelis motyvas dėl bendrovės veiklos nevykdymo nuo 2014 m. negali suponuoti išvados bendrovei esant nemokiai, kadangi veiklos vykdymas pats savaime neįrodo juridinio asmens mokumo. Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Taigi, išvadai, ar bendrovė atitinka nemokios įmonės kriterijų, nepakanka nustatyti jos veiklos vykdymo/nevykdymo fakto, o privalu atsižvelgti į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos reikalavimą bei visumą kasacinio teismo praktikoje aptartų ir anksčiau nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas byloje tokio tyrimo neatliko.
26. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nutaręs nesivadovauti byloje esančiu UAB „Europanoil“ 2011 m. balansu, neatsižvelgė į tai, jog bendrovės sudarytas balansas nėra bendrovės mokumo būklę apibūdinantis dokumentas tik tuo atveju, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą. Tačiau byloje nesant duomenų, paneigiančių balanse užfiksuotus rodiklius, negalima besąlygiškai paneigti šio dokumento įrodomosios reikšmės vertinant juridinio asmens būklę nemokumo prasme. Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016).
27. Apibendrinant anksčiau išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui tiksliai neapibrėžus UAB „Europanoil“ nemokumo momento, negalima objektyviai nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio pasikeitimo laikotarpiu nuo įmonės nemokumo būsenos nustatymo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat tiksliai įvertinti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą konkretaus atsakovo atžvilgiu.
28. Papildomai nurodytina, kad viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis. Šios teisės tinkamas įgyvendinimas leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Tai nulėmė, kad įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovo A. P. gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas ieškinio bei jo priedus atsakovui A. P. siuntė 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) nustatyta tvarka. Procesinių dokumentų šiuo būdu atsakovui A. P. įteikti nepavyko. Atsakovui A. P. ieškinys ir teismo šaukimas buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Taigi, procesiniai dokumentai atsakovui A. P. įteikti panaudojant įteikimo fikciją. Vertinant tokio procesinio dokumentų įteikimo būdo tinkamumą, teismo nuomone, būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad pranešimas apie bylą buvo paskelbtas specialiame Lietuvos teismų tinklapyje lietuvių kalba.
29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48). EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).
30. Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją). Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44).
31. Atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, į tai, kad viešojo intereso buvimas bankroto bylose įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu ir imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas privalo visomis prieinamomis priemonėmis užtikrinti procesinių dokumentų įteikimą atsakovui A. P.. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad nagrinėjant mokestinius ginčus dėl Klaipėdos teritorinės muitinės patikrinimo rezultatų atsakovas A. P. dalyvavo teismo procesuose asmeniškai, o taip pat per įgaliotus atstovus (advokatai R. K., R. Š.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-190-492/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla eI-10583-811/2015). Nurodyta aplinkybė gali būti svarbi siekiant nustatyti atsakovo A. P. kontaktinius duomenis.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, įvertinusi Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką vadovo civilinės atsakomybės už bendrovės kreditoriui padarytą žalą klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tiksliai nenustatęs UAB „Europanoil“ nemokumo momento, nesiaiškinęs bendrovės skolinių įsipareigojimų susiformavimo, jų kitimo momento, todėl atskirai nenustatinėdamas kiekvieno atsakovo atsakomybės taikymo pagrindo, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Pažymėtina, kad nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacija nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.
33. Kaip minėta byloje pateiktas tik ieškovės apeliacinis skundas ginčijant dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir reikalaujant taikyti solidariąją visų atsakovų civilinę atsakomybę. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu žalos atlyginimas priteistas iš atsakovo A. P., tačiau šios teismo sprendimo dalies apeliantė neginčija. Civiliniame procese galiojantys dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai) lemia, jog apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu sukeltų teisinių pasekmių skundo nepateikusios proceso šalies atžvilgiu.
34. Teismo vertinimu, pripažinus, kad atsakovus byloje sieja privalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis (tai siekia įrodyti ieškovė (apeliantė)), pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas dėl visų atsakovų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į susiklosčiusią specifinę situaciją, kai apeliacinės instancijos teismo buvo konstatuota, kad spręsdamas kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant nurodytoms aplinkybėms skundžiamo teismo procesinio sprendimo dalis dėl atsakovo A. P., ypač įvertinus procesinių dokumentų įteikimo aplinkybes šiam asmeniui, neatitiktų civilinio proceso tikslo, teisingumo ir protingumo principų (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis).
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių ir įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, konstatuoja, jog esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.