Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. L. pagal 2011 m. kovo 23 d. Obligacijų pasirašymo sutartį įsigijo 120 vnt. atsakovės BAB banko SNORAS (toliau – Bankas) obligacijų už 11 990,82 Lt, pagal 2011 m. birželio 29 d. Obligacijų pasirašymo sutartį – 70 vnt. Banko obligacijų už 6 999,88 Lt. Bankrutavus Bankui, obligacijos nebuvo išpirktos. Ieškovo teigimu, Bankas jį suklaidino, nes tinkamai neinformavo, kad įsigytos obligacijos nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jeigu ieškovas būtų tai žinoję, obligacijų nebūtų įsigiję.Ieškovas prašė pripažinti šias obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis dėl suklydimo pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnį ir taikyti restituciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad draudžiamumo aspektas ieškovui atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, iš esmės teisingai suprato, kad jo įsigyjamoms finansinėms priemonėms taikoma ne indėlių, bet investicijų (Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema), tačiau detaliai neįsigilino, kokiais atvejais ji yra taikoma. Ieškovas, susipažinęs su ginčijamomis sutartimis (ir jų priedais) bei neradęs nuostatų apie obligacijų nedraudžiamumą, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas pašalinti šias abejones, o minėtus sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Ieškovui, kaip vidutiniam vartotojui, be kita ko, turėjusiam investavimo patirties į obligacijas, turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, t. y. ieškovas negalėjo preziumuoti, kad obligacijos yra apdraustos visais atvejais, neatsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, kad to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė (Bankas ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga. Neįrodyta, kad atsakovė skatino savo darbuotojus dėl būtent ginčijamų sutarčių sudarymo ir (ar) aiškinimo klientams, kad Banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu. Kita vertus, net jeigu ir būtų nustatytas (įrodytas) Banko darbuotojos(-ų) žodinis paaiškinimas ieškovui apie pinigų apdraudimą, tai ieškovo pasitikėjimas banko darbuotojos(-ų) žodžiais (nepatikrinant jų teisingumo pagal pasirašomus dokumentus) vertintinas kaip didelis paties ieškovo neatsargumas (CK 1.90 str. 5 d.). Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog, sudarydamas ginčijamas sutartis, suklydo dėl jų esmės, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas A. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Toks pagrindas yra nustatytas Komercinių bankų ir finansų maklerio įmonių įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme bei IĮIDĮ, kuriuose pateiktos draudžiamojo (draudiminio) įvykio sąvokos.Skirtingai nei teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, kuri nukreipia į bylą 3K-3-206/2014, šiuo atveju ieškovas neturi ekonominio išsilavinimo ir iki obligacijų pasirašymo neturėjo jokios investavimo patirties. Anketoje pažymėjo, kad turi tokią patirtį, dėl skubėjimo, esant nekantraujančių žmonių eilėje mažoje, menkai apšviestoje patalpoje, taip pat dėl silpno regėjimo. Skirtingai nei skundžiamame sprendime nurodytoje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016, šiuo atveju apeliantas nėra verslininkas, neturi žinių apie obligacijas ir investavimą į vertybinius popierius, todėl neatitinka vidutinio vartotojo standarto.Vien dėl to, kad ieškovas teisingai suprato, kad jo įsigyjamoms finansinėms priemonėms taikoma ne indėlių, bet investicijų draudimo sistema, tačiau neįsigilino, kokiais atvejais ji taikoma, tvirtinti, kad draudžiamumas nebuvo „esminė aplinkybė“, nėra pagrindo. Banko bankroto metu įsigaliojusi nauja IĮIDĮ redakcija patvirtina, kad ankstesnioji turėjo daug trūkumų, neaiškumų ir dviprasmiškumų. Tokiomis sąlygomis investuotojui suprasti draudžiamumo esmę buvo neįmanoma.Teismas neatkreipė dėmesio, kad atsakovė nesilaikė Lietuvos banko patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 5.2, 6.2, 6.3 punktų reikalavimų.Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas neperskaitė visų pasirašomų sutarčių. Sutartis ieškovas perskaitė sutarčių pasirašymo metu, bet lydimųjų dokumentų tuo metu tiesiog fiziškai negalėjo perskaityti, juos perskaitė jau namie. Šiuose dokumentuose nieko apie obligacijų draudimą nepasakyta.Esminio suklydimo galimybę dėl obligacijų draudžiamumo patvirtino Lietuvos Aukščiausias Teismas savo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, įvertinęs sutartis kaip „neaiškias ir dviprasmiškas“. Dėl atidumo – jį turėjo užtikrinti „aiškūs ir lengvai suprantami“ Banko veiksmai.Ne tik Banko kioskų darbuotojai, bet ir sutarčių tekstų autoriai arba nesuprato, kad sutarčių dokumentų nuostatos yra neaiškios ir dviprasmiškos, arba puikiausiai tą žinojo, šiuo atveju Banko kaltė dar didesnė.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodo šiuos argumentus:Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl joms netaikytina indėlių draudimo apsauga. Ieškovo sudarytose Obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu.Teismas teisingai nustatė, kad ieškovas turėjo investavimo patirties, žinių apie akcijas ir obligacijas (tai jis pats buvo nurodęs 2011 m. kovo 23 d. neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F), o tai reiškia, kad jis netgi viršijo vidutinio vartotojo standartą. Ieškovas neįrodė, kad dėl savo asmeninių savybių galėjo nesuprasti sudaromų sandorių esmės. Ieškovas galėjo kreiptis į Banko darbuotojus ar teisininkus dėl papildomos konsultacijos.Sandorių sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Apeliantas ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Be to, iš faktinio ieškinio pagrindo galima manyti, kad apeliantas šias sutartis ginčija ir kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantas įrodinėja, kad Bankas jo tinkamai neinformavo apie riziką, susijusią su investavimu į obligacijas, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jis pats to nesuvokė. Apeliantas iš esmės teigia, kad ginčijamų sandorių nebūtų sudaręs, jeigu būtų žinojęs, kad obligacijos nėra apdraustos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Apeliantas akcentuoja, kad jo tikslas buvo saugiai laikyti savo santaupas banke. Tačiau apeliantas pasirinko sudaryti ne terminuotojo indėlio, bet obligacijų įsigijimo sandorį. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo ar tyčinio suklaidinimo. Apeliantui renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Apeliantas pripažįsta, kad ginčo sutartis pasirašė neperskaitęs ir neįsigilinęs į visų jose nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį. Toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas buvo įkalbinėjamas, skubinamas pasirašinėti Obligacijų pasirašymo sutartis ir kitus Banko pateiktus dokumentus. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl Banko netinkamų patalpų nepateisina paties apelianto neapdairumo ir skubėjimo pasirašyti visus jam pateikiamus dokumentus, nesusipažinus su jų sąlygomis. Apeliantas teigia, kad visus minėtus Banko dokumentus perskaitė grįžęs namo, tačiau jokiame iš šių dokumentų nėra nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantą, jog įsigytoms obligacijoms taikoma būtent tokia draudimo apsauga, juolab kad tai darė tyčia (CPK 178 str.). Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas Obligacijų įsigijimo sutartis užginčijo tik po bankroto bylos Bankui iškėlimo, taip pat patvirtina, kad obligacijoms taikomos draudimo apsaugos apimties apeliantas iki tol nelaikė esmine šių sandorių sudarymo sąlyga.Apeliantas neteisingai nurodo, kad tai, jog suklydimas dėl obligacijų draudžiamumo gali būti esminis, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Minėtoje byloje, įvertinus Prospekto, Galutinių sąlygų bei Aprašo turinį, konstatuota, kad Bankas neatliko pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Tačiau toliau toje pačioje nutartyje nurodoma, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, pagal savo amžių turi gyvenimiškos patirties. Anketoje prie pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties apeliantas pažymėjo, kad turi investavimo patirties (apeliaciniame skunde teigia, kad šią anketą pildė prastai matydamas, tačiau toks argumentas neįtikina, kad joje nurodyti klaidingi duomenys). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jis visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras jokių rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o apeliantas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl ginčo sandorių esmės.Dublike apeliantas iš esmės pripažino, kad jo apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis lėmė didesnės nei už terminuotuosius indėlius mokamos palūkanos. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis šiuo atveju lėmė ne obligacijų draudžiamumas.Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. Dėl IĮIDĮ nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems Banko obligacijas, apimties išsamiai yra pasisakyta jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurią cituoja ir pats apeliantas, todėl teisėjų kolegija nekartoja motyvų, kodėl tokia draudiminė apsauga nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Lietuvos banko patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių pažeidimų apeliantas nenurodė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl šiomis aplinkybėmis ieškovo apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.