Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja V. Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57902-2015-4

2018 m. vasario 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. P. ir L. M. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir nustatyta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsniu, subendrinta apėmimo būdu su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 8 d. bei nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d.

T. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir nustatyta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė; į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d.; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba mokytis arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Nuosprendžiu iš L. M. ir T. P. solidariai Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 493,07 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. M. ir T. P. nuteisti už tai, kad 2015 m. spalio 18 d., apie 22.35 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų mušdami kumščiais ir spardydami sumušė G. K. ir S. G. (S. G.), tai yra T. P. tyčia sudavus smūgį G. K. ir pastarajam nugriuvus, veikdami bendrai tyčia sudavė kumščiais ir įspyrė ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam S. G. į galvą ir kitas kūno vietas, po ko panaudodami fizinį smurtą, prieš nukentėjusiojo S. G. valią, įkėlė pastarąjį į T. P. vairuojamo automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, taip neteisėtai atimdami nukentėjusiajam S. G. laisvę, nuvežė pastarąjį į (duomenys neskelbtini) mišką, kur tęsdami savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, išmetė nukentėjusįjį S. G. iš automobilio bagažinės ir bendrai sudavė pastarajam ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, o po to jį ten pat paliko; dėl suduotų smūgių G. K. buvo nustatytas dešiniojo blauzdikaulio vidinės kulkšnies ir užpakalinio krašto lūžimas čiurnos srityje, kas pastarajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o S. G. nustatyta poodinė kraujosruva kairės akies projekcijoje, galvos ir kairės akies sužalojimai, kas jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apygardos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, patikrinęs ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, jog L. M. ir T. P. pirmosios instancijos nuosprendžiu vis dėlto yra pagrįstai pripažinti padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog T. P. gynė L. M., kuris jokio smurto prieš nukentėjusiuosius nevartojo, tačiau tokią apeliantų versiją paneigia ištirtų įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-329-976/2017). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose pripažįsta buvę įvykio vietoje, tačiau pateikia savą konflikto su nukentėjusiaisiais S. G. ir G. K. versiją: T. P. pripažįsta smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, tačiau tik gindamas L. M., o pastarasis teigė be priežasties gavęs nukentėjusiojo smūgį į veidą ir jokių aktyvių veiksmų neatlikęs. Tokie apeliantų argumentai neįtikinantys ir vertinami kaip siekis padėti L. M. išvengti atsakomybės (juolab, jog L. M. inkriminuotos veikos padarytos jo bausmės vykdymo atidėjimo metu) bei pasirinkta gynybinė pozicija, kurią paneigia ištirti įrodymai. Viso proceso metu apeliantų parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl jais besąlygiškai tikėti, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, negalima. L. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant gynėjui, apie jokį sąmonės praradimą neužsiminė, teigė gavęs į dešinį skruostą (b. l. 111-112, t. 2), teisiamajame posėdyje jau paaiškino kitaip, nurodė, kad gavo smūgį į kairįjį skruostą ir atsipeikėjo per metrą nuo šaligatvio, kai vienas nukentėjusiųjų jau gulėjo ant laiptų (b. l. 163, t. 3). T. P. ikiteisminio tyrimo pirmojoje apklausoje apie poreikį ginti L. M. nenurodė, netgi teigė nematęs, ar kas nors L. sudavė smūgį (b. l. 28-29, t. 2), papildomoje apklausoje jau teigė, kad vis dėlto matęs, kaip vienas nukentėjusiųjų, kurį jie nusivežė automobiliu, sudavė L. M. ir pastarasis sėdėjo ant šaligatvio susiėmęs galvą (b. l. 36-37, t. 2). Teisiamajame posėdyje T. P. jau teigė, kad „M. buvo iškirstas ir gulėjo prie kelio“ ir tik vėliau atsigavo (b. l. 162, t. 3). Nenuoseklus T. P. ir dėl S. G. išsivežimo automobiliu iš įvykio vietos. Pirmojoje apklausoje teigęs, jog nežino, kodėl sugalvojo nukentėjusįjį vežti, tiesiog sušukęs, kad „metam į bagažinę“, papildomoje apklausoje teigė, kad vienas pats tiesiog įkėlė vaikiną į bagažinę, nes pastarasis šaukęs „namo“, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nukentėjusysis po muštynių pats paprašė parvežti namo ir įlipo į bagažinę. Iš to, kas aptarta, akivaizdu, jog tiek L. M., tiek T. P. nėra nuoseklūs pasakodami konflikto aplinkybes, o jų nenuoseklios gynybinės versijos apie tariamą nukentėjusiųjų smurtą kiti teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, netgi priešingai, leidžia pagrįstai spręsti, kad būtent abu apeliantai smurtavo prieš nukentėjusiuosius, o galiausiai vieną jų palikę, kitą, S. G., prieš jo valią įkėlę į automobilio bagažinę, išsivežė į tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, kur jį paliko.

Nors nukentėjusysis G. K. pasakodamas apie įvykį daug ko neprisiminė, bet apie kilusį konfliktą bei jo dalyvių vaidmenis galima spręsti iš kitų įrodymų, kurie atitinka netgi ir neišsamius G. K. parodymus. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atliekant įrodymų tyrimą apygardos teisme buvo apklaustas muštynes stebėjęs atsitiktinis praeivis L. S., kuris nuosekliai parodė, kad nors ir per atstumą, tačiau aiškiai matė, jog muštynėse dalyvavo keturi asmenys. Liudytojas apylinkės teismo posėdyje teigė, jog du asmenys mušė kitus du, iš esmės nesipriešinusius asmenis, po ko vieną palikę, kitą dviese nusitempė į gatvę, vėliau įmetė į automobilio bagažinę ir išvažiavo. Apygardos teisme įrodymų tyrimo metu liudytojas L. S. iš esmės patvirtino, jog anksčiau duodamas parodymus, tiksliau prisiminė aplinkybes bei dar kartą pažymėjo, jog muštynėse dalyvavo keturiese, vienas buvo paliktas gulėti, kitą dviese nutempė į gatvę, o vėliau ir į automobilio bagažinę, kas iš esmės paneigia apeliantų versiją apie tai, kad smurtavo tik T. P., o L. M. neva kuriam laikui nukentėjusiųjų buvo „iškirstas“. Liudytojo L. S. parodymus atitinka ir teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo T. J., kuris kartu su L. S. atsitiktinai ėjo netoliese įvykio vietos, parodymai. Liudytojas T. J. apklausiamas apylinkės teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose buvo pažymėjęs, jog iš to, ką matė, suprato, kad du vyrai spardė gulintį ant žemės vyrą, o vėliau tie patys du, palikę gulintįjį, kitą vyrą nustūmė į automobilio bagažinę. L. S. bei T. J. parodymai dėl muštynių dalyvių iš esmės sutampa ir su pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant L. M. gynėjui, apklaustų nepilnamečių liudytojų G. L. ir G. P. parodymais, kurie buvo pagarsinti apylinkės teismo posėdyje. Liudytoja G. L. parodė, kad vienas vyras buvo paliktas gulėti prie kazino, kitą dviese, mušdami, nutempė prie kelio, vėliau prie automobilio, įkišo į bagažinę ir išvažiavo. G. P. taip pat nurodė mačiusi, kaip du vyrai vieną žmogų tempė į kelią, paskui atgal ant šaligatvio, spardė, įkišo į bagažinę, dar vienas vyras gulėjo ant šaligatvio. Abi liudytojos užsiminė girdėjusios, kaip moteris sušukusi „L., baik“. Šių visų atsitiktinių apeliantų nepažinojusių liudytojų sutampančius parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo, atitinka ir liudytoja apklaustos kazino darbuotojos bei apeliantus pažįstančios L. Š. parodymai. L. Š. apylinkės teisme pažymėjo, kad išėjusi į lauką matė besistumdančius ar besimušančius keturis asmenis, o taip pat liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose ji teigė, kad matė, kaip vienas vaikinų gulėjo ant šaligatvio, o du jos pažįstami, L. M. ir T. P., stumdosi dar su vienu vaikinu, o ji, nesuprasdama, kas prie ko kabinėjasi, sušuko „L., baik“ (b. l. 148-149, t. 1). Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ir iškart po konflikto į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M., kuris taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus apie tai, kad patruliuojant sustojus įvykio vietoje, ten buvę žmonės papasakojo, kad ką tik dviejų vyrų buvo sumušti kiti du vyrai, vieną kurių įmetė į bagažinę ir išsivežė, buvo nurodytas automobilio numeris, likęs nukentėjusysis, kuriam matėsi, jog yra sužalota koja, sakė, jog draugą nežinia kas ir kodėl įmetė į bagažinę ir išsivežė. Taigi aptartų liudytojų parodymų visuma paneigia apeliantų deklaruojamą gynybinę versiją ir patvirtina ne vieno, o abiejų nuteistųjų aktyvų dalyvavimą konflikte. Be to, kaip matyti iš specialistų išvadų, ant sportbačių, paimtų iš L. M. asmens apžiūros metu, buvo rasta S. G. kraujo pėdsakų. Nors L. M. apeliaciniame skunde teisinasi, kad neneigia buvęs įvykio vietoje, kontaktavęs su nukentėjusiaisiais, bet nesmurtavęs, tokius jo argumentus paneigia jau minėti liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai. Specialistai S. G. kraujo pėdsakų rado ne tik ant T. P. sportbačių, bet ir ant abiejų L. M. sportbačių, ant kurių kairiojo bato pado aptikta 0,5 cm × 1 cm dėmė, ant dešiniojo bato išorinės dešinės pusės pado šono aptikta 3×6 cm dėmė (b. l. 170-171; 185-186, t. 1). Nukentėjusiojo kraujo pėdsakų ant L. M. batų kiekis, lokalizacija ir netgi dydis leidžia spręsti, jog jie ant apelianto avalynės atsirado ne atsitiktinai, o tik aktyviai kontaktuojant su nukentėjusiuoju, juolab, jog įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad pačioje įvykio vietoje ant šaligatvio, kur vyko muštynės, kraujo pėdsakų nerasta (b. l. 14-32, t. 1). Taigi specialistų išvados dėl kraujo pėdsakų ant apeliantų batų atitinka liudytojų parodymus apie tai, kad nukentėjusieji buvo spardomi. Be to, apie L. M. aktyvų dalyvavimą muštynėse galima spręsti ir iš teisme apklausto pareigūno A. M. parodymų, kuriuose jis paminėjo, kad įvykio vakarą pagal liudininkų pasakojimus suradus ir sustabdžius iš konflikto vietos nuvažiavusį automobilį, kurį kaip paaiškėjo vairavo T. P., L. M. rankos buvo kruvinos. Teisiamajame posėdyje T. P. ir L. M. teigė, jog kruvinas S. G. neva atsiprašinėdamas buvo priėjęs prie L. M. ir todėl galėjo įvykti jų kontaktas, tačiau po poros dienų nuo konflikto surašytame asmens apžiūros protokole užfiksuota ir tai, kad ant L. M. dešinės rankos krumplių matyti seni sužalojimai, patinęs vidurinis pirštas. Nors L. M. užsiminė, kad susižalojo dieną prieš konfliktą, be to, į pirštą buvo įgėlusi bitė, tačiau tokie apelianto pasiteisinimai neįtikinantys, juolab vertinant juos kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste. L. M. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį ir į visų konflikto dalyvių girtumą, teigia, jog būdamas stipriais apsvaigęs nuo alkoholio, jis negalėjo atlikti jokių smurtinių veiksmų, tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti. Bylos duomenų visuma neduoda jokio svaraus pagrindo manyti, jog nuteistąjį neblaivumas galėjo taip stipriai paveikti, priešingai, įrodymų visuma leidžia spręsti, jog jis, kaip ir T. P., buvo aktyvus muštynių dalyvis.

Nuketėjusiųjų patirtus sužalojimus patvirtina specialistų išvados, kuriose S. G. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos kairės akies projekcijoje, galvos sumušimo (b. l. 71, t. 1), o G. K. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės kojos lūžio (b. l. 87, t. 1). Apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys, jog specialistų išvados nepatvirtina kaltinimų dėl kelių smūgių sudavimo nukentėjusiesiems, tačiau šie argumentai neduoda pagrindo manyti, jog apeliantams netiksliai inkriminuoti atlikti smurtiniai veiksmai. Apygardos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė ekspertą R. P., surašiusį išvadą dėl S. G. sužalojimo. Ekspertas paaiškino, jog išvadą surašė vadovaudamasis medicininiais dokumentais taip pat paaiškino medicininių dokumentų, turinčių įtakos galutinei išvadai, galimas surašymo aplinkybes, atkreipė dėmesį, jog medikai kartais užrašo tai, kas labiausiai matoma, dėl ko skundžiasi pacientas, todėl dėl S. G. sužalojimų nepaneigė, jog jų galėjo būti ir daugiau, o nustatyta kraujosruva galėjo būti padaryta nebūtinai vienu smūgiu. Ekspertas apygardos teisme taip pat detalizavo patį sužalojimo būdą, jog sužalota kietu buku daiktu, taip pat pakomentavo kito specialisto išvadoje konstatuotą G. K. kojos sužalojimą, kuris įvertintas kaip netiesioginė trauma, kai žmogus stovi ir kažkas suteikia jam pagreitį arba bandoma bėgti ir neteisingai pastatoma koja. Aplinkybę, jog S. G. galėjo patirti daugiau sužalojimų, nei fiksuota medicininiuose dokumentuose, kurią kaip galimą pripažino ir ekspertas R. P., patvirtina ir tai, kad S. G. kraujo rasta tiek ant nuteistųjų batų, tiek automobilio, kuriame buvo vežtas nukentėjusysis, salone. Pats T. P. proceso metu pripažindamas smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, neneigė sudavęs pastariesiems keletą smūgių, gal netgi ir koja, o abu apeliantai teigė, jog S. G. buvo kruvinas. Apie tai, jog smurtavę vyrai nukentėjusiesiems sudavė ne kartą, nurodė ir apklausti liudytojai. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, kolegija neturi pagrindo manyti, jog kaltinime nurodytas apeliantų smurtinių veiksmų kiekis neatitinka realybės. Nors apeliaciniuose skunduose laikantis gynybinės pozicijos teigiama, jog nuteistieji buvo patys sužaloti nukentėjusiųjų ir atkreipiamas dėmesys, jog asmens apžiūros protokole užsimenama apie T. P. antakio praskėlimą, tačiau akivaizdu, jog toks sužalojimas nepaneigia tyrimo metu nustatytų konflikto faktinių aplinkybių, be to, L. M., kuris pagal apeliantų versiją patyrė stiprų smūgį, netgi galbūt buvo praradęs sąmonę, jokie sužalojimai visgi nebuvo objektyviai nustatyti, L. M. asmens apžiūros protokole pažymėta, jog ant pastarojo veido išorinių sužalojimų nesimato (b. l. 154-157, t. 1), kas tik sumenkina apeliantų gynybinių argumentų patikimumą.

Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog prieš nukentėjusiuosius smurtavo ne tik T. P., kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, tačiau ir L. M.. T. P. apeliaciniame skunde užsimena, jog nebuvo siekiama pažeisti viešosios tvarkos, o S. G. neteisėto laisvės atėmimo požymiai nenustatyti. Tačiau šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Įrodymų visuma patvirtina, jog konfliktas su nukentėjusiaisiais įvyko be jokios rimtos priežasties, tiesiog dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, muštynes matė atsitiktiniai praeiviai, natūralu, jog pamatytas vaizdas juos sutrikdė, išgąsdino. Nors nuteistieji apylinkės teisme laikėsi pozicijos, kad S. G. pats paprašė jų parvežti namo ir jie sutikę, tik nenorėdami, kad būtų krauju išteptos sėdynės vežė nukentėjusįjį bagažinėje, tačiau ši gynybinė versija ne tik, kad nelogiška, tačiau ir paneigta ištirtų įrodymų visuma. Neįtikėtina, jog T. P. ir L. M. sumuštas S. G. būtų prašęs jų parvežti namo ir dar automobilio bagažinėje, o apeliantai sutikę, tačiau neaišku, kodėl tada būdami neva tokie geranoriški, jie vis dėlto nesuteikę jokios pagalbos paliko nugriuvusį ant šaligatvio kitą nukentėjusįjį akivaizdžiai matoma sužalota koja (liudytojai teigė matę, jog G. K. koja sužalota). Muštynes stebėjusiems praeiviams, kurie byloje buvo apklausti liudytojais, nekilo abejonių, jog nukentėjusysis į automobilio bagažinę buvo įkeltas prievarta, būtent apie prievartinį S. G. išvežimą iš konflikto vietos buvo papasakota ir į įvykio vietą netrukus atvykusiems pareigūnams, ką apklaustas patvirtino A. M.. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, T. P. ir L. M. pagrįstai buvo inkriminuotas tiek viešosios tvarkos pažeidimas, tiek neteisėtas S. G. laisvės atėmimas ir dėl šių nusikalstamų veikų, vertinant ištirtų įrodymų visumą, jie yra nuteisti pagrįstai, naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai iš T. P. priteistina 110,01 Eur valstybės garantuojamos teisinė pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Tokios išlaidos nepriteistinos. Teismų praktikoje jau ne kartą išsamiai išaiškinta (taip pat ir Klaipėdos apygardos teismo, nagrinėjusio bylas apeliacine tvarka), jog dėl teisinio reguliavimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliaciniame procese, nepriteisiamos.

Prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje atkreipė dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje bendrinant už naujas nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, neteisingai nurodyta, jog jos bendrinamos vadovaujantis BK 64 straipsniu apėmimo būdu. L. M. naujus nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, t. y. neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 64 straipsniu, tačiau nekonkretizavo, kuria straipsnio dalimi ir nurodė taikantis bausmių apėmimą, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę. Iš tikrųjų BK 64 straipsnis nenumato bausmių bendrinimo apėmimo būdu, todėl padaryta klaida vertinama kaip neteisingas baudžiamojo įstatymo taikymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nors ir klaidingai nurodė minėtas bausmes bendrinantis apėmimo būdu, tačiau faktiškai jas subendrino dalinio sudėjimo būdu, t. y. būtent tokia tvarka, kuri numatyta BK 64 straipsnio 3 dalyje. Taigi neteisingas bausmių bendrinimo būdo nurodymas įtakos galutinei bausmei nepadarė. Kadangi apylinkės teismo padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida turi būti ištaisyta ir tai neturės įtakos galutinei L. M. skirtai bausmei, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas) tiesiog patikslinant, jog bausmės bendrinamos ne apėmimo, o dalinio sudėjimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį dėl BK 64 straipsnio nuostatų taikymo L. M..

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 146 straipsnio 2 punktą skirtą subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų T. P. ir L. M. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinė pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.