Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos AB mokslinis gamybinis susivienijimas „S.“ atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3262-272/2013, kurioje Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu buvo nutraukta pareiškėjų A. G. ir P. B. santuoka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 2-3262-272/2013 buvo nutraukta pareiškėjų A. G. ir P. B. santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Pareiškėja AB mokslinis gamybinis susivienijimas „S.“ pateikė byloje prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-3262-272/2013. Patikslintu prašymu pareiškėja prašė: atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3262-272/2013 dėl A. G. ir P. B. santuokos nutraukimo; atnaujinus procesą prašė panaikinti 2013-11-20 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3262-272/2013 ir atmesti A. G. ir P. B. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi Nr. e2S-731-603/2017 Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikino ir pareiškimo nagrinėjimo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Pareiškėja tiek patikslintame prašyme, tiek teismo posėdžio metu teismui nurodė, kad Rusijos Federacijos 2014-11-27 Sankt - Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo sprendimu ir 2015-04-16 Sankt - Peterburgo miesto teismo apeliacine nutartimi AB mokslinio gamybinio susivienijimo „S.“ naudai iš P. B. buvo priteista 15271319,95 RUB. AB mokslinio gamybinio susivienijimo S. (toliau _S.) kreditorinis reikalavimas P. B. kilo iš 2011-10-31 Paskolos sutarties Nr. 41, kuria P. B. įsipareigojo iki 2012-12-31 grąžinti paskolą. 2016-06-28 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas pripažino minėtus Rusijos Federacijos teismų sprendimą ir nutartį vykdytinais Lietuvos Respublikoje. A. B. Palavinskienė pradėjo vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0171/16/02766 dėl 265373,81 Eur išieškojimo iš P. B.. Informaciją apie tai, kad P. B. nutraukė santuoką S. gavo 2016-08-03. Nurodė, kad nutraukiant santuoka 2013-11-20, S. buvo P. B. kreditorius ir P. B. turėjo pareigą informuoti S. apie vykstantį santuokos nutraukimo procesą. P. B., neinformavęs S. apie santuokos nutraukimo procesą, pažeidė jos kaip kreditorės teisę dalyvauti šiame procese. Nurodė, kad 2011-10-31 tarp P. B. ir S. sudaryta Paskolos sutartis Nr. 41 buvo sudaryta santuokos metu su P. B., tačiau vien tai, kad A. G. nėra šios sutarties šalis, nereiškia, kad prievolė S. nėra abiejų sutuoktinių bendra prievolė. Prievolės kylančios iš Paskolos sutarties, S. nuomone, turėtų būti pripažintos solidariomis P. B. ir A. G. prievolėmis. Taip pat nurodė, kad šalys susitarė, kad P. B. kiekvienam jų vaikui skirs po 5000 Lt išlaikymo mėnesinėmis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, šalių sutartos išlaikymo sumos yra neadekvačiai didelės, nes vidutinė mėnesinio išlaikymo suma sprendimo priėmimo metu siekė 150 Eur/mėn. Šalių sutartas išlaikymas viršija būtinuosius vaikų poreikius bei pažeidžia S. kaip kreditorės interesus. Šios aplinkybės aiškiai demonstruoja, kad P. B. ir A. G. santuokos nutraukimo procese bandant nuslėpti kreditorių S., įmonė negalėjo įtakoti prievolių pasidalijimo ir išlaikymo dydžio vaikams nustatymo, kas, atsižvelgiant į sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas/jų nebuvimą, pažeidė S. teises ir interesus. Esant ginčui, ar prievolės S. pagal 2011-10-31 Paskolos sutartį Nr. 41 yra asmeninės P. B. prievolės ar solidarios P. B. ir A. G. prievolės, sprendimas dėl P. B. ir A. G. santuokos nutraukimo turėtų būti panaikintas, o prašymas dėl santuokos nutraukimo atmestas. Faktą, kad P. B. ir A. G. santuoka yra nutraukta sužinojo tik 2016-08-03 P. B. atstovams pateikus dalį Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo c.b. Nr. 2-3262-272/2013, todėl CPK 368 str. 1 d. numatytas 3 mėnesių terminas nėra praleistas. Suinteresuoti asmenys P. B. ir A. G. 2016-12-05 atsiliepimuose į pareiškėjos patikslintą prašymą prašė teismo atmesti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja neturi teisės teikti tokio prašymo, nes 2016 m. rugsėjo 13 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įrodymų išreikalavimo iki ieškinio pareiškimo prieš numatomus atsakovus - P. B., A. G. ir UAB „M.“. 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5932-232/2016, kuria nutarė pareiškėjos reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre uždraudžiant perleisti turtą: (i) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); (ii) 270/1164 žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); (iii) garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); (iv) garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau visi turto vienetai vadinami Turtu). Taip pat nutartimi buvo nutarta areštuoti 31,100 vnt. UAB „N.“ akcijų, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. 2016 m. spalio 6 d. pareiškėja per nustatytą terminą pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį atsakovams P. B. ir A. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais civilinėje byloje Nr. e2-5932-232/2016. Ieškinys yra pateiktas ginčijant Turto ir Akcijų perleidimo sandorius Actio Pauliana instituto pagrindu. Pareiškėja S. minėtoje byloje teigia, jog buvo pažeisti jos kaip kreditorės interesai, nes pareiškėja negalėjo dalyvauti A. G. ir P. B. santuokos nutraukimo procese ir įtakoti turtinius santuokos nutraukimo klausimus, apsaugoti savo kaip kreditoriaus interesus. Todėl suinteresuotų asmenų manymu, pareiškėja jau gina savo interesus kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme pirmąja instancija (civilinės bylos Nr. e2-5932-232/2016) ir proceso atnaujinimas šioje civilinėje byloje Nr. 2-3262-272/2013 nesusijęs su S. kaip kreditoriaus interesų apsaugojimu. A. G. 2013 m. lapkričio 20 d. neturėjo bendrų kreditorių su P. B. ir pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nors 2011-10-31 tarp P. B. ir S. sudaryta Paskolos sutartis Nr. 41 buvo sudaryta santuokos metu su P. B., tačiau vien tai, kad A. G. nėra šios sutarties šalis, nereiškia, kad prievolė S. nėra abiejų sutuoktinių bendra prievolė. Nurodo, 2011 m. sausio 7 d. A. G. ir P. B. sudarė povedybinę sutartį, kuria išreiškė tarpusavio dvišalę valią, kad: (i) turtas, įgytas iki Povedybinės sutarties sudarymo išlaiko turėtą teisinį režimą ir po Povedybinės sutarties sudarymo; (ii) naujai A. G. ir P. B. įgytas turtas po Povedybinės sutarties sudarymo yra asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu tas turtas įgytas; (iii) kreditoriai atsiradę po Povedybinės sutarties sudarymo yra kiekvieno asmeniniai kreditoriai. Povedybinę sutartį ir jos teisines pasekmes A. G. atžvilgiu ir P. B. atžvilgiu Trakų rajono apylinkės teismas jau išanalizavo. 2013 m. lapkričio 20 d. Trakų rajono apylinkės teismas patvirtino neginčijamą aplinkybę, kurią patvirtino A. G. ir P. B., kad jie neturi bendrų kreditorių. J. P. B. turi asmeninių kreditorių, tai yra asmeninės P. B. prievolės, kurios negali būti tenkinamos asmeniniu A. G. turtu. Todėl darytina išvada, kad nepaisant to, kokia prievolė atsirado P. B. prieš S., ji laikytina asmenine P. B. prievole, kurios tenkinimui negali būti naudojamas ar išieškoma iš A. G. asmeninio turto. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti asmeninę P. B. prievolę S. solidariąją sutuoktiniu prievole, nes Povedybinė sutartimi A. G. ir P. B. laisva valia sutarė, jog kiekvieno iš sutuoktinių kreditoriai yra asmeniniai kiekvieno iš sutuoktinio kreditoriai. Taip pat nurodo, kad vaikų interesai turi neginčijamą prioritetą prieš galimus vieno iš tėvų kreditorius. P. B. niekada neprieštaravo dėl A. G. ir P. B. sutarto nepilnamečių vaikų A. B. ir G. B., išlaikymo dydžio mėnesinėmis išmokomis. Pareiškėja neįrodo, kad išlaikymo dydis nepilnamečiams vaikams turėtų būti pakeistas, nes yra pasikeitusi šalių turtinė padėtis ar nepilnamečių vaikų poreikiai. Pareiškėjos teiginiai dėl A. G. vaikams skirto išlaikymo dydžio yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, nepilnamečiams vaikams skirto išlaikymo dydis buvo aptartas ir sutartas abiejų sutuoktinių laisva valia. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo P. B. papildomai nurodė, kad palaiko A. G. atsiliepime išdėstytus argumentus ir nurodė, kad nesutinka jog būtų atnaujintas procesas byloje, nes prievolė pareiškėjui yra jo asmeninė. 2015-04-16 atsirado jo skoliniai įsipareigojimai pareiškėjui. Nurodė, kad jis iki 2013 m. vasario mėn. buvo įmonės S. direktoriaus pavaduotojas. Nurodė, kad Rusijos Federacijoje neįmanoma kitaip valdyti turto, jeigu nėra pateikta sutartis dėl vedybinio turto, todėl povedybinė sutartis buvo pateikta S. įmonei. Nurodė, kad su S. yra iš dalies atsiskaityta. Laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2011-10-31 dieną. Nurodė, kad sumokėjo 1,3 mln. litų A. G. po santuokos nutraukimo, kaip kompensaciją ir tai negali būti laikomi jo asmeniniais nuostoliais, dėl kurių jis negali įvykdyti prievolės pareiškėjui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 8 d. teismo nutartimi Nr. eA2-2480-213/2017 pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.Nutartyje teismas nurodė, kad P. B. ir A. G. 2011-01-07 buvo sudarę povedybinę sutartį, kuria nustatė sutuoktinių turto režimą (statusą) taip, kad kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu. Šiai pasibaigus, turtas, nurodytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte (tik šio turto teisinio režimo vertinimas aktualus nagrinėjamoje byloje), nebeturi bendrosios jungtinės nuosavybės statuso ir, įregistravus povedybinę sutartį Vedybų sutarčių registre, nebegali būti išieškojimo objektas dėl kito sutuoktinio asmeninių prievolių (CK 3.103 straipsnio 3 dalis, CPK 666 straipsnio 1 dalis). Šalims 2011-01-07 sudarius Vedybų sutartį ir pasirinkus kitokį – ne bendrosios jungtinės nuosavybės, o asmeninės nuosavybės turto teisinį režimą, nebeliko teisinio pagrindo išvadai, kad įsiskolinimą pareiškėjui, kuris atsirado 2011-10-30, t. y. po vedybinės sutarties sudarymo, turi solidariai atlyginti P. B. ir A. G., todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Spręsdamas dėl vaikų išlaikymo dydžio ir išmokėtos piniginės kompensacijos, teismas nurodė, kad pasekmių sutartyje nustatytas išlaikymo dydis niekada nebuvo ginčytas, todėl pareiškėja neturi būti suinteresuota nepilnamečiams asmenims skirto išlaikymo dydžiu, jei nei vienas iš buvusių sutuoktinių jo neginčija, išlaikymo teikimo vaikams materialiniai teisiniai santykiai sieja šiuo atveju tik suinteresuotus asmenis P. B. ir A. G..

Santuokos nutraukimo momentu tarp šalių galiojo sudaryta povedybinė sutartis, o duomenų, patvirtinančių tą aplinkybę, kad P. B. sudaryta kredito sutartis buvo panaudota šeimos reikmėms ir kad jo sutuoktinė šiuo atveju buvo laiduotoja arba atsakinga už šią kredito sutartį, byloje nėra, todėl nagrinėjant civilinę bylą dėl išlaikymo vaikams ir piniginės kompensacijos A. G. priteisimo, kreditoriai neprivalėjo būti traukiami į procesą.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta ir jai nebuvo pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, tačiau bylos aplinkybių visuma nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad priimtu sprendimu teismas nusprendė dėl jos teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Byloje nėra įrodymų, kad skolos išieškojimas pareiškėjo naudai iš skolininko P. B. yra negalimas ar apsunkintas dėl patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties. Atsižvelgiant į šias visas aplinkybes apylinkės teismas šio pareiškėjos prašymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja AB mokslinis gamybinis susivienijimas „S.“ 2017-11-14 pateikė atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutarties Nr. eA2-2480-213/2017, kuriuo prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo nutartį Nr. eA2-2480-213/2017 ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3262-727/2013. Atskirajame skunde pareiškėja nurodė, kad apylinkės teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, esą nėra aišku, kad pareiškėja Rusijos Federacijoje negali išieškoti skolos iš P. B., ir nepagrįstai akcentuoja, jog pareiškėja turėjo pateikti objektyvius duomenis, kad išieškojimas iš P. B. R. Federacijoje nėra įmanomas. Priešingai, pareiškėjos įsitikimu, pats suinteresuotas asmuo P. B., teigdamas, kad turi turto Rusijos Federacijoje ir iš jo galima padengti įsipareigojimus kreditoriui, teisme privalėjo tai įrodyti. Šiuo atveju pareiškėja pažymi, kad skolos išieškojimo vykdymas P. B. atžvilgiu pradėtas ir Lietuvoje, tačiau priverstinio skolos išieškojimo procese kreditorinis reikalavimas nėra patenkintas. P. B. teigdamas, kad turi pakankamai turto, kad gali įvykdyti kreditoriaus reikalavimus, tačiau negrąžina skolos S., kas rodo, jog šio turto suinteresuotas asmuo neturi. Be to, Vilniaus apygardos teismas dar 2017-05-25 nutartyje Nr. e2S-731-603/2017 panaikindamas ankstesnę apylinkės teismo nutartį, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių suinteresuoto asmens P. B. galimybę patenkinti kreditoriaus turtinius interesus iš jam priklausančio turto, kas suponuoja, jog suinteresuoti asmenys teigdami, kad S. gali nukreipti išieškojimą į P. B. turtą Rusijos Federacijoje, turėjo pateikti tokius įrodymus, tačiau tokie įrodymai iki šiol nebuvo pateikti. Pirmos instancijos teismas ignoravo 2017-05-25 Vilniaus apygardos teismo nutartį ir iš esmės padarė išvadą, kad P. B. turi turto Rusijoje į kurį S. gali nukreipti išieškojimą. P. B. argumentus dėl mokumo nurodė ir kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje Nr. e2-2044-232/2017, t.y., kad turi kito turto, tačiau šios aplinkybės paneigtos pareiškėjai pateikus teismų sprendimus ir nekilnojamojo turto išrašus, patvirtinančius, jog butai šiuo metu yra I. B. nuosavybė, kas įrodo ir patvirtina aplinkybes apie išieškojimo iš P. B. R. negalimumą. Pareiškėja nurodo, kad santuokos nutraukimas esmingai pažeidė pareiškėjos turtinius interesus, nes P. B. sutartimi įsipareigojo sumokėti 1,3 mln. Lt kompensaciją, kas reiškia, kad 2013-11-20 teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, P. B. turtinė padėtis pablogėjo 1,3 mln. Lt sumai ir toks sprendimas buvo priimtas visiškai nevertinant kaip tai įtakos P. B. kreditorių interesų. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai nepriklauso klausimų susijusių su turto dalybomis už valstybės ribų sprendimas. Suinteresuoti asmenys klaidina teismą, esą P. B. nėra sumokėjęs sutartyje nurodytos kompensacijos sumos, nes pačioje sutartyje suinteresuotų asmenų nurodoma, kad P. B. 2013-07-23 yra sumokėjęs 900 000 Lt kompensaciją A. G., be to išreikalauti P. B. banko sąskaitos išrašai parodo, kad 2013-07-23 – 2014-12-31 laikotarpiu P. B. į A. G. sąskaitą pervedė 1 741 680,60 Lt, 278 298,26 Eur ir 25 000 USD, kas yra ženkliai didesnė suma už kompensacijos sumą. Trakų rajono apylinkės teismas nutraukdamas suinteresuotų asmenų santuoką padalijo suinteresuotiems asmenims priklausantį neapibrėžtą nekilnojamąjį turtą, kas įtakojo P. B. turtinę padėtį, ir atitinkamai sumažino jo mokumą, kas dabar sukelia tiesiogines pasekmes pareiškėjai, nes ji jau daugiau nei 2 metus priverstine tvarka negali išieškoti iš P. B. skolos. Pareiškėjos manymu, skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nepagrįstai nurodo, kad nustatytas išlaikymas vaikams negali pažeisti kreditorių interesų, nes teismas savo motyvuose tik išdėstė pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų poziciją, tačiau iš to nepadarė jokios išvados. Pareiškėja jokiu būdu neneigia vaikų teisės į išlaikymą ir nekvestionuoja vaikų interesų prioritetinės padėties, nepaisant to, jog šiuo atveju akivaizdu, jog vaikams skirtos išlaikymo sumos yra perteklinės ir viršijančios protingus vaikų poreikius. Dėl to buvo pasisakęs ir Vilniaus apygardos teismas 2017-05-25 nutartyje, tačiau Trakų rajono apylinkės teismas apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą ignoravo. Suinteresuotiems asmenims susitarus dėl 3000 Eur mėnesinio išlaikymo, esant pradelstam 265 373,81 Eur P. B. įsiskolinimui pareiškėjai, tokiu būdu buvo pažeisti S. interesai ir apsunkintas skolos išieškojimas. Suinteresuoti asmenys atsiliepimuose į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodė, jog su nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad suinteresuoti asmenys negalėjo susitarti dėl kompensacijos išmokėjimo. Be to, P. B. nėra pilnai sumokėjęs sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatytos 400 000 Lt kompensacijos sumos, o pavedimai iš P. B. į A. G. sąskaitą negali būti traktuojami kaip 2013 m. lapkričio 20 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo vykdymas. P. B. prievolė S. atsirado po 2011 m. sausio 7 d. povedybinės sutarties pasirašymo, tai ir patvirtino Trakų rajono apylinkės teismas, tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, kad įsiskolinimą S. turi solidariai atlyginti abu buvę sutuoktiniai. Po vedybinės sutarties pasirašymo nebeliko ir jokio turto valdomo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kuris galėtų būti dalinamas, todėl Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu nedalino turto, kuris būtų buvęs sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o P. B. butai Rusijos Federacijoje buvo jo asmeninė nuosavybė, nes įsigyti 2013 metais. Nesutinka, kad nustatytas išlaikymo dydis šiuo atveju yra per didelis, nes pareiškėja negali objektyviai ir realiai vertinti dviejų nepilnamečių asmenų poreikių, todėl tokie pareiškėjos argumentai prieštarauja nenuginčytai, laisvai P. B. ir A. G. valiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes suinteresuoti asmenys prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3262-272/2013, kurioje Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu buvo nutraukta pareiškėjų A. G. ir P. B. santuoka.

Proceso atnaujinimo institutą galima taikyti tik konstatavus bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose nustatytą pagrindą, kurį sudaranti aplinkybė konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatyta, peržiūrint bylą instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999-10-28 sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002-07-25 sprendimas, priimtas byloje S. H. v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2009-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2009). Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas atnaujina procesą nustatęs dvi būtinas sąlygas: pirma, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; antra, prašymas yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nustatytais pagrindais (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 3 dalis). Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka prašymą atnaujinti procesą pateikusiai šaliai, t. y. proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl proceso atnaujinimo neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktu į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai, pažymint, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; kt.). Dėl to, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, kad neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teisių gynimo būdais, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė šio asmens galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus. Procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas tik tuo atveju, kai teismo sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas jam sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad svarbi ir ta aplinkybė, jog neįtraukti į bylą asmenys negali piktnaudžiauti šiuo institutu, jų veiksmai turi atitikti civiliniame procese įtvirtintus koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatos siejasi su bendraisiais proceso atnaujinimo instituto aiškinimo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principais, kad aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus, ir kad proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo (pavyzdžiui, Ryabykh v. Russia, no. 52854/99, 51-52, ECHR 2003-IX) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad sutuoktiniams priklausančio turto padalijimas gali neigiamai veikti sutuoktinių kreditorių interesus, todėl įstatyme įtvirtintos tam tikros procesinės kreditorių teisės, leidžiančios jiems įgyvendinti savo interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Kreditorių teisių apsaugai skirtas CK 3.126 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Pažymėtina, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalies reikalavimų sutuoktiniai privalo laikytis nepriklausomai nuo to, kokiu būdu nutraukiama santuoka, t. y. nepriklausomai nuo to, ar byla nagrinėjama ginčo teisenos ar ypatingosios teisenos tvarka (CPK 381 straipsnis). Jeigu tokių asmenų (kreditorių) neįtraukia teisės ir jų teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali spręsti ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 2 d. nutartis Nr. 3K-3-102-695/2015). Todėl pirmos instancijos teismas iš naujo nagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo turėjo pasisakyti ir dėl apeliacinės instancijos (grąžinus bylą naujam nagrinėjimui) akcentuotų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamą teismo nutartį ir bylos įrodymų visumą, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad P. B. ir A. G. 2011-01-07 buvo sudarę povedybinę sutartį, kuria nustatė sutuoktinių turto režimą (statusą) taip, kad kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl iš tiesų yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu. Šiai pasibaigus, turtas, nurodytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte (tik šio turto teisinio režimo vertinimas aktualus nagrinėjamoje byloje), nebeturi bendrosios jungtinės nuosavybės statuso ir, įregistravus povedybinę sutartį Vedybų sutarčių registre, nebegali būti išieškojimo objektas dėl kito sutuoktinio asmeninių prievolių (CK 3.103 straipsnio 3 dalis, CPK 666 straipsnio 1 dalis), tačiau kaip jau buvo akcentuota, neužtenka apriboti tik dėl sutuoktinių prievolių pobūdžio ir konstatavimu dėl P. B. asmeninės prievolės kreditoriui S.. Šiuo atveju turėjo būti nustatyta, ar teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nuostatos, tiek susijusios su kompensacijos sumokėjimu A. G., tiek nuostatos, kuriuose nustatytas ženklus išlaikymo vaikams dydis, nepažeidžia kreditoriaus teisių ir turtinių interesų, kai šis nebuvo įtrauktas į savo skolininko santuokos nutraukimo bylos procesą.

Sprendžiant dėl sutuoktinių santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje įtvirtintos 1 300 000 Lt kompensacijos sąlygos (Sutarties 7 punktas), sutarties šalys šia sąlyga susitarė, jog šią kompensaciją P. B. išmoka A. G. pasidalinant jų nekilnojamąjį turtą, kuris yra registruotas ne Lietuvos Respublikoje. Pats šis nekilnojamasis turtas sutartyje (7 punkte) nekonkretizuotas, tik nurodoma kompensacijos sumokėjimo tvarka ir nurodytas šalių patvirtinimas, jog šalys turi nekilnojamojo turto esančio ir registruoto ne Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu toks susitarimas akivaizdžiai liečia P. B. kreditoriaus interesus, nes P. B. už nekonkretizuotą ir iš esmės teismui neatskleistą nekilnojamąjį turtą užsienyje įsipareigojo sumokėti A. G. 1 300 000 Lt kompensacijos sumą, iš kurių 900 000 Lt jau sumokėjo iki šios sutarties patvirtinimo, o likusius 400 000 Lt turėjo sumokėti vėliau. Atitinkamai esant tokiai sutarties sąlygai dėl kompensacijos bei P. B. turint kreditorių, turėjo būti įvertinta, ar P. B. sumokėjus tokias sumas A. G. nebus prarasta galimybė atsiskaityti su savo kreditoriais, ir svarbiausia, ar tokia sąlyga iš viso galėjo būti nustatyta, t. y. ar galėjo sutuoktiniai susitarti dėl nedetalizuoto nekilnojamojo turto pasidalijimo, kuris randasi ir registruotas užsienyje bei dėl kompensacijos nustatymo, kai vienas iš sutuoktinių (P. B.) turi kreditorinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl to detaliau nepasisakė, nors kaip buvo pažymėta, tai Vilniaus apygardos teismas buvo akcentavęs dar 2017-05-25 nutartyje, kai grąžino bylą naujam nagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrįstų ar bent jau tikėtinų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog tokios sąlygos (7 punkte) nustatymas nepažeidžia P. B. kreditoriaus interesų.

Be to, atsižvelgtina į suinteresuoto asmens A. G. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus prieštaringus argumentus, kad 2013 m. lapkričio 20 d. Trakų rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas santuokos nutraukimo bylą, nedalino turto, kuris būtų buvęs sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nes tokio turto nebuvo, P. B. butai Rusijos Federacijoje buvo jo asmeninė nuosavybė, nes įsigyti po 2013 m., kai tarp šalių buvo povedybinė sutartis. Nuosekliai vertinant, dėl kompensacijos sutuoktiniai, kurie neturi bendro turto, negalėtų susitarti, nes kompensacijos išmokėjimas – vienas iš turto pasidalinimo būdų LR CK 4.80 straipsnio prasme. Taigi, tikėtina, jog susitarimas dėl kompensacijos mokėjimo galėjo pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, nes kompensacijos pagrįstumas nepagrįstas faktiniais duomenimis.

Sutuoktiniai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių sąskaita, todėl sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniams pasidalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų kreditorių teisėtų interesų (CK1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis).

Įvertinus nurodytą, sutuoktinių turto pasidalijimas su numatyta kompensacija laikomas aiškiai susijęs su kreditoriaus reikalavimais (šiuo nagrinėjamu atveju su pareiškėjos S. reikalavimais).

Sprendžiant dėl sutuoktinių santuokos nutraukimo sutartyje nustatyto vaikų išlaikymo dydžio (t. y. ar nustatytas vaikų išlaikymo dydis nepažeidžia kreditoriaus interesų), šiuo atveju svarbi kasacinio teismo praktika, pagal kurią, kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje ir teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą, byla atnaujinama tik dėl su kreditoriaus reikalavimu susijusios bendro turto padalijimo dalies. Kiti santuokos nutraukimo byloje išspręsti klausimai (santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams ar sutuoktiniams priteisimas ir pan.) nesusiję su kreditorių reikalavimais, todėl neatnaujinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. 3K-P-186/2010). Šiuo atveju atsižvelgus į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, net ir atnaujinus bylą, nebūtų iš naujo sprendžiami išlaikymo vaikams klausimai, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja neturi būti suinteresuota nepilnamečiams asmenims skirto išlaikymo dydžiu.

Sutiktina su pareiškėjos argumentais dėl CPK 786 straipsnyje nustatytos išimties, kad tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Šia teisės norma visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal Rusijos Federacijos civilinio proceso kodekso 403 straipsnio, reglamentuojančio išimtinį bylų, kuriose dalyvauja užsieniečiai, teismingumą, 1 dalies 1 punktą, Rusijos Federacijos teismų išimtinei jurisdikcijai priklauso bylos dėl teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijos teritorijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015), todėl esant tokiai šalių sutartai sąlygai, teismas (tvirtindamas sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių) turėjo spręsti, ar Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija priklauso spręsti sutuoktinių užsienyje esančio turto pasidalinimo klausimą, kuris yra registruotas ne Lietuvos Respublikos, tuo labiau pareiškėjams nekonkretizavus nekilnojamo turto.

Dėl skolininko P. B. mokumo ir galimybių įvykdyti kreditoriaus reikalavimus po santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju pareiškėja byloje įrodė, kad P. B. iki šiol nepadengia kreditorinio reikalavimo, o P. B. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo mokumą ar įrodymų, jog turi kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Priešingai, pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui įrodymus (Rusijos Nekilnojamojo turto registro išrašus su vertimais į lietuvių kalbą), iš kurių matyti, jog butai Rusijoje priklauso ne P. B., o I. B.. Pasisakant dėl atsiliepimuose minimo buto ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), kurie yra ginčo objektai kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-299-232/2018), pažymėtina, minėtoje byloje yra pareikšti reikalavimai Actio Pauliana pagrindu pripažinti 2015-10-07 Pirkimo-pardavimo sutartį, kuria P. B. perleido A. G. butą ir žemės sklypą, negaliojančia, pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo P. B. perleido A. G. UAB „N.“ akcijas. Taigi, šis turtas P. B. nuosavybės teise nepriklauso, o ieškinio atmetimo atveju ir toliau liktų A. G. nuosavybė. Be to, net ir minėto ieškinio tenkinimo atveju, byloje nėra duomenų, kad pardavus turtą būtų pilnai atsiskaityta su kreditoriumi.

Pažymėtina, kad pareiškėja šiuo atveju neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teisių gynimo būdais, tik prašant atnaujinti procesą. Kasacinis teismas, plėtodamas kasacinę praktiką, nurodo, kad santuokos nutraukimą reglamentuojančių teisės normų ypatumai – reikalavimas santuokos nutraukimo byloje išspręsti visus sutuoktinių turtinių teisių ir pareigų klausimus, taip pat susijusius su įsipareigojimais kreditoriams, sudarantis galimybę pagal byloje surinktus duomenis nustatyti sutuoktinių turto teisinę padėtį, tinkamai padalyti jų turtą ir nustatyti kiekvieno sutuoktinio civilinės atsakomybės kreditoriams ribas, leidžia daryti išvadą, kad kreditoriai, kurių teisės pažeistos išsprendus santuokos nutraukimo teisinių pasekmių klausimus (turto ir turtinių prievolių padalijimo), jas pirmiausia turi ginti kreipdamiesi dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu ir tik nesant galimybių apginti pažeistas teises šiuo būdu reikšti ieškinį teisme kitais įstatyme nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis Nr. 3K-3-58-218/2015). Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėja neturėjo kitų galimybių apginti savo galimai pažeistus turtinius interesus ir pagrįstai kreipėsi su tokiu prašymu į apylinkės teismą, o apylinkės teismas nepagrįstai tokį prašymą atmetė.

Tai, jog neišnagrinėta civilinė byla dėl sandorio nuginčijimo neturi teisinės prasmės, kadangi, jeigu pareiškimo dėl proceso atnaujinimo pateikimas būtų siejamas su teismo sprendimo dėl sandorio nuginčijimo įsiteisėjimu, būtų praleistas procesinis terminas pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti (CPK 368 straipsnio 1 dalis).

Dėl minėtų teisinių argumentų ir nustatytų faktinių aplinkybių skundžiamos nutarties negalima laikyti teisėta ir pagrįsta – ji naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą tenkintinas (337 str. 1 d. 2 p., 366 str. 1 d. 7 p.).

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinė sesijos išaiškinimus, kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą, byla atnaujinama tik dėl su kreditoriaus reikalavimu susijusios bendro turto padalijimo dalies. Kiti santuokos nutraukimo byloje išspręsti klausimai (santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams ar sutuoktiniams priteisimas ir pan.) nesusiję su kreditorių reikalavimais, todėl dėl šios dalies byla neatnaujinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Atsižvelgiant į šią kasacinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju atnaujinama civilinės bylos Nr. 2-3262-272/2013 dalis dėl turto ir kreditorinių reikalavimų padalinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2017-11-08 nutartį Nr. eA2-2480-213/2017 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atnaujinti procesą Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3262-272/2013 pagal pareiškėjų A. G. ir P. B. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalyje dėl turto ir kreditorinių reikalavimų padalinimo.

Bylą perduoti toliau nagrinėti pirmos instancijos teismui.