Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovui V. M.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė jame išdėstytais argumentais. Nurodė, jog franšizės sutartyje nebuvo numatyta, todėl netaikoma. Prašė ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu D. L., vairuodamas transporto priemonę „ŠKODA YETI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ŠKODA YETI )ir vykdamas į iškvietimą su įjungtais mėlynais ir raudonais švyturėliais bei specialiaisiais garso signalais, (duomenys neskelbtini) gatvės pirmojoje eismo juostoje susidūrė su dviratį vairavusiu atsakovu V. M. bei atsitrenkė į dešiniajame kelkraštyje praleisti policijos automobilio sustojusio „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį (toliau - Eismo įvykis). Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Iš byloje pateikto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N33777-2018, matyti, jog dėl eismo įvykio pripažintas kaltu atsakovas V. M. Iš byloje esančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties Nr. II-165-1033/2019 bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutarties Nr. AN2-377/885/2019 matyti, jog atsakovo V. M. skundas dėl valdybos 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N33777-2018 atmestas ir minėtas nutarimas paliktas nepakeistas.

Nustatyta, jog ieškovas su VĮ Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2018 m. rugpjūčio 2 d. sudarė Transporto priemonių valdytojų draudimo sutartį (KASKO) (toliau - Draudimo sutartis) (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas apdraudė transporto priemonių parką, tame tarpe ir transporto priemonę Škoda Yeti, valdytojų civilinę atsakomybę nuo Draudimo sutartyje nurodytų rizikų.

Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas, vadovaujantis 2018 m. rugpjūčio 10 d. techninės apžiūros aktu, 2018 m. rugsėjo 28 d. žalos byla Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugsėjo 28 d. remonto sąmata Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Mylida“ 2018 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 111414, 121,00 Eur sumai, UAB „Carglass“ 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 000016650, 56 Eur sumai, UAB „Tuvlita“ 2019 m. sausio 17 d. PVM Sąskaita faktūra Nr. 00038738, 174,60 Eur sumai, UAB „Automašinų dažymas“ 2019 m. vasario 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 011219, 373,66 Eur sumai ir kitais žalą pagrindžiančiais dokumentais išmokėjo 6271,89 Eur dydžio draudimo išmoką už automobilio ŠKODA YETI sugadinimus. Byloje pateikti ieškovo siųsti atsakovui 2018 m. lapkričio 13 d. ir 2019 m. kovo 6 d. pranešimai dėl išmokos išieškojimo, kuriose, ieškovas prašė atlyginti išmokėtą žalą 6271,89 Eur (5723,63 Eur + 548,26 Eur).

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp jo ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai).

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016).

Kelių eismo taisyklių 12 punkte numatyta, jog eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais švyturėliais) ir specialiaisiais garso signalais ir jų lydimoms transporto priemonėms. Transporto priemonių vairuotojai keliuose, kur eismui abiem kryptimis yra ne daugiau kaip 4 eismo juostos, privalo sustoti dešiniajame kelkraštyje, kai jo nėra, – prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (keliuose su skiriamąja juosta sustoti privalo tik ta pačia kryptimi judančios transporto priemonės).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2018 m. rugpjūčio 10 d., 18.07 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) vakariniame aplinkkelyje atsakovas V. M. vairuodamas dviratį, persirikiuodamas kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją, žyminčią eismo juostų kraštus, išvažiavo į pirmą eismo juostą, nedavė kelio juo važiuojančiai specialiajai transporto priemonei su įjungtais mėlynais ir raudonais švyturėliais bei specialiaisiais garso signalais, dėl ko policijos automobilio vairuotojas suko vairą į dešinę, į kelkraštį, kur susidūrė su sustojusiu automobiliu NISSAN QASHQAI ir dviratininku, atsakovu V. M.. Pažymėtina, jog minėtos Eismo įvykio aplinkybės yra patvirtintos Vilniaus miesto apylinkė teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi Nr. II-165-1033/2019 bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartimi Nr. AN2-377/885/2019. Be to, teismai konstatavo, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, kad įvykio metu automobilio ŠKODA YETI valdytojas padarė kokį nors Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris galėjo lemti eismo įvykį ir atsiradusius padarinius. Vien atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie, jo manymu, ŠKODA YETI vairuotojo atsakomybę, jam nesiėmus visų priemonių išvengti žalos, nesudaro pagrindo abejoti byloje pateiktais Eismo įvykio duomenimis, todėl atmestini atsakovo argumentai dėl jo kaltės nebuvimo. Pažymėtina, jog atsakovo kaltės neigimas ir jo paaiškinimai šiuo klausimu laikytini atsakovo gynybine pozicija. Kita vertus, byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo kaltę dėl sukelto Eismo įvykio (CPK 178 straipsnis). Vertinant pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, jog atsakovas (dviračio vairuotojas) nesilaikė KET 12 punkto reikalavimo praleisti specialųjį transportą, sudarė kliūtį atvažiuojančiam specialiajam transportui ir dėl to sukėlė eismo įvykį, todėl jis laikomas kaltas dėl įvykusio Eismo įvykio. Atsakovo veiksmų pasėkoje buvo apgadintas automobilis ŠKODA YETI.

CK 6.1015 str. 1 d. suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos atsiradimą asmens, jeigu ko kito nenustatyta draudimo sutartyje. TPVCAPDĮ 19 str. 10 d. nustato, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi, draudiko pareiga atlyginti žalą asmeniui, kurių civilinę atsakomybę draudikas yra apdraudęs, yra aiškiai reglamentuota įstatymuose.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas dėl minėto Eismo įvykio išmokėjęs 6271,89 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškė regresinį reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui (atsakovui). Kaip minėta, byloje pateiktų įrodymų visuma ir jais nustatytos eismo įvykio aplinkybės patvirtina, jog automobilis ŠKODA YETI buvo apgadintas dėl atsakovo kaltės, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo netaikyti atsakovo civilinės atsakomybės ar sumažinti žalos dydį. Ieškovo patirtų nuostolių faktas ir dydis patvirtintas žalos bylos medžiagoje esančiomis transporto priemonės ŠKODA YETI nuotraukomis, remonto sąmata, PVM sąskaitomis faktūromis ir mokėjimo nurodymais. Pažymėtina ir tai, jog nusidėvėjimas nebuvo taikomas, kadangi detalės buvo keičiamos ne originaliomis ir ne naujomis detalėmis. Duomenų, kad draudikas netinkamai atliko savo pareigas, tirdamas draudžiamąjį įvykį, ar kad buvo suinteresuotas nepagrįstai didelės draudimo išmokos išmokėjimu, byloje nėra, todėl abejoti jo pateiktais įrodymais, remiantis vien atsakovo deklaratyviais teiginiais, teismas neturi pagrindo. Atsakovas nepaneigė fakto, kad prašoma priteisti žala yra realiai patirta ir susijusi su įvykiu (CPK 178 str.). Atsakovas kvestionuodamas prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumą, nepateikė įrodymų, kad nurodytos detalių ir remonto darbų kainos neatitinka vidutinių rinkos kainų, nepateikė jokių alternatyvių žalos nustatymo apskaičiavimo būdų (CPK 178 straipsnis). Remiantis išdėstytu bei vadovaujantis minėtomis teisės normomis, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 6271,89 Eur žalai atlyginti.

Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (LR CK 6.261 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (LR CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (LR CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų LR CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (LR CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (LR CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (LR CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad atsakovui neįvykdžius piniginės prievolės nustatytu laiku, ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti su tuo susijusius nuostolius palūkanų forma. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 278,37 Eur palūkanų. Nustatyta, jog ieškovas palūkanas paskaičiavo už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 25 d. (nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę) iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. (ieškinio pareiškimo dienos), už 270 d. Iš byloje pateikto ieškovo skaičiavimo matyti, jog palūkanas apskaičiuoja taikant 5 proc. metinių palūkanų normą, tačiau atlikus skaičiavimą pagal ieškovo nurodytą formulę palūkanų dydis sudaro 231,97 Eur, o ne ieškovo prašoma 278,37 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nėra įvykdęs savo prievolės ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika, ieškovui už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, atliekančios minimalių nuostolių kompensavimo funkciją, paskaičiuotos nuo 6271,89 Eur nesumokėtos skolos sumos, kurios sudaro – 231,97 Eur sumą (6271,89*0,05/365*270) CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Likusioje dalyje ieškovo reikalavimas dėl 46,40 Eur palūkanų priteisimo atmestinas, kaip nepagrįstas. (

Remiantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., ieškovui iš atsakovo priteistina 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 6503,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugpjūčio 24 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 99,00 proc. reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Taigi, iš atsakovo ieškovui priteistina 596,55 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ((147,00 Eur žyminio mokesčio + 455,58 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 99,00 proc. / 100 proc.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270-279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, iš atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 6271,89 Eur (šešis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt vieną eurą 89 ct) žalos atlyginimo, 231,97 Eur (du šimtus trisdešimt vieną eurą 97 ct) palūkanų, 5,00 procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą 6503,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 596,55 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.