Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3, 55.1.3

2018 m. gruodžio 3 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. (V. Č.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

V. Č. asmens bylos duomenimis, pareiškėjas teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui į Pravieniškių PN-AK atvyko 2015 m. gegužės 21 d., iš pataisos įstaigos buvo paleistas 2016 m. gruodžio 9 d. (b. l. 58).

Pritaikius trejų metų ieškinio senatį, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl skundo reikalavimų 2015 m. liepos 3 d. - 2016 m. gruodžio 9 d. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis) pagrįstumo bei teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas kaip vieną iš pagrindinių faktorių, sukėlusių jam neturtinę žalą, nurodė tai, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių nepateikė.

Remiantis Pravieniškių PN-AK pateiktos pažymos Nr.62-2737 „Dėl nuteistojo V. Č.“ duomenimis, pareiškėjas, į Pravieniškių PN-AK atvykęs 2015 m. gegužės 21 d., ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 15 būrį, 4 brigadą, kuri naudojosi 34,87 kv. m ploto gyvenamąja patalpa su įrengtomis 11 miegamųjų vietų (b. l. 58, 61). Atsižvelgus į šiuos duomenimis, sprendžiama, kad 15 būrio 4 brigados vienam asmeniui turėjo tekti 3,17 kv. m gyvenamojo ploto. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 51) bei 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 42-13308 (b. l. 70) pripažino, kad 2015 m. gegužės 26 d. - 2015 m. spalio 13 d. laikotarpiu 15 būrio 4 brigadoje gyveno 13 nuteistųjų, o po to iki 2015 m. lapkričio 3 d. - 14 nuteistųjų. Taigi, 2015 m. liepos 3 d.- 2015 m. spalio 13 d. pareiškėjui teko 2,68 kv. m (102 paras trūko 0,42 kv. m), o po to iki 2015 m. lapkričio 3 d. - 2,49 kv. m (21 parą trūko 0,61 kv. m) ploto bendrabučio tipo patalpose.

Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, užimtą baldais ir kitais įrenginiais. Teismas kaip pagrįstą pripažįsta pareiškėjo nurodytą argumentą, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo praktikoje nuosekliai laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad dėl didelio kiekio nuteistųjų asmenų skaičiaus būriuose kildavo nepatogumų naudojantis sanitariniame mazge įrengtais tualetais ir prausykla, dušine. Sprendžiant dėl šių pareiškėjo argumentų, vadovaujamasi LVAT suformuota praktika, pagal kurią, kalinamų asmenų patirti nepatogumai, tokie kaip negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, nepakankamai vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan., vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir laikomi kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016 ir kt.).

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosiose patalpose užtikrinama bendroji dirbtinė apšvieta, kaip to reikalauja higienos normos, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b. l. 53). Teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamo gyvenamosios patalpos apšvietimo, kaip vienos iš kalinimo sąlygos neužtikrinimo, būtų kreipęsis į įgaliotas kontrolės institucijas ar pataisos įstaigos administraciją. Remiantis byloje pateiktos 2018 m. rugpjūčio 6 d. medicininio pažymėjimo duomenimis, pareiškėjas dėl atsiradusių regėjimo problemų į sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė (b. l. 59). Be to, teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo vertina, kad jie deklaratyvūs ir nekonkretizuoti. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius apie Higienos normos HN 76:2010 22 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad ginčo laikotarpiu naudotis dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę; dušinės įrenginiai prastos būklės; sanitariniuose mazguose neužtikrinamas privatumas; pataisos įstaigoje nebuvo specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui

Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, daroma išvada, kad atsakovės atstovas vykdė aukščiau nurodytus teisės normų reikalavimus. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad sanitariniuose mazguose tualetais naudojamasi įrengtose kabinose, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis; ginčo laikotarpiu karšto vandens tiekimas į dušinę buvo užtikrinamas; dušinės įrenginiai sistemingai prižiūrimi ir užtikrinamas jų veikimas; visuose būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai (b. l. 51). Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos įstaigoje skalbimo mašinos yra įrengtos atskiroje patalpoje, joje galima skalbti ir džiovinti drabužius, drabužių džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, o per savaitę nuteistųjų skalbiniai nustatyta tvarka skalbiami centralizuotai (b. l. 50, 105-108). Teismas nenustatė objektyvaus pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktais duomenimis, todėl skundo argumentai dėl neužtikrintos teisės naudotis dušu ir tinkamais dušinės įrenginiais, privatumo neužtikrinimu, nesudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti skalbinius atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pastato, kuriame jis atliko bausmę, stogo dangoje buvo asbesto, darančio žalingą poveikį sveikatai.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime pripažino, kad pastato, kuriame buvo apgyvendintas į 15 būrį paskirtas pareiškėjas, stogas dengtas šiferiu, savo sudėtyje turinčiu asbesto. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys (b. l. 82-85). Tačiau atsakovės atstovas pabrėžė, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, ir nurodė, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje aukščiau nurodyto pastato rekonstrukcijos darbai, dėl kurių ore galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 51). Teismo vertinimu, nurodytą aplinkybę patvirtina ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2015 m. spalio 9 d. parengtos 2015 m. III-o ketvirčio veiklos plano ataskaitos duomenys (b. l. 67-68). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių sukeltos neturtinės žalos vertinami kaip nepagrįsti nustatytais bylos duomenimis ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad gyvenamojoje patalpoje šaltuoju metų laiku buvo šalta, ypač 2015 m. lapkričio 25 d. - 2016 m. vasario 25 d. laikotarpiu, kai vyravo 14,1 oC – 17,7 oC temperatūra.

Ginčo laikotarpiu pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą reglamentavo Higienos normos HN 76:2010 26 punktas ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktas. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 88-478 nurodė, kad 15 būrio patalpose nustatyta patalpų temperatūra buvo užtikrinama, juose sudėti plastikiniai langai, įvestas centrinis šildymas, o esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami šildytuvai, pareiškėjas šildytuvo nėra prašęs (b. l. 50, 65-66). Pareiškėjas aplinkybę apie nustatytos temperatūros neužtikrinimą grindė buitiniu termometru atliktais matavimais (b. l. 17).

Teismas sprendžia, kad objektyviai spręsti apie 2015 m. – 2016 m. šaltuoju periodu 15 būrio patalpose buvusią oro temperatūrą leistų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) nustatyta tvarka atliktų matavimų rezultatai, užfiksuoti patikrinimų aktuose. Tokių patikrinimų aktų atsakovės atstovas nepateikė, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis ar kitas kartu kalinamas asmuo ginčo laikotarpiu dėl žemos temperatūros patalpose būtų kreipęsi į įgaliotas institucijas ir gavę iš jų atsakymus apie nustatytus Higienos normos HN 76:2010 26 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose atmetami kaip nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnams iškviesti.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengiama tik drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose (13.10 ir 16.11 punktai). Bylos duomenimis, pareiškėjas drausmės grupei nebuvo priskirtas, kamerose bausmės neatliko.

Remiantis tuo, kas nustatyta, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinę žalą sukėlusio neįrengto prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintos galimybės naudotis poilsio (laisvalaikio) kambariu, dalyvauti socialinės integracijos programose.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, skirtas nuteistųjų laisvalaikiui praleisti, ir aprūpintas inventoriumi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime pripažino, kad 15 būrys, į kurį ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, laisvalaikio kambario neturėjo. Tačiau atsakovės atstovas vertino, kad nuteistieji gali būti gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla (b l. 52). Teismas sprendžia, kad nesant būryje įrengto laisvalaikio kambario, pareiškėjui buvo apribotos galimybės pakeisti aplinką ir leisti laiką kitoje, ne nustatytoje gyvenamojoje, patalpoje, be to, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip prastos meteorologinės sąlygos, ne visada galėjo būti gryname ore, kaip kad nurodė atsakovės atstovas savo atsiliepime. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės naudotis tinkamai įrengtu laisvalaikio kambariu.

Spendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie užimtumo stoką ir nesudarytas sąlygas dalyvauti socialinės integracijos programose, daroma išvada, kad juos paneigia Pravieniškių PN-AK atsiliepime ir 2018 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 62-2737 pateikti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo bendrose ir individualiose socialinės reabilitacijos programose. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų dienotvarkių matyti, kad Pravieniškių PN-AK numatė nuteistųjų socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinei terapijai ir mokymui skirtą laiką (nuo 8.30 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.30 val. iki 17.30 val.). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, sprendžiama, kad jis dienos metu turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, galėjo sportuoti, lankytis bibliotekoje, užsiimti kita leistina veikla. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai apie nesuteiktas galimybes lankytis koncertuose, kalbėtis su kitų visuomeninių organizacijų atstovais ar gauti kitas socialines integracijos programas yra nekonkretizuoti, o teiginiai apie neišmokymą gerbti ir vertinti visuomenės vertybes, siekti savo tikslų visuomenėje priimtomis priemonėmis – deklaratyvūs.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir nesudarytų sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos programose atmetami kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo teiginius, jog dėl Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų ir neveikimo patyrė 16 200 Eur neturtinę žalą, visų pirma, atsižvelgiama į tai, kad kalinimas 2015 m. liepos 3 d. – 2015 m. lapkričio 3 d. laikotarpiu perpildytose patalpose bei su tuo susiję nepatogumai dušinėje, sanitariniame mazge sukėlė pareiškėjui papildomą diskomfortą ir neigiamus psichologinius išgyvenimus. Tačiau teismas sprendžia, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog netinkamos kalinimo sąlygos padarė gilų ir nepataisomą žalingą poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Išraše iš asmens bylos nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo siunčiamas gydytis į Laivės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 28 ). Medicininio pažymėjimo duomenimis, pareiškėjas dėl nuovargio, išsekimo, neramaus miego, oro trūkumo, šalčio, sąnarių skausmo į pataisos įstaigos medicinos tarnybą irgi nesikreipė (b. l. 59). Pažymėtina ir tai, kad skundą teismui pareiškėjas padavė, jau būdamas laisvėje, tačiau gydymo įstaigų išduotų medicininių dokumentų apie jam nustatytus ilgalaikius sveikatos sutrikimus, kurių atsiradimas galėtų būti siejamas su bausmės atlikimo laikotarpiu, nepateikė. Be to, sprendžiama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pataisos įstaigos pareigūnai ir kiti dirbantieji būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju vien pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės normų pažeidimus, jų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų suformuotą praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžiama, kad 300 Eur yra adekvati piniginių lėšų suma V. Č. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Viktorui Č. (V. Č.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.