Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ ieškinį atsakovams A. S., J. M., E. P. (E. P.) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. Č.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Oil Trade“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. S., J. M. ir E. P. 403 355,87 Eur žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovams 2012–2016 m. dalyvaujant ieškovės valdyme, jų neteisėtais sprendimais ir veiksmais iš nemokios ieškovės buvo nepagrįstai ir neteisėtai pervestos didelės pinigų sumos. Pagal 2017 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1322-798/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1596-866/2017 ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškovei ir jos kreditoriams padaryta 403 355,87 Eur dėl kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų žala, kurią atsakovai privalo solidariai atlyginti. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir informacija, sukeliant pasekmes – pareigą atlyginti žalą bankrutavusios bendrovės kreditoriams.

3. Atsakovas A. S. buvo ieškovės vadovas ir valdybos narys, atsakovas J. M. buvo ieškovės valdybos pirmininkas, E. P. buvo ieškovės vadovas, valdybos narys ir akcininkas. Būdami ieškovės valdymo organais (jų nariais), atsakovai tarpusavyje suderintais kryptingais veiksmais lėmė didelių piniginių sumų iš nemokios ieškovės pervedimą. Ieškovei, esant nemokiai nuo 2014 m. gruodžio 31 d., buvo atlikti šie mokėjimai kitiems asmenims: nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. kovo 12 d. – 156 486 Eur mokėjimai BUAB „Voltlita“ naudai, nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. birželio 3 d. – 423 500 Eur dydžio mokėjimai Metland Products Ltd. naudai. Mokėjimai BUAB „Voltlita“ naudai buvo atlikti, prieš tai juos patvirtinus A. S. ir suderinus jų atlikimą su valdybos pirmininku J. M. (parašai yra J. M., tai patvirtino ir ekspertizės aktas byloje). Aptariama mokėjimų tvirtinimo ir suderinimo tarp ieškovės valdymo organų tvarka buvo nusistovėjusi bendrovės valdyme, tad ir šio ginčo mokėjimai Metland Products Ltd. naudai buvo atlikti, atsakovams juos faktiškai sankcionavus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovai negali būti laikomi solidariais skolininkais, nes būtina nustatyti kiekvieno atsakovo neteisėtus veiksmus ir jais padarytą žalą, kurios ieškovė nekonkretizavo. Teismas nenustatė atsakovų neteisėto veikimo. Ieškovės ginčijami sandoriai tarp ieškovės, BUAB „Voltlita“ bei Metland Products Ltd. nepadarė žalos ieškovei, nes buvo atsiskaityta su minėtomis kreditorėmis, kurių finansiniai reikalavimai nebuvo nuginčyti.

5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė negali grįsti ieškinio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumu, kuris nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutavusios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti.

6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė žalą, kurią sukėlė neteisėti atsakovų veiksmai. Teismas nevertino atsakovų kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nes tai ginčo išsprendimo rezultato nepakeistų. Ieškinio netenkinus, teismas nepriteisė ieškovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė BUAB „Oil Trade“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Teismas visiškai nevertino fakto, kad atsakovų veiksmais atlikti mokėjimai UAB „Voltlita“ naudai yra pripažinti neteisėtais, jog yra galiojantis vykdytinas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019. Tie patys asmenys, kurie veikė ieškovės ir UAB „Voltlita“ valdyme, padarė pavedimus iš jau nemokios ieškovės sąskaitos į kitą mokumo problemų turinčią UAB „Voltlita“, dėl ko ieškovė negalėjo atgauti šių sumų. Šis teismo sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo iki naujos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią bankroto administratorius negali ginčyti pavedimų iš nemokios įmonės dėl kreditorių eiliškumo pažeidimo. Bendrovė nebegali atgauti sumų iš bankrutavusios UAB „Voltlita“, nes 2022 m. liepos 8 d. įsiteisėjo 2022 m. birželio 6 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. B2-353-864/2022 šią įmonę pripažinti pasibaigusia.

8.2. Teismas visiškai nevertino fakto, kad yra konstatuotas tyčinis ieškovės bankrotas, teismas neįvertino aplinkybės dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, kad gali būti taikoma atsakomybė asmenims už žalą, kai būtent dėl jų veiksmų kilo tyčinis bankrotas. Nustačius, kad ieškovės bankrotas buvo tyčinis, reikėjo nustatyti atsakingus asmenis. Šie asmenys sukėlė tyčinį bankrotą, nes valdė ieškovės mokėjimus ir padarė visus esminius sprendimus.

8.3. Teismas turėjo parinkti teisinį situacijos kvalifikavimą, nes, ieškovui nurodžius faktinį pagrindą ir ieškinio reikalavimus, teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir netinkamai atliko jų teisinį kvalifikavimą, priėmė neteisingą teismo sprendimą. Žala kreditoriams pasireiškia nesumokėtų kreditorių finansinių reikalavimų suma dėl atsakovų sukelto tyčinio ieškovės bankroto. Atsakovų veiksmai, atliekant mokėjimus, valdant ieškovę, aiškiai rodo, kad būtent šie asmenys atliko kitus veiksmus (dokumentų neperdavimą, informacijos į bankroto bylą nepateikimą), dėl ko buvo nustatytas tyčinis bendrovės bankrotas, bei nebuvo galima nustatyti bendrovės valdymo ir finansinių operacijų aplinkybių. Dokumentų neperdavimas buvo viena iš aplinkybių pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (tai konstatuota ir įsiteisėjusia nutartimi). Šių aplinkybių atsakovai nepaneigė. Žala yra nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai, o ne mokėjimų eiliškumu padaryta žala kreditoriams ir (ar) ieškovei. Teismas nevertino, ar galėtų būti priteisiama žala ieškovei dėl atsakomybės už sukeltą tyčinį bankrotą ir iš to kilusios žalos kreditoriams, o išimtinai vertino aplinkybes dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimo, kurios buvo tik vienu iš pagrindų pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu.

9. Atsakovas A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

9.1. Ieškovės dokumentai buvo perduoti ankstesnei bankroto administratorei mažajai bendrijai „Aministra“, kurios direktorius N. M. nereiškė pretenzijų dėl dokumentų nepateikimo. Taigi, būtent N. M. turėjo pareigą perduoti dokumentus dabartinės nemokumo administratorės Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras, UAB įgaliotam atstovui A. L.

9.2. Atsakovo A. S. paaiškinimai ir ieškovės pateikti susirašinėjimo duomenys su liudytoja G. S., vykdžiusia buhalterinę ieškovės apskaitą (UAB „Financial Services for Companies“ atstovė), patvirtina, kad praėjus daugiau kaip dvejiems metams po bankroto bylos iškėlimo nemokumo administratorius sugebėjo išreikalauti iš G. S. 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. birželio 1 d. ieškovės kreditorių ir debitorių sąrašus.

9.3. Dėl dalies ieškovės buhalterinių dokumentų neperdavimo nebuvo padaryta žala ieškovės kreditoriams. Dalies dokumentų trūkumas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta kreditoriams žala, kurios dydis yra lygus visų kreditorių finansinių reikalavimų sumai.

9.4. Nagrinėjamu atveju juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl ieškovė turėjo nurodyti kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas atskirai: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį. Ieškovė neįrodė atsakovo A. S. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio su kreditorių reikalavimų dydžiu.

9.5. Atsiskaičius su įmonėmis Metland Products Ltd. ir UAB „Voltlita“, nebuvo padaryta žala ieškovei, nes bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma nepasikeitė. Mokėjimo eiliškumo pažeidimas žalos ieškovei nepadarė.

9.6. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo A. S. neva neteisėtų veiksmų ir to, kad ieškovė negalėjo atgauti priteistų sumų iš UAB „Voltlita“, kuri bankrutavo ir yra likviduota. Ieškovė yra atgavusi dalį reikalavimo iš UAB „Voltlita“, t. y. 6 236,28 Eur priteistas bylinėjimosi išlaidas ir 13 747,29 Eur reikalavimo. Ieškovė šiomis sumomis nesumažino ieškinio reikalavimų, nurodydama, kad gautas lėšas paskirstė administravimo išlaidoms apmokėti. Toks ieškovės elgesys nėra sąžiningas.

10. Atsakovas J. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

10.1. Atsakovas J. M. nėra prisidėjęs prie nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. birželio 3 d. atliktų mokėjimų ieškovės kreditorės Metland Products Ltd. naudai. Atsakovas J. M. iki 2014 m. spalio 28 d. (kol neatsistatydino) buvo ieškovės valdybos nariu bei pirmininku. Ieškovė nurodė, kad J. M. valdybos nariu ir pirmininku buvo iki 2015 m. gegužės 26 d. Ši data nurodyta Juridinių asmenų registre (toliau – JAR), nes ieškovės tuometinis direktorius A. S. laiku nepateikė duomenų JAR. Atsakovas J. M. šių mokėjimų atlikimo metu nebebuvo ieškovės valdymo organo nariu. Mokėjimų vykdymas nebuvo ieškovės valdybos narių atsakomybės sritis. Atsakovas J. M. jokių mokėjimų nevykdė ir nenurodė kitiems vykdyti.

10.2. Su UAB „Voltlita“ priešpriešinių reikalavimų įskaitymu 2016 metais atsakovas J. M. nėra susijęs, nes nebebuvo ieškovės valdybos pirmininku ar nariu ir ieškovės veikloje nedalyvavo. Tyčinio bankroto byloje buvo vertintas ir pripažintas kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių, UAB „Voltlita“ ir ieškovės sudarytas 2016 m. sausio 29 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, su kuriuo atsakovas J. M. neturi nieko bendra. Taigi, mokėjimų atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas 2015 m. atliekant mokėjimus UAB „Voltlita“ naudai nebuvo pagrindu pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu. Atsakovas J. M. civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019 nedalyvavo, todėl teismo sprendimu nustatytos aplinkybės negali turėti prejudicinės galios J. M. Taigi, ieškovė privalo įrodyti, kad minėti mokėjimai buvo atlikti neteisėtai, pažeidžiant ieškovės interesus, ir negali remtis šių aplinkybių prejudicija. Tai, kad teismas sprendimu priteisė ieškovei iš UAB „Voltlita“ skolą bei pripažino niekiniu 2016 m. sausio 29 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, savaime nereiškia, kad ieškovei buvo padaryta žala. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, atlikus mokėjimus UAB „Voltlita“ naudai, bendras ieškovės turto balansas nepasikeitė. Jeigu mokėjimai būtų atlikti aukštesnės eilės kreditoriams, ieškovės įsiskolinimų suma nepasikeistų. J. M. niekada nebuvo kaip nors susijęs su UAB „Voltlita“ , jos valdyme visiškai nedalyvavo, nebuvo jos akcininku.

10.3. Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui atsakovas J. M., nebūdamas ieškovės vadovu, nėra atsakingas, nes jis tokios pareigos neturėjo. Ieškovės vadovui tokia pareiga kilo po 2016 m. liepos 5 d. (t. y. po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo), kai J. M. jau ilgą laiką nebebuvo ieškovės valdybos nariu.

10.4. Ieškovė neįrodė nei atsakovo J. M. neteisėtų veiksmų, sukėlusių tyčinį bankrotą, nei žalos, padarytos tokiais veiksmais, o tuo pačiu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos.

10.5. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenumato pačios bankrutavusios įmonės teisės tiesiogiai reikalauti žalos atlyginimo iš asmenų, kurių veiksmai privedė prie tyčinio bankroto, bei nenustato, jog tokiais atvejais žalą sudaro nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje. Tai reiškia, kad ieškovė neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo šioje byloje, remdamasi tyčinio bankroto pagrindu.

2. Atsakovas E. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

11.1. Atsakovas E. P. pateikė rašytinius įrodymus bei paaiškinimus, kad jis nuo 2014 m. spalio 15 d. nebuvo darbo santykiuose su ieškove, nebuvo ieškovės vadovu ir valdybos nariu, nes visas akcijas pardavė 2014 m. gruodžio 29 d. Ieškovė šių įrodymų nenuginčijo.

11.2. Atsakovas E. P. nėra susijęs su įmonėmis Metland Products Ltd. ir UAB „Voltlita“ bei jų valdymu.

11.3. Išviešinti vadovo ir valdymo organų narių pasikeitimus pagal 2014–2015 metais galiojusį reglamentavimą galėjo tik ieškovės naujasis vadovas, o ne tas vadovas, kuris pasitraukė iš pareigų. Atsakovas E. P. nėra susijęs su ieškovės vadovavimu nuo 2014 m. spalio 15 d., todėl nėra atsakingas už ieškovės 2015 m. atliktus atsiskaitymo tvarkos pažeidimus ar sandorius.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

4. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas bankrutavusios bendrovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

5. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi BUAB „Oil Trade“ iškelta bankroto byla.

6. 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas BUAB „Oil Trade“ bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1322-798/2017 nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.

7. Atsakovas E. P. nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. turėjo 100 vnt. BUAB „Oil Trade“ vardinių paprastųjų akcijų. Pagal JAR duomenis J. M. įmonės valdybos pirmininku buvo nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., A. S. įmonės valdybos pirmininku buvo nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., E. P. bendrovės akcininku buvo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. E. P. įmonės vadovu buvo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2012 m. birželio 26 d., E. P. valdybos nariu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., A. S. įmonės vadovu buvo nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.

8. 2015 m. kovo 19 d. J. M. pervedė ieškovei 33 500 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pavedimu pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. kovo 23 d. UAB „Lithuanian Hunter“ pervedė 65 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. kovo 24 d. UAB „Lithuanian Hunter“ pervedė 35 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. kovo 26 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 60 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. gegužės 28 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 45 000 Eur ir tą pačią dieną lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. gegužės 28 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 30 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. gegužės 29 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 69 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. birželio 2 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 45 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd. 2015 m. birželio 3 d. UAB "Green Energy & Consulting" pervedė 41 000 Eur ir tą pačią dieną šios lėšos pervestos Metland Products Ltd.

9. UAB „Oil Trade“ 2015 m. sausio 13 d. ir 2015 m. sausio 16 d. pavedimais pervedė 126 000 USD UAB „Voltlita“, UAB „Oil Trade“ nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d. atliktais pavedimais pervedė UAB „Voltlita“ 14 500 Eur ir 2 000 Eur. 2016 m. sausio 5 d. SIA „West Oil“, UAB „Oil Trade“ ir UAB „Voltlita“ sudarė trišalį tarpusavio užskaitos aktą Nr. 1-05-01/16 WO-OT-VO.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodė, kad teismas nevertino fakto, jog atsakovų veiksmais atlikti mokėjimai UAB „Voltlita“ naudai yra pripažinti neteisėtais, jog yra galiojantis vykdytinas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019. Tie patys asmenys, kurie veikė ieškovės ir UAB „Voltlita“ valdyme, padarė pavedimus iš jau nemokios ieškovės sąskaitos į kitą mokumo problemų turinčią UAB „Voltlita“, dėl ko ieškovė negali atgauti priteistų sumų. Bendrovė negali atgauti sumų iš bankrutavusios UAB „Voltlita“, nes 2022 m. liepos 8 d. įsiteisėjo 2022 m. birželio 6 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. B2-353-864/2022 šią įmonę pripažinti pasibaigusia.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019 nusprendė priteisti iš atsakovės BUAB ,,Voltlita” ieškovei BUAB „Oil Trade“ 227 498,33 USD ir 50 620 Eur skolą, 4 059,93 USD ir 1 364,80 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą (227 498,33 USD ir 50 620 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiame sprendime teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą ir pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos ieškovės BUAB „Oil Trade“ 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. sausio 16 d., 2015 m. vasario 10 d. ir 2015 m. kovo 12 d. mokėjimus atsakovei BUAB „Voltlita“ pripažinti negaliojančiais sandoriais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi juos atliekant buvo akivaizdžiai pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.

12. Po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019, kasacinis teismas suformavo praktiką, pagal kurią bankroto administratorius negali ginčyti pavedimų iš nemokios įmonės dėl kreditorių eiliškumo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad vien tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią bankroto administratorius negali ginčyti nemokios įmonės sandorių, sudarytų pažeidžiant kreditorių eiliškumą, buvo suformuota jau po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3472-467/2019, nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti, kad jis yra neteisėtas arba nepagrįstas.

14. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu reiškia, jog kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019, 50 punktas). Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo (nagrinėjamu atveju valdymo organų) civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo (akcininkų) civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019, 49 punktas).

15. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019, pripažinus bankrotą tyčiniu, žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Vis dėlto, taikant bendrąsias juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad yra konstatuotas tyčinis ieškovės bankrotas, neįvertino aplinkybės dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, t. y. kad gali būti taikoma atsakomybė asmenims už žalą, kai būtent dėl jų veiksmų kilo tyčinis bankrotas.

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019, 14 punktas).

18. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovė siekė įrodyti dokumentų neperdavimą (arba dalinį jų perdavimo faktą) kaip atskirą savarankišką žalos kreditoriams atsiradimo pagrindą. Iš esmės nemokumo administratorė tiesiog paminėjo ieškinyje faktą, kad bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas buvo dokumentų neperdavimas, tačiau nenurodo ir nedetalizuoja, jog būtent dėl dokumentų neperdavimo bendrovės kreditoriams buvo padaryta žala, tačiau neįrodinėjo, kas konkrečiai šiuos neteisėtus veiksmus atliko.

19. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1322-798/2017 palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria ieškovės BUAB „Oil Trade“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodė, jog teismas netiria ir nepasisako dėl buhalterinės apskaitos dokumentus turinčių perduoti administratoriui asmenų atsakomybės, t. y. kas turėjo perduoti administratoriui prieigos duomenis prie BUAB „Oil Trade“ buhalterinės apskaitos programos. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog administratoriaus reikalaujamų įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimu yra sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą, atitinkamai administratoriui sudaromos kliūtys įvertinti įmonės veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis.

20. Pažymėtina, kad vien tai, jog Vilniaus apygardos teismas pripažino ieškovės bankrotą tyčiniu dėl įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimo (arba jų dalinio perdavimo) nemokumo administratorei, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl dokumentų neperdavimo ieškovės kreditoriams buvo padaryta žala, ypač ieškovei tokių aplinkybių ieškinyje neįrodinėjant.

21. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodė, kad teismas nevertino, ar iš atsakovų solidariai galėtų būti priteisiama žala ieškovei dėl atsakomybės už sukeltą tyčinį bankrotą ir iš to kilusios žalos kreditoriams, o išimtinai vertino aplinkybes dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimo, kurios buvo tik vienu iš pagrindų pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

22. Juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovo įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, fiduciarines pareigas ar priėmė netinkamą verslo sprendimą. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški vadovo atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose nustatytų imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Be to, skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

23. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti įmonės patirtą žalą solidariai iš visų trijų atsakovų: A. S., kaip įmonės buvusio vadovo ir valdybos nario, J. M., kaip ieškovo valdybos pirmininko, ir E. P., kaip įmonės akcininko, vadovo ir valdybos nario.

24. Kasacinis teismas civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą tyčinio bankroto atveju juridinio asmens vadovo atžvilgiu yra detaliai suformavęs 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018. Joje yra nurodyta, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais (žr. šios nutarties 20 punktą), nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami šie įmonės akcininkų atsakomybės pagrindai: akcininkų atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu už įmonės privedimą prie nemokumo ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) už bankroto bylos neinicijavimą laiku; taip pat akcininkų atsakomybė CK 6.263 straipsnio pagrindu kreditoriui tuo atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-701/2017 ir joje nurodyta teismų praktika).

26. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo pacituotos teismų praktikos, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog akcininko atsakomybė, kitaip nei bendrovės vadovo atsakomybė, yra ribota. Bendrovė neatsako pagal akcininko prievoles, o pastarasis neatsako pagal bendrovės prievoles, išskyrus įstatymuose arba bendrovės steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai bendrovė negali įvykdyti prievolės dėl akcininko nesąžiningų veiksmų, akcininkas atsako pagal bendrovės prievolę savo turtu subsidiariai. Akcininko statusas bendrovėje turi ypatumų: akcininkas nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą. Akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Akcininkas taip pat yra ir bendrovės organo – akcininkų susirinkimo – narys. Akcininkų susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu, nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Akcininko interesai ne visada privalo sutapti su pačios bendrovės interesais, jis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei.

27. Dėl valdybos nario atsakomybės kasacinis teismas nurodęs, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta valdybos narių atsakomybė už priimtus sprendimus, nepriklausomai nuo, kad jiems pritarė visuotinis akcininkų susirinkimas. Tame pačiame straipsnyje yra įtvirtinta valdybos kompetencija. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad valdybos narys, kaip ir bet kuris kitas įmonės vadovas, privalo būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės ir jos akcininkų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tiek vienasmeniam (bendrovės administracijos vadovui), tiek ir kolegialiam (valdyba) valdymo organui. Kai sprendžiamas šių abiejų valdymo organų civilinės atsakomybės klausimas, tai, nustatant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją, apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į nurodytus skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo. Jei pareiškiamas reikalavimas atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė bendrovės vadovas, bet kuriam buvo gautas valdybos pritarimas, pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė už tokį sandorį tenka bendrovės valdybai, jei nėra vadovo kaltės (bendrovės vadovas atskleidė su sandoriu susijusią informaciją, kt.), arba jei vadovas irgi kaltas, atsakomybė tarp vadovo ir valdybos yra dalinė, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Minėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas pasisakė, kad dviejų skirtingų juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė, atsižvelgiant į jų kompetenciją, nustatoma pagal dalinės prievolės taisykles (CK 6.5 straipsnis): jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari. Tai reiškia, kad, kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako.

29. Solidarioji atsakomybė skirtingiems juridinio asmens valdymo organams galima tik nustačius šios atsakomybės taikymo pagrindus (CK 6.6 straipsnio 1 ir 3 dalys arba CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

30. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, kad bendrovės vadovo ir valdybos kompetencija iš dalies dubliuojasi, tačiau tais atvejais, kai žalą sukėlęs sprendimas yra priimtas valdybos, vadovui atsakomybė už jį netaikoma. Tais atvejais, kai yra ir vadovo kaltės dėl tokio sprendimo priėmimo, vadovui taikoma dalinė atsakomybė, proporcinga jo elgesio įtakai žalos atsiradimui.

31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės (ne)egzistavimo nurodė, kad ieškovė žalą prašė priteisti iš atsakovo J. M., kaip ieškovo buvusio valdybos pirmininko. Teisėjų kolegija pažymi, kad BUAB „Oil Trade“ įstatų 7 straipsnio 19 dalis įtvirtina, jog valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais ir savo darbo reglamentu, organizuoja ir šaukia visuotinius akcininkų susirinkimus, sudaro jų darbotvarkę, pateikia akcininkų susirinkimui bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį, pelno paskirstymo projektą, savo darbo ataskaitą ir kitą informaciją, būtiną darbotvarkės klausimams svarstyti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad BUAB „Oil Trade“ įstatuose nėra numatyta, jog valdyba būtų atsakinga už įmonės einamųjų komercinių sandorių tvirtinimą ar už įmonės atliekamų mokėjimų pagrįstumą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau yra minėjusi, kad apeliantė privalėjo nurodyti, kokias konkrečias pareigas pažeidė atsakovas J. M., kaip valdybos pirmininkas. Vilniaus apygardos teismas nutartyje, kuria apeliantės bankrotas pripažintas tyčiniu, nenurodė asmens, atsakingo už tyčinį bankrotą, kadangi tokio reikalavimo nenumatė tuomet galiojęs ĮBĮ. Taigi, ieškovė privalėjo įrodyti atsakovo pareigų pažeidimą, kuris būtų turėjęs esminės įtakos žalos įmonei ar jos kreditoriams atsiradimui. Kadangi apeliantė neįrodė aukščiau nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šio atsakovo atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas E. P. ieškovės akcininku buvo nuo 2012 m. birželio 11 d., iki 2015 m. gegužės 25 d.; įmonės vadovu buvo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2012 m. birželio 26 d.; valdybos nariu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Mokėjimo pavedimai, iš kurių ieškovė kildina žalą, buvo atlikti nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. birželio 3 d. Taigi, tuo metu atsakovas E. P. įmonės vadovu jau nebebuvo, tačiau jis tuomet buvo įmonės akcininku ir valdybos nariu. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo. Atitinkamai pagal aukščiau nutartyje pacituotą kasacinio teismo praktiką, ieškovė šioje byloje privalėjo nurodyti jo, kaip įmonės akcininko ir valdybos nario, atliktus neteisėtus veiksmus, kurie turėjo įtakos žalos atsiradimui. Minėta, kad akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų, ribota atsakomybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovei konkrečiai nenurodžius, kokias pareigas pažeidė atsakovas E. P., jo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju nėra įrodyti.

33. Analizuodamas atsakovo A. S. civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. S. įmonės vadovu buvo nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. Mokėjimo pavedimai, iš kurių ieškovas kildina žalą, buvo atlikti nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. birželio 3 d., tai yra tuo metu, kai ieškovo vadovas buvo atsakovas A. S. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu A. S. buvo ieškovo vadovas, kuris yra atsakingas už tai, kad įmonė veiktų pagal įstatymų reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pavedimų atlikimo metu prievolės įvykdymo terminai Metland Products Ltd. ir UAB „Voltlita“ jau buvo suėję. Atsakovai pateikė paaiškinimą, kad ginčo mokėjimo atlikimo metų jokiems kitiems kreditoriams mokėjimų terminai suėję nebuvo. Pažymėtina, kad šių aplinkybių ieškovė nepaneigė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti, kad savo neteisėtais veiksmai atsakovai sumažino ieškovės turto masę bei veikė priešingai ieškovės (kaip įmonės) ir jos kreditorių interesams, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė ir neįrodė, jog ieškovės turto masė buvo sumažinta, dėl atliktų veiksmų būtų pablogėjusi įmonės finansinė padėtis.

35. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsiskaitymą su Metland Products Ltd. ir UAB „Voltlita“ vertino kaip įmonės vadovo (atsakovo) veiksmus, siekiant išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, rezultatą, o ne siekį padaryti žalos ieškovei.

36. Darytina išvada, kad atsiskaitymui su kreditoriais panaudotos lėšos negali būti laikomos bendrovės patirta žala, todėl ieškovė narinėjamo ginčo atveju neįrodė žalos atsiradimo fakto.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nevertino, ar iš atsakovų solidariai galėtų būti priteisiama žala ieškovei dėl atsakomybės už sukeltą tyčinį bankrotą ir iš to kilusios žalos kreditoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir apeliantės argumentus bei priėjo išvadą, kad ieškovei neįrodžius, jog ji patyrė žalą, kurią sukėlė neteisėti atsakovų veiksmai, iš esmės nebetenka prasmės atsakovų kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas, nes tai nekeistų ginčo išsprendimo rezultato. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.

38. Į esminius apeliantės skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės BUAB „Oil Trade“ apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu bei nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

40. Ieškovė BUAB „Oil Trade“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovų A. S., J. M. ir E P. 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės BUAB „Oil Trade“ apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

41. Atsakovas J. M. pateikė prašymą priteisti 600 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą iš BUAB „Oil Trade“ bankroto administravimo išlaidų sąmatos.

42. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos). Kadangi atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio (2 248,87 Eur), jos priteistinos iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei BUAB „Oil Trade“ 2016 m. birželio 23 d. iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-248-866/2022), bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš bankrutavusios įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ (juridinio asmens kodas 302797697) bankroto administravimui skirtų lėšų 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.