Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) R. J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos .

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnio) 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė 2019 m. sausio mėn. Lietuvos valstybės istorijos archyvo raštą Nr. (P1-8262)R10-(1.8)-20, nurodė, kad šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo apeliaciniame procese, siekiant paneigti abejones, jog informacijos apie pareiškėjos senelei ir proseneliams išduotus Lietuvos pasus nėra ne dėl to, kad jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o dėl to, kad duomenys apie Lietuvoje iki 1940 metų gyvenusius asmenis archyvuose nėra visi išlikę.

11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šis įrodymas gali būti reikšmingas apeliacinio skundo nagrinėjimui, apeliantė juo grindžia apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad duomenys apie pareiškėjos senelei ir proseneliams išduotus Lietuvos pasus archyvuose nėra visi išlikę, pateiktas dokumentas nėra didelės apimties, apeliacinis skundas yra pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl suinteresuotas asmuo su juo yra susipažinęs, atsiliepime į skundą pateikė savo argumentus dėl naujai teikiamo įrodymo, mano, kad papildomo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl nutaria jį priimti.

13. Šios bylos apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).

16. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje yra nustatyta, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tai asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. savo gyvenimu metu oficialiai ir teisiškai turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, kurią dabar galima pagrįsti įvairiais dokumentais, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, arba šį faktą nustatant Lietuvos teismuose. Pagal 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis. Pažymėtina, kad pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams. Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 p.).

17. Nagrinėjamoje byloje aktualaus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.

18. Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.

19. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kurią patvirtina ir pateikti rašytiniai įrodymai, kad pareiškėjos protėviai gyveno toje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirta (perduota) Lietuvos Respublikai ir kuri nuo 1920 m. buvo okupuota Lenkijos Respublikos (CPK 12, 178 straipsniai), t. y. kad pareiškėjos senelė gimė ir turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus srityje, kuri nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuota Lenkijos, tačiau, priešingai nei nurodo pareiškėja, jos dokumentai patvirtina ir tai, kad jos senelė ir jos tėvai buvo Lenkijos Respublikos, o ne Lietuvos piliečiai. Pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos – A. K. prašymo antrame lape nurodyta pilietybė: Lenkijos ir kokių dokumentų / įrodymų pagrindu nustatyta Lenkijos pilietybė: Išrašas iš pasų. C. A. prašymo antrame lape taip pat nurodoma pilietybė: Lenkijos ir kokių dokumentų / įrodymų pagrindu nustatyta Lenkijos pilietybė: valsčiaus liudijimas ir gimimo protokolas. Juose nėra jokių duomenų, patvirtinančių senelės ir jos tėvų Lietuvos pilietybę.

21. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsniu ir 1940 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimu asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-1-969/2018). Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ipso iure pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos su Rusija Sutarties 6 straipsnio nuostatas

22. Pareiškėja prosenelių ir senelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. iš esmės įrodinėja tuo, kad jos senelė L. A. (taip pat žinoma kaip L. A., L. G.), gim. (duomenys neskelbtini), Lenkijos pilietė, Vilniuje; jos proseneliai K. A., gim. (duomenys neskelbtini), Lenkijos pilietis, M., ir C. S. (A.), gim. (duomenys neskelbtini), Lenkijos pilietė, M., gyveno Vilniaus srityje, t. y. teritorijoje, kuri pagal Taikos sutartį priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą buvo grąžinta Lietuvai. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos senelė ir proseneliai tuo metu buvo Lenkijos piliečiai, tačiau tai savaime neįrodo, kad šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki minėtos datos, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatyme, todėl, siekdami Lietuvos pilietybės, jie taip pat turėjo aktyviais veiksmais įgyvendinti specialiuose įstatymuose keliamus reikalavimus.

23. Tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jos senelė ir jos tėvai (pareiškėjos proseneliai) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais, todėl taip pat neatitinka 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio, kuriame nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai iki 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Taip pat neatitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo.

24. Teisės doktrinoje, kuria remiasi ir pareiškėja, nurodoma, kad sprendžiant okupuotame krašte gyvenančių asmenų Lietuvos pilietybės klausimą buvo atsižvelgta į kelias aplinkybes, kurių viena yra tai, kad asmenys, kurie pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę bei Taikos sutartį su Rusija buvo laikomi Lietuvos piliečiais, privalėjo pateikti tai patvirtinančių įrodymų ir tik tuomet jiems galėjo būti išduodamas Lietuvos vidaus pasas (V. S. knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“). Nors apeliantė skunde labai plačiai remiasi ir kita teisės doktrina, ją cituoja, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės doktrinoje pateikta informacija negali būti laikoma oficialiu teisės šaltiniu, todėl teismas detaliai dėl šio pobūdžio įrodymų nepasisako, be to, vien tokio pobūdžio įrodymai negali patvirtinti pareiškėjos ginčijamas aplinkybes dėl jos protėvių turėtos pilietybės, jie vertintini kitų įrodymų kontekste.

25. Nėra ginčo dėl to, kad okupaciniu periodu asmenims buvo primesta Lenkijos pilietybė, nes dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių būtent dėl to, kad Vilnių ir jo sritį 1920–1939 m. buvo aneksavusi Lenkija, Lietuva negalėjo įgyvendinti valstybės suvereniteto šioje savo teritorijos dalyje. Vilniuje ir jo srityje Lietuvos pilietybės instituto įgyvendinimas buvo suvaržytas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal nurodytą reglamentavimą, tam, kad bylai aktualiu laikotarpiu asmuo galėtų būti laikomas Lietuvos piliečiu, buvo reikalinga atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kad būtų galima nusistatyti Lietuvos pilietybę, tai yra pilietybė savaime nėra suteikiama ir (ar) pripažįstama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, žmonės galėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir pasų išdavimo, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo įgyjama ne automatiškai, o turėjo būti priimti atitinkami sprendimai, pvz., išduoti pasai, vaiko registracija, ir t. t. Tokie atvejai buvo nagrinėjami Pilietybės teisių pripažinimo komisijoje ir specialiai Vilniaus krašto atvejams spręsti 1939 m. gruodžio 7 d. sudarytoje Vilniaus miesto ir jo srities gyventojų pilietybės teisių pripažinimo byloms spręsti komisijoje.

26. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad jos proseneliai, pasikeitus politinei situacijai, siekė gauti būtent Lietuvos pasus. Migracijos departamentas atliko pareiškėjos protėvių pilietybės aplinkybių, turimų dokumentų analizę, tačiau nenustatė, jog šie asmenys būtų turėję Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas, priimdamas 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuriuo konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė, be kita ko, rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. R4-5306, kurioje nurodyta, kad tame pačiame fonde esančio 1924 m. rugpjūčio 29 d. prašymo kopija patvirtina, kad K. A., gim. (duomenys neskelbtini) M., iki karo (Pirmojo Pasaulinio) gyveno Vilniuje, jo tėvai F. ir M., vaikai G., (duomenys neskelbtini), L. (duomenys neskelbtini), Lenkijos pilietis, prašo išduoti Lenkijos pasą; iš fonde esančio 1940 m. prašymo nustatyta, kad K. A., gyv. (duomenys neskelbtini), turintis 1925 m. kovo 31 d. išduotą asmens liudijimą, prašo išduoti dokumentus iš archyvo, kurie reikalingi Lietuvos vidaus paso išgavimui; tame pačiame fonde esančio 1924 m. rugsėjo 1 d. prašymo kopija, kurioje nurodyta, kad C. A., gim. (duomenys neskelbtini) M., Lenkijos pilietė, prašo išduoti Lenkijos pasą; tame pačiame archyviniame fonde esančio išduotų vidaus pasų (Lenkijos Respublikos) knygoje esančio 1925 m. įrašo kopija, kurioje įrašyti K. A., F. ir M. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) (vieta neįskaitoma), kuriam 1925 m. kovo 31 d. išduotas Lenkijos Respublikos pasas, ir C. A., S. ir C. duktė, gim. (duomenys neskelbtini) M., kuriai 1925 m. gegužės 6 d. išduotas Lenkijos Respublikos pasas.

27. Pateikti dokumentai patvirtina tą aplinkybę, kad pareiškėjos senelė gimė Vilniuje, Vilniaus srityje, kuri nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuota Lenkijos, ir tai, kad jos senelė ir jos tėvai buvo Lenkijos Respublikos, o ne Lietuvos piliečiai. Jiems buvo išduoti Lenkijos pasai, todėl, kaip jau minėta, pasikeitus politinei situacijai, jie turėjo atlikti aktyvius veiksmus, tai yra kreiptis dėl Lietuvos pilietybės ir pasų išdavimo, kadangi Lietuvos valstybė buvo priėmusi atitinkamus teisės aktus dėl Lietuvos pilietybės atgavimo Vilniaus krašte. Tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjos senelės ir jos tėvų kreipimąsi ir (ar) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Šių aplinkybių nepatvirtina ir 1940 m. prašymo kopija, kurioje nurodyta, kad K. A., turintis 1925 m. kovo 31 d. išduotą asmens liudijimą, prašo išduoti dokumentus iš archyvo, kurie reikalingi Lietuvos vidaus paso išgavimui, kadangi nėra jokių įrodymų apie tai, kad šis prašymas buvo tenkintas, kad jam Lietuvos pasas buvo išduotas ir kad jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė, tai yra, kad asmuo realiai įgyvendino savo subjektinę teisę, t. y. buvo (tapo) Lietuvos Respublikos piliečiu.

28. Lietuvos valstybės archyvuose duomenų apie pareiškėjos protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę taip pat nerasta. Šiuo atveju pareiškėjos argumentas, kad senelė (proseneliai) nebuvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., atmestinas kaip nepagrįstas, nes nėra pateikti dokumentai apie senelės (prosenelių) turėtą Lietuvos pilietybę, t. y. neįmanoma netekti to, ko neturi.

29. Pažymėtina, jog toks vertinimas atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio reikalavimus ir yra grindžiamas tuo, kad iš pateiktų dokumentų matyti tik gyvenimo faktas Lietuvos teritorijoje, tačiau trūksta įrodymų apie jų pilietinį statusą – t. y. nebuvo pateikta dokumentų (pvz., Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasų, pilietybę patvirtinančių įrašų ar kitų teisiškai reikšmingų įrodymų), kurie leistų neabejotinai nustatyti jų pilietybę. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, pareiškėjos pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, laikytina deklaratyvia ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams.

30. Be to, kaip jau minėta, vertinant pareiškėjos situaciją, taip pat aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-1-969/2018), kurioje konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos. Remiantis pareiškėjos pateiktais dokumentais, nėra pagrindo manyti, jog jos proseneliai atitiko abu minėtus reikalavimus.

Dėl pareiškėjos senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės remiantis šeiminiu ryšiu

31. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos senelė 1940 m. gegužės 7 d. sudarė santuoką su L. R., kuris santuoką sudarė būdamas Lietuvos Respublikos pilietis.

32. Pareiškėja remiasi 2021 m. lapkričio 16 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma ir teigia, kad joje nesuteikiama duomenų apie pareiškėjos senelės Lenkijos pilietybės turėjimą santuokos sudarymo metu (1940 m. gegužės 7 d.) (I tomas, b. l. 59). Pareiškėjos nuomone, šis faktas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos senelė nesiejo savo teisinio santykio su Lenkijos valstybe, kadangi 1936 metais, tapusi pilnamete, ji nesikreipė dėl Lenkijos Respublikos paso išdavimo.

33. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų (įrašų) apie pareiškėjos senelės santuokos metu turėtą pilietybę nebuvimas savaime nepatvirtina, kad jos senelė tuo metu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie pareiškėjos senelės turėtą (įgytą) Lietuvos Respublikos pilietybę laikotarpiu nuo 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo iki 1940 m. gegužės 7 d. santuokos sudarymo. Tokių duomenų nėra ir itin trumpu laikotarpiu nuo santuokos sudarymo iki 1940 m. birželio 15 d. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 1941 m. gruodžio 13 d. pildytame A.E.F.D.P. registracijos įraše (ir vėlesniuose dokumentuose) pareiškėjos senelės pilietybė nurodoma būtent Lenkijos Respublikos, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad ji tuo metu neturėjo Lenkijos pilietybės.

35. Be to, pareiškėja sutinka ir byloje nėra ginčo, kad gyvendami Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte asmenys galėjo turėti tik lenkiškus asmens dokumentus, o pareiškėjos protėviai Lenkijos pilietybę, todėl, įvertinus anksčiau aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjos senelė santuoką sudarė būdama Lenkijos Respublikos piliete, todėl po santuokos sudarymo ji turėjo atlikti papildomus veiksmus, tai yra kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, o tokie atvejai buvo nagrinėjami Pilietybės teisių pripažinimo komisijoje ir specialiai Vilniaus krašto atvejams spręsti 1939 m. gruodžio 7 d. sudarytoje Vilniaus miesto ir jo srities gyventojų pilietybės teisių pripažinimo byloms spręsti komisijoje. Tačiau, kaip jau aptarta anksčiau šioje nutartyje, įrodymų, kad pareiškėjos senelė kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos paso, kad dėl pareiškėjos protėvių būtų priimti atitinkami sprendimai, išduoti pasai ir t. t., ir jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nepateikta. Sutiktina su Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta nuomone, kad pareiškėjos senelė galbūt kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nespėjo, kadangi po kiek daugiau nei mėnesio po santuokos Lietuvos Respublika buvo okupuota (1940 m. birželio 15 d.), tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad Lietuvos pilietybė galėjo būti įgyta automatiškai.

36. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime minimas dvigubos pilietybės neleistinumo principas negali būti taikomas asmenų, gyvenusių okupuotoje Vilniaus krašto dalyje, Lietuvos Respublikos pilietybės statusui vertinti, kadangi Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija automatiškai nenulėmė šių asmenų teisinio santykio pasikeitimo – Lietuvos pilietybės netekimo ar prievarta primestos Lenkijos pilietybės įteisinimo.

37. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose įtvirtintas pilietybės tęstinumas suponuoja galimybę atkurti pilietybę asmenims, kurių protėviai 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau šis principas savaime nereiškia, kad pilietybė yra laikoma atkurtina be faktinio jos buvimo įrodymo. Kadangi pareiškėja nepateikė pakankamai dokumentų, pagrindžiančių, jog jos protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo jai atkurti pilietybę. Taigi, teismo vertinimu, ir minėto principo taikymas šiuo atveju negali būti išplėstas ar vertinamas atsietai nuo būtinybės pagrįsti pilietybės turėjimo faktą dokumentais (įrodymais).

38. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjos senelė ir proseneliai turėjo Lenkijos Respublikos pilietybę, todėl jiems negalėjo būti savaime suteikiama (pripažįstama) ir Lietuvos Respublikos pilietybė, kuri šiems asmenims jau būtų dar viena pilietybė greta jau turėtos Lenkijos Respublikos pilietybės.

39. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė svarbi, be kita ko, kaip užkertanti kelią dvigubai pilietybei, kurios neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnyje: „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, bylos Nr. 45/03-36/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 54 punktas). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). 1938 m. Konstitucijoje inter alia įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas: „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“ (13 straipsnio 1 dalis); šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės (13 straipsnio 2 dalis). 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme taip pat buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (20 straipsnis). Pagal šio įstatymo 21 straipsnį „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“. Kitų atvejų (išskyrus nurodytą vidaus reikalų ministro leidimą), kai Lietuvos pilietis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, galėjo išsaugoti ir turėtą Lietuvos pilietybę, įstatymuose nebuvo nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, išskyrus įstatyme įtvirtintus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, nuosekliai aiškina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuo 1922 m. Lietuvos Respublikoje galiojęs dvigubos pilietybės neleistinumo principas nagrinėjamos bylos kontekste svarbus tuo aspektu, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina jos senelės ir prosenelių turėtą Lenkijos Respublikos pilietybę.

40. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje buvo nustatyta, kad pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeiminiu ryšiu, taip pat jos optavimu ar atgavimu (11 straipsnis). Kaip ir Konstitucija, 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas numatė Lietuvos pilietybės įgijimą šeiminiu ryšiu. Pagal 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį, ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę.

41. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi ir atkreipia dėmesį, kad vien tik santuokos sudarymo Lietuvos pilietybei įgyti nepakanka, tam būtina atlikti aktyvius veiksmus, pvz., ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, norėdama įgyti Lietuvos pilietybę, turi oficialiai atsisakyti turimos pilietybės ir nustatyta tvarka pareikšti norą įgyti Lietuvos pilietybę, jos atžvilgiu turi būti priimami atitinkami sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjos senelei, proseneliams galėjo ir (ar) turėjo būti savaime suteikiama (pripažįstama) ir Lietuvos Respublikos pilietybė, kuri šiems asmenims jau būtų dar viena pilietybė greta jau turėtos Lenkijos Respublikos pilietybės.

42. Sutiktina su pareiškėja, kad teisinio statuso buvimas negali būti siejamas vien tik su dokumentų išlikimu archyviniuose šaltiniuose, taip pat, kad dėl istorinių aplinkybių ji neturi tiesioginių senelės ar jos tėvų Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų, tačiau kitų, netiesioginių ir pakankamai reikšmingų įrodymų, patvirtinančių asmens teisinį statusą ar priklausomybę Lietuvos valstybei, kad pareiškėjos senelė realiai (faktiškai) įgyvendino 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. ar ji tapo Lietuvos Respublikos piliete, be kita ko, atsisakydama (netekdama) Lenkijos Respublikos pilietybės, teismui nepateikta (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

43. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje; Nr. 3K-3-340/20092017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Pagal CPK 447 straipsnį ir teismų praktiką, pareiškėjai turi pareigą surinkti ir pateikti bylai tokius įrodymus, kurių visuma nekeltų abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo, kadangi pareiškėja yra suinteresuota nustatyti jai teisines pasekmes sukeliantį juridinę reikšmę turintį faktą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020). Nors juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo byloje paprastai remiamasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama byloje esančių įrodymų (tiesioginių, netiesioginių) visuma ir jų pakankamumas, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl tam tikro fakto egzistavimo arba neegzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 29 punktas). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

44. Kaip jau minėta, byloje duomenų, leidžiančių nors ir ne tiesiogiai nustatyti, kad pareiškėjos protėviai būtų turėję Lietuvos pilietybę, nenustatyta. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktų duomenų nepakanka prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui pagrįsti. Pažymėtina, kad 1941 m. gruodžio 13 d. pildytame A.E.F.D.P. registracijos įraše (ir vėlesniuose dokumentuose) pareiškėjos senelės pilietybė nurodoma būtent Lenkijos Respublikos, tai, nors ir netiesiogiai, patvirtina, kad ji Lietuvos pilietybės neturėjo, priešingai, patvirtina, kad turėjo glaudesnį ryšį su Lenkijos Respublika. Tokiu būdu ši aplinkybė tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, jog pareiškėjos protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo įgijęs (neturėjo) Lietuvos Respublikos pilietybės.

45. Teismas atmeta apeliantės argumentus dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės, kaip neesminio bylai aktualiu laikotarpiu, kadangi teismas, darydamas išvadas ir pagrįsdamas sprendimą, rėmėsi visuma byloje esančių įrodymų ir nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų (įvertinant duomenų nuoseklumą, ar jie patvirtina, ar paneigia vieni kitus), kuriuos būtų galima susieti ir patvirtinti aplinkybes, kad pareiškėjos protėviai turėjo Lietuvos pilietybę. Pažymėtina, kad pareiškėja teikia išimtinai tik tuos įrodymus, kurie naudingi tik jai, dėl nežinomų priežasčių nepateikė kitų, po išvykimo į užsienį išduotų dokumentų, kuriuose būtų nurodyta jos pilietybė, ir taip būtų galima tiksliai įvertinti duomenis apie pareiškėjos senelės turėtą pilietybę.

46. Nagrinėjamoje byloje, be pirmosios instancijos teismo, suinteresuoto asmens aptartų, daugiau jokių kitų duomenų apie pareiškėjos protėvių pilietybę byloje nėra. Nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima susieti ir kurie nuosekliai patvirtintų ar paneigtų aplinkybes, susijusias su pareiškėjos protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl ir pareiškėja negali būti laikoma asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuone. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, kad ji atitinka pirmąją sąlygą, kadangi, kaip jau minėta, asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet tik po tam tikro sprendimo, tačiau dokumentai, kad pareiškėjos senelė kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos paso ar (ir) kad jos pilietybės klausimas buvo sprendžiamas, teismui nepateikti.

47. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos, kaip valstybės pagrindų, t. y. pilietybė bei jos nustatymas, turėtų būti nustatomas tik esant neabejotiniems ir pagrįstiems įrodymams. Atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą, nurodytą istorinį kontekstą, taip pat įvertinus suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, paremtus šios institucijos turima prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo praktika, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymus bei Lietuvos centriniame archyve saugomus VRM ir kitų institucijų raštus / dokumentus, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai dokumentų, kurie leistų nustatyti, kad pareiškėjos protėviai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, kurie yra nustatyti asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

48. Pareiškėja skunde, be kita ko, pateikia argumentus ir lygina Ukrainos piliečius ir jiems išduodamus okupantų – Rusijos Federacijos – pasus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai ir tokio pobūdžio analogijų darymas neturi teisinės reikšmės, nes Ukrainos ir Rusijos konfliktas nagrinėjamoje byloje neturi jokio ryšio su Lietuvos pilietybės klausimais. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiama dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikos piliete iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. dėl fakto, kuris, kaip nurodo pati pareiškėja, yra juridiškai reikšmingas siekiant pagrįsti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, ir dėl to Lietuvos valstybė buvo priėmusi atitinkamus teisės aktus dėl Lietuvos pilietybės atgavimo Vilniaus krašte.

49. Apeliantė taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-5212-535/2021 ir nurodo teismo konstatuotą aplinkybę, jog, vertinant Vilniaus krašte gyvenusių asmenų teisinį statusą, Lenkijos Respublikos paso išdavimas nėra vertinamas kaip turėjęs įtakos turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Kadangi sprendime teismas nusprendė, jog nors dėl Vilniaus srities okupacijos pareiškėjo tėvas, kaip nepilnametis vaikas, prieš išvykdamas iš Lietuvos, 1929 metais buvo įrašytas į mamos (Lenkijos pilietės) užsienio pasą, tačiau šis faktas neturėjo jokios įtakos jo gimimu įgytai Lietuvos Respublikos pilietybei.

50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad asmens gimimu įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę nurodytoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė remiantis tuo, kad J. S. tėvas O. S. buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1928 m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir išvyko į Pietų Afriką. J. S. buvo įrašytas į motinos M. S. Lenkijos pilietės pasą 1929 m. kelionei į Pietų Afriką pas tėvą O. S.. Todėl nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės dėl Lietuvos pilietybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kadangi pareiškėjos protėviai aktualiu bylai laikotarpiu neturėjo Lietuvos pilietybės, atitinkamai pareiškėjos senelė negalėjo įgyti Lietuvos pilietybės gimimu.

51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taikomos ir bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Todėl procesinė pareiga įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą tenka pareiškėjai (CPK 178 straipsnis), o jai šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo teismo turi būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl pareiškėjos pareiškimo reikalavimų pagrįstumo, nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Teismo išvados padarytos pagrįstai vadovaujantis įrodinėjimo civiliniame procese specifiką nusakančia tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vien tai, kad apeliantė byloje esančius įrodymus (jų pakankamumą) vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Nagrinėjamu atveju įvertinęs byloje esančius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos pateikti netiesioginiai įrodymai nesudaro pagrindo daryti net ir prielaida grindžiamą išvadą dėl pareiškėjos reiškiamo reikalavimo pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.