Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas papildomai paaiškino, kad dėl to paties objekto vertinimo yra nubaustas ir kitas vertintojas, pagal jo skundą užvesta administracinė byla Nr. I-7204-643/2014, tačiau jam buvo skirtas papeikimas. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-93-789/2014 išaiškino, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, jam tapus švelnesniam, pareiškėjui nuobauda gal net nebūtų taikyta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose Nr. A552-1247/2014 ir Nr. A756-565/2014 taikytos švelnesnės nuobaudos – pastabos, todėl, pareiškėjo manymu, drausminė nuobauda jam skirta neproporcingai. Procesas nebuvo visiškai teisėtas, turto vertintojas į parengiamąjį posėdį nebuvo kviestas. Šiuo metu yra trys ataskaitos VĮ Registrų centro, Šatkausko ir pareiškėjo. Visos jos atitinka tą pačią vertę.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Tarnybos atstovas papildomai paaiškino, kad anksčiau taikant lyginamąjį metodą nereikalauta pateikti skaičiavimų, tačiau tai neatitinka Metodikos 33 punkto reikalavimų. Koeficientų skaičiavimai yra būtini. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. pasikeitus reglamentavimui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014 išaiškino, kad pagal nuobaudos padarymo laiką vertintojas gali tikėtis tik pažeidimų padarymo metu galiojusios nuobaudos. Garbės teismas procesinių pažeidimų nepadarė, kaltinimo ribos buvo apibrėžtos išvadoje, pareiškėjas gavo visą informaciją raštu, dalyvavo posėdyje ir galėjo pasiaiškinti. Šiuo atveju Garbės teismas pagal pažeidimo pobūdį nusprendė taikyti griežčiausią nuobaudą, pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad tokio pažeidimo buvimas užtrauks švelnesnę atsakomybę. Dėl ataskaitos kreipėsi Lietuvos bankas, todėl pagal atliktą vertinimą galėjo būti išduotos paskolos ir nepagrįsta teigti, kad pasekmės neatsirado. Pareiškėjas, neturėdamas su kuo lyginti unikalaus objekto, turėjo taikyti kitą vertinimo metodą arba tik vieną iš vertinimo metodų, netaikydamas lyginamojo. Skirtos nuobaudos griežtumą lėmė ir atlikto vertinimo dydis. Visas turtas buvo įvertintas nepagrįsta verte, kuri turi grėsmės finansų sistemai. Formuojant išvadą, remtasi tik lyginamuoju metodu, nors skaičiavimai atlikti ir kitu – atkuriamuoju metodu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (elektroninės bylos II t., b. l. 131-140) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. UAB „Informacinių technologijų organizacija“ vardu AB „Ūkio bankas“ pageidavimu surašė verslo vertės nustatymo ataskaitą Nr. ITO-11/12/27-01, kurioje, taikant lyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės metodus, nustatė nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini): 2,1513 ha ploto žemės sklypo nuomos teisės, 14 749,37 m2 (duomenys neskelbtini) pastato, 295,78 m2 bendro ploto Garažo ir kiemo statinių, rinkos vertę (elektroninės bylos I t., b. l. 54-106).

Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktorius V. V. 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 kreipėsi į Tarnyba, prašydamas įvertinti ar UAB „Informacinių technologijų organizacija“ 2011 m. gruodžio 27 d. atliktas turto ir verslo objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertinimas atitiko teisės aktų reikalavimus (elektroninės bylos I t., b. l. 23-27; II t., b. l. 70-73).

Tarnyba 2012 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. T(1.13)A2-506(12) (elektroninės bylos I t., b. l. 11-12) kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų organizacija“ dėl informacijos ir paaiškinimų, susijusių su Ataskaitos rengimu, pateikimo. Į paklausimą atsakė pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. raštu (elektroninės bylos I t., b. l. 13).

Tarnyba 2013 m. gruodžio 10 d. raštais Nr. T(1.13)A2-2058 ir Nr. T(1.13)A2-2059 (elektroninės bylos II t., b. l. 74-75, 76-77) kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų organizacija“ ir pareiškėją dėl informacijos ir paaiškinimų, susijusių su Ataskaitos rengimu, pateikimo. Į paklausimus atsakė pareiškėjas 2013 m. gruodžio 17 d. raštu (elektroninės bylos II t., b. l. 78-81).

Tarnyba, atlikusi tyrimą, priėmė 2014 m. sausio 8 d. išvadą Nr. GT-(14)-I, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimus (elektroninės bylos II t., b. l. 82-86), ir kreipėsi į Garbės teismą su 2014 m. sausio 8 d. teikimu Nr. GT-4(14)-T iškelti pareiškėjui drausmės bylą (elektroninės bylos II t., b. l. 87).

Garbės teismas 2014 m. sausio 9 d. parengiamojo posėdžio metu nutarė iškelti pareiškėjui drausmės bylą, ją nagrinėti 2014 m. vasario 13 d. 9.30 val. Garbės teismo posėdyje (elektroninės bylos II t., b. l. 88). Apie tai pareiškėjas paštu ir elektroniniu paštu buvo informuotas 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. (1.13)A2-59(14) ir 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. (1.13)A2-264(14) (elektroninės bylos II t., b. l. 89, 92). Pagal 2014 m. sausio 23 d. Tarnyboje elektroniniu paštu gautą pareiškėjo prašymą (elektroninės bylos II t., b. l. 90), Tarnyba 2014 m. sausio 24 d. lydraščiu Nr. (1.13)A2-178(14) elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui drausmės bylos kopiją (elektroninės bylos II t., b. l. 91).

Garbės teismas 2014 m. vasario 13 d. posėdžio protokole Nr. GT-12(14)-P (elektroninės bylos II t., b. l. 93-96) 2 klausimu nagrinėjo pareiškėjo V. L. drausmės bylą, išklausė jo paaiškinimus ir, vadovaudamasis Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punktu, nusprendė skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą. Už šios nuobaudos skyrimą balsavo visi keturi Garbės teismo nariai. Garbės teismo sprendimas įformintas 2014 m. vasario 13 d. sprendime Nr. GT-14(14)-S (elektroninės bylos II t., b. l. 97-104), kuriame įvertinti Ataskaitoje esantys duomenys bei pareiškėjo teikti paaiškinimai bei padaryta išvada, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą, pažeidė iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių redakcijų Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjui skirta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte (nuo 2015 m. gegužės 1 d. galiojanti redakcija) nustatyta drausminė nuobauda – 2000 m. kovo 22 d. išduoto Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000111 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimo panaikinimas. Sprendime nurodyta, kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies pagrindu (nuo 2015 m. gegužės 1 d. galiojanti redakcija), įsigaliojus Garbės teismo sprendimui, bus laikomas panaikintu pareiškėjo turimas Turto vertintojo asistento kvalifikacinis pažymėjimas Nr. A 000398 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduotas 2000 m. kovo 29 d.

Teismas, remdamasis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija) 27 straipsnio, nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 25 straipsnio, Įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, padarė išvadą, kad Garbės teismas skundžiamą Sprendimą priėmė neviršydamas savo kompetencijos ribų.

Teismas vadovavosi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, Metodikos 26, 27 punktų nuostatomis, pagal kurias palyginamosios vertės metodas taikomas lyginant analogiškų ar panašių turto objektų sandorių kainas, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas; vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus, ir pabrėžė, jog kokie konkrečiai duomenys apie lyginamus objektus turi būti lyginami, darant išvadą, kad lyginami objektai yra panašūs ar analogiški, įstatyme nenustatyta, todėl šių nuostatų aiškinimui taikytinas lingvistinis teisės aiškinimo metodas. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną žodis „analogiškas“ reiškia panašus, toks pat, atitinkantis ką nors (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2013, p. 40), Lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje žodis „analogiškas“ aiškinamas kaip atitinkantis žodį „panašus”, o „panašus“ – turintis tokių pat ypatybių, bruožų (http://www.lkz.lt/startas.htm). Nurodytas aiškinimas leido padaryti išvadą, kad lyginamasis turtas turi būti kuo labiau panašus arba toks pats kaip vertinamas turtas pagal paskirtį, plotą, rūšį, konstrukciją, buvimo vietą ir pan. Taigi, pagrindinė lyginamosios vertės metodo taikymo sąlyga – teisingai nustatyti lyginamuosius objektus.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, atlikdamas (duomenys neskelbtini), Garažo ir Sklypo nuomos teisės vertinimą, be kita ko, taikė lyginamąjį vertinimo metodą. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymoje Nr. ITO-11/12/27-01 ir Vertinamo turto aprašyme nurodyta, kad vertinamo objekto – (duomenys neskelbtini), plotas yra 14 749,37 m2, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – sporto, aukštų skaičius – keturi su rūsiu, statybos pabaigos metai – 1973 m., gelžbetonio plokščių konstrukcija (elektroninės bylos I t., b. l. 55, 78). Šis objektas lyginamuoju metodu buvo lyginamas su: Savanorių pr. (20...30), Vilniaus mieste esančiu, 3 aukštų su rūsiu, 4 035,58 m2 ploto, plytų mūro, sporto paskirties, 1985 m. pastatytu ir 2000 m. rekonstruotu pastatu; Kareivių g. (10...20), Vilniaus mieste esančiu, 2 aukštų, blokiniu, 6 968,68 m2 ploto, sporto, maitinimo ir prekybos paskirties, 2005 m. statybos pastatu; L. Asanavičiūtės g. (10...20), Vilniaus mieste esančiu, 2 aukštų, 4 224,72 m2 ploto, plytų mūro, metalo lakštų konstrukcijos, sporto, paslaugų paskirties, 2004 m. statybos pastatu; Saltoniškių g. (0...10), Vilniaus mieste esančiu, 8 aukštų, monolitiniu, 9 843,81 m2 ploto, administracinės paskirties, 2007 m. statybos pastatu; Panerių g. (20...30), Vilniaus mieste esančiu, 2 aukštų, gelžbetonio plokščių konstrukcijos, 4 643,82 m2 ploto, prekybos paskirties, 2004 m. statybos pastatu (elektroninės bylos I t., b. l. 83). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjo pasirinkti lyginamieji objektai už (duomenys neskelbtini) yra daug mažesni pagal plotą, žymiai skiriasi pastatymo metai, aukštų skaičius, dalis neatitinka paskirties ir konstrukcijos kriterijų. Atsižvelgus į tai, atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad lyginamieji objektai buvo panašūs į vertinamąjį objektą. Be to, pareiškėjas Ataskaitoje, aprašydamas vertinamą turtą, nurodė, kad 2006 m. (duomenys neskelbtini) pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Unikalios architektūros pastato konstrukcijos pripažintos pasauliniu atradimu, tačiau, teigdamas, kad palyginamieji objektai buvo panašūs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šie objektai taip pat kultūros vertybės, įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Patikrinęs Kultūros vertybių registre esančius duomenis (http://kvr.kpd.lt/heritage/), teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nei vienas iš pareiškėjo pasirinktų lyginamųjų objektų negali būti laikomas analogišku ar panašiu į (duomenys neskelbtini) nei pagal savo struktūrą ir pobūdį nei pagal kultūrinę vertę.

Ataskaitoje esančiame Garažo, kaip vertinamo turto, aprašyme nurodyta, kad tai 295,78 m2 ploto, vieno aukšto, 1973 m. statybos plytinis pastatas (elektroninės bylos I t., b. l. 79), kuris buvo lyginamas su Tuskulėnų g. esančiais 16,01 m2 ir 18,15 m2, atitinkamai 1984 m. ir 1997 m. statybos garažais, Savanorių pr. esančiu 244,54 m2, 1958 m. statybos garažu, Rinktinės g. esančiu 16,24 m2, 1982 m. statybos garažu ir Žvirkos g. esančiu 327,57 m2, 1957 m. statybos garažu (elektroninės bylos I t., b. l. 85). Pažymėta, kad Tuskulėnų g. ir Rinktinės g. esančių garažų plotas visiškai neatitinka pareiškėjo vertinto objekto – Garažo ploto, t. y. nurodyti objektai yra žymiai mažesni už vertinamąjį, tuo tarpu Savanorių pr. ir Žvirkos g. esantys garažai pagal savo plotą ir statybos metus galėtų būti laikomi panašiais į vertinamą objektą, tačiau toks panašių objektų skaičius yra per mažas, nustatyti objektyvią Garažo rinkos vertę.

Ataskaitoje pareiškėjas Lyginamuoju metodu nustatė Sklypo nuomos teisės rinkos vertę, nepagrįstai prilygindamas ją pardavimo rinkos vertei. Pareiškėjas negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiu pagrindu žemės sklypo nuomos teisę prilygino nuosavybės teisei. Teigė, kad nuomos teisę nuosavybės teisei prilygino vadovaudamasis Nacionalinių turto vertinimo standartų 11 metodikos „Nuomos teisių vertinimas“ M11.6.1 punktu, numatančiu, kad nuomos interesai yra vertinami pagal tuos pačius principus, kaip ir absoliučios nuosavybės teise turimas turtas, tačiau atsižvelgiama į skirtumą, atsirandantį iš absoliučios nuosavybės intereso apsunkinimo nuomos sutartimi, kuri gali sumažinti vertę arba suvaržyti disponavimą ja. Teismo vertinimu, nurodyta nuostata neprilygina nekilnojamojo turto nuosavybės teisės nuomos teisei. Šios teisės skiriasi pagal savo apimtį, todėl negali būti tapatinamos iš esmės, nustatant jų rinkos vertę. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, vertindamas Sklypo nuomos rinkos kainos vertę, nepagrįstai kaip tapačias lygino nuosavybės teise priklausiusių objektų pardavimo kainas, siekdamas nustatyti vertinamo objekto nuomos rinkos vertę. Be to, iš Ataskaitos 6 lentelėje nurodytų lyginamųjų žemės sklypų charakteristikos (elektroninės bylos I t., b. l. 88; II t., b. l. 48) matyti, kad 2 1513 ha vertinamasis žemės sklypas buvo lyginamas su 2,01–27,44 a ploto žemės sklypais, taigi, pareiškėjo pasirinkti lyginamieji objektai ženkliai skyrėsi nuo vertinamo žemės sklypo ir pagal plotą, todėl ir šiuo aspektu negalėjo būti laikomi analogiškais ar panašiais.

Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, taikydamas lyginamąjį metodą, parinko netinkamus lyginamuosius objektus, tuo pažeisdamas Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto reikalavimą lyginamojo metodo būdu lyginti analogiškų objektų sandorių kainas.

Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu, turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, yra būtina nurodyti turto vertės nustatymo pagrindimą, t. y. paaiškinti, kaip gautas kiekvienas naudotas vertės skaičius. To paties reikalavo ir Metodikos (nuo 1999 m. gruodžio 16 d. galiojusi redakcija) 33 punktas, nustatantis, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje.

Vadovaujantis Metodikos 29 punktu, turto vertintojas, taikydamas palyginamąjį metodą, turi pasižymėti visas nepanašias (skirtingas) vertinamo ir palyginamojo objektų savybes (patikslinimus) ir apskaičiuoti vertinamo objekto vertę. Metodikos 30 punkte nustatyta, kad jeigu turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus (analogus) atitinkamoje vietovėje, jis turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti. Norint apskaičiuoti patikslinimų dydžius, palyginami turimi duomenys ir nustatomi šie pataisos koeficientai: laiko, vietovės, finansavimo sąlygų ir kiti, išreiškiantys vertinamo objekto ir palyginamojo analogo fizinių savybių ir naudojimo sąlygų skirtumus. Metodikos 29 punkte nustatyta, kad bendra vertinamo objekto rinkos vertė apskaičiuojama pagal formulę RV = PK + PV, kur RV – vertinamo objekto rinkos vertė, PK – palyginamojo objekto (analogo) pardavimo kaina, PV – patikslinimų vertė (ji gali būti ir neigiama). Iš nurodyto galima daryti išvadą, kad teisingam rinkos vertės apskaičiavimui būtina tinkamai ir tiksliai nustatyti patikslinimų vertę.

Žemesnės instancijos teismas

Aplinkybė, jog turto vertintojo ataskaitoje turi būti nurodyti konkretūs paskaičiavimai, leidžiantys nustatyti kiekvieno iš vertintojo nurodytų kintamųjų apskaičiavimą, jo teisingumą, ne kartą konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (pvz., 2007 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1014/2007; 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014 ir kt.).

Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, surašydamas vertinimo ataskaitą, nesilaikė Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Metodikos 33 punkto reikalavimų. Netinkamas vertinimo metodo parinkimas ir vertinto turto vertės tinkamas nepagrindimas laikytini esminiais Ataskaitos turinio trūkumais, sudariusiais Garbės teismui pagrindą pareiškėjui taikyti drausminę nuobaudą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam už pažeidimus, padarytus rengiant 2011 m. gruodžio 27 d. Ataskaitą, drausminė atsakomybė turėjo būti taikoma pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 1 d.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Garbės teismas vertino pareiškėjo parengtos Ataskaitos atitiktį Įstatymo ir Metodikos nuostatoms, galiojusioms iki 2012 m. gegužės 1 d. (elektroninės bylos II t., b. l. 98), t. y. Garbės teismas vadovavosi Ataskaitos surašymo metu galiojusia materialine teise, tačiau priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Sprendimo priėmimo metu galiojusiomis procesinėmis teisės normomis (nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija), nustatančiomis turto vertintojo drausmės bylos nagrinėjimo tvarką ir taikė tuo metu galiojančią sankciją. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Garbės teismas pažeidė lex retro non agit principą.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jam paskirtos nuobaudos dydi yra per didelis ir neadekvatus jo padarytiems pažeidimams, kuriuos jis laiko formaliais. Iš skundžiamo Garbės teismo sprendimo turinio matyti, kad nuobauda pareiškėjui buvo skirta, įvertinus padaryto pažeidimo mastą ir pobūdį, Garbės teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas lyginamosios vertės metodą taikė pažeisdamas šio metodo esmę iš esmės, t. y. lyginamas visiškai nepalyginamus objektus, Ataskaitoje nepagrindė turto vertės nustatymo pataisų apskaičiavimo, kurie pagal Metodikos 29 punkte įtvirtintą formulę tiesiogiai įtakoja vertinamo turto rinkos vertės apskaičiavimą, atsižvelgė į itin didelę nepagrįstą rinkos vertę – 56 020 000 Lt. Šiuo atveju, pagal Metodikos 21 punktą, pareiškėjas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) yra unikalus į Kultūros vertybių registrą įtrauktas objektas, atitinkamai turėjo naudoti kitą vertinimo metodą, arba, nusprendęs turtą vertinti lyginamuoju metodu, lyginti pagal savo pobūdį analogiškus objektus, tačiau to nepadarė ir, vertindamas iš esmės pagal savo pobūdį, plotą ir kitas savybes nepalyginamus objektus, iš esmės pažeidė lyginamojo metodo esmę. Šiuo metodu gautų vertinimų rezultatus, nepagrįstus išsamiais skaičiavimais, nurodė Ataskaitoje pateiktoje išvadoje. Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Formaliu turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi pažeidimu galėtų būti pripažintas neesminių reikalavimų, neleidžiančių abejoti turto vertinimo pagrįstumu, pažeidimas, tačiau pareiškėjui nenurodžius atliktų skaičiavimų pagrindimo, netinkamai pritaikius pasirinktą lyginamąjį metodą, buvo padaryti esminiai pažeidimai, dėl ko Ataskaitoje teikiama išvada gali neatitikti tikrovės. Pažymėta, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi Įstatymo redakcija nenustatė nuobaudų už Įstatymo ir Metodikos pažeidimus skyrimo tvarkos ir galimų skirti nuobaudų rūšių, tačiau ši tvarka buvo reglamentuota finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintose Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, kurių 20.3. punkte (2009 m. rugsėjo 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad tiek Ataskaitos surašymo metu, tiek Garbės teismo sprendimo priėmimo metu galiojantys teisės aktai numatė galimybę už teisės aktų pažeidimus panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, todėl padaryta išvada, kad už pareiškėjo padarytus pažeidimus analogiškos pasekmės jam galėjo kilti taikant tiek iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą, tiek ir vėlesnį. Teismo vertinimu, pareiškėjo padaryti pažeidimai laikytini itin reikšmingais rinkos vertės nustatymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais, už kurių padarymą Garbės teismas pagrįstai taikė, tiek iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusioje, tiek vėlesnėje Įstatymo redakcijoje numatą griežčiausią atsaką – Turto vertintojo pažymėjimo panaikinimą.

Pagal Finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintus Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatus (toliau – ir Nuostatai) nėra nustatyta, kad į parengiamąjį posėdyje turi būti kviečiamas vertintojas. Nuostatų 10 punkte nurodyta, kad Garbės teismo sekretorius, suderinęs su Garbės teismo nariais Garbės teismo pirmininko siūlomą parengiamojo Garbės teismo posėdžio datą ir laiką, apie tai informuoja tik Garbės teismo narius. Priėmus sprendimą vertintojui iškelti drausmės bylą, Garbės teismas vertintoją informuoja apie paskirtą Garbės teismo posėdį (Nuostatų 14.3 p.), tai ir buvo padaryta nagrinėjant pareiškėjo drausmės bylą (elektroninės bylos II t., b. l. 92, 89), be to, Tarnyba 2014 m. sausio 24 d. lydraščiu Nr. (1.13)A2-178(14) elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui visą drausmės bylos kopiją (elektroninės bylos II t., b. l. 91). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo pakankamai informuotas, laikytas visiškai nepagrįstu.

Teismas pažymėjo, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atsižvelgęs į tai, vertindamas pareiškėjui paskirtos nuobaudos griežtumą, teismas nesivadovavo pareiškėjo ir jo atstovo nurodyta teismų praktika. Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 buvo sprendžiamas senaties termino taikymo klausimas, nesant jį reglamentuojančio teisinio reguliavimo, administracinėje byloje A552-1247/2014 nuobauda skirta pažeidus imperatyvų reikalavimą pagrįsti ataskaitoje nurodytus skaičiavimus, tačiau objektas vertintas taikant pajamų metodą. Lyginamasis metodas šiuo atveju netaikytas. Analogiškai nesutampa faktinės aplinkybės pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-93-789/2014. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7204-643/2014 priimtas teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1041-325/2015 ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su Ataskaitoje nustatyta turto rinkos verte, kadangi drausminė nuobauda pareiškėjui buvo skirta ne dėl netinkamo turto vertės nustatymo, bet dėl netinkamai atlikto vertinimo iš esmės. Atsižvelgiant į tai, Ataskaitoje nustatyta turto vertė neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuota, kad Garbės teismas, laikydamasis Įstatymo, Metodikos ir Nuostatų reikalavimų, nustatęs, jog turto vertintojas nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, turėjo teisę iškelti drausmės bylą bei, įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį, pagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą.

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių nustatytus jo veiklos pažeidimus. Teismas nenustatė, kad Garbės teismas, nagrinėdamas pareiškėjo drausmės bylą, būtų viršijęs jam suteiktą kompetenciją ar padaręs procedūrinius pažeidimus. Garbės teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino Ataskaitoje padarytas išvadas ir jų pagrindimą, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas vertino ir aptarė pareiškėjo išsakomus argumentus, susijusius su rengiant Ataskaitą padarytais pažeidimais, tačiau pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus (teismo sprendimo 6-7 psl.). Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog vadovaujantis teisės aktais pareiškėjas turėjo pareigą turtą vertinti ne mažiau kaip dviem metodais. Teisės aktuose nebuvo ir nėra nurodyta, kad visais atvejais privalu taikyti du vertinimo metodus, net jei atitinkamo metodo taikyti neįmanoma (nagrinėjamu atveju lyginamosios vertės metodo negalima taikyti dėl vertinamam turtui analogiškų objektų nebuvimo). Ataskaitos parengimo metu galiojusios Metodikos 22 punkte buvo nustatyta, kad vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais (Metodikos 55 p.). Žodis „paprastai“ reiškia „dažniausiai“ (Lietuvių kalbos žodyno (t. I-XX, 1941-2002) elektroninė versija (2008) - www.lkz.lt), todėl akivaizdu, jog minėtas Metodikos punktas neįtvirtina reikalavimo vertinimą atlikti būtinai dviem metodais. Privalomi reikalavimai vertinimo metodams ir jų taikymui nustatyti Įstatyme (7 str. 1 p.). Vadinasi, kai analogiško turto vertinamam objektui rinkoje nėra, lyginamosios vertės metodas netaikomas, nes priešingu atveju būtų pažeista lyginamosios vertės metodo esmė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vertinamą turtą lygino su neanalogiškais objektais (tą apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas), todėl Garbės teismo sprendime pagrįstai konstatuotas Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimas. Aplinkybė, jog pareiškėjas klaidingai suvokė Metodikos 22 punktą, neva nustatantį reikalavimą vertintojui taikyti būtent du vertinimo metodus, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu. Be to, profesionaliai vertintojo veikla besiverčiantis asmuo negali teisintis padaręs teisės aktų pažeidimus dėl to, jog užsakovas pageidavo tokių vertintojo veiksmų, ar dėl to, jog vertintojas nežinojo ar nesuprato teisės aktų nuostatų. Taip pat apeliaciniame skunde vertinamo turto ir lyginamųjų objektų skirtumai, nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendime, nepaneigti. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostata, pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog Ataskaitoje parinkti lyginamieji objektai buvo panašūs į vertinamą turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog lyginamieji objektai nuo vertinamo objekto itin skyrėsi plotu, pastatymo metais, aukštų skaičiumi, dalis objektų – paskirtimi ir konstrukcija. Pirmosios instancijos teismas, sprendimo 7 psl. apsvarstęs pareiškėjo argumentus dėl pataisų skaičiavimo statistinės analizės būdu ir ekspertiniu metodu, pagrįstai atmetė tokius pareiškėjo argumentus, nurodydamas, kad Ataskaitoje nebuvo pateikta jokių pataisų koeficientų skaičiavimą pagrindžiančių duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigia šių teismo argumentų ir nenurodo, kokiuose Ataskaitos puslapiuose pateikta tokio pobūdžio informacija.Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentu, jog Ataskaitoje parinkti palyginamieji objektai, esantys Tuskulėnų g. ir Rinktinės g., plotu nėra panašūs su vertinamu Garažu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, paneigiančių teismo argumentus. Dėl nurodytos aplinkybės apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai šioje dalyje turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Nors pareiškėjas ir taikė ploto pataisas, siekdamas išlyginti akivaizdžius vertinamo Garažo ir lyginamųjų objektų plotų skirtumus, tačiau šie pataisos koeficientai Ataskaitoje nepagrindžiami. Dėl nurodytos aplinkybės teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus šioje dalyje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia teiginio, jog „<...> vertinamo turto plotas nėra esminis vertinimo kriterijus taikant palyginimo metodą <...>“. Tarnyba, nesutikdama su šiuo teiginiu, pažymi, jog ploto kriterijus renkantis lyginamuosius objektus yra itin svarbus. Pavyzdžiui, Metodikos 32 punkte buvo nurodyta, jog nustatant turto vertę, pataisos gali būti skaičiuojamos ploto, tūrio vienetui, komercinių pastatų pagrindinių fasadų ilgio vienetui, objekto našumo, pajėgumo ir kitiems vienetams arba absoliučiai vertinamam objektui. Šiuo metu galiojančios Metodikos 59 punkte, numatančiame, kad turto skirtumus atspindi lyginamieji vienetai (plotas, tūris ir pan.), ploto skirtumai taip pat išskirti kaip svarbiausi, renkantis taikytinus pataisos koeficientus. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2015 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3572-815/2015 taip pat nurodė, jog ženklūs lyginamųjų objektų plotų skirtumai yra akivaizdus pažeidimas. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ploto skirtumai, renkantis lyginamuosius objektus, nėra svarbūs.Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendimo 6 psl. motyvavo išvadą, jog Sklypo nuomos teisė negali būti tapatinama su nuosavybės teise. Teismas nurodė, jog šios teisės skiriasi savo apimti, bei papildomai pažymėjo, jog žemės sklypai, su kuriais lygintas vertinamas turtas, itin skyrėsi ir plotu. Vadinasi, teismas sprendime argumentavo, kodėl Ataskaitoje netinkamai parinkti lyginamieji objektai vertinamai Sklypo nuomos teisei. Pareiškėjas, teigdamas jog Sklypo nuomos teisei neįmanoma rasti analogiškų lyginamųjų objektų, o nei Garbės teismas, nei pirmosios instancijos teismas „nepatarė“ jam, kaip turėtų būti atliekamas žemės sklypo nuomos teisių vertinimas, iš esmės ignoruoja Garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tuo atveju, kai nėra vertinamam turtui analogiškų lyginamųjų objektų, lyginamasis metodas apskritai neturi būti taikomas. Pabrėžtina ir tai, jog šie apeliacinio skundo teiginiai tik patvirtina, jog Garbės teismas pagrįstai konstatavo Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimą (nes pareiškėjas pripažįsta, jog analogiškų objektų vertinamai Sklypo nuomos teisei nebuvo). Taip pat pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog jis „<...> vadovavosi tarptautiniais vertinimo standartais, o būtent, Nacionalinių turto ir verslo vertinimų standartų 11 metodikos (M11) „Nuomos teisių vertinimas“ M11.6.1 punktu“. Tarptautiniai vertinimo standartai – Tarptautinės vertinimo standartų tarybos (angl. International Valuations Standards Council) parengtas ir patvirtintas dokumentas, kuriuo nustatomi turto ir verslo vertinimo metodų reikalavimai (Tarnyba yra įgijusi išimtines teises versti Tarptautinių vertinimo standartų tekstą ir vertimą publikuoti Tarnybos interneto svetainėje). Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad vertindamas turtą, turto vertintojas vadovaujasi Vyriausybės patvirtinta metodika, suderinta su Tarptautiniais vertinimo standartais bei normomis, turto vertintojų veiklos priežiūrą atliekančios institucijos nurodymais ir sprendimais. Nacionaliniai vertinimo standartai nebuvo (ir nėra) nei teisės aktas, nei tarptautiniai vertinimo standartai – Nacionaliniai turto ir verslo vertinimo standartai, kurių turinys kelia abejonių, neturi jokio teisinio pagrindo (nes nebuvo ir nėra patvirtinti jokiu teisės aktu) ir nėra (ir niekada nebuvo) teisiškai privalomi taikyti atliekant turto ir verslo vertinimą (Nacionaliniai turto ir verslo vertinimo standartai nepatenka į Įstatymo 21 straipsnyje nurodytų šaltinių, kuriais vadovaujantis atliekamas vertinimas, apimtį). Papildomai Tarnyba atkreipia teismo dėmesį į tai, jog Tarnyba (iki 2012 m. gegužės 1 d. – VšĮ LR audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas), vadovaudamasi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, buvo išleidęs nurodymą, kurį 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (1.13)A2 314(11) (kopija pridedama) pateikė visoms turto vertinimo įmonėms (įskaitant Ataskaitą parengusią UAB „Informacinių technologijų organizacija“), kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis Nacionaliniais vertinimo standartais.Nei Garbės teismo sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo teigiama, jog turto vertintojams negalima taikyti ekspertinio vertinimo būdo. Priešingai, tiek Garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodė, kad net ir taikant ekspertinį vertinimo būdą, Ataskaitoje būtina pateikti duomenis, kurių pagrindu daromos atitinkamos „ekspertinės“ išvados, ir išsamiai aptarti konkrečių duomenų panaudojimo mechanizmą, skaičiavimo būdą ir eigą. Ekspertinį būdą taikyti vertinimo ataskaitose galima tokiu būdu, kad Ataskaitos naudotojui būtų reali galimybė patikrinti, ar vertintojas tinkamai panaudojo ir teisingai apskaičiavo galutinį rezultatą. Nagrinėjamu atveju Ataskaitoje pateikti „pliki“ pataisos koeficientų dydžiai, motyvuojant juos fraze - „priėmė ekspertiniu skaičiavimo būdu“, tačiau Ataskaitoje nepateikiama patikrinama pritaikyto ekspertinio skaičiavimo būdo eiga. Reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti kiekvieno dydžio (net ir nustatyto ekspertiniu būdu) pagrindimą ne kartą akcentuotas ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-80-624/2015, 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A124-1876/2014 ir kt.). Ataskaitoje, pareiškėjo rašytiniuose ir žodiniuose paaiškinimuose, skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde pareiškėjo kartojamos deklaratyvios frazės, jog pataisos koeficientai nustatyti remiantis „rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais, savo žiniomis ir patirtimi“, savaime nepagrindžia nei vieno iš keturiasdešimt devynių pataisos koeficientų dydžių, naudotų Ataskaitoje. Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes minėtų taisyklių 1 punkte nurodyta šių taisyklių reglamentavimo sritis (nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, taikomos nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti, nustatymo tvarka ir individualaus nekilnojamojo turto vertinimo, kurį atlikus nustatyta nekilnojamojo turto vertė gali būti laikoma nekilnojamojo turto mokestine verte, reikalavimai) neapima Ataskaitoje nurodyto vertinimo atvejo ir tikslo (rinkos vertės ir likvidacinės vertės nustatymas užsakovo pageidavimu). Nei viena iš Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių nuostatų neatleidžia vertintojo nuo pareigos pateikti vertinimo ataskaitoje naudotų dydžių pagrindimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad Ataskaitoje taikyti pataisos koeficientai yra neteisingi, nes Ataskaitoje nustatyto vertės dydžio teisingumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo sprendime nurodyta tik tai, kad Ataskaitoje nepateiktas šių pataisos koeficientų dydžių pagrindimas. Atitinkamai teisiškai nereikšmingi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas siekia įtikinti teismą, jog Ataskaitoje nustatytas rinkos vertės dydis yra teisingas (objektyvus), nes byloje nėra ginčo dėl Ataskaitoje nustatyto vertės dydžio. Taip pat pareiškėjo argumentas, jog teisės aktai nenumato nei kaip detaliai pataisų apskaičiavimas turėtų būti pateikiamas vertinimo ataskaitose, nei kaip konkrečiai jos turėtų būti apskaičiuotos, yra teisiškai nereikšmingas – teisės aktais vertintojams suteikta laisvė pasirinkti įvairių pataisų, svertų, priedų, priemokų ir kitų koeficientų, kuriais koreguojamos vertės, skaičiavimo būdus, tačiau su viena sąlyga – nustatyta vertė (taigi ir visi minėti koeficientai) turi būti pagrįsti vertinimo ataskaitoje, pateikiant skaičiavimus ir jų sekas. Šio pagrindimo nepaisant, neįmanoma patikrinti nustatytos vertės. Apeliacinio skundo teiginys, jog Tarnybos atstovas R. R. teismo posėdžio metu neva patvirtino, jog Ataskaitos rengimo metu taikant lyginamąjį metodą nebuvo reikalaujama pateikti skaičiavimų, neatitinka tikrovės. Šią aplinkybę patvirtina pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 26 d. posėdžio garso įrašas. Priešingai, Tarnybos atstovas akcentavo Metodikos 33 punkte nustatytą reikalavimą Ataskaitoje pateikti skaičiavimus (garso įrašo 21-24 min.). Aplinkybė, jog pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pateikė tik kai kurių (pabrėžtina, kad ne visų) pataisos koeficientų skaičiavimus, nepaneigia aplinkybės, jog Garbės teismas pagrįstai konstatavo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto pažeidimus, nes pačioje Ataskaitoje minėti skaičiavimai nebuvo pateikti. Be to, nurodyta aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjas ir Ataskaitos rengimo metu galėjo pateikti pataisų pagrindimą, tačiau sąmoningai to nepadarė, pažeisdamas imperatyvius teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2014 m. birželio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2191-121/2014 nurodė, kad pateikdamas skaičiavimus su paaiškinimais vertintojas pripažino, kad ataskaitoje skaičiavimai nebuvo pateikti ir taip pademonstravo, kaip iš tikrųjų turėjo būti sudaryta ataskaita. Be to, nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra ne Tarnybos, o Garbės teismo sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjo parengtos kitos turto vertinimo ataskaitos tyrimu, Tarnyboje atliktu 2012 m. Taip pat Garbės teismo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais): sprendimas priimtas remiantis rašytiniais dokumentais ir žodiniais paaiškinimais, tai aiškiai nurodyta skundžiamo Sprendimo aprašomojoje dalyje, o raštu ir žodžiu gautos informacijos santraukos pateiktos motyvuojamojoje dalyje, Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų normomis: motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodyti Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimai, kuriuos pareiškėjas pažeidė rengdamas Ataskaitą, taip pat motyvai dėl pareiškėjui taikytos poveikio priemonės yra nurodyti Garbės teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 4 dalyje. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas Ataskaitoje yra ne formalus, o esminis pažeidimas. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013 ir kt.). Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog paskirta drausminė nuobauda yra neproporcinga. Tiek Garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas vertintojo veikla verčiasi nuo 1994 m. Nors pareiškėjas vienoje apeliacinio skundo dalyje teigia turintis ilgametę vertinimo veiklos patirtį, kitoje apeliacinio skundo dalyje teigia, jog teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys vertinimo veiklą, jam yra neaiškūs. Vadinasi, vertintojas 21 metus atliko vertinimus iš esmės nesuprasdamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų turto vertinimo procedūrai ir turto vertinimo dokumentams ir, tikėtina, pažeisdamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas nė karto raštu nėra kreipęsis į Tarnybą (iki 2012 m. gegužės 1 d. – VšĮ LR audito, apskaitos ir turto vertinimo institutą), bandydamas išsiaiškinti kilusias abejones ar neaiškumus dėl teisės normų, reglamentuojančių vertinimo veiklą, taikymo. Garbės teismo nuostatų 36 punktas, numatantis, jog priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, Garbės teismas įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas, savaime nereiškia, jog asmeniui, neturinčiam galiojančių drausminių nuobaudų, negali būti skiriama griežčiausia iš galimų drausminių nuobaudų. Nagrinėjamu atveju Garbės teismas, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus (nesilaikyta esminių reikalavimų, keliamų vertinimo procedūrai), sprendė, jog griežčiausia drausminė nuobauda yra vienintelis būdas siekiant nubaudimo, o kartu ir prevencinių tikslų (nes žinojimas, kad už esminių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama ir griežčiausia drausminė nuobauda, atitinkamai sudrausmina ir kitus vertintojus). Tiek Garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pažeidimų mastą ir sukeltas neigiamas pasekmes. Garbės teismo sprendime drausminės nuobaudos pasirinkimas yra motyvuotas 6-7 psl., išsamiai aptariant tiek padarytų pažeidimų pobūdį, tiek sukeltas neigiamas pasekmes – Ataskaitoje nustatyta itin didelė turto rinkos vertė, tačiau pagrindimas Ataskaitoje nepateikiamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarnyba Ataskaitą tikrino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos prašymu, kuriame nurodyta, jog dėl vertinimo ataskaitose nustatytų nepagrįstai didelių verčių sukeltos itin didelio masto neigiamos pasekmės: „2013 m. vasario 1 d. pasibaigusio Lietuvos banko Priežiūros tarnybos atliekamo AB Ūkio banko tikslinio inspektavimo metu inspektavimo komisija nustatė ir inspektavimo ataskaitoje pateikė išvadas, kad AB Ūkio bankas nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjinių paskoloms, taip pat nepripažino kito turto (investicijų į patronuojamąsias įmones) vertės sumažėjimo, dėl to bei dėl įvairių teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų Lietuvos banko valdyba paskelbė AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą). Pažymėtina, kad specialiųjų atidėjinių poreikis, o kartu ir paskolų vertė tiesiogiai priklausė nuo šių paskolų užtikrinimo priemonių vertės. Taip pat buvo stipriai pervertintos investicijos į patronuojamąsias įmones, valdančias nekilnojamojo turto objektus. Lietuvos banko inspektavimo komisijos nuomone, šių paskolų užtikrinimo priemonių be patronuojamųjų įmonių valdomo nekilnojamojo turto vertės, nustatytos nepriklausomų turto vertinimo bendrovių, buvo nepagrįstai didelės ir neatitiko verčių, kuriomis tokį turtą galima būtų realizuoti rinkoje. Tą patį nustatė ir audito bendrovė UAB „KPMG Baltics“, kuri taip pat atliko AB Ūkio banko turto finansinį vertinimą ir Lietuvos bankui 2013 m. vasario 11 d. pateikė išvadas.“. Tarnybos įsitikinimu, ši Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašte Nr. S 2013/(21.19-2101)-12-1458 pateikta informacija vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai neabejotinai sukėlė neigiamas pasekmes Lietuvos finansų sistemai. Taip pat, priešingai nei teigia pareiškėjas, Garbės teismo sprendime drausminė nuobauda yra individualizuota. Sprendimo 6-7 psl., neapsiribodamas bendro pobūdžio deklaratyviomis frazėmis, Garbės teismas išsamiai išanalizavo ir pagrindė, kokios priežastys nulėmė konkrečios nuobaudos parinkimą. Be to, apeliaciniame skunde pateikiami pavieniai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžiai nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju paskirta drausminė nuobauda būtų nemotyvuota ar neproporcinga. Nė vienos iš pareiškėjo minimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybėms: skiriasi ataskaitose vertintas turtas, taikyti vertės nustatymo metodai, vertinimo tikslai, atliktų ir ataskaitose pateiktų skaičiavimų apimtis, pagrindimo išsamumas ir pan., nesutampa ir Garbės teismo nagrinėtų pažeidimų turinys, Garbės teismo dėmesys motyvuojant paskirtą drausminę nuobaudą. Kita vertus, pareiškėjo nepaminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse net ir griežčiausios Garbės teismo paskirtos drausminės nuobaudos buvo paliktos galioti (pvz., 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013, 2015 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-80-624/2015).