Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Turto arba verslo vertintojų Garbės teismas (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą panaikinti 2000 m. gruodžio 29 d. išduoto Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą Nr. A 000226 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), įvertinęs 2011 m. gruodžio 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) vardu parengtą turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 749/119-11 (toliau – ir Ataskaita). Šią ataskaitą rengė pareiškėja ir turto vertintojas A. B. Šiame sprendime Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėja Ataskaitą parengė „pažeisdama Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą. Nagrinėjamu atveju Vertintoja nesilaikė jos veiklą reguliuojančių teisės normų, todėl vertintojai skirtina viena iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojanti redakcija) 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų. Priimdamas sprendimus dėl drausminių nuobaudų skyrimo, Garbės teismas remiasi Garbės teismo veiklos principais, įtvirtintais Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu „Dėl turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų patvirtinimo.“

2.2. Garbės teismas nesivadovavo Garbės teismo nuostatų 3.5 punkte nustatytu proporcingumo principu, kad teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Ataskaita buvo ruošiama dviejų turto vertintojų – R. P. bei turto vertinimo padalinio vadovo A. B.. Pagrindiniai turto vertinimo darbai minėtoje Ataskaitoje atlikti turto vertintojo – turto vertinimo padalinio vadovo A. B.. Garbės teismas nagrinėdamas minėtos Ataskaitos atitikimą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (toliau – ir Įstatymas) neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus ir ignoravo turto vertintojo A. B. indėlį į minėtos Ataskaitos paruošimą net nekviesdamas A. B. į Garbės teismo posėdį. Garbės teismo sprendime nėra pasisakoma dėl minėtos turto vertinimo padalinio vadovo A. B. veiklos, nors jis buvo pareiškėjos vadovas. Garbės teismas neatskleidė įrodymų šioje byloje, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.

1. Pareiškėja 2011 m. gruodžio 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) vardu parengė Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 749/119-11. Tarnyba 2014 m. sausio 8 d. pateikė Garbės teismui išvadą dėl vertintojos veiksmų rengiant ataskaitą bei teikimą dėl drausmės bylos vertintojai iškėlimo. Rengiant šiuos aktus Tarnyboje buvo gauti ir įvertinti pareiškėjos paaiškinimai. Apie numatomą pareiškėjos bylos nagrinėjimą Garbės teismo posėdyje buvo informuota. 2014 m. vasario 6 d. įvyko Garbės teismo posėdis, kuriame pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus; posėdyje priimtas skundžiamas sprendimas. Pareiškėjai skirta Įstatymo (nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojanti redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodyta drausminė nuobauda – vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas.

3. Tarnybos nuomone, drausminė atsakomybė už vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus tenka vertinimo Ataskaitą parengusiai ir ją savo parašais patvirtinusiai pareiškėjai. Vertinimo ataskaitoje, kaip vertinimą atlikęs asmuo, pasirašęs vertintojas yra laikomas atsakingu už atlikto vertinimo atitiktį vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Drausminė atsakomybė taikoma vertinimą atlikusiam vertintojui, kuris identifikuojamas iš vertinimo ataskaitoje privalomos pateikti informacijos – parašų, kuriais vertintojas patvirtina parengtą vertinimo ataskaitą, o taip pat faktą, jog būtent jis atliko vertinimą, dėl ko yra laikomas atsakingu už vertinimo atitiktį vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.

5. Turto arba verslo vertinimą atlikęs vertintojas yra atsakingas už vertinimo atitiktį vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, kadangi jis yra vertinimo ataskaitos rengėjas – Įstatymo 21 straipsnio 5 punktas numato, jog „turto vertintojas parengia turto vertinimo ataskaitą, nurodytą šio įstatymo 23 straipsnyje“. Vertintojas turi pareigą pasirašyti savo parengtą vertinimo ataskaitą – Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad „nepriklausomo turto vertintojo sudarytą turto vertinimo ataskaitą pasirašo ją sudaręs turto vertintojas ir turtą vertinančios įmonės vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Ji patvirtinama įmonės antspaudu“. Įstatymo nuostatas detalizuojančios 1996 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos“ patvirtintos Turto vertinimo metodikos (galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Metodika) 82 punktas numato, kad turto vertės nustatymo pažymoje turi būti nurodyta informacija, leidžianti identifikuoti vertinimą atlikusį vertintoją, - pažymoje turi būti nurodyta „vertintojo kvalifikacinio pažymėjimo numeris ir išdavimo data“, o pati pažyma „turi būti pasirašyta vertintojo ir patvirtinta įmonės ar valstybės savivaldybės institucijos antspaudu. Turto vertės nustatymo pažyma yra galutinis vertintojo išvados patvirtinimas“. Metodikos 83 punktas numato, kad turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte turi būti nurodyta informacija, leidžianti identifikuoti vertinimą atlikusį vertintoją, - „aktas turi būti pasirašytas turto vertintojo ir patvirtintas įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos antspaudu“. Metodikos 85 punktas taip pat numato pareigą nurodyti informaciją, leidžiančią identifikuoti vertinimą atlikusį vertintoją, - „ataskaita turi būti pasirašyta turto vertintojo ir patvirtinta įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos antspaudu“. Aukščiau nurodyti teisės aktų reikalavimai užtikrina galimybę – iš parašo vertinimo ataskaitoje, parašo turto vertės nustatymo pažymoje, parašo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte, kvalifikacinio pažymėjimo numerio turto vertės nustatymo pažymoje – identifikuoti vertinimą atlikusį, todėl už vertinimo atitiktį vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams atsakingą, vertintoją.

6. Taip pat Ataskaitoje net 9 vietose nurodyta, kad vertinimą atliko būtent pareiškėja – šį faktą pareiškėja Ataskaitoje patvirtino savo parašais, todėl ji laikoma atsakinga už atlikto vertinimo atitiktį vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Ataskaitos 1 puslapyje pareiškėja nurodyta kaip vertintoja; Ataskaitos 2, 5 puslapyje pareiškėja pasirašė kaip turto vertintoja; Ataskaitos 6 puslapyje pareiškėja įvardijama kaip turto vertinimą atlikusi ir Ataskaitą parengusi vertintoja; Ataskaitos 6 puslapyje nurodoma, kad pareiškėja apžiūrėjo vertinamą turtą. Duomenų apie tai, kad A. P. B. atliko kokius nors vertinimo veiksmus, nėra, ir jo pavardė kartu nėra minima. Ataskaitos 38 puslapyje pareiškėja pasirašė kaip turto vertintoja. Šiame Ataskaitos puslapyje yra ir A. P. B. parašas, tačiau A. P. B. pasirašė ne kaip vertinimą atlikęs vertintojas, o kaip „Turto vertinimo grupės vadovas“, nenurodomas jo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo numeris, Ataskaitos prieduose nėra jo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo kopijos ir apskritai Ataskaitoje nėra jokių užuominų į tai, kad A. P. B. būtų atlikęs kokius nors vertinimo veiksmus – Ataskaitos 38 puslapis yra vienintelis puslapis, kuriame minimas A. P. B., kituose Ataskaitos puslapiuose nėra informacijos apie šio asmens indėlį į atliktą vertinimą. Ataskaitos 41 lape esančiame „Nekilnojamojo turto apžiūros ir vertės nustatymo akte“ aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog vertinimą atliko pareiškėja; Ataskaitos 41 lape pareiškėja pasirašė kaip turto vertintoja; Ataskaitos 76 puslapyje pateikiama pareiškėjos turimo Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo kopija; A. P. B. pažymėjimo kopijos Ataskaitoje nėra, Ataskaitoje net neužsimenama, kad A. P. B. turi turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą. Tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėja savo parašais patvirtino, kad būtent ji yra Ataskaitos rengėja, todėl yra laikoma atsakinga už vertinimo atitiktį vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.

7. Tai, kad būdama atsakinga už vertinimo atitiktį vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, pareiškėja pasidavė kito asmens įtikinėjimams minėtus reikalavimus pažeisti, nėra atsakomybę lengvinant aplinkybė; priešingai – tai atsakomybę sunkinanti aplinkybė, rodanti pareiškėjos nepakankamą rūpestingumą. Kaip nurodyta skundžiamame sprendime, pareiškėja iš esmės pripažino, kad vertinimą atliko ne ji, kadangi „aklai“ pakluso kito asmens (A. P. B.) valiai ir net matydama, kad, pavyzdžiui, palyginamieji objektai nėra analogiški vertinimam turtui (t. y. suprasdama, kad pažeidžia Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto reikalavimą), vis tiek veikė Įstatymo reikalavimams prieštaraujančiu būdu. Tokia situacija akivaizdžiai diskredituoja pačią nepriklausomo ir savarankiško vertinimo idėją – Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog „vertintojas savarankiškai vertina konkrečios turto srities objektus, išskyrus unikalius, retai šalies rinkoje parduodamus objektus“. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju jokio savarankiškumo nebuvo, buvo „aklas“ paklusimas kito asmens valiai. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėja savo parašais, patvirtinančiais, jog vertinimą atliko būtent ji, prisiėmė visą atsakomybę už atliktą vertinimą. Situacija, kai už vertinimą atsakingas asmuo, suprasdamas, kad veikia neteisėtai (dėl „aklo“ paklusimo kito asmens valiai ar kitų priežasčių), tačiau būtų laikomas neatsakingu ar tik iš dalies atsakingu už savo veiksmus, nesuderinama su protingumo principu. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001 pažymėjo, kad „<...> kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius <...>“. Akivaizdu, kad profesine vertinimo veikla užsiimantiems asmenims, taikomi dar aukštesni minėto elgesio reikalavimai, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

8. Pareiškėja sutinka su nustatytais vertinimą reglamentuojančių fundamentalių teisės aktų reikalavimų pažeidimais, kadangi jų neginčija. Skundžiamame sprendime išsamiai išdėstyti argumentai, kodėl pareiškėjos padaryti pažeidimai laikomi pažeidžiančiais fundamentalius vertinimą reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus, todėl atsiliepime jie nekartojami. Pareiškėja skunde neginčija Garbės teismo konstatuotų pažeidimų, kas reiškia, jog Garbės teismas tinkamai nustatė vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, už kuriuos, kaip jau minėta, atsakinga pareiškėja. Nagrinėjamu atveju švelnesnės drausminės nuobaudos paskyrimas būtų neadekvatus nustatytiems pažeidimams.