- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-25
- Bylos Nr.
- e2A-428-589/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00338-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- V. Š., D. S.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, A. G., E. M., Molėtų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-83-1093/2021 pagal pareiškėjų V. Š. ir D. S. prašymus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Turto bankas, A. G., E. M., Molėtų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja V. Š. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę į 9666/124810 dalį karvidės, t. y. į 18,98 kv. m koridorių, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-4; 30,45 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-5; 18,73 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-6; 10,79 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-7; 17,71 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-8, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Prašyme nurodė, kad pagal 1995 m. gruodžio 1 d. protokolą Nr. 6 iš (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) ŽŪB) 28 pajininkų grupė įsigijo karvidę už 2 700 pajinių litų, 3 vnt. transporterių TSN-3B už 175 pajinių litų, 2 vandens pašildytojus už 150 pajinių litų, atsarginių dalių už 140 pajinių litų, kurie pajininkams buvo perduoti pagal (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidacinės komisijos perdavimo-priėmimo aktą (viso už 3 165 pajinių litų). Karvidės pastatas nebuvo teisiškai įregistruotas, nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės į šį pastatą. Žemė po pastatu priklauso valstybei. Didžioji dalis pajininkų pardavė savo dalis privatizuoto pastato, nesudarydami notarinių sutarčių. Tarp jų ir V. S. pirko iš J. M. ir iš D. S. karvidės dalis. Didžioji dalis pajininkų, perėmusių karvidę iš bendrovės, yra mirę. Po pajininko V. S. mirties jo palikimą priėmė jo dukra – pareiškėja, šis juridinis faktas nustatytas Utenos apylinkės teismo 2018 lapkričio 20 d. sprendimu. Buvę bendrovės nariai privatizuotą turtą pasidalino. V. S. naudojosi 9666/124810 dalimi karvidės (priestatu prie karvidės pastato), esančios (duomenys neskelbtini): 18,98 kv. m koridoriumi, inventorizacinėje byloje pažymėtu 1-4; 30,45 kv. m sandėliu, inventorizacinėje byloje pažymėtu 1-5; 18,73 kv. m sandėliu, inventorizacinėje byloje pažymėtu 1-6; 10,79 kv. m sandėliu, inventorizacinėje byloje pažymėtu 1-7; 17,71 kv. m sandėliu, inventorizacinėje byloje pažymėtu 1-8 , viso 96,66 kv. m, daugiau kaip 10 metų, po jo mirties šia pastato dalimi iki šiol naudojasi pareiškėja. 1 132,31 kv. m karvidės, inventorizacinėje byloje pažymėtos 1-1; 11,65 kv. m poilsio patalpos, inventorizacinėje byloje pažymėtos 1-2, 7,48 kv. m poilsio patalpos, inventorizacinėje byloje pažymėtos 1-3, viso 1 151,44 kv. m, naudotojai keitėsi. Valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras atmetė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į pastatą, nes pridėti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 23 straipsnio 2, 3, 4 punktų reikalavimų, todėl pareiškėja kreip4si į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę į 9666/124810 karvidės, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėja patvirtino, kad ginčo dėl pareiškėjo D. S. prašymo teismui tarp pareiškėjų nėra.
3. Pareiškėjas D. S. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teises į karvidės dalis, plane pažymėtas 1-1, 1 132,31 kv. m, 1-2, 11,65 kv. m, 1-3, 7.48 kv. m, IŽ1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (pareiškime klaidingai nurodyta 5G), įgijo pagal įgyjamąją senatį.
4. Prašyme nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. už 4 000 litų nupirko (duomenys neskelbtini) ŽŪB karvidę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Pinigus sumokėjo (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkams, kurie už gautus pinigus pasirašė, kiti nariai buvo mirę, pasirašė jų giminaičiai. Patvirtinti faktą buvo sudarytas atsiskaitymo su pajininkais už parduotą karvidę sąrašas bei surašytas pardavimo pirkimo aktas. Nupirkta karvidė buvo gero stovio, nebuvo tik langų ir durų, tačiau ji jam tapo nereikalinga. Leido ja naudotis kitiems asmenims, buvo sutvarkyta aplinka, langai, durys. Karvidėje buvo laikomos transporto priemonės, kiti namų ūkio padargai, šienas. Įgaliotas asmuo rūpinosi karvidės įteisinimu. Buvo sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, suteiktas registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). Nekilnojamąjį daiktą įregistruoti nekilnojamojo turto registre buvo atsisakyta, nurodant, kad pareiškėjas nepateikė savo nuosavybės teisę į karvidę patvirtinančių dokumentų. Karvidę jis nupirko, tačiau reikiami dokumentai dėl nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre nebuvo pateikti ir jis jų negali gauti kitokiu būdu. Nebūdamas dalies karvidės savininku, ją teisėtai įgijo, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą daiktą valdo daugiau nei 10 metų, todėl pagal įgyjamosios senaties sampratą įgijo nuosavybės teisę į šią dalį karvidės. Pareiškėjos V. Š. prašymą prašė tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu ir 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo ištaisymo pareiškėjų V. Š. ir D. S. prašymus atmetė, priteisė iš V. Š. ir D. S. po 12,93 Eur į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Atsiliepimas
6. Teismas nustatė, kad nei pareiškėjai, nei joks kitas asmuo, valstybė ar savivaldybė Nekilnojamojo turto registre nėra registruoti karvidės savininkais. Nei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, nei VĮ Turto bankas atsiliepimuose į pareiškėjų prašymus nenurodė, kad karvidė yra savivaldybės ar valstybės nuosavybė, neteikė pareiškėjų nurodomas aplinkybes, kad karvidė buvo privatizuota, paneigiančių įrodymų. Iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB 1995 m. gruodžio 1 d. protokolo Nr. 6, (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidacinės komisijos perdavimo-priėmimo akto nustatė, kad tuo metu karvidė priklausė (duomenys neskelbtini) ŽŪB. Todėl teismas sprendė, kad byloje nebuvo paneigta privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybė.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas taip pat nustatė, kad bankrutuojant (duomenys neskelbtini) ŽŪB, pareiškėjos V. Š. tėvui V. S. 1995 metais kartu su kitais 27 (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkais perduota (duomenys neskelbtini) ŽŪB priklausanti karvidė už pajinius litus. Teismas nurodė, jog tai, kad 1995 m. gruodžio 1 d. (duomenys neskelbtini) ŽŪB susirinkimo metu nutarta perduoti 28 pajininkų grupei būtent ginčo karvidę, patvirtina ne tik šio susirinkimo protokolas Nr. 6, iš dalies (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidacinės komisijos perdavimo-priėmimo aktas, bet ir pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų parodymai, kad (duomenys neskelbtini) ŽŪB buvo tik viena karvidė, o po jos pardavimo jos dalimi ir naudojosi pareiškėjos tėvas V. S. – iš pradžių su J. M., vėliau vienas; liudytojai bei suinteresuoti asmenys taip pat nurodė, kad V. S. naudojosi būtent ta karvidės dalimi (priestatu), į kurią pareiškėja prašo teismo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu. Dėl nurodyto teismas sprendė, jog V. S. ginčo karvidės dalies valdymas prasidėjo teisėtai.
Šalies argumentai
8. Tačiau iš civilinėje byloje Nr. 2YT-4125-732/2020 esančių duomenų teismas nustatė, kad V. S. visą savo karvidės dalį 2004 m. rugsėjo 6 d. pardavė D. S. už 350 litų. D. S. savo prašyme dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. už 4 000 litų nusipirko karvidę iš buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų ir tapo šio pastato savininku, o vėliau leido juo naudotis kitiems asmenims už jo priežiūrą. Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas pateikė 2004 m. rugsėjo 6 d. pardavimo pirkimo aktą su atsiskaitymo su pajininkais sąrašu. Iš šių dokumentų teismas darė išvadą, kad D. S. 2004 m. rugsėjo 6 d. karvidę pirko iš buvusių (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų, beveik su jais visais atsiskaitė, ką patvirtina jų parašai, tarp jų ir V. S. parašas patvirtina, kad pinigus už karvidės dalį gavo. Teismas sprendė, kad tolimesnis (po 2004 m. rugsėjo 6 d.) V. S. karvidės dalies valdymas nebeatitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes akivaizdu, kad pardavęs savo karvidės dalį ir gavęs už ją pinigus, jis suvokė, kad kiti asmenys (o būtent karvidės pirkėjas) turi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas vertino, kad šiai bylai svarbi aplinkybė yra ta, jog iš 2004 m. rugsėjo 6 d. pardavimo pirkimo akto matyti, kad D. S. karvidę pirko nugriovimui, tą patį jis nurodė teismo posėdyje. Tai, kad karvidė buvo pirkta nugriovimui, patvirtina ir D. S. veiksmai, sandorio neforminant notarine tvarka, vėliau neatlikus jokių veiksmų, kad karvidė būtų registruota kaip statinys, priklausantis jam nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad D. S. karvidę pirko, o pajininkai (tarp jų ir V. S.) jam karvidę pardavė, ne kaip nekilnojamąjį daiktą – pastatą, bet kaip kilnojamąjį daiktą – statybines medžiagas (CK 6.193 straipsnis), ir ši aplinkybė (sandorio šalių valia) byloje nebuvo ginčijama. Teismas darė išvadą, kad paskutinio teismo posėdžio metu teismui pateiktu 2004 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo aktu, kuriuo V. S. netrukus (at)pirko karvidės dalį iš D. S., V. S. atpirko tik statybines medžiagas (ką ir pardavė), nes D. S. 2004 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo aktu negalėjo parduoti V. S. to, ko neturėjo pats. Teismas taip pat nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo aktas nei forma (paprasta rašytinė), nei turiniu (nenurodoma konkrečiai, kuri karvidės dalis perkama) negali būti laikomas sandoriu dėl nekilnojamojo turto įgijimo. Dėl nurodyto teismas sprendė, kad V. S. ginčo karvidės dalies, kaip nekilnojamojo turto objekto, valdymas po 2004 m. rugsėjo 25 d. neprasidėjo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad V. S. karvidės dalies valdymas atitiko CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatas.
10. Teismas nustatė, kad V. S. mirė 2017 m. liepos 30 d., jo palikimą faktiniu valdymu priėmė pareiškėja V. Š.. Taigi pareiškėja tik po tėvo mirties galėjo pradėti valdyti karvidės dalį kaip savo, sąžiningai nežinodama, kad karvidės dalis parduota, o vėliau atpirkta tik kaip statybinės medžiagos. Tačiau nuo pareiškėjos tėvo mirties iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. birželio 23 d.) nėra praėję 10 metų, todėl ir pareiškėjos valdymas neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies sąlygų. Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismas atmetė.
11. Teismas taip pat nurodė, jog kadangi D. S. karvidę pirko, o pajininkai jam pardavė, ne kaip nekilnojamąjį daiktą – pastatą, bet kaip kilnojamąjį daiktą – neišrinktas statybines medžiagas (CK 6.193 straipsnis), ir ši aplinkybė byloje nebuvo ginčijama, tai teismui leido daryti išvadą, kad D. S. minėtos sutarties pagrindu nuo 2004 metų netapo karvidės, kaip nekilnojamojo turto, valdytoju, nes jis įgijo ir galėjo teisėtai valdyti tik kilnojamąjį turtą – statybines medžiagas. Nors statybinės medžiagos buvo parduotos jų neišardžius (pastatas nugriovimui), tačiau teismas sprendė, kad dėl to nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui valdyti ir naudotis buvo perduotas pats pastatas. Taigi teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjas D. S. nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. apskritai pradėjo valdyti karvidę kaip nekilnojamojo turto objektą.
12. Įvertinęs suinteresuotų asmenų E. M. ir A. G. paaiškinimus teisme, teismas sprendė, kad karvidė D. S. po jos pirkimo, atsiskaičius su pajininkais, buvo perduota. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad D. S. yra karvidės dalies kaip kilnojamojo daikto – statybinių medžiagų, savininkas, dėl ko įgyjamosios senaties institutas šiuo atveju negali būti taikomas ir kaip karvidės dalies – kilnojamojo daikto, atžvilgiu. Visos šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą atmesti D. S. prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Pareiškėja V. Š. apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.
14. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad D. S. yra karvidės dalies, kaip kilnojamojo daikto – statybinių medžiagų, savininkas, o V. S. atpirko iš D. S. kitą karvidės dalį, kaip statybines medžiagas, todėl atmetė prašymus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
15. Nesutinka su teismo vertinimu, kad karvidė yra kilnojamasis daiktas – neišardytos statybinės medžiagos. Pažymi, jog pastatas buvo pastatytas 1958 metais, visą laiką buvo naudojamas pagal paskirtį gyvulių auginimui, vėliau ūkių sandėliavimo reikmėms. Net jeigu D. S. ketino nusipirkti karvidę ir ją nugriauti statybinėmis medžiagomis, jis turėjo įsigyti pastatą nuosavybės teise, kad galėtų kreiptis dėl statybos leidimo statinį griauti ir teisėtai vykdyti griovimo darbus. Aplinkybė, kad D. S. galbūt turėjo planų karvidę griauti, paties statinio, kaip nekilnojamojo daikto, statuso nekeičia.
16. Taip pat nurodo, kad nuosavybės teisės į karvidę nebuvo registruotos, todėl buvę pajininkai 2004 m. rugsėjo 6 d. nuosavybės teisių į pastatą neturėjo, negalėjo disponuoti nei pastatu, nei iš ko tas pastatas susideda – statybinėmis medžiagomis, negalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sandorio. Be to, D. S. negalėjo įgyti nuosavybės teise pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu statybinių medžiagų (visos karvidės), nes pirkimo-pardavimo aktas sudarytas „daugumos pajininkų sutikimu”, kas yra pardavėjai neįvardyta, pasirašė tik pardavimo akto liudininkai, “dauguma pajininkų” negalėjo parduoti ir perduoti jiems nepriklausančios karvidės dalies. Todėl nepavykus D. S. sudaryti susitarimo dėl karvidės pardavimo, nelaikytina, kad V. S. valdymas baigėsi.
Atsiliepimas
17. VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Nurodo, kad teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su V. Š. reiškiamu prašymu, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių pareiškėjai negali būti nustatyta nuosavybės teisė į karvidės priestatą pagal įgyjamąją senatį. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jokio teisinio pagrindo sprendimo arba jo dalies panaikinimui nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjos V. Š. prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Kita sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo D. S. prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, priteistos iš abiejų pareiškėjų į valstybės biudžetą išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nėra ginčijama, faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja V. Š. prašė pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į 9666/124810 dalis karvidės, t. y. į 18,98 kv. m koridorių, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-4; 30,45 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-5, 18,73 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-6, 10,79 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-7, 17,71 kv. m sandėlį, inventorizacinėje byloje pažymėtą 1-8, o pareiškėjas D. S. – į karvidės dalis, plane pažymėtas 1-1, 1 132,31 kv. m, 1-2, 11,65 kv. m, 1-3, 7.48 kv. m, IŽ1p, pastate, esančias (duomenys neskelbtini). Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, nusprendė, kad joje nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja visos sąlygos nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktus į jų nurodytas minėtos karvidės dalis, todėl pareiškėjų V. Š. ir D. S. prašymų netenkino.
22. Pareiškėja V. Š. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą argumentuoja teigdama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad D. S. yra karvidės dalies, kaip kilnojamojo daikto – statybinių medžiagų, savininkas, o V. S. iš D. S. atpirko kitą karvidės dalį, kaip statybines medžiagas. Apeliantės nuomone, aplinkybė, kad D. S. galbūt turėjo planų karvidę griauti, paties statinio, kaip nekilnojamojo daikto, statuso nekeičia. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) bei teisingai kvalifikavo pareiškėjo D. S. ir buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų pirkimo-pardavimo teisinius santykius.
23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo praktiką sutartys aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jo lingvistine prasme, bet pirmiausia nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tikroji šalių valia; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004). Taigi, kvalifikuojant šalių sutartinius santykius, svarbu atsižvelgti į sutarties šalių ketinimus, ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tikslą, derybas dėl sudaromos sutarties, šalių elgesį po sutarties sudarymo bei kitas reikšmingas aplinkybes.
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo pastatas (karvidė) turto registro įmonėje, Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas. Iš pareiškėjo D. S. ir buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų 2004 m. rugsėjo 6 d. sudaryto pardavimo-pirkimo akto matyti, kad pareiškėjas D. S. iš pajininkų nusipirko karvidę nugriauti, įsipareigojo nugriovus karvidę sutvarkyti statybvietę. Tai aiškintina, kad pirkimo-pardavimo sandoriu pareiškėjas D. S. siekė nupirkti ne pastatą, kaip pagal paskirtį naudotiną nekilnojamojo turto objektą, o pastatą nugriauti, t. y. pastato konstrukcijas ir statybines medžiagas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šią išvadą patvirtina ir D. S. veiksmai, sandorio neforminant notarine tvarka, vėliau neatlikus jokių veiksmų, kad karvidė būtų registruota kaip statinys, priklausantis jam nuosavybės teise. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas faktinės aplinkybes, pareiškėjo D. S. ir buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų 2004 m. rugsėjo 6 d. sudarytas pardavimo-pirkimo aktas aiškintinas kaip sudarytas ne dėl pastato, kurį ketinta naudoti pagal jo paskirtį, o dėl pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009).
25. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. S. tapo karvidės dalies, kaip kilnojamojo daikto – statybinių medžiagų, savininku, teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2004 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo aktu, kuriuo V. S. (at)pirko karvidės dalį iš D. S., V. S. atpirko tik statybines medžiagas (ką ir pardavė), nes D. S. 2004 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo aktu negalėjo parduoti V. S. to, ko pats neturėjo.
26. Apeliantė nurodo, kad nuosavybės teisės į karvidę nebuvo registruotos, todėl buvę pajininkai 2004 m. rugsėjo 6 d. nuosavybės teisių į pastatą neturėjo ir negalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sandorio su D. S.. Be to, D. S. pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu negalėjo įgyti nuosavybės teise statybinių medžiagų (visos karvidės), nes pirkimo-pardavimo aktas sudarytas „daugumos pajininkų sutikimu”, o “dauguma pajininkų” negalėjo parduoti ir perduoti jiems nepriklausančios karvidės dalies. Apeliantės nuomone, nepavykus D. S. sudaryti susitarimo dėl karvidės pardavimo, nelaikytina, kad V. S. valdymas baigėsi.
27. Atmesdama kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktika, asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Šiuo atveju buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų nuosavybės teisės į ginčo karvidę atsiradimo pagrindas yra 1995 m. gruodžio 1 d. Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB susirinkimo protokolas Nr. 6 ir (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidacinės komisijos perdavimo-priėmimo aktas. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu išsamiai ištyrė ir nustatė, jog aplinkybę, kad 1995 m. gruodžio 1 d. Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB susirinkimo metu nutarta perduoti 28 pajininkų grupei būtent ginčo karvidę, patvirtina ne tik šio susirinkimo protokolas Nr. 6, iš dalies (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidacinės komisijos perdavimo-priėmimo aktas, bet ir pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų parodymai, kad (duomenys neskelbtini) ŽŪB buvo tik viena karvidė.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK pirmosios knygos II dalies IV skyriuje įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą, kuris lemia tai, kad sudarytas sandoris galioja tol, kol nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo D. S. ir buvusios (duomenys neskelbtini) ŽŪB pajininkų 2004 m. rugsėjo 6 d. sudarytas karvidės pardavimo-pirkimo sandoris nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl sandoris yra galiojantis bei sukeliantis tiek apeliantei V. Š. (mirusio V. S. turto paveldėtojai), tiek pareiškėjui D. S. atitinkamas teisines pasekmes.
29. Esant nurodytos aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. S. visą savo karvidės dalį 2004 m. rugsėjo 6 d. pardavus D. S. už 350 litų, tolimesnis V. S. karvidės dalies valdymas nebeatitiko CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes akivaizdu, kad pardavęs savo karvidės dalį ir gavęs už ją pinigus, jis suvokė, kad kiti asmenys (o būtent D. S.) turi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą.
30. Aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.