- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-267-360/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01873-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Advokatai
- Jonas Špelveris
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.), perduodant jį laiduotojos A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakomybei pagal laidavimą su 1000 Eur užstatu vieneriems metams, ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo paskyrimo dienos, t. y. 2019 m. sausio 15 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas A. R. priklausantis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. R. buvo kaltinamas ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas dėl to, kad 2019 m. sausio 13 d. apie 16.28 val. Kretingos rajone, kelio (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A6”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,87 promilės etilo alkoholio.
Šalies argumentai
2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnio 2 dalyje, terminą bei panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje, arba pakeisti ją į konfiskuotino turto vertę atitinkančios ar mažesnės pinigų sumos išieškojimą.
2.1. Nurodo, kad teismas nuosprendyje motyvų, ar BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė pagrįsta, neanalizavo. Ši baudžiamojo poveikio priemonė paskirta asmeniui, kuris nurodytais pagrindais atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra neproporcinga ir perteklinė priemonė.
2.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018 ir kt.) yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio, kaip nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392- 699/2017). Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Tuo tarpu, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-79/2018, 1A-90- 85/2018).
2.3. Apeliantas teigia, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas pagrindą atleisti A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį argumentavo tuo, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, neteistas, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios bei duodamas parodymus teisme, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, nebuvo anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, už jį laiduoja vertas pasitikėjimo asmuo, jo šeimos narys sugyventinė ir bendradarbė A. D.. Tokiu būdu, teismas padarė teisingas išvadas, kad nesuabejojo tuo, kad A. R. atsitiktinai padarė nusikalstamą veiką ir kad galima tikėti, jog jis daugiau nebesės prie vairo neblaivus, ir dėl to jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet kartu taikė turto, šiuo atveju automobilio, konfiskavimą, vadovaudamasis BK 72 straipsnyje įtvirtintu nusikalstamos veikos įrankių, priemonių ir rezultatų konfiskavimo privalomumo principu, kuriam būtų galima pritarti, jeigu šioje byloje A. R. būtų pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, jis, vadovaujantis BK 40 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir byla jam nutraukta, todėl apylinkės teismas šiuo atveju turėjo vadovautis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi tokiais atvejais, turėjo įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti šį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, ko šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nėra. Kaip buvo nurodyta pirmiau, A. R. nuo pat pradžių pripažino savo kaltę dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, savo pozicijos dėl kaltės nekeitė viso proceso metu, faktinių nusikaltimo aplinkybių neginčijo, davė paaiškinimus apie savo atliktus veiksmus, nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikaltimo padarymo, kaip pats parodė teisiamojo posėdžio metu, suprato savo veiksmų antivisuomenišką pobūdį, ėmėsi konkrečių priemonių (nebevartoja alkoholio, tapo anoniminių alkoholikų klubo nariu ir atliko reikalingą gydymosi kursą), kad ateityje išvengtų bet kokių problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, ir iš to kylančių pasekmių. Iš bylos duomenų matyti, kad sunkesnių padarinių dėl jo nusikalstamų veiksmų nekilo, jokie asmenys ar kitas turtas sužaloti nebuvo, jo padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, bet priskiriamas prie nesunkių. Svarbu ir tai, kad A. R. nėra teistas ar anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas rodo, jog padarytas nusikaltimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš jo darbinės veiklos matyti, kad jis vadovauja įmonei, sėkmingai dirba, charakterizuojamas tik gerai. Iš pateiktų pažymų bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymų matoma, kad konfiskuotinas automobilis yra jo visuomeninio maitinimo įmonės darbo priemonė, ja važinėja įmonės darbuotojai, automobilis pastoviai naudojamas prekių ir kitų daiktų, reikalingų įmonės veiklai, pervežimams. Taip pat konfiskuotinas automobilis yra ir jo šeimos nario, sugyventinės A. D. bendroji jungtinė nuosavybė bei darbo priemonė, nes ši laiduotoja yra ir A. R. įmonės personalo skyriaus vadovė (duomenys yra byloje). Jokių kitų duomenų, šį asmenį neigiamai charakterizuojančių, bylos medžiagoje taip pat nėra. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį A. R. asmenybės pavojingumą. Be to, automobilis nėra vertingas ir pagal pateiktą byloje jo vertinimo išvadą, jo vertė šiuo metu nėra didesnė kaip 4964 eurų (automobilio patikros ir vertinimo išvada pateikta teismui bylos nagrinėjimo metu). Šio automobilio atstatymui reikalingos nemažos investicijos. Pagal pateikiamą darbų sąmatą, šiam automobiliui atstatyti reikalingi remonto darbai, kurie sudaro ne mažiau kaip 1913,68 Eur. Todėl galima padaryti išvadą, kad paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, minėto automobilio konfiskavimą, tokios priemonės paskyrimas tik prieštarautų proporcingumo principui, neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmenų teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, juolab kad atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apylinkės teismas A. R. be automobilio konfiskavimo dar skyrė 1000 eurų užstatą ir baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudė dvejus metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, su kuria jis sutinka ir jos neginčija, taigi matyti, kad jis pakankamai ilgą laiką negalės vairuoti automobilio, ir tokie su specialiosios teisės naudojimu susiję suvaržymai, manytina, turės jam pakankamą auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, o dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės - automobilio konfiskavimo paskyrimas šiuo atveju būtų neproporcingas (neadekvatus) jo padarytai veikai ir jo asmenybei ir perteklinis.
2.4. Apeliaciniame skunde manoma, kad, jei būtų nuspręsta šios baudžiamojo poveikio priemonės nepanaikinti, konfiskavimas galėtų būti pakeistas į automobilio nustatytos vertės pinigais išieškojimą į valstybės biudžetą, nustatytą 4964 Eur vertę protingai sumažinus, reikalingų atlikti remonto darbų suma.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vadovaujantis nurodytomis tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens charakteristika, jo darbo pobūdžiu ir specifika, darytina išvada, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo dvejus metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, kurios paskyrimo jis neginčija, dviejų metų terminas yra neproporcingai per didelis, todėl turėtų būti sutrumpintas ir šis terminas nustatytas minimalus.
Atsiliepimas
3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjo advokato J. Špelverio apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde keliamas baudžiamojo poveikio priemonių, numatytų BK 68, 72 straipsnyje, taikymo klausimas.
5. A. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, vairavęs automobilį neblaivus, kai alkoholio kiekis kraujyje viršija 1,5 promilės. Pirmosios instancijos teismas, atleidęs A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), paskyrė jam dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise 2 metams bei turto (automobilio) konfiskavimą.
6. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su A. R. taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones (BK 68 straipsnis) – terminu, teigiant, jog šis yra per ilgas ir prašoma jį sutrumpinti. Toks prašymas netenkinamas.
7. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi A. R., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 1,87 promilės alkoholio. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė A. R. paskirta visiškai pagrįstai.
8. Pagal nusikaltimo metu galiojusią redakciją, uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones galėjo būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas A. R. paskyrė uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Apeliaciniu skundu prašoma šį terminą sutrumpinti iki minimalaus. Šiuo atveju nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per griežtą šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, įvertintos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. R. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. R. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, dėl ko jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal BK nuostatas. Šiuo atveju apeliantui nustatytas 1,87 promilės neblaivumas, viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Nors dėl neteisėtų A. R. veiksmų nebuvo padaryta žala ir nebuvo sužaloti asmenys, tačiau teisėjų kolegija neabejoja, kad neteisėti jo veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei. A. R. anksčiau nebuvo teistas, tačiau daug kartų buvo baustas administracine tvarka (b. l. 43-46, 47-53), tai rodo, jog teisės pažeidimai nėra atsitiktinis reiškinys apelianto gyvenime. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas A. R. parinko vidurkį atitinkantį, ne maksimalų specialiosios teisės atėmimo terminą (dvejus metus), todėl, nenustačius kažkokių išimtinai teigiamai A. R. charakterizuojančių duomenų, vertinti kaip aiškiai per ilgą ir trumpinti šį baudžiamojo poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.
9. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjo advokato skunde nesutinkama ir su baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo – taikymu, prašoma ją panaikinti arba pakeisti į konfiskuotino turto vertės pinigais arba mažesnės konfiskuotino turto vertės išieškojimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – individualizavimo aspektu, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais.
10. Apeliaciniame skunde motyvuojama, jog automobilio konfiskavimas šiuo atveju neproporcingas, perteklinis, nesivadovauta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtini ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi, tačiau tokie argumentai visiškai nepagrįsti.
11. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytas ir turto konfiskavimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
12. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Todėl nėra abejonės, kad automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo A. R., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.
13. Apeliaciniame skunde, kaip beje ir nuosprendyje, visiškai teisingai išdėstytos teismų praktikoje ne kartą akcentuotos nuostatos, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia vertina šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-648/2018). Kolegija neturi jokio pagrindo pripažinti, kad šių aptartų nuostatų šiuo atveju nebuvo laikytasi.
14. Nekyla abejonių, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.
15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. R. tyčia vairavo automobilį, būdamas neblaivus (nustatytas 1,87 promilių neblaivumas, kuris viršija 1,5 promilės ribą, nuo kurios taikoma jau nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė). Buvo padarytas nors ir nesunkus, tačiau labai pavojingas tyčinis nusikaltimas, keliantis didelę grėsmę visų eismo dalyvių saugumui. Neblaivumas alkoholio matuokliu A. R. nustatytas 16.30 val. Kaip matyti iš bylos duomenų, aiškindamas faktines aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu A. R. teigė, jog tą dieną apie 15.30 val. buvo sodyboje, dirbo ir vartojo alkoholinius gėrimus, nuo to laiko iki išvažiavimo išgėrė apie 250 g trauktinės, apie 16.20 val. išvažiavo iš sodybos, nuvažiavus apie 4 km, buvo sustabdytas pareigūnų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. R. parodė, jog baigęs darbą šeimos ūkyje, neįvertinęs savo galimybių, išvažiavo, norėdamas anksčiau grįžti namo, pamatęs reidą, suprato, jog gali viršyti leistinas promiles, tiesiog stabtelėjo, apsisuko, nusprendė parvažiuoti atgal, tačiau pareigūnai pasivijo; dienos metu gėrė po truputį alaus, paskui, prieš išvažiuojant stipresnio gėrimo, apie tai, jog gali vairuoti neblaivus, negalvojo. Tokie nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. paaiškinimai rodo, jog jis elgėsi visiškai neatsakingai, nors net iš asmeninės patirties žino (paskutinį kartą už vairavimą neblaiviam administracine tvarka baustas 2016 m. balandžio 18 d. nutarimu), kokia grėsmė bei atsakomybė gresia vairuojant apsvaigus nuo alkoholio. A. R. teigia dirbęs ūkyje ir vartojęs alkoholio, o namo išvažiavo tiesiog norėdamas grįžti anksčiau, taigi nebuvo jokios svarios priežasties, jog vairavimas vartojus alkoholio būtų buvęs toks neatidėliotinas, be to, kaip pats nurodė, be alaus dirbant, stipresnio alkoholio vartojo nedaug laiko iki važiavimo, taigi pats suvokė, jog jo neblaivumas jau gali peržengti leistinas ribas, tačiau tai jo nė kiek nesustabdė. Negana to, kaip teigė pirmosios instancijos teismo posėdyje, pamatęs pareigūnus dar ir apsisuko bei ketino grįžti atgal, tačiau pareigūnai pasivijo ir sustabdė, o tai akivaizdžiai parodo, jog suprasdamas, kad vairuoja apsvaigęs nuo alkoholio ir tai gali būti nustatyta, bandė išvengti pareigūnų kontrolės. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobiliu – padidinto pavojaus šaltiniu, A. R. naudojosi visiškai lengvabūdiškai, nesusimąstydamas, kokį pavojų jis kelia. Iš byloje esančių fotolentelių matyti, jog A. R. neblaivus automobilį vairavo esant šlapiai kelio dangai, pasnigus, vakare (sausio 13 d. 16.30 val.), taigi eismo sąlygos net ir blaiviam vairuotojui nebuvo palankios, o šiuo atveju A. R. neblaivumas buvo pavojingas, užtraukiantis net baudžiamąją atsakomybę. Neabejotina, jog faktiškai vidutinio apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio vairuotojo reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl dėmesingai ir saugiai valdyti padidinto pavojaus šaltinį bei tinkamai įvertinti situacijas kelyje kur kas sudėtingiau ir realu, jog vairuotojas gali nebepajėgti priimti tinkamiausią sprendimą dėl automobilio valdymo.
16. Be to, A. R. nors ir neteistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir net ne kartą už vairavimą neblaiviam (2016 m. kovo 29 d. pažeidimas, 2006 m. liepos 4 d., 2003 m. birželio 20 d. pažeidimai), du kartus dėl vairavimo neblaiviam buvo netekęs ir teisės vairuoti (b. l. 43-46,47-53). Nors kai kurie pažeidimai padaryti jau seniai, tačiau itin neigiamai charakterizuoja A. R. bei rodo, jog neatsakingas alkoholio vartojimas vairuojant jam jau yra buvęs užtraukęs administracinę atsakomybę. Tačiau po kurio laiko A. R. ir vėl sėda prie automobilio vairo neblaivus, tik nagrinėjamu atveju jo neblaivumas jau buvo toks, jog užtraukė baudžiamąją atsakomybę.
17. Gynėjo apeliaciniame skunde pažymima, jog A. R. savo kaltę pripažino, faktinių aplinkybių neginčijo, davė paaiškinimus, gailėjosi dėl nusikaltimo padarymo, ėmėsi priemonių dėl alkoholio vartojimo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, dirba, gerai charakterizuojamas, tačiau šie argumentai nesuteikia pagrindo baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje, o į tai, kas paminėta, pakankamai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes (gerą charakteristiką, šeiminę padėtį, teistumo nebuvimą, elgesį ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), buvimą BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų taikyti laidavimą ir vadovaudamasis įstatymo suteikta diskrecija, A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleido, neskirdamas jam kriminalinės bausmės, tačiau pripažindamas, kad atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemones – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones ir teisės pažeidėjui priklausančio automobilio konfiskavimą.
18. Apeliaciniame skunde užsimenama ir tai, jog konfiskuotas automobilis yra A. R. vadovaujamos įmonės veikloje bei darbuotojų naudojama darbo priemonė, be to, yra ir šeimos nario, sugyventinės bendroji jungtinė nuosavybė. Kolegija šiuos argumentus atmeta. Jei automobilis iš tikrųjų buvo reikalingas įmonės veiklai vykdyti, A. R., būdamas ir įmonės vadovu, turėjo kur kas atsakingiau juo naudotis, nesėsti prie vairo būdamas neblaivus. Be to, jis pats, duodamas paaiškinimus nurodė, jog nusikaltimo dieną dirbo šeimos ūkyje, po to, važiavo namo, todėl akivaizdu, kad A. R. su automobiliu elgėsi kaip su savo, naudojo asmeninėms reikmėms, todėl pripažinti, jog A. R. vardu registruota transporto priemonė būtų būtina jo vadovaujamos įmonės veiklai, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
19. Kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl automobilio vertinimo kaip A. R. ir jo sugyventinės bendrąja jungtine nuosavybe. Turto, kuris pripažįstamas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, ręžimas siejamas su turto įgijimu po santuokos sudarymo (Civilinio kodekso 3.88 straipsnis). Nagrinėjamu atveju asmenys nėra susituokę, o konfiskuotinas automobilis yra registruotas tik A. R. vardu. Duomenų, kad automobilis įsigytas ne už A. R. lėšas, nėra, be to, tai savaime ir nebūtų priežastimi netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Deklaruojamas automobilio poreikis šeimai, darbui A. R. buvo žinomas iš anksto, tačiau tai nekliudė neblaiviam sėsti prie automobilio vairo. Be kita ko, kolegija pastebi ir tai, jog pagal duomenų bazės išrašą, A. R. vardu yra registruota ne viena transporto priemonė (b. l. 55), todėl net ir konfiskavus automobilį, kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, galima vertinti, jog A. R. šeimos bei su darbu susiję interesai nebus pažeisti.
20. Taigi apygardos teismas, nagrinėdamas A. R. gynėjo advokato apeliacinį skundą, atsižvelgdamas į teismų praktiką ir į šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytų ir aukščiau aptartų aplinkybių visumą, neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo be kita ko skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (automobilio) konfiskavimas, būtų aiškiai neproporcinga ar neteisinga, kaip tai įrodinėjama apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju A. R. vairavo sau nuosavybės teise priklausantį automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytos 1,87 promilės etilo alkoholio kraujyje. Nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau jis, kaip minėta, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Nors apeliaciniame skunde minima, kad automobilio vertė nedidelė, tačiau transporto priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, A. R. žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, todėl turto konfiskavimas užtikrintų teisės pažeidimų prevenciją, juolab, jog nors apeliantas neteistas, tačiau teisės pažeidimai nėra visiškai atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys jo gyvenime. Teisės pažeidimus, kurie susiję su alkoholio vartojimu, apeliantas daro nebe pirmą kartą ir ši informacija necharakterizuoja nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens kaip nepriekaištingai besilaikančio įstatymų imperatyvų. A. R. skirtas turto konfiskavimas visiškai suderinamas su kita jam taikyta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti. Pastaroji, BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui taikyta ne visa maksimalia įstatymo numatyta apimtimi – nustatytas vidurkį atitinkantis teisės vairuoti kelių transporto priemonę atėmimo terminas. Kitų finansinių sankcijų apeliantui netaikyta. Apeliaciniame skunde pažymima, jog atleidus A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo nustatytas 1000 Eur užstatas, tačiau BK 40 straipsnio 5 dalis numato, kad užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. A. R. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jam nebuvo paskirta bausmė, jis neturi teistumo. Be to, jam nustatytas laidavimo terminas pagal BK 40 straipsnio 4 dalį yra minimalus - vieneri metai.
21. Kolegija, atsižvelgusi į visą tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje būtent konfiskavus nusikaltimo padarymo priemonę - automobilį, bus įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai. A. R. patirs tiek turtinio pobūdžio poveikį, tiek su specialiosios teisės naudojimu susijusį suvaržymą, tokia situacija visiškai atitinka ir teismų praktiką; nėra pagrindo pripažinti, kad, atleidžiant A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, šios teismo parinktos jam baudžiamojo poveikio priemonės neatitiktų pusiausvyros tarp asmeninių kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. A. R. automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, nagrinėjamu atveju yra reikalingas. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas A. R. – būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar būtų neteisinga.
22. Apeliaciniame skunde dėstomas prašymas konfiskuoti ne automobilį, o jo vertę atitinkančią ar mažesnę pinigų sumą. Tačiau tenkinti tokį prašymą nėra jokio pagrindo. Kolegija sprendžia, jog turto konfiskavimas šiuo konkrečiu nagrinėjamu atvjeu yra proporcinga ir reikalinga poveikio priemonė. Kadangi automobilis, kuris yra nusikaltimo padarymo priemonė, priklauso ne kam kitam, o pačiam nusikaltimą padariusiam asmeniui, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių transporto priemonė negalėtų būti konfiskuojama, svarstyti automobilio konfiskavimą pakeisti į konfiskuotino turto vertę atitinkančios ar mažesnės sumos išieškojimą, netikslinga.
23. Atsižvelgęs į visą tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. R. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą atmesti.