Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui M. R. ir jo atstovui advokato padėjėjui T. P. ir atsakovo atstovams V. M. ir advokatui A. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Karolinos turas“ dėl netesybų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

13. Ieškovas atsakovo paprašė raštu įforminti dar 2014 metais žodžiu sudarytą sutartį dėl to, kad atsakovas parduos ieškovui turtą už 100 000 Eur arba išmokės ieškovui 300 000 Eur, o pastarasis padės atlikti Žemės sklypo Detaliojo plano ir jo galimų korekcijų vykdymo kontrolės paslaugas ir komunikuos atsakovo vardu su visais reikalingais trečiaisiais asmenimis. 2018 metais šalys ranka surašė ir parašais patvirtino sutartį, kurios atitikmuo vėliau buvo suvestas ir atspausdintas kompiuterio pagalba, o data įrašyta 2019-01-08 – UAB „Karolinos turas" sutartis su M. R." (toliau – Sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui parduoti 270 m² patalpų „C" korpuse ir vieną parkavimo vietą uždarame parkinge už 100 000 Eur. Sutartimi nustatyta, kad patalpos turi būti pasirenkamos šia tvarka: 70 m² rytinėje pusėje 6 aukšte, apie 50 m² vakarinėje pusėje 4 aukšte, apie 50 m² vakarinėje pusėje 5 aukšte, apie 50 m² rytinėje pusėje 3 aukšte ir 50 m² 2 aukšte vakarinėje pusėje. Be to, sutartimi šalys susitarė, kad atsisakius parduoti minėtus gyvenamuosius butus, atsakovas išmokės ieškovui 300 000 Eur netesybų.

15. Atlikęs visas pagal Sutartį numatytas paslaugas, tuo pilnai įvykdydamas Sutartį, ieškovas iš atsakovo negavo to, kas buvo sutarta, t. y. nei galimybės įsigyti 270 m² patalpų C korpuse ir vieną parkavimo uždarame parkinge už 100 000 Eur, nei 300 000 Eur netesybų.

21. Sutartyje įtvirtinta atsakovo pareiga parduoti 270 m² patalpų „C“ korpuse ir vieną parkavimo vietą uždarame parkinge už 100 000 Eur. Šalys nenustatė termino, kada atsakovas šią pareigą turi įvykdyti. O Sutarties 5 punkto nuostata yra galima įgyvendinti tik tuo atveju, jei Sutartyje aptartos patalpos yra pastatytos, įregistruotos kaip nekilnojamojo turto vienetai ir, joms esant natūroje, atsakovas atsisako jas parduoti ieškovui. Atsakovas nėra atsisakęs patalpų parduoti, jų tiesiog dar nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

24. Byloje kilo ginčas dėl Sutarties aiškinimo (CK 6.163 str., 6.189 str., 6.193 str.), jos vykdymo (CK 6.200 str., 6.204 str.), netesybų taikymo (CK 6.71 – 6.75 str.) ir senaties termino (CK 1.124 str., 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.127 str.).

25. 2019-01-08 buvo pasirašyta UAB „Karolinos turas“ sutartis su M. R. (Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo: vykdyti detaliojo plano kontrolę ir vykdymo eigą; detaliojo plano korekcijos metu nepabloginti detaliojo plano reglamento, kuris buvo 2007 m. detaliojo plano dokumentuose; dalyvauti pakeičiant dalį komercinės paskirties sklypo į gyvenamąją paskirtį pagal Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius ir pagal korpusus pažymėtus detaliajame plane indeksu „A“ – į 7 aukštų gyvenamąjį pastatą, pažymėtą plane indeksu „B“ – į 4 aukštų gyvenamąjį pastatą ir pažymėtą plane indeksu „C“ į 7 aukštų gyvenamąjį pastatą, viešbučio patalpoms paliekant tą patį reglamentą. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo: parduoti 270 m² patalpų „C“ korpuse ir vieną parkavimo vietą uždarame parkinge už 100 000 Eur, patalpas parenkant tokia tvarka: apie 70 m² rytinėje pusėje 6 aukšte, apie 50 m² vakarinėje pusėje 4 aukšte, apie 50 m² vakarinėje pusėje 5 aukšte, apie 50 m² rytinėje pusėje 3 aukšte ir 50 m² vakarinėje pusėje 2 aukšte, o atsisakius parduoti minėtas gyvenamąsias patalpas, išmokėti M. R. 300 000 Eur netesybų, mokesčius nuo šios sumos susimokant pačiam ieškovui.

Dėl Sutarties aiškinimo

26. Civilinio kodekso (CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

27. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei, t. y. šalys gali nurodyti, kokios normos bus taikomos jų sudarytai sutarčiai. Tais atvejais, kai šalys sudaro CK nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Tais atvejais, kai kyla sutartį sudariusių šalių ginčas dėl sąlygų turinio, šalių teisių ir pareigų apimties, yra taikomas sutarčių aiškinimo institutas.

28. Pastebėtina, kad šalių pasirašyta Sutartis, nors turi pavedimo sutarčiai (CK 6.756 – 6.764 str.) ir nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai (CK 6.392, 6.393, 6.396, 6.401 str.) būdingų požymių, tačiau nesudaro galimybės priskirti ją kokiai nors konkrečiai CK reglamentuojamai sutarčių rūšiai.

29. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Paprastai sandorio sudarymo priežastis – sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai). Šie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialieji įstatymai yra taikomi sandoriui. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

30. Sutartis aiškinama, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškindamas CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-151/2010; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2014). Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą.

31. Proceso šalims nesutariant dėl sutartyje suformuluotų sąlygų ir jų vykdymo vertinimo, sutartis aiškintina pagal anksčiau (sprendimo 27, 29, 30 punktuose) nurodytus kriterijus.

32. Visų pirma pasisakytina dėl ieškovo argumentų apie atsakovo akcijų įsigijimą, ieškovo šeimos laidavimą ir galų gale akcijų grąžinimą bei atsakovo pažadus su ieškovu atsiskaityti. Byloje nebuvo nustatyti absoliučiai jokių ieškovo nurodytų aplinkybių sąsajų su ginčo Sutartimi. Jokie (nei tiesioginiai, nei netiesioginiai) įrodymai byloje nepatvirtina atsakovo kokios nors skolos ieškovui. Priešingai, 2007 m. spalio 5 d. Paprastųjų vardinių akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimu ieškovui grąžinus turėtas atsakovo 10 442 paprastąsias akcijas, UAB „Bauer vertrieb“ anuliavo ieškovo įsiskolinimą pagal 2007 m. spalio 5 d. sudarytą paprastųjų vardinių akcijų pirkimo – pardavimo sutartį.

33. Su nagrinėjamomis aplinkybėmis (Sutarties aiškinimu ir vykdymu) niekaip nesietini ir ieškovo argumentai, kad Sutarties pasirašymą lėmė 2014 metais su atsakovu sudarytas žodinis susitarimas dėl patalpų ieškovui pardavimo už sutartą kainą. Byloje nustatyta, kad tarp šalių dar 2016-11-08 buvo pasirašyta patalpų pirkimo – pardavimo sutartis, todėl stokoja loginio paaiškinimo ieškovo pozicija dėl 2014 metų žodinio susitarimo dėl gyvenamųjų patalpų pardavimo realizavimo surašant rašytinę sutartį tik 2019 metais.

34. Taigi, byloje surinkti duomenys (tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai) leidžia spręsti, kad ginčo Sutarties sudarymą lėmė atsakovo siekis išvystyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių projektą Žemės sklype bei ieškovo patirtis ir žinios projektų rengimo ir teritorijų planavimo srityje ir lūkestis, kad už tai jam bus atlyginta. Tokiu būdu tarp šalių buvo pasirašytas dvišalis (CK 1.63 str. 6 d.) sandoris. Atsižvelgiant į jo turinį, bei šalių siekiamus tikslus, toks sandoris vertintinas, kaip sąlyginis, nes teisių ir / arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga pagal jį priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo (CK 1.66 str. 1 d.). Iš sutarties turinio ir šalių ikisutartinių santykių akivaizdu, kad tam, jog atsakovas galėtų įvykdyti savo prievolę parduoti ieškovui už sutartą kainą gyvenamąsias patalpas, jis turi pastatyti, turint tam objektyvią galimybę, gyvenamąjį namą. O ieškovui vykdant savo įsipareigojimus nepasiekus jų rezultato, t. y. nepakeitus Žemės sklypo paskirties į gyvenamųjų namų, tokios statybos neįmanomos, dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių.

35. Priešingai nei teigia ieškovas, šalių prievolės pagal Sutartį turėjo būti vykdomos ne tuo pačiu metu, o turėjo sekti viena paskui kitą. Tai reiškia, kad atsakovui prievolė turėjo atsirasti tik ieškovui tinkamai įvykdžius savo prievolę, t. y. pasiekus rezultatą – Žemės sklypo paskirties pakeitimą. Tokią neabejotiną išvadą, be šalių paaiškinimų, leidžia daryti ir į bylą pateikta ieškovo ranka surašyta sutartis, kuri vėliau buvo perkelta į ginčo Sutartį. Byloje ginčo nekilo dėl to, jog Sutarties tekstas buvo inicijuotas ieškovo. Paties ieškovo ranka rašytoje sutartyje atsakovo įsipareigojimas siejamas su ieškovo įsipareigojimų pabaiga („UAB „Karolinos turas“ įsipareigoja įvykdžius M. R. įsipareigojimus skirti<...>“ – citata iš ranka rašytos sutarties), taigi rezultatu.

36. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste kaip visiškai nepagrįsti atmestini ieškovo argumentai, kurie paremti tik selektyviai atrinktų Sutarties sąlygų, o konkrečiai Sutarties 1 ir 2 punktų, pažodiniu aiškinimu, kad ieškovo pareigos apsiribojo tik tam tikrų veiksmų atlikimu (projektų derinimu, raštų rašymu ir kitokiu bendravimu su institucijoms), nesiejant jų su kokiu nors rezultatu. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad ieškovo darbo pas atsakovo funkcijos kaip tik ir buvo projektų rengimas, taigi ieškovui neabejotinai buvo žinoma ir suprantama, kad gyvenamojo namo statybai yra būtina detaliojo plano korekcija pakeičiant Žemės sklypo paskirtį. Kad Sutartimi buvo sulygta ieškovui už 100 000 Eur parduoti ne bet kokias patalpas korpuse „C“, o būtent gyvenamąsias, leidžia spręsti tiek ieškovo ranka surašytos sutarties turinys, kuriame patalpos konkrečiai apibūdinamos, kaip gyvenamosios patalpos, tiek ir ginčo Sutarties preambulė, kurioje nurodyta, jog sutartimi siekiama gyvenamųjų namų statybos projekto įgyvendinimo, tiek ir Sutarties 5 punkto nuostata, kurioje atsakovo mokėtinos netesybos sietinos su jo atsisakymu parduoti ieškovui gyvenamuosius butus.

37. Anksčiau nurodytų motyvų pagrindu nusprendus, kad ieškovo prievolės pagal Sutartį susidėjo ne tik iš tam tikrų veiksmų atlikimo (kad ieškovas tam tikrus veiksmus pagal Sutartį atliko, ginčo nėra), bet ir rezultato pasiekimo (Žemės sklypo paskirties pakeitimo), darytina pagrįsta išvada, kad ieškovas savo prievolės neįvykdė.

38. CK 6.207 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, ko kita šalis neįvykdo savo prievolių. Byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovas yra pasitraukęs iš Sutarties vykdymo (nutraukęs su atsakovu darbo santykius, jokių kitų įgaliojimų veikti atsakovo vardu derinant Žemės sklypo paskirties keitimą su atsakingomis institucijomis, ieškovas nėra gavęs ir byloje nėra duomenų, jog jis būtų ėmęsis kokių nors veiksmų savo prievolių vykdymo galimybėms užtikrinti, o pats ieškovas pripažįsta, kad savo prievoles vykdyti galėjo tik atsakovo vardu), arba, kitaip tariant, sutartį realiai vienašališkai nutraukęs, leidžia daryti išvadą, kad nėra tikslo taikyti sutarties vykdymo sustabdymo institutą.

39. CK 6.62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nei viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį.

40. Kaip sprendime jau atskleista, esmine aplinkybe įgyvendinat Sutartį laikytina Žemės sklypo paskirties pakeitimas ir to sąlygota galimybė atsakovui pastatyti jame gyvenamąjį namą. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo (būdų) nustatymo formuojant naujus žemės sklypus tvarką bei sąlygas ir suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo (būdų) keitimo ar žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo, jeigu jis nenustatytas, tvarką bei sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 199 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašas. Pagal šio aprašo 9 punktą pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai), išskyrus aprašo 10 punkte nurodytą atvejį, keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos direktoriaus arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos sprendimu pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Taigi, ieškovas tiesiogiai nėra ir negali būti kompetentingu subjektu, galinčiu priimti sprendimą dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atsakingų institucijų neigiamą sprendimą (Žemės sklypo paskirties nepakeitimą į gyvenamųjų pastatų statybos) būtų lėmę kokie nors netinkami ieškovo veiksmai, arba jo neveikimas. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nėra ir negali būti atsakingas už tai, kad nebegali įvykdyti savo prievolės, t. y. pasiekti Sutartimi prisiimto rezultato tikslo.

41. Sprendimo 40 punkte nurodyti motyvai suponuoja CK 6.62 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymą susidariusiai situacijai. Atsakingoms valstybės (savivaldybės) institucijoms nepakeitus Žemės sklypo paskirties, ieškovui nebegalint tinkamai įvykdyti savo prievolės, o dėl to ir atsakovui neturint galimybės Žemės sklype pastatyti gyvenamąjį pastatą („C“ korpusą), ieškovas netenka ir teisės reikalauti, kad savo prievolę parduoti ieškovui gyvenamąsias patalpas vykdytų kita dvišalio sandorio šalis, t. y. atsakovas.

42. Sutarties aiškinimas ieškovo siūlomu būdu, kad jo prievolė nesietina su jokio rezultato pasiekimu, o atsakovo prievolė parduoti jam gyvenamąsias patalpas net ir neturint teisės pastatyti gyvenamąjį namą yra absoliuti, būtų paneigti ne tik pamatiniai civilinių teisinių santykių principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (CK 1.5 str.), bet ir nusižengta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose išdėstytoms sutarčių aiškinimo taisyklėms. Ieškovo pateikto Sutarties aiškinimo rezultatas reikštų nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu dėl absoliučiai neproporcingų atsakovo praradimų, nieko už tai negaunant, kas akivaizdžiai prieštarauja net elementariai verslo – ekonominei logikai.

Dėl netesybų

43. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Ši įstatyminė nuostata aiškintina taip, kad pareiga mokėti netesybas kyla tik sutarties šaliai nevykdant vykdytinos prievolės.

44. Anksčiau šiame sprendime išdėstytų motyvų pagrindu padarius išvadą, jog atsakovas neturi pareigos vykdyti pagrindinę prievolę, jam nekyla pareiga ir mokėti netesybas, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl senaties termino

45. Atsakovas, be kita ko, prašo teismo taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

46. Atsakovo teigimu, ieškovas dar 2015 – 2016 metais žinojo, kad „C“ korpusas nėra pastatytas ir gyvenamosios patalpos jame ieškovui negali būti ir nebus parduotos, taigi jau tuo metu ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie savo teisių pažeidimą.

47. Ieškovas šiuo klausimu (dėl ieškinio senaties termino taikymo) laikosi pozicijos, kad apie savo teisių realų pažeidimą jam tapo žinoma tik tada, kai atsakovas neatsakė į jo 2021 m. gegužės 24 d. reikalavimą per keturiolika dienų įvykdyti 2019 m. sausio 8 d. sutartį. Taigi, ieškovo vertinimu kreipdamasis į teismą 2021 m. liepos 30 d. jis sutrumpinto šešių mėnesių ieškinio senaties termino nepraleido.

48. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią negaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenų kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinant įrodinėjimo procesą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo tariamai pažeistos teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

49. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

50. Teismo vertinimu apie tariamą savo teisių pažeidimą, t. y. aplinkybę, jog gyvenamosios patalpos nėra pastatytos ir pagal Sutartį jam nebus / negali būti parduotos ir tai truks neapibrėžtą laiką, ieškovui tapo žinoma (atsižvelgiant į ieškovo turimas specialiąsias žinias teritorijų planavimo ir projektų vykdymo srityje turėjo būti žinoma) 2020-03-13 nutraukus darbo teisinius santykius su atsakovu ir negavus jokio kito atsakovo įgaliojimo veikti atsakovo vardu – tokiu būdu nutraukus savo prievolės vykdymą. Pažymėtina, kad nuo 2020-03-13 (ieškovo pasitraukimo iš Sutarties vykdymo) iki 2021-05-24 (kai ieškovas surašė reikalavimą atsakovui vykdyti Sutartį) situacija, lemianti Sutarties šalių prievolių vykdymą, iš esmės nepasikeitė, ieškovas taip pat nenurodė jokių argumentų ir / arba objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovo pareiga vykdyti prievolę kilo 2021-05-24, todėl ieškovo lūkesčiai sulaukti atsakovo prievolės įvykdymo iki 2021-05-24 yra niekuo nepagrįsti. Pabrėžtina, kad šalys Sutartimi nesulygo jokių prievolių vykdymo terminų, kas leidžia spręsti, kad prievolių vykdymas buvo susietas su gyvenamojo namo („C“ korpuso) pastatymo fakto sąlyga. Atitinkamai, ieškinio senaties termino dėl netesybų priteisimo termino pradžia laikytina 2020-03-13. O tai suponuoja išvadą, kad ieškovas, į teismą su ieškiniu kreipdamasis 2021-07-30, CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą ieškinio senaties terminą praleido.

51. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatyme nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių ieškinio senaties terminui atnaujinti.

52. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

Dėl procesinių palūkanų

53. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Atmetus ieškinį atmestinas ir išvestinis ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, atsakovas įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

55. Atsakovas yra pateikęs prašymą priteisti jam iš ieškovo 2 432,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios grindžiamos 2021 m. rugsėjo 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2021/063 ir 2021 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 224. Atsakovo nurodytą sumą sudaro advokato teiktų atstovavimo paslaugų (susipažinimas su ieškiniu ir jo analizė, bendravimas su klientu, atsiliepimo bei tripliko parengimas, įrodymų rinkimas ir pateikimas teismui, atstovavimas teismo posėdyje) kaina.

56. CPK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (1 d.).

57. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 įtvirtintas 2,5 dydžio koeficientas už atsiliepimą į ieškinį, 8.3 punkte įtvirtintas 1,5 dydžio koeficientas už tripliką, o 8.19 punkte įtvirtintas 0,1 koeficientas už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą.

58. Teisinės paslaugos advokato atsakovui buvo teikiamos 2021 m. III ketvirtį, taigi, apskaičiuojant advokatui mokėtiną maksimalų užmokestį, taikytinas 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 1 517,4 Eur. Atitinkamai maksimalus priteistinas už šias teisines paslaugas bylinėjimosi išlaidų dydis galėtų būti – 6 828,30 Eur ((1 517,4 x 2,5) + (1 517,4 x 1,5) + (1517,4 x 0,5)). Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra žymiai mažesnė nei rekomenduojamas maksimalus dydis, laikytina protinga, tinkamai ir pakankamai pagrįsta, todėl priteistina iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.5, 6.62 straipsniais ir Civilinio proceso kodekso 93, 270, 307 straipsniais teismas

nusprendžia:

M. R. ieškinį atmesti.

Priteisti UAB „Karolinos turas“ (j. a. k. 120337848) naudai iš M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 432,92 Eur (du tūkstančius keturis šimtus trisdešimt du eurus ir devyniasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.