- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- e2S-268-480/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16620-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Samalita“
- Atsakovas
- S. Z.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samalita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-26428-848/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samalita“ ieškinį atsakovui S. Z. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Samalita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 6096,01 Eur skolą už prekes, 151,98 Eur netesybų už paskutinį 6 mėnesių laikotarpį, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių vertė neviršytų 6247,99 Eur. Nurodė, kad ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra aiškiai didelė, nuo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, per kurį atsakovas gali sumažinti savo turto apimtį ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi tenkino ieškovės UAB „Samalita“ prašymą ir ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštą atsakovo S. Z. nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ne didesnei kaip 6247,99 Eur sumai, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti; nustačius, kad atsakovas neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant 6247,99 Eur sumos, nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti įsiskolinimą ieškovei ir atlikti operacijas susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu.
Šalies argumentai
Atsakovas S. Z. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties. Atsakovas nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo metu neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų, kadangi ieškovės reikalavimams suteikiamas perdėtas pranašumas ir nepagrįstai suvaržomos atsakovo teisės į nekilnojamąjį turtą. Ieškovės argumentai apie atsakovo sunkią materialinę padėtį nepagrįsti, kadangi atsakovas turi nekilnojamojo turo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį; panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo S. Z. (S. Z.) nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ne didesnei kaip 6247,99 Eur sumai, o nustačius, kad atsakovas neturi pakankamai materialaus turto, areštą atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms bankų sąskaitose, neviršijant 6247,99 Eur sumos. Teismas nurodė, kad susipažinus su atsakovo pateiktu atskiruoju skundu bei priedais prie jo, taip pat patikrinus VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, nustatyta, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė vertė yra 139960 Eur. Nors prašoma iš atsakovo priteisti suma 6247,99 Eur laikytina santykinai didele, kaip fiziniam asmeniui, tačiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių - skolininko turto arešto - taikymo, yra reikšminga ne tai, ar reiškiamų reikalavimų suma yra didelė ieškovės nuomone, o tai, ar reikalavimo suma pagal atsakovo nuosavybės teise valdomą turtą ir jo turtinę padėtį yra didelė jam, t. y., ar ieškovės reikalavimų tenkinimo atveju, atsakovas galės įvykdyti teismo sprendimą. Teismas konstatavo, jog, galimai palankaus ieškovei sprendimo atveju, atsakovas turėtų pakankamai didelius finansinius resursus tokį sprendimą įvykdyti, todėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu taip pat pateikė atsiskaitymu su ieškove suvestinę, iš kurios, atsakovo teigimu, matyti, kad ne atsakovas ieškovei skolingas, o atvirkščiai. Teismas pažymėjo, kad ieškinio pagrįstumo klausimas šioje stadijoje nenagrinėjamas, taip pat nevertinamas pateiktų rašytinių įrodymų pakankamumas, tačiau galimai pasitvirtinus atsakovo nurodytoms aplinkybėms, tikėtina, jog ieškinio suma gali kisti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė UAB „Samalita“ atskirajame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti, taikant laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui; CPK nustatyta tvarka išspręsti ieškovo prašymą, pateiktą 2015 m. spalio 16 d. patikslintu ieškiniu - dėl teismo leidimo rinkti įrodymus - dėl duomenų apie atsakovo turtą (transporto priemones) ir pajamas (iš Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos ir VĮ Regitra) išreikalavimo, išdavimo. Ieškovė nurodo, kad atsakovas klaidina teismą ir teikia neišsamius duomenis ir dokumentus apie savo turtinę padėtį. Pagal pateiktus atsakovo turimo nekilnojamojo turto išrašus akivaizdu, kad atsakovo turimas turtas yra apsunkintas esamais įsiskolinimais ir apie jų likučius atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų. Atsakovas atsiliepime nurodo deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kad neva įsiskolinimas padengtas ir ieškovė jam skolinga, tačiau jokių skolos apmokėjimo ieškovei faktą patvirtinančių dokumentų atsakovas nepateikė ir priešieškinio nepareiškė. Skolos suma yra didelė. Teismui neturint pagrįstų dokumentų dėl esamos pakankamos turtinės atsakovo padėties, laikytina, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie neva įsiskolinimo nebuvimą, tik parodo, kad atsakovas yra nesąžiningas, nepateikia jokių įrodymų dėl skolos nebuvimo ir ieškovui kyla grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nekilnojamam turtui, esant ir taip atsakovo įsiskolinimų už turtą, jis akivaizdžiai gali siekti turtą paslėpti - perleisdamas tretiesiems asmenims, ko pasėkoje ieškovui taptų itin apsunkintas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto. Be to, teismas prieš naikindamas 2015 m. spalio 19 d. nutartį nepatikrino prašomų Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos duomenų apie atsakovo darbines ar kitokias pajamas. Atsakovo procesiniai dokumentai buvo pateikti nepilni ir neišsamūs, pateiktas ir/ar sistemoje įkelta nepilnas dokumento atsakovo atskirojo skundo turinys, nepateikti duomenys dėl žyminio mokesčio už atsakovo atskirąjį skundą apmokėjimo, todėl teismas neturėjo pagrindo priimti skundžiamą nutartį. Teismas skundžiamą nutartį priėmė, net nesulaukęs ieškovo atsiliepimo. Taip pat teismas iki šiol neišsprendė ieškovo atstovo prašymo CPK nustatyta tvarka - neišdavė teismo leidimo rinkti įrodymus - dėl duomenų apie atsakovo turtą (transporto priemones) ir pajamas (iš Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos ir VĮ Regitra) išreikalavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pagrindo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones nėra, kadangi nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų abiejų sąlygų, t. y. ieškinio tikėtino pagrįstumo ir grėsmės teismo sprendimo nevykdymui. Ieškovo reikalavimas šioje byloje tikėtinai nepagrįstas. Nors tarp ieškovės ir atsakovo vyko ilgalaikiai prekybiniai santykiai pagal jų tarpusavio 2008 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ieškovė jos nepateikė, savo reikalavimą grindžia tik epizodiniais dokumentais ir išvestiniu dokumentu - tariamu atsiskaitymų suderinimo aktu, kurį atsakovas ginčija. Ieškovės reikalavimai bus nagrinėjamos bylos vertinimo dalyku, kurių pagrįstumas paaiškės tik išnagrinėjus ieškinį ir jį pagrindžiančius įrodymus. Esant tokio pobūdžio ginčui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų, kadangi ieškovės reikalavimui būtų suteikiamas perdėtas pranašumas ir nepagrįstai suvaržomos atsakovo teisės. Jokios grėsmės atsakovo turtui būti perleistam ar paslėptam nėra, bendra atsakovo turimo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė gerokai viršija ginčytino ieškovės reikalavimo sumą, t. y. atsakovui nėra didelė. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas ketintų šį turtą paslėpti-perleisti, ar kad iš šio turto ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju išieškojimas nebūtų galimas. Ieškovė savo tariamą reikalavimą kildina iš dar 2011 m. mokėjimo prievolių, o atsakovo turimas nekilnojamas turtas, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, nuo minėto laikotarpio tik padidėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, gavęs atskirąjį skundą ir su juo sutikdamas, teismas pasinaikino ankstesnę nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1162-241/2015). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 6096,01 Eur skolą už prekes, 151,98 Eur netesybas bei procesines palūkanas. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių vertė neviršytų 6247,99 Eur. Pagrindiniai apeliantės motyvai, jos nuomone, pagrindžiantys būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra tai, kad ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė; atsakovas yra nesąžiningas, gali siekti turtą paslėpti perleisdamas tretiesiems asmenims; atsakovo turimas turtas yra apsunkintas, o duomenų apie kitą turimą turtą atsakovas nepateikė.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013; 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Atsakovas privalo pateikti jo gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir paneigti prezumpciją tuo atveju, kai teismas pritaiko areštą (laikinąsias apsaugos priemones) ir atsakovas siekia šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1118/2014). Nagrinėjamoje byloje atsakovas, teikdamas atskirąjį skundą, pateikė duomenis apie savo turtinę padėtį - VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registrų išrašą, taip pat pirmosios instancijos teismas, patikrinęs VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, nustatė, jog atsakovui S. Z. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė vertė yra 139960 Eur: žemės sklypas, gyvenamasis namas, kiti inžineriniai statiniai, adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 127389 Eur, bei žemės sklypas bei sodo namelis, adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 12571 Eur. Nustačius, jog atsakovo turimo nekilnojamojo turto vidutinė vertė yra 139960 Eur, laikytina, kad atsakovas įrodė, jog ieškinio suma (6247,99 Eur) atsakovui nelaikytina didele (CPK 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad jeigu ieškovei bus priimtas palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti iš viso neįmanomas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas ieškovui nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Pareigą įrodyti atsakovės nesąžiningumą turi ieškovas (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė, teigdama, kad atsakovas yra nesąžiningas, gali siekti turtą paslėpti perleisdamas jį tretiesiems asmenims, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų siekęs kokiais nors aktyviais veiksmais išvengti prievolės įvykdymo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas byloje pareiškė priešieškinį ieškovei, t. y. tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už pateiktas prekes. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas neatsiskaito už prekes, neleidžia daryti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas.
CPK 334 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų šio Kodekso 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl šio Kodekso 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sutiko su atskiruoju skundu, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, panaikino 2015 m. spalio 19 d. nutartį. CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte nenumatyta, kad prieš pasinaikindamas savo nutartį teismas turi sulaukti kitos šalies atsiliepimo į atskirąjį skundą, todėl atskirojo skundo argumentai, kad teismas negalėjo priimti skundžiamą nutartį, nesulaukęs ieškovės atsiliepimo, atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas iš LITEKO duomenų nustatė, kad atsakovas 2015 m. spalio 28 d. per EPP (elektroninių paslaugų portalą) pateikė atskirąjį skundą su priedais, taip pat įrodymus, kad už skundą yra sumokėtas žyminis mokestis (dok. reg. Nr. CB3-796 ir CB3-800). Todėl atskirojo skundo argumentai, kad atsakovo pateiktas ir/ar sistemoje įkeltas nepilnas atskirasis skundas, nepateikti duomenys dėl žyminio mokesčio už atsakovo atskirąjį skundą apmokėjimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Atskirojo skundo argumentai, susiję su apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu dėl teismo leidimo rinkti įrodymus išdavimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo S. Z. su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, todėl, su skundu sutikdamas, pagrįstai panaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 334 str. 2 d. 1 p.), todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.