Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-5/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-01-16
Bylos Nr.: 2-5/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
Ieškovas: "Turto bankas" VSDFV Marijampolės skyrius Marijampolės apskriteis VMI
Trečiasis asmuo: Marijampolės savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius

Civilinė byla Nr. 2-5/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 113.6.1.3; 126.5; 126.7; 126.8 (S)

Lietuvos apeliacinis teismasNutartisLietuvos respublikos vardu2007 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovų V. M. ir S. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d., 2006 m. spalio 3 d. ir 2006 m. spalio 12 d. nutarčių, kuriomis atmesti atsakovų prašymai patikslinti (sumažinti) kitų kreditorių patvirtintus reikalavimus, sustabdyti bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro (toliau – prekybos centras) pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto klausimo nagrinėjimą bankroto byloje Nr. B2-76-343/2006, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė prekybos centrui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Audersima“, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, tarp jų Marijampolės savivaldybės turto valdymo skyriaus – 1 313 191,04 Lt, Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 1 735 677,66 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – VSDFV) – 384 448 Lt, AB Turto banko – 4 944 888,27 Lt, J. V. – 3 880 025,14 Lt reikalavimus (3 t., b. l. 83-88, 116). Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi sumažino J. V. reikalavimą iki 217 710,61 Lt (5 t., b. l. 148-150), Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi sumažino J. V. reikalavimą iki 168 200,54 Lt (6 t., b. l. 94-99), o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 6 d. nutartimi – iki 142 230 Lt (8 t., b. l. 79-83).

Tas pats teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi V. ir S. M. pripažino atsakovais bankroto byloje (8 t., b. l. 138).

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) pateikė prašymą patvirtinti 54 125,98 Lt kreditorinį reikalavimą, nurodydama, jog jis susidarė bankroto proceso metu patikrinus atsakovo mokestines deklaracijas už 2003-2004 metus (9 t., b. l. 34).

Kauno apygardos teismas 2006 m. liepos 27 d. nutartimi įrašė į kreditorių sąrašą VMI su 54 125,98 Lt finansiniu reikalavimu ir patvirtino kitų kreditorių reikalavimus (9 t., b. l. 132-133). Teismas nurodė, kad patenkintinas administratoriaus prašymas patikslinti esamus patvirtintus kreditorių reikalavimus, tarp jų VMI, kuri, nurodžiusi, jog anksčiau patvirtintą 1 735 677,66 Lt kreditorinį reikalavimą yra perdavusi AB Turto bankui (pakeistas kreditorius 2006 m. kovo 31 d. nutartimi), o prašoma patvirtinti suma priskaityta bankroto eigoje, patikslinus prekybos centro mokestines deklaracijas už 2003-2004 metus, įtrauktina į kreditorių sąrašą (9 t., b. l. 33, 34).

Šalies argumentai

Atsakovai V. M. ir S. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti dalį Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus VMI reikalavimas, ir perduoti VMI reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (9 t., b. l. 142-144). Nurodo, kad kreditorius, pateikdamas prašymą patvirtinti jo reikalavimą, privalo prie jo pateikti ir reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau kreditorius VMI nepateikė teismui prie prašymo mokestinių prievolių pažymos bei kitų įrodymų, pagrindžiančių mokestinių nepriemokų dydį, todėl teismas ir neturėjo pagrindo jo reikalavimo patvirtinti (ĮBĮ 21 str. 1 d. 1 p.). Be to, pažymi, jog remiantis VMI pranešimu už 2003 metus buvo priskaičiuota 41 467 Lt pelno mokesčio nepriemoka ir 1 904,20 Lt delspinigių (3 t., b. l. 136-138), todėl byloje nėra pakankamai tikslių duomenų apie atsakovo mokestinės prievolės dydį.

Atsiliepimas

Atsakovo prekybos centro bankroto administratorius, tretieji asmenys AB Turto bankas ir VMI atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą (11 t., b. l. 62-63, 81-83, 128-130). Atsiliepimuose nurodo, kad netikėti VMI prašyme nurodytais duomenimis nėra pagrindo. Pažymi, jog ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata neturi būti aiškintina taip, jog kreditorius turi pateikti visus įrodymus būtent teismui, kadangi pagal šios normos esmę prašymą su jį patvirtinančiais įrodymais kreditorius turi pateikti administratoriui, kuris ir patikrina kreditoriaus prašymo pagrįstumą bei pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal apskaitos duomenis, sudaro įmonės kreditorių sąrašą ir teikia teismui jį patvirtinti. Teigia, jog byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę gauti visą informaciją iš bankroto administratoriaus ir neskųsdami teismo nutarčių. Trečiasis asmuo VMI nurodo, kad nėra pagrindo mokestinių nepriemokų kompiuterinės pažymos nelaikyti įrodymu.

Šalies argumentai

Atsakovai V. M. ir S. M. 2006-06-30 prašymu prašė patikslinti prekybos centro kreditorių reikalavimų sąrašą ir sumažinti AB Turto banko - 501 620,50 Lt (420 428,08 Lt mokestinių nepriemokų ir 81 192,42 Lt delspinigių), VSDFV – 21 632,76 Lt (14 830 Lt mokestinės nepriemokos, 5 597 Lt delspinigių ir 1 25 Lt baudų), Marijampolės savivaldybės turto valdymo skyriaus – 983 958,38 Lt (658 386,26 Lt skolos, 154 857,44 Lt palūkanų ir 170 714,68 Lt delspinigių) finansinius reikalavimus bei sustabdyti klausimo dėl prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto byloje nagrinėjimą iki Kauno miesto apylinkės prokuratūroje bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-487-05 ir bus patikslinti nurodytų kreditorių reikalavimai (9 t., b. l. 2-10). Nurodė, kad pripažinus juos bankroto byloje atsakovais, jie įgijo visas dalyvaujančių byloje asmenų teises, tarp jų ir teisę ginčyti kreditorių reikalavimų apimtis (CPK 42 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis c. b. Nr. 2-358/2006). Atsakovų nuomone, bankroto byloje nėra nurodytų kreditorių reikalavimus pagrindžiančių dokumentų, todėl jie mažintini remiantis bylos duomenimis. Pažymėjo, jog VMI reikalavimas patvirtintas 2004 m. rugsėjo 29 d. teismo nutartimi galiojant naujai Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) redakcijai, kurios 107 straipsnio 2 dalis numato 5 metų mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminą, pradedamą skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Naujos redakcijos MAĮ nenumatė, kad teisė priverstinai išieškoti mokestį atsiranda nuo MAĮ įsigaliojimo, todėl ši nuostata taikytina atgal. Tokia nurodytos teisės normos aiškinimo logika atitinka ir Konstitucinio teismo praktiką (2004 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d. , gruodžio 1 d. nutarimai), pagal kurią teisės norma galioja laike atgal tuomet, kai ji sušvelnina ar panaikina atitinkamos rūšies atsakomybę. Be to, ši norma veikia viešosios teisės srityje (kaip ir baudžiamosios ar administracinės teisės normos). Teigė, jog ir pagal VMI viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo taisykles, suėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, bankroto atveju formuojant kreditorinį reikalavimą dėl mokestinės nepriemokos, mokant einamąsias įmokas, taip pat visais kitais atvejais laikoma, kad mokesčių mokėtojas yra neskolingas ir mokestinė nepriemoka yra neišieškoma. Nurodė, kad senatis taikytina tais atvejais, kai yra suėję 5 metai nuo mokesčių administratoriaus teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos ir pradėta mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra yra užbaigta. Priverstinis išieškojimas iš prekybos centro prasidėjo 2003-09-30, o 2004-07-22 nutrauktas, todėl pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros VMI negalėjo, nebent nebūtų pasibaigęs senaties terminas (MAĮ 107 str. 5 d.). MAĮ 107 straipsnio aiškinimas, kad jis taikytinas tik toms mokestinėms nepriemokoms, kurios pradėtos priverstinai išieškoti nuo 2001 rugsėjo 1 d., reikštų, jog mokesčių mokėtojai, kurių nepriemokos susidarė iki 2001-09-01, atsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje nei tie, kurių mokesčių nepriemokos susidarė po nurodytos datos, būtų pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas. Mokesčių administratorius iš pradžių laikėsi pozicijos, jog taikytinas senaties terminas atsakovo prekybos centro susidariusiai mokestinei nepriemokai (1998 m. gruodžio 31 d. VMI viršininko išvada dėl prekybos centro mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, 2002-03-29 VMI patikrinimo aktas Nr. A-16-02-47-3). Nurodė, kad VSDFV patvirtintai mokestinei nepriemokai taip pat taikytinas priverstinio išieškojimo senaties terminas ir sumažintinas patvirtintas reikalavimas (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 7 d., MAĮ 13 str. 19 p., 107 str.), nes didžioji dalis mokesčių skolos susidarė iki 1999 metų pabaigos (102 356 Lt nepriemoka ir 260 459,24 Lt delspinigių). Prašydami sumažinti kreditoriaus savivaldybės reikalavimą, nurodė, kad teismo patvirtintoje taikos sutartyje, skirtingai nei kreditoriaus savivaldybės pateiktoje, numatyta, kad skola JAV doleriais mokama kreditoriui litais pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito kursą, kuris, iškėlus prekybos centrui bankroto bylą (2004-03-22), buvo 2,7896 Lt už 1 JAV dolerį, o pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Todėl mažintinas savivaldybės patvirtintas reikalavimas, perskaičiuojant pagal nurodytą JAV dolerio, pagrindinės piniginės prievolės valiutos, kursą iki 983 958,38 Lt (658 386,26 Lt skolos, 154 857,44 Lt palūkanų ir 170 714,68 Lt delspinigių). Prašymą sustabdyti klausimo dėl prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto nagrinėjimą motyvavo tuo, kad nurodytoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-2-487-05 sprendžiamas klausimas dėl eksperto A. B. ekspertizės akte pateiktų melagingų išvadų, todėl šio tyrimo rezultatai turės įtakos bankroto bylos nagrinėjimui (CPK 163 str. 1 d. 3 p.). Be to, nurodyto klausimo bankroto byloje svarstymas stabdytinas ir dėl to, kad nėra išspręstas atsakovų ginčijamų kreditorių reikalavimų dydis, nuo kurių priklauso kreditorių teisių apimtis bankroto byloje.

Tie patys atsakovai 2006-09-06 prašymu prašė 2006-09-11 duomenimis patikslinti kreditorių reikalavimų sąrašą ir sumažinti AB Turto banko - 191 404,02 Lt (174 521,54 Lt mokestinė nepriemoka, 16 882,48 Lt delspinigių) finansinį reikalavimą, perimtą iš VMI, ir VSDFV - 21 632,76 Lt (14 830 Lt mokestinė nepriemoka, 5 597 Lt delspinigių ir 1 205 bauda) finansinį reikalavimą (9 t., b. l. 152-159). Nurodė, kad VMI pateikė neteisingai užpildytą mokestinių prievolių įvykdymo būklės lapą (9 t., b. l. 31, 52), neatsižvelgiama į anksčiau pateiktus dokumentus: 2004-11-15 raštą Nr. (23.1-12)-R-11193 (3 t., b. l. 152), 2002-03-29 patikrinimo aktą Nr. A-16-02-47-3 (1 t., b. l. 162), raštą dėl klaidos ištaisymo (3 t., b. l. 106-107), bei ankstesnę poziciją, jog daliai prekybos centro mokestinės skolos suėjo išieškojimo terminas. Pateiktuose mokestinės nepriemokos (pelno, nekilnojamojo turto, PVM, fizinių asmenų pajamų mokesčių ir atskaitymų į kelių fondą) ir delspinigių 2006-09-11 paskaičiavimuose (9 t., b. l. 166-174) nurodoma, kad VMI patvirtintiems ir AB Turto banko perimtiems 810 180,82 Lt reikalavimams dėl mokesčių nepriemokos ir nuo jų priskaičiuotiems 734 092,77 Lt delspinigiams yra suėjęs 5 metų senaties terminas, todėl patvirtintas reikalavimas mažintinas iki 191 404,02 Lt. Taip pat mažintinas ir VSDFV patvirtintas reikalavimas iki 21 632,76 Lt, nes 14 830 Lt mokestinių nepriemokų ir 5 597 Lt delspinigių bei 1 205 Lt baudoms suėjo 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, atsakovai pareiškė, kad kreditoriaus Marijampolės savivaldybės reikalavimas patvirtintas remiantis suklastotu oficialiu dokumentu - teismo nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, kadangi nesutampa byloje esančios ir šio kreditoriaus teismui pateiktos sutarties tekstas (2 t., b. l. 2-24, 9 t., b. l. 11-17). Todėl mažintinas ir nurodyto kreditoriaus patvirtintas reikalavimas, atsižvelgiant į šalių taikos sutartimi sutartą sąlygą, kad skola grąžinama pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito kursą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. nutartimi atmetė atsakovų V. ir S. M. prašymus sumažinti VMI, VSDFV Marijampolės skyriaus, Marijampolės savivaldybės finansinius reikalavimus bei sustabdyti bankroto bylą dėl atsakovų prašyme nurodytų priežasčių (10 t., b. l. 78-85). Teismas nurodė:

Atsakovai, pateikdami prašymus, remiasi skirtingais teisiniais pagrindais (CPK 42 str., ĮBĮ 26 str.) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 8 d. šioje bankroto byloje priimta nutartimi, kurioje apeliacinis teismas pripažino atsakovų teisę prašyti tikslinti kreditorių reikalavimus, atsižvelgiant į bankroto proceso eigoje vykstančius pasikeitimus. Teismo nuomone, atsakovai nenurodė ir neįrodė pasikeitimų, dėl kurių būtų pagrindo mažinti nurodytų prašymuose kreditorių reikalavimus, kurie patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis ir yra susidarę iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, ši apeliacinio teismo nutartis negali suteikti atsakovams daugiau teisių nei ĮBĮ, nes bylos nagrinėjamos vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis.ĮBĮ nustatytas teisinis reguliavimas, kuris neleidžia grįžti prie bankroto procedūrų stadijų ir etapų, kurie jau atlikti ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti, tarp jų ir prie kreditorių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) etapo. Įstatymai nenumato galimybės perskaičiuoti finansinių reikalavimus vykdant bankroto procedūras.Atsakovai skundė teismo nutartį, kuria prekybos centrui iškelta bankroto byla, tačiau skunde nebuvo nurodę motyvų dėl kreditorių reikalavimų nepagrįstumo. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi konstatavo, jog apygardos teismas teisingai nustatė kreditorių reikalavimų atsakovui apimtis.Patvirtinto VMI reikalavimo pagrįstumo klausimas jau buvo svarstomas kreditorės A. M. prašymu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 2 d. nutartimi konstatavo, jog ši kreditorė klaidingai teigė apie senaties termino mokestinei nepriemokai išieškoti praleidimą. Atsakovai nenurodo teisės normos, kuria remiantis senaties termino institutas galėtų būti taikomas atgal, nes anksčiau galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) redakcija nenumatė šio instituto. Teismas nurodė, jog VMI nuo 1996-03-01 visą laiką vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą, kuri baigėsi tik 2004-07-22 pateikus finansinį reikalavimą bankroto administratoriui. Teismo nuomone, mokestinės nepriemokos pripažinimas beviltiška netapatus skolos nurašymui, nes tokios teisės VMI įstatymas nesuteikia.Atmestinas prašymas sumažinti kreditoriaus Marijampolės rajono savivaldybės reikalavimą, nes prekybos centras ir savivaldybė taikos sutartimi fiksavo įsiskolinimą litais, todėl prekybos centras ir skolingas šiam kreditoriui skolą litais. Pažymėjo, jog nors paskolos sutartyje skola nurodyta JAV doleriais, o tik atsiskaitymas litais, tačiau savivaldybė turi teisę reikalauti nuostolių dėl valiutų kurso sumažėjimo atlyginimo, o remdamasis ekonomiškumo principu, teismas laikė, jog mažinti litais nurodyto reikalavimo nėra pagrindo.Prašymas sustabdyti bankroto bylos dalį dėl prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto klausimo nagrinėjimo iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingos eksperto, įvertinusio prekybos centro turtą, išvados netenkintinas, kadangi CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato galimybės sustabdyti bylos dalį. Be to, baudžiamosios bylos baigtis gali turėti reikšmės tik sprendžiant turto vertintojo baudžiamosios ar civilinės atsakomybės klausimus, nes finansinių reikalavimų suma yra žymiai didesnė nei pusė prekybos centro turto.Kiti atsakovų argumentai teisiškai nereikšmingi, nes įstatymais nėra reglamentuoti.

Šalies argumentai

Atsakovai V. M. ir S. M. atskiruoju skundu (10 t., b. l. 114-127) prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartį ir patenkinti atsakovų 2006-06-30 ir 2006-09-06 prašymus: patikslinti 2006-09-11 duomenimis kreditorių sąrašą ir patvirtinti AB Turto banko 191 404,02 Lt (174 521,54 Lt mokestinė nepriemoka, 16 882,48 Lt delspinigių) finansinį reikalavimą, perimtą iš VMI, ir VSDFV - 21 632,76 Lt (14 830 Lt mokestinė nepriemoka, 5 597 Lt delspinigių ir 1 205 bauda) finansinį reikalavimą, savivaldybės - 983 958,38 Lt (658 386,76 Lt skola, 154 857,44 Lt palūkanos ir 170 714,68 Lt delspinigiai) finansinį reikalavimą, sustabdyti bankroto bylos dalį, kurioje sprendžiamas prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto klausimas, iki nebus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-487-05 bei nebus patikslinti AB Turto banko, VMI, VSDFV ir savivaldybės finansiniai reikalavimai. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, dalies jų netyrė ir dėl jų nepasisakė, netinkamai taikė CPK ir ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias kreditorių pareigą įrodyti jų reikalavimų dydį, netinkamai aiškino MAĮ normas, netaikė poįstatyminių teisės aktų. Pažymi:

Atsakovų nurodyti prašymų teisiniai pagrindai vienas kitam neprieštarauja (CPK 42, ĮBĮ 546 str.). Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 8 d. nutartimi buvo konstatuota, kad šioje bankroto byloje procesas dėl nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, dar nėra užbaigtas, todėl ir negalimas proceso atnaujinimas; o atsakovai turi teisę pasinaudoti teise prašyti patikslinti kreditorių reikalavimus.Atsakovai įrodė pasikeitimus, susijusius su kreditoriais ir prekybos centro veikla, dėl kurių patikslintini nurodytų kreditorių reikalavimai. Savivaldybės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas vadovaujantis šio kreditoriaus pateikta taikos sutartimi, kurios teismas nebuvo patvirtinęs (9 t., b. l. 15-17), o apeliantai yra pateikė tikrąją taikos sutartį (9 t., b. l. 11-14). Šis kreditorius nepagrindė savo reikalavimo dydžio (CPK 137 str. 2 d. 7 p., 193 str., CK 6.985 str., ĮBĮ 21 str. 1 d.), o teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Papildomai nurodo, jog aplinkybė, kad atsakovai į bankroto procesą atsakovais buvo įtraukti tik 2006-04-24, taip pat laikytina esminiu bankroto proceso pasikeitimu. Teismas nepasisakė dėl oficialaus rašytinio įrodymo – teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis – suklastojimo.Dėl bankroto procedūrų etapų. Apeliantų nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota taisyklė, jog neleidžiama grįžti prie bankroto procedūros etapų ir stadijų, kurios jau atliktos ir teismo patvirtintos, nėra absoliuti ir taikytina visais atvejais. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo metu atsakovai neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimus dėl reikalavimų dydžių, be to, teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo dydžio pagrįstumą, o ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis numato finansinių reikalavimų patikslinimo institutą. Beje, apeliantai neginčija visų kreditorių reikalavimų ar nurodytų kreditorių reikalavimų iš esmės, todėl nelaikytina, jog jų prašymo nagrinėjimas galėtų būti traktuojamas kaip grįžimas prie praėjusios bankroto procedūros stadijos. Kitoks teisės aktų aiškinimas neatitiktų bankroto proceso esmės ir paskirties – teisingo bankrutuojančios įmonės įsiskolinimo klausimo išsprendimo, maksimaliai patenkinant visų kreditorių interesus, bet ne teikiant pirmenybę keliems kreditoriams, o galimybės patikrinti kreditorių patvirtintų reikalavimus nebuvimas neatitiktų ir teisėtų lūkesčių bei teisingumo principų.Dėl teismo nutarties 3 motyvo. Atsakovai atskiruoju skundu skųsdami teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ir neturėjo ginčyti ar įrodinėti kreditorių reikalavimų dydžių, nes bankroto bylos iškėlimo stadijoje sprendžiami įmonės (ne) mokumo klausimai.Dėl teismo nutarties 4 motyvo ir netinkamo MAĮ 107 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutarties teiginys, jog klaidingai A. M. atskirajame skunde teigiama apie ieškinio senaties termino praleidimą, negali būti pagrindu atmesti atsakovų prašymus, nes pirmosios instancijos teismo teisėja, siųsdama atskirojo skundo medžiagą apeliacinės instancijos teismui, nepateikė visų dokumentų, turėjusių reikšmės svarstant VMI reikalavimo pagrįstumo klausimą, be to, šios kreditorės skunduose nebuvo nurodytas motyvas dėl VMI prie LR Finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių ir kai kurių kitų įrodymų, kurie atsirado byloje vėliau. Teismas, tvirtindamas kreditorių reikalavimus, turi vadovautis tuo metu galiojusiais įstatymais, tarp jų ir MAĮ 107 straipsnio 4 dalies nuostata, nustatančia 5 metų senaties terminą nepriemokai išieškoti priverstine tvarka. Kreditorių VMI ir VSDFV reikalavimai patvirtinti pažeidžiant šią teisės normą ir Skolingumo taisykles, kreditorių lygiateisiškumo principą. Be to, VMI, 2004-11-15 atsakydama į bankroto administratoriaus prašymą, nurodė, kad prekybos centro 770 357,95 Lt mokestinei nepriemokai yra suėjęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (3 t., b. l. 152, 5 t., b. l. 194). Šis senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 str. 2 d.). Apeliantų nuomone, šis terminas yra naikinamasis (MAĮ 107 str. 4 d.). Ši teisės akto nuostata veikia atgal, todėl konstatuotina, kad VMI neturi reikalavimo teisės į tam tikrus prekybos centro nesumokėtus mokesčius, o VMI 2002-03-29 patikrinimo akte Nr. A-16-02-47-3 pažymėta, jog prekybos centro skola yra beviltiška (3 t., b. l.106-107). MAĮ nurodyta, kad mokestinei nepriemokai, pripažintai beviltiška įstatyme nurodytais pagrindais, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas (MAĮ 113 str. 2 d.), o mokestinė nepriemoka, pripažinta beviltiška suėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, nurašoma iš biudžeto apskaitos dokumentų (MAĮ 113 str. 3 d.). Todėl VMI reikalavimas prekybos centrui turėjo būti nurašytas. Be to, MAĮ 107 straipsnio 7 dalis numato, kad pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik nepasibaigus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui. VMI 1 587 119,79 Lt reikalavimo dydis nepagrįstas ir byloje nėra duomenų, kad VMI vykdė priverstinį išieškojimą iki paduodant pareiškimą dėl bankroto bylos prekybos centrui iškėlimo. Pažymi, jog VSDFV reikalavimas buvo tvirtinamas 2004 m. rugsėjo 29 d. teismo nutartimi, tačiau tuo metu atsakovai nedalyvavo byloje, todėl neturėjo galimybės apginti savo interesų. Dėl teismo 7 motyvo. Teismui nesuteikta teisė patvirtinti didesnį kreditoriaus reikalavimą, nei jis pats prašo ar byloje esantys įrodymai patvirtina jį esant. Dėl teismo 8 motyvo. Teismas šioje dalyje pateikė prieštaringus motyvus, nes toje pačioje nutartyje teismas nurodė, kad bankroto procedūrą sudaro atskiri procedūros etapai ir stadijos, prie kurių negalima grįžti. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į tai, kiekvienai proceso stadijai taikytinos CPK nuostatos, reglamentuojančios tiek proceso atnaujinimą, tiek bylos sustabdymą, nes užsibaigus bankroto procedūros tam tikrai stadijai, negrįžtamai yra išsprendžiami tam tikri klausimai. Pvz., pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bus galutinai užbaigtas kreditorių reikalavimų formavimas, tvirtinimas ir tikslinimas, prasidės prekybos centro ir atsakovų turto realizavimas, atsiskaitymas su kreditoriais. Pažymi, jog baudžiamojoje byloje patvirtinus, kad teismo ekspertas pateikė melagingas išvadas dėl prekybos centro turto, turėtų būti iš naujo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, atnaujinus procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, todėl nurodyta bankroto bylos dalis stabdytina.Teismas be pagrindo nenagrinėjimo ir nesvarstė kitų reikšmingų bylos išsprendimui apeliantų prašymuose nurodytų aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovo prekybos centro bankroto administratorius, tretieji asmenys AB Turto bankas, VSDFV Marijampolės skyrius, VMI atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą (11 t., b. l. 57-60, 73-76, 96-99, 109-115). Trečiasis asmuo VSDFV Marijampolės skyrius prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimuose nurodoma, kad apeliantai inicijuoja ginčą dėl įsiteisėjusių Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. ir 2005 m. balandžio 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutarčių pagrįstumo. Tokie ginčai nagrinėtini CPK nustatyta tvarka, t. y. apeliantai turėtų įrodyti, kad nepraleistas terminas skundui paduoti arba kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantai netinkamai aiškina mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino taikymą, nes, remiantis jų logika, kuo labiau užsitęstų bankroto procedūra, tuo labiau sumažėtų mokestiniai reikalavimai, o laikui bėgant – jų neliktų. AB Turto banko manymu, apeliantų pozicija prieštarauja ir ĮBĮ nuostatomis, nes kreditoriai turi teisę prašyti tikslinti reikalavimus, atsiradusius bankroto byloje, o ne iki bankroto bylos iškėlimo, kurie patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p., 21 str. 1 d.). Be to, ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę tikslinti kreditorių reikalavimus turi tik kreditoriai ir bankroto administratorius. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl bankroto bylos dalies sustabdymo, nes tokiu atveju nebūtų aišku, kokias teises turi įmonės kreditoriai, administratorius, kaip turėtų būti sprendžiami įmonės komercinės-ūkinės veiklos vykdymo, administravimo išlaidų nustatymo ir kiti klausimai. Pažymi, jog baudžiamosios bylos iškėlimas neturi esminės reikšmės bankroto bylos tolesniam nagrinėjimui.

Atsiliepimas

Be to, VSDVF atsiliepime nurodo, kad Socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytas socialinio draudimo įmokų, priskaičiuotų delspinigių ir baudų 5 metų išieškojimo senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, tačiau šis terminas taikomas įvykiams, atsirandantiems po 2005-01-01, t.y. nurodyto įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 p.). Įstatymas nenumatė retrospektyvaus teisės akto taikymo. Taip pat ir MAĮ nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą, taikytinos tik į priekį, o ne atgal (nuo 2001-01-01). Nurodo, jog apeliantai klaidina teisės doktrinoje žinomą atsakomybę švelninančio įstatymo taikymo atgal principą, kuris taikomas tik administracinėje ir baudžiamojoje teisėje, nepagrįstai pritaiko mokesčių sityje. Dėl proceso atnaujinimo pagrindų nurodo, kad apeliantai, būdami prekybos centro savininkai, atstovavę iki bankroto bylos iškėlimo, o vėliau dalyvavę bankroto byloje, žinojo apie proceso atnaujinimo aplinkybes dar 2004 metais, keliant bankroto bylą, todėl jų nurodytos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

Trečiasis asmuo A. M. atsiliepimu prašo jį patenkinti (11 t., b. l. 137-139). Nurodo, kad bankroto byloje nei nurodytų kreditorių reikalavimų tvirtinimo metu, nei atskirojo skundo pateikimo metu nebuvo įrodymų, pagrindžiančių VMI reikalavimo bankroto byloje susidarymo laiką pagal atskiras mokestinės nepriemokos rūšis, šių nepriemokų susidarymo pagrindą, atskirų rūšių nepriemokų bei delspinigių sumas. Pažymi, jog senos redakcijos MAĮ 29 straipsnis, nustatęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojo 2001-09-01, o bankroto byla iškelta 2004-03-22, t. y. jau galiojant teisės norma dėl senaties termino, todėl klaidingi teiginiai, jog atsakovai prašo taikyti nurodytą teisės normą atgal. Be to, bankroto bylos iškėlimo metu galiojusiame MAĮ 5 straipsnio 1 dalies 23 punkte numatyta, kad MAĮ nuostatos taikomos ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms. Todėl spręstinas klausimas dėl kreditoriaus VSDVF reikalavimo dydžio sumažinimo remiantis suėjusia senatimi.

Atsakovė V. M. 2006-09-22 pateikė teismui prašymą sumažinti kreditoriaus J. V. reikalavimą iki 84 625,68 Lt ir sustabdyti bankroto bylos dalį dėl prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto iki nebus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-487-05 bei kol nebus patikslintas nurodyto kreditoriaus reikalavimas, prijungti prie nagrinėjamos bylos kitoje civilinėje byloje esančius įrodymus (10 t., b. l. 27-32). Nurodė, kad paaiškėjus, jog kreditorių reikalavimai neteisingai patvirtinti, jie tikslintini (ĮBĮ 30 str. 3 d., 179 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 6 p.). Kreditorius J. V. bankroto administratoriui pateikė šiuos jo reikalavimą patvirtinančius įrodymus: dvi 1994-02-23 ir 1994-04-19 pinigų paėmimo (paskolos) sutartis. Pažymėjo, jog pagal 1994-02-23 sutartį kreditorius įnešė į atsakovo kasą 14 584 JAV dolerių, nors buvo įsipareigojęs įnešti 19 603 JAV dolerių, todėl šalys 1996 metais perrašė šią sutartį, nurodydamos realų paskolos dydį, ir susitarė, kad kreditoriui bus mokamos 14,40 proc. metinės palūkanos. Pagal 1994-04-19 paskolos sutartį kreditorius prekybos centrui paskolino 9 487 Vokietijos markių, nors buvo įsipareigojęs paskolinti 14 607 Vokietijos markių, todėl šalys 1996 metais perrašė paskolos sutartį, nurodydamos realią paskolintų pinigų sumą bei 18 proc. metines palūkanas. Pastarąją 1996 metais šalių pakeistą sutartį kreditorius pateikė teismui nesąžiningai nepaaiškinęs, kad ji yra 1994 metų sutarties ankstesnė redakcija, dėl ko neteisingai patvirtinta papildomai 47 447,76 Lt paskolos. Teigė, jog pagal 1994-04-19 sutartį atsakovas kreditoriui liko skolingas 3 166,76 Lt, skaičiuojant paskutinės paskolos grąžinimo dienos (1997-12-31) kursu (2,2338 Lt už 1 Vokietijos markę). Pagal 1994-02-23 paskolos sutartį atsakovas kreditoriui liko skolingas 6 570,25 JAV dolerių arba 26 281 Lt, skaičiuojant paskutinės paskolos grąžinimo dienos (1997-12-31) kursu (4 Lt už 1 JAV dolerį). Viso bankroto bylos iškėlimo dieną negrąžinta kreditoriui J. V. 29 447,76 Lt paskolos. Tai patvirtina ir kiti bylos įrodymai (VMI 2000-02-14 aktas Nr. 32M-00-10-01, 2002-04-26 revizijos aktas Nr. 16-02-02). Palūkanos pagal 1994-02-23 sutartį bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 46 756,58 Lt, o pagal 1994-04-19 – 17 297,74 Lt, tačiau atsižvelgiant į teismų praktiką dėl baudinių netesybų draudimo, nepagrįstai didelių palūkanų sumažinimo, draudimo nepagrįstai praturtėti, jos mažintinos (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d., 6.872 str.). Visas kreditoriaus reikalavimas mažintinas iki 60 625,68 Lt. Pažymėjo, jog prie bylos prijungtini administracinėje byloje Nr. A2-973-324/2006 esantys įrodymai, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes.

Šalies argumentai

Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi atmetė atsakovės V. M. reikalavimus, suformuluotus 2006-09-22 prašyme (10 t., b. l. 147-150). Teismas nurodė:

CPK 199 straipsnis nenumato galimybės prijungti prie bylos kitos civilinės bylos įrodymus. Be to, prašymas prijungti įrodymus yra nekonkretus. Atsakovė prašymo negrindė bankroto byloje esančiais įrodymais.Prašymas sustabdyti bankroto bylos dalį atmestinas, nes CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato tik visos civilinės bylos sustabdymą. Kaip minėta teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartyje, baudžiamosios bylos baigtis neturės prejudicinės reikšmės nagrinėjant bankroto bylą.Prašymas patikslinti J. V. finansinį reikalavimą atmestinas ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris nenumato galimybės patikslinti kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo. Tikslintini tik reikalavimai, atsiradę bankroto proceso metu. Tai patvirtina ir teismų praktika bankroto bylose, pagal kurią, kaip minėta 2006 m. spalio 3 d. nutartyje, bankroto procedūra skaidoma į atskirus etapus ir stadijas, kurios vyksta tam tikru eiliškumu, ir vienai pasibaigus, prasideda kita, o grįžimas prie ankstesnės procedūros ribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-653/2005).Be to, atsakovės prašymas atmestinas ir dėl to, jog jis pareikštas ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies pagrindu, o įsiteisėjusių teismo nutarčių peržiūrėjimo tvarką numato CPK nuostatos.

Šalies argumentai

Atsakovai Vilija ir S. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 206 m. spalio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimus iš esmės, patenkinant atsakovų 2006-09-22 prašymą (11 t., b. l. 22-33). Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 6 d. nutartimi, pakeisdamas Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartis, patvirtino J. V. 142 230 Lt reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi neteisingai nustatė, jog kreditoriaus paskolos suma yra 47 447,76 Lt. Apeliantų nuomone, teismai, patvirtindami kreditoriaus reikalavimo dydį, netinkamai taikė ĮBĮ ir CPK normas, reglamentuojančias kreditorių pareigą įrodyti savo reikalavimų dydį (CPK 184, 185, 203 str., 265 str. 1 d.):

Atmesdamas prašymą sustabdyti bankroto bylą, teismas prieštarauja pats sau, kadangi skundžiamoje nutartyje teigia, jog bankroto procedūra susideda iš stadijų, etapų, kurie santykinai yra savarankiški, o tam tikrai stadijai pasibaigus prie jos nebegali būti grįžtama. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, jog šiuo atveju netaikytina CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2003 išaiškino, kad gali būti atnaujinamas procesas dėl nutarties, kuria iškelta bankroto byla įmonei, nepasibaigus bankroto procesui. Kiti motyvai dėl bylos sustabdymo būtinybės (dėl baudžiamosios bylos prejudicinės galios, melagingos eksperto išvados, galimybės atstatyti įmonės mokumą) pateikti analogiški kaip ir atskirajame skunde dėl 2006 m. spalio 3 d. nutarties.Teismas neturi teisės patvirtinti nepagrįstų įrodymais kreditorių reikalavimų (ĮBĮ 21 str. 1 d.).Dėl teismo nutarties 3 argumento. Teismas šios išvados nepagrindė teisės normomis. Teismas nepagrįstai atsisako tikslinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, kadangi teismų praktikoje susiformavo taisyklė, jog kreditorių reikalavimai gali būti tikslinamai iki bankroto bylos nutraukimo ar įmonės pabaigos. Pažymi, jog kreditorius J. V. pateikė teismui neteisingus duomenis, kuriais remdamasis teismas ir patvirtino jo reikalavimus. Tai vertintina kaip nauja aplinkybė, kuri išaiškėjo bankroto byloje. Be to, teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovės V. M. 2006-09-22 prašyme bei jo papildymuose nurodytų faktinių aplinkybių (paskolos sutarčių sudarymo, tikslinimo), kurios reikšmingos tvirtinant nurodyto kreditoriaus reikalavimą. Teigia, jog tarp prekybos centro ir J. V. realiai buvo sudarytos tik dvi paskolos sutartys, o teismai neteisingai nustatė, jog bendra paskolos suma yra 47 447,76 Lt. Šios aplinkybės yra naujai paaiškėjusios, kurios, nagrinėjant J. V. reikalavimo pagrįstumo kausimą, nebuvo teismui anksčiau žinomos ir dėl kurių peržiūrėtinas šio kreditoriaus reikalavimo dydis. Viso pagal abi paskolos sutartis prekybos centras J. V. yra skolingas 5 447,76 Lt. Tokį kreditoriaus reikalavimo dydį patvirtina ir kiti įrodymai, o teismas, vertindamas J. V. reikalavimo pagrįstumą, nesilaikė įrodymų tyrimo, vertinimo taisyklių (CPK 185 str.). Kitus motyvus dėl šio teismo motyvo nepagrįstumo apeliantai nurodo, kaip ir atskirajame skunde dėl 2006 m. spalio 3 d. nutarties (žiūrėti į 5-6 kolegijos nutarties lapus).Dėl J. V. priskaičiuotų palūkanų už negrąžintą paskolos dalį apeliantai nurodo, kad pagal sutartis buvo susitarta mokėti 1,2 ir 1,5 procento palūkanų už mėnesį, todėl pagal 1994 m. vasario 23 d. susidarė 23 702,96 Lt, o pagal 1994 m. balandžio 19 d. sutartį – 14 130,98 Lt palūkanų. Sutinka, jog kreditoriui priklauso 5 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 str.). Tačiau atsižvelgiant į teismų praktiką dėl nepagrįstai didelių netesybų, palūkanų, apeliantai mano, kad palūkanų suma mažintina iki 3 166,76 Lt, o visas reikalavimas - iki 56 511,93 Lt.Dėl 4 teismo nutarties argumento: teismo išvada neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi prašymas buvo grindžiamas ir kitais teisiniais pagrindais.Teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo prijungti prie bankroto bylos kitoje byloje esančius įrodymus, nes atsakovė, pateikdama šį prašymą, jį grindė ne vienu nurodytoje kitoje byloje esančiu įrodymu.

Atsakovo prekybos centro bankroto administratorius, tretieji asmenys AB Turto bankas, J. V. , VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą (11 t., b. l. 92-94, 101-103, 105-107, 116-117). Trečiasis asmuo J. V. prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, skirti apeliantams CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą.

AB Turto bankas atsiliepime nurodo, kad ginčas vyksta dėl įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nustatytų aplinkybių, tačiau įsiteisėjusios teismo nutartys gali būti peržiūrimos tik kasacine tvarka arba proceso atnaujinimo instituto pagalba. Be to, pareiškėjai, siekdami ginčyti įsiteisėjusias nutartis, turėtų įrodyti , jog nepraleido apskundimo termino arba prašyti jį atnaujinti, nurodydami svarbias praleidimo priežastis.

Atsiliepimas

Administratorius nurodė, kad atsakovė V. M. buvo apklausta liudytoja, sprendžiant klausimą dėl J. V. reikalavimo pagrįstumo, todėl turėjo galimybę pateikti paaiškinimus.

VSDFV nurodo, kad ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis numato galimybę teismo nutartis dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo ar patvirtinimo skųsti tik bankroto administratoriui ar kreditoriui, o atsakovai nėra šioje byloje kreditoriai. Apeliantų atskirasis skundas neturėjo būti priimtas.

Šalies argumentai

J. V. nurodo, kad atsakovai neįrodė būtinybės tikslinti jo reikalavimo, nepateikė esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržiūrimas J. V. reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Be to, pažymi, kad apeliantė nuo pat bankroto proceso pradžios dalyvavo bankroto procedūrose, todėl turėjo galimybę anksčiau, dar reikalavimo tvirtinimo pradžioje pateikti šiuo metu teikiamus argumentus. Kreditoriaus nuomone, teismas tinkamai, visapusiškai ir išsamiai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su jo reikalavimo dydžiu. Pažymi, jog bankroto procesas susideda iš savarankiškų stadijų, kurias baigus, prie jų grįžti negalima. Tai paaiškintina tuo, kad bankroto procesas turi vykti kuo ekonomiškiau ir greičiau, garantuojant teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Teigia, jog apeliantų teiginiai nepagrįsti įrodymais, o remiasi vien prielaidomis. Nurodo, jog apeliantams skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesu, nes jie nebe pirmą kartą nepagrįstai inicijuoja procesą dėl įsiteisėjusių nutarčių, tuo vilkindami bankroto proceso eigą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai dėl 2006 m. liepos 27 d. ir 2006 m. spalio 3 d. teismo nutarčių netenkintini.

Atskirasis skundas dėl 2006 m. spalio 12 d. teismo nutarties tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija netenkino apeliantų prašymo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutarties nagrinėti žodinio proceso tvarka ir šią bylos dalį nagrinėja rašytinio proceso tvarka, kadangi apeliantai nepateikė įrodymų, jog šį atskirąjį skundą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad taip jis bus tinkamiau išnagrinėtas, o rašytinis bylos nagrinėjimas labiau atitinka civilinio proceso koncentruotumo ir operatyvumo bankroto procese principus. Be to, atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutarties nagrinėjamas kartu su atskiraisiais skundais dėl to paties teismo 2006 m. liepos 27 d. ir 2006 m. spalio 12 d. nutarčių, kurios susijusios su 2006 m. spalio 3 d. nutartimi ir nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, o jų neprašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo apeliantų prašymu pripažinti būtinu atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutarties nagrinėjimą žodinio proceso tvarka (CPK 338 str., 302 str., 7 str., 336 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 338 str., 230 str. 1 d.) bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, nenustačiusi absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų, patikrina, ar skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys apeliantų nurodytais motyvais (pagrindais) yra teisėtos ir pagrįstos (CPK 338, 320 str.).

Dėl skundžiamos 2006 m. liepos 27 d. teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo

Apygardos teismas iš esmės tinkamai pritaikė ir išaiškino civilinio proceso bei materialinės teisės normas, tarp jų ir bankroto teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patvirtinimą ir patikslinimą, teisingai nustatė esmines faktines aplinkybes, todėl patenkindamas kreditoriaus VMI prašymą patvirtinti papildomą finansinį reikalavimą nutartyje nurodytais argumentais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apeliantai, ginčydami nurodytą teismo nutartį, nurodo, kad teismas nepagrįstai patvirtino VMI finansinį reikalavimą, šiam kreditoriui nepateikus reikalavimo pagrįstumą ir dydį patvirtinančių įrodymų.

Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą kreditorius, pateikdamas prašymą patvirtinti jo reikalavimą, privalo prie jo pateikti ir reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, t. y. turi įrodyti savo finansinio reikalavimo pagrįstumą ir dydį.

Bylos duomenimis VMI pateikė bankroto administratoriui ir teismui 2006-05-24 prašymą Nr. (15.5-15)-R3-2607 dėl papildomo kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo bei 2006-05-16 atsakovo neįvykdytų mokestinių prievolių pažymą Nr. (2.20-12)-R5-875, kurioje nurodyta, kad prašoma papildomai patvirtinti prekybos centro bankroto byloje 54 125,98 Lt reikalavimą, susidariusį bankroto proceso metu patikslinus mokestines atsakovo prekybos centro deklaracijas už 2003-2004 metus (9 t., b. l. 33-34, 11 t., b. l. 84-87). Nors prie 2006-05-24 prašymo Nr. (15.5-15)-R3-2607, pateikto pirmosios instancijos teismui (9 t., b. l. 34), nėra nurodytos 2006-05-16 pažymos apie neįvykdytas atsakovo mokestines prievoles, kuri pateikta apeliacinės instancijos teismui (11 t., b. l. 84-87), tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingos pirmosios instancijos teismo nutarties (ĮBĮ 10 str. 9 d., 26 str. 1 d., CPK 78 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.). Dėl to 2006 m. liepos 27 d. teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 328 str., 329 str. 1 d.).

Dėl kreditorių VMI ir VSDFV reikalavimų patikslinimo

Apeliantai atskiruosiuose skunduose dėl 2006 m. spalio 3 d. nutarties tarp kitų ginčija ir skundžiamos teismo nutarties išvadas atmesti jų prašymą dėl VMI finansinio reikalavimo (kuris šiuo metu perduotas AB Turto bankui) ir VSDFV finansinio reikalavimo dydžių, teigdami, jog šie reikalavimai turėjo būti sumažinti suėjus 5 metų mokesčių išieškojimo senaties terminui (galiojančio MAĮ 107 str. 2 d., 1995 m. birželio 28 d. su vėlesnėmis redakcijomis MAĮ 29 str. 3 d.), nes VMI patvirtintiems ir AB Turto banko perimtiems 810 180,82 Lt reikalavimams dėl mokesčių nepriemokos ir nuo jų priskaičiuotiems 734 092,77 Lt delspinigiams bei VSDFV 362 815,24 Lt reikalavimui yra suėjęs 5 metų senaties terminas. Be to, nurodo, kad byloje nėra nurodytų kreditorių patvirtintų reikalavimų dydžių pagrįstumą patvirtinančių dokumentų.

Nei ĮBĮ, nei civilinio proceso įstatymai, nei teismų praktika nedraudžia patikslinti, ginčyti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, jeigu bankroto byloje dalyvaujantis asmuo motyvuotai nurodo svarbias priežastis, dėl kurių anksčiau negalėjo pateikti prašymo dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo ar paduoti atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai, kreditoriai turi teisę ginčyti ir kitų kreditorių patvirtintų reikalavimų dydžius (ĮBĮ 26 str. 5 d., 10 str. 1 d., CPK 3 str. 6 d.). ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus terminus reikalavimams pareikšti, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio nuostatas kreditorių reikalavimus bei atsisakymą nuo jų tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu taip pat tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis nusmato, kad teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį ją likviduoti dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies teisės normą, pažymėjo, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.). Apeliacinis teismas ne vienoje civilinėje byloje, aiškindamas šią teisės normą, taip pat nurodė, kad kreditorių reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis c. b. Nr. 2A-96/2002, 2005 m. liepos 14 d. nutartis c. b. Nr. 2-350/2005, 2006 m. vasario 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-111/2006, 2006 m. liepos 20 d. nutartis c. b. Nr. 2-394/2006, 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis c. b. Nr. 2-655/2006, 2007 m. sausio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-44/2007). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-432/2007 yra nurodęs, kad kiekvienas bankrutuojančios įmonės kreditorius yra suinteresuotas, kad jo finansinis reikalavimas būtų patenkintas, todėl, esant pagrįstai abejonei dėl patvirtinto kito kreditoriaus reikalavimo dydžio, kyla grėsmė jo finansinių reikalavimų patenkinimui; todėl kreditoriai turi teisę ginčyti ir kitų kreditorių patvirtintų reikalavimų dydžius.

Aukščiau paminėtos įstatymo bei jo aiškinimo nuostatos taikytinos ir bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, dalyvaujančio įmonės bankroto byloje (atsakovo), prašymo dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo nagrinėjimui. Beje, teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, ir paaiškėjus aplinkybei, dėl kurios galėjo būti nepagrįstai patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, jis turi tai ištirti ir patikslinti patvirtintus reikalavimus. Juo labiau kad kreditorių finansiniai reikalavimai turi būti pagrįsti įrodymais ir patvirtinti tik įstatymo nustatyta tvarka.

Todėl nepagrįsti apygardos teismo nutarties motyvai, jog atsakovai neturi teisės ginčyti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintų bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų. Tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas patikslinti kreditorių reikalavimus, dėl žemiau nurodytų motyvų.

Neturi pagrindo apeliantų argumentai, kad bankroto byloje nėra kreditorių VMI ir VSDFV reikalavimus pagrindžiančių dokumentų bei kad šie reikalavimai turėjo būti sumažinti suėjus MAĮ 107 straipsnio 2 dalyje nurodytam 5 metų mokesčių išieškojimo senaties terminui. Bankroto byloje yra pateikti nurodytų kreditorių reikalavimus pagrindžiantys dokumentai - pajamų deklaracijos, pelno mokesčio deklaracijos, išmokėto darbo užmokesčio deklaracijos, kelių fondui atsiskaitymo deklaracijos, nekilnojamojo turto deklaracijos, ataskaitos VSDFV, įmokų VSDFV ataskaitos, VMI revizijos ir patikrinimo aktai ir kt. (1 t., b. l. 40-52, 74-75, 88, 109-126, 129-131, 138-145, 154-166, 179-182, 2 t., b. l. 6-8, 10, 12-19, 36-39, 74, 75, 131, 130-132, 142-144, 3 t., b. l. 43-45, 133-140, 4 t., b. l. 3-7, 10-12, 14-15, 5 t., b. l. 105-107, 109, 111-118, 192-193, 8 t., b. l. 95-101, 9 t., b. l. 34, 52, 74, 85-87, 106-115, 162-163, 11 t., b. l. 64-67). Beje, apeliantai neginčijo VMI ar VSDFV pateiktų mokesčių apskaičiavimo pagrindo bei duomenų Mokesčių administravimo įstatymo ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

MAĮ (2004-04-13 redakcija) 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminas, o pagal 107 straipsnio 2 dalį šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.

Tiek VMI, tiek VSDFV mokestinės nepriemokos formavimosi metu galiojusiame MAĮ nebuvo numatyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminai. Penkerių metų mokesčio išieškojimo senaties terminas buvo nustatytas 2001 m. birželio 26 d. įstatymu, pakeitus MAĮ 29 straipsnio 3 dalį. MAĮ (2004-04-13 redakcija) 108 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai stabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas padavus skundą kilusiam mokestiniam ginčui išnagrinėti. Vadovaujantis MAĮ 108 straipsnio 2 dalimi, nutrūkus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, senatis prasideda iš naujo. Dėl šių priežasčių, turint omeny faktines aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu priverstinio mokesčių nepriemokų ir delspiniginių bei baudų išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., tai yra nuo tos dienos, kai įsigaliojo įstatymas, nustatantis 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminą. Tokią praktiką dėl mokesčių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinis teismas (administracinės bylos Nr. A15-976/2004, A15-771/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutartis c. b. Nr. 2-269/2005, 2005 m. vasario 24 d. c. b. Nr. 2-94/2005 ).

Bylos duomenimis kreditorius VMI dar 1996 m. kovo 4 d. ir 1997 m. spalio 14 d. sprendimais, t. y. nesant nustatyto mokesčių išieškojimo senaties termino, buvo nutaręs išieškoti iš atsakovo prekybos centro mokestinę nepriemoką (2 t., b. l. 7, 10), vėliau ragino atsakovą sumokėti susidariusią skolą (2 t., b. l. 12-16, 5 t., b. l. 115-118). Pažymėtina, kad kreditoriaus VMI finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka pagal kreditorės A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutarties (5 t., b. l. 156-158, 180-185). Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 2 d. nutartyje (c. b. Nr. 2-269/2005) nurodė, kad VMI pareikštas 1 735 677,66 Lt reikalavimo dydis yra teisingas ir jį mažinti kreditorės A. M. nurodytais motyvais nėra pagrindo (5 t., b. l. 207-211).

Nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo išsprendimui apeliantų nurodyti argumentai dėl ankstesnės VMI (mokesčių administratoriaus) pozicijos senaties termino atsakovo prekybos centro susidariusiai mokestinei nepriemokai taikymo (1998 m. gruodžio 31 d. VMI viršininko išvada dėl prekybos centro mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, 2002-03-29 VMI patikrinimo aktas Nr. A-16-02-47-3). Be to, atsakovai nepasinaudojo MAĮ nustatyta specialia VMI sprendimų apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, jog nepagrįstai patvirtintas nurodytų kreditorių reikalavimų dydis. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliantų motyvais pakeisti skundžiamą apygardos teismo nutarties dalį, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl nurodytų kreditorių reikalavimų patikslinimo.

Dėl kreditoriaus Marijampolės savivaldybės finansinio reikalavimo

Kolegijos nuomone, iš iš esmės teisinga ir pagrįsta ir 2006 m. spalio 3 d. apygardos eismo nutarties dalis, kuria atmestas atsakovų prašymas patikslinti kreditoriaus Marijampolės rajono savivaldybės reikalavimą.

Apeliantai, nesutikdami su nurodyta teismo nutarties dalimi, ginčija kreditoriaus Marijampolės savivaldybės reikalavimą, patvirtintą remiantis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 26 d. nutartimi, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis (1 t., b. l. 147-148, 2 t., b. l. 21-24, 9 t., b. l. 15-17, priedas prie bankroto bylos dėl savivaldybės reikalavimo), nurodydami, kad jis patvirtintas remiantis suklastota taikos sutartimi ir netinkamai išaiškinus patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygas.

Bylos duomenimis tiek atsakovų prie 2006-06-30 prašymo (9 t., b. l. 15-17), tiek kreditoriaus savivaldybės pateiktoje (1 t., b. l. 147-148, 2 t., b. l. 21-34) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 26 d. nutartimi patvirtintoje savivaldybės ir prekybos centro taikos sutartyje nurodyta prekybos centro skola savivaldybei litais, lentelėje pateiktame skolos grąžinimo grafike skola taip pat nurodyta litais. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartyje (valstybinio turto privatizavimo aukciono protokole, priedas prie bankroto bylos dėl savivaldybės reikalavimo) skola už privatizuotą statinį nurodyta JAV doleriais, taip pat nesudaro pagrindo ginčyti įsiteisėjusios teismo nutarties, priimtos kitoje byloje, dalyvaujant atsakovei (prekybos centro atstovei savininkei) V. M. , kuria patvirtinta taikos sutartis, pasirašyta ir atsakovės V. M. . Be to, pagal CPK taisykles bylos šalims sudarius taikos sutartį, o teismui ją patvirtinus, teismas nutraukia civilinę bylą ir byla dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei tarp tų pačių šalių yra nebegalima (CPK 293 str. 5 p., 294 str. 2 d.), ir nėra pagrindo, neatnaujinus civilinės bylos, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis, apeliantų nurodytais motyvais pakeisti įsiteisėjusia teismo nutartimi kitoje byloje patvirtintų taikos sutarties sąlygų (CPK 18 str., 279 str. 4 d.).

Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo revizuoti kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties bei netvirtinti savivaldybės reikalavimo ar perskaičiuoti apeliantų nurodytų palūkanų už naudojimąsi paskola (CPK 178, 185 str.). Dėl to nėra pagrindo apeliantų motyvais panaikinti ar pakeisti ir apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovų prašymas patikslinti kreditoriaus savivaldybės finansinio reikalavimo dydį (ĮBĮ 10 str. 1 d., CPK 338, 329 str.).

Dėl kreditoriaus J. V. reikalavimo sumažinimo

Apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi, atmesdamas atsakovės V. M. prašymą patikslinti kreditoriaus J. V. finansinį reikalavimą, jo iš esmės neišnagrinėjęs, netinkamai pritaikė ir išaiškino civilinio proceso ir materialinės (bankroto) teisės normas, tarp jų reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patikslinimą, neatsižvelgė į teismų praktiką dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo bankroto bylose. Todėl 2006 m. spalio 12 d. teismo nutarties dalis, kuria atmestas V. M. prašymas patikslinti kreditoriaus J. V. finansinį reikalavimą, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kaip minėta aukščiau, kreditorių reikalavimai gali būti patikslinti, tvirtinami iki teismo sprendimo dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus ir gavęs duomenų, jog nepagrįstai patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (reikalavimo dydis), privalo jį išnagrinėti iš esmės. Juo labiau kad bankroto byloje nėra priimta nutartis dėl bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtinto galutinio kreditorių sąrašo (CPK 179 str. 2 d., ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 1 d.). Todėl nepagrįstos ir prieštaringos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ĮBĮ nenumato galimybės patikslinti kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, o tikslintini tik reikalavimai, atsiradę bankroto proceso metu, kad to nenumato ir teismų praktika. Beje, apygardos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005 priimta remiantis kitomis nei nagrinėjamoje byloje faktinėmis aplinkybėmis. Nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje bankrutavusi įmonė buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o šioje byloje nėra net teismo nutarties dėl atsakovo prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės netyręs ir nevertinęs atsakovų nurodytų faktinių aplinkybių ir įrodymų, tarp jų ir paskolos sutarčių, sudarytų tarp prekybos centro ir kreditoriaus J. V. , sudarymo aplinkybių, neatsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą nutartį dėl kreditoriaus J. V. reikalavimo patikslinimo, kuri panaikintina (CPK 338 str., 329 str. 1 d., 330 str.). Panaikinus nurodytą 2006 m. spalio 12 d. teismo nutarties dalį, atsakovės V. M. prašymas dėl nurodyto kreditoriaus reikalavimų patikslinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi apygardos teismui neatskleidus bylos esmės, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti ir nustatyti aplinkybių. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teisme ribojamas įrodymų pateikimas (CPK 314 str.), o atskirieji skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, nekviečiant byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), kurių dalyvavimas nėra privalomas ir nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka (CPK 319 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės V. M. 2006-09-22 suformuluotas prašymas prijungti kitoje civilinėje byloje esančius reikšmingus įrodymus susijęs su prašymu patikslinti kreditoriaus J. V. reikalavimą, kadangi juo prašoma prijungti kitoje civilinėje byloje, apeliantės teigimu, esančius įrodymus dėl nurodyto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Kadangi apygardos teismas atmetė atsakovės prašymą patikslinti kreditoriaus J. V. reikalavimą teismo nurodytu pagrindu, todėl teismas nepatenkino ir prašymo išreikalauti įrodymus, esančius kitoje civilinėje byloje. Be to, teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovės prašymas išreikalauti rašytinius įrodymus neatitinka įstatymo reikalavimų, numatytų CPK 199 straipsnyje, kadangi atsakovės prašymas nebuvo tinkamai suformuluotas, nemotyvuotas, nenurodyta, kokius įrodymus, kokių faktinių aplinkybių nustatymui ji prašo išreikalauti iš kitos teisminės bylos, kodėl ji negali tų įrodymų gauti. Tačiau nepagrįstas teismo argumentas, kad kitoje civilinėje byloje esantys įrodymai apskritai negali būti išreikalauti bylą nagrinėjančio teismo, nes teismas, nustatęs, kad kitoje byloje esantys įrodymai gali būti reikšmingi nagrinėjant bankroto bylą, gali motyvuotu šalių prašymu (arba savo iniciatyva) pareikalauti teismo pateikti kitą civilinę bylą susipažinimui ar pateikti konkrečių įrodymų patvirtintas kopijas, kai to reikalauja teisingumo, visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principai (CPK 3 str. 1 d., 199 str.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas perduoda pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti nurodyto kreditoriaus reikalavimo patikslinimo klausimą, todėl apeliantei neužkirsta galimybė motyvuotai CPK 199 straipsnio nustatyta tvarka prašyti išreikalauti naujus įrodymus.

Dėl bankroto bylos (eigos) sustabdymo

Atsakovų prašymų dėl bankroto bylos dalies sustabdymo išsprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas keliamas apeliantų atskiruosiuose skunduose dėl 2006 m. spalio 3 d. ir 2006 m. spalio 12 d. nutarčių, kuriomis tarp kitų atmesti ir atsakovų prašymai dėl bankroto bylos eigos sustabdymo, nagrinėjant prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto klausimą iki Kauno miesto apylinkės prokuratūroje bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-487-05 ir bus patikslinti atsakovų nurodytų kreditorių reikalavimai. Atsakovai nurodytus prašymus motyvavo tuo, kad prekybos centro pripažinimas bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto užkirs kelią prašyti teismo patikslinti jų nurodytų kreditorių reikalavimus bei galimybę atstatyti įmonės mokumą (9 t., b. l. 2-10, 10 t., b. l. 27-32).

Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė atsakovų prašymus dėl bankroto bylos eigos sustabdymo ir tinkamai pritaikė įstatymą, atmesdamas atsakovų prašymus.

Bylos duomenimis bankroto administratorius yra pateikęs apygardos teismui prašymą pripažinti prekybos centrą bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto (8 t., b. l. 9, 161), tačiau šis klausimas teisme dar nepradėtas nagrinėti.

Nors bankrutuojančios įmonės bankroto procesas vyksta ĮBĮ nustatytu eiliškumu ir pasibaigus vienai bankroto bylos proceso stadijai (procedūrai), užbaigiami ir ĮBĮ numatyti veiksmai, kurie turėjo būti atliekami toje bankroto bylos proceso stadijoje, bei pradedama kita bankroto proceso stadija (ĮBĮ 30 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-653/2005), tačiau, priėmus nutartį pripažinti bankrutuojančią įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, ĮBĮ 30 straipsnio nustatyta tvarka patvirtinamas ir galutinis bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašas (ĮBĮ 30 str. 2 d.). Todėl teismui, nagrinėjant klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina, turi būti patvirtinami ir bankrutavusios įmonės kreditorių galutiniai finansiniai reikalavimai, kurie, kaip minėta aukščiau, gali būti patikslinami bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje iki bankrutuojančios įmonės pabaigos (ĮBĮ 10 str. 9 d., 26 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis c. b. Nr. 2A-96/2002, 2005 m. liepos 14 d. nutartis c. b. Nr. 2-350/2005, 2006 m. vasario 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-111/2006, 2006 m. liepos 20 d. nutartis c. b. Nr. 2-394/2006, 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis c. b. Nr. 2-655/2006, 2007 m. sausio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-44/2007). Todėl pirmosios instancijos teismas apeliantų nurodytais argumentais neturėjo pagrindo patenkinti jų prašymo sustabdyti klausimo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto nagrinėjimą iki bus patikslinti apeliantų nurodytų kreditorių reikalavimai.

Nepagrįstas ir apeliantų argumentas dėl bankroto bylos sustabdymo ryšium su pradėtu ikiteisminiu tyrimu dėl specialisto, įvertinusio prekybos centro turtą, melagingos išvados davimo (BK 235 str. 1 d.). Beje, atsakovų prašymai sustabdyti bylą šiuo pagrindu nemotyvuoti ir neatitinka įstatymų reikalavimų (CPK 111-115 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinio proceso įstatymas nenumato dalies civilinės bylos sustabdymo, nes pagal CPK 166 straipsnio 3 dalį sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai byloje neatliekami. Bylos duomenimis ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-487-05 pradėtas 2005-10-04 (9 t., b. l. 18), tačiau byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo eigą, stadiją, įtarimų pobūdį ar kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad pripažinus ekspertą teismo nuosprendžiu kaltu dėl melagingos išvados davimo prekybos centro bankroto byloje, būtų pagrindas pripažinti bankrutuojančią įmonę mokia ar nutraukti bylą. Be to, nustačius, jog bankrutuojanti įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, ir jai su jais atsiskaičius, būtų pagrindo nutraukti bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindu, ką nurodė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje (11 t., b. l. 193-196). Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atsakovų motyvais sustabdyti bankrutuojančios įmonės pripažinimo likviduotina klausimo nagrinėjimo, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo apeliantų nurodytais argumentais panaikinti skundžiamas paminėtų teismo nutarčių dalis (CPK 338, 329, 330 str.). Juo labiau kad tai neatitiktų ir bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo bei teisėtų bankrutuojančios įmonės kreditorių lūkesčių principų (CPK 3 str. 1 d., 5, 7 str.).

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų paliktinos iš esmės nepakeistos apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d. ir 2006 m. spalio 3 d. nutartys, pašalinant iš 2006 m. spalio 3 d. teismo nutarties motyvuojamosios dalies 2-3 apeliacinio teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytus motyvus, jog atsakovai atskirajame skunde dėl teismo nutarties iškelti bankroto bylą turėjo ginčyti aukščiau nurodytų kreditorių reikalavimų pagrįstumą, ir motyvą, jog neleidžiama teismui tikslinti teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų, pasibaigus kreditorių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje stadijai (CPK 338, 329, 330 str.), o 2006 m. spalio 12 d. nutarties dalis, kuria atmestas atsakovės V. M. prašymas patikslinti kreditoriaus J. V. reikalavimą, panaikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338, 327 str. 1 d. 2 p., 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d. nutartį.

Palikti iš esmės nepakeistą Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartį.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartį. Panaikinti teismo nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės V. M. prašymas patikslinti kreditoriaus J. V. finansinį reikalavimą, ir šią bylos dalį perduoti tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai:Audronė Jarackaitė Kazys Kailiūnas Donatas Šernas