- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-742-755/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00026-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- I. T.
- Atsakovas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-742-755/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-797-488-2015 pagal ieškovės ieškinį atsakovui V. J., tretiesiems asmenims Panevėžio (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei V. K., VĮ „Registrų centras“, A. L., A. U., V. G., V. S. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė I. T., remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK) 1.5 str. ir 1.91 str. prašė pripažinti 2005-01-27 pirkimo pardavimo sutartį dalyje dėl gyvenamojo namo (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)) patalpų, pažymėtų plane Nr. 1-18, 1-19, 1-20,1-21, 1-22, 1-23, 1-33, 1-15, 1-12, P-23, P-22, P-21, P-20, P-16, P-15, P-2, P-19, P-11, 1/5 dalies Nr. 1-17, 1/6 dalies Nr. 1, ¼ dalies Nr. P-32, 1/6 dalies Nr. P- 1, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, negaliojančia, taikyti vienašalę restituciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad iki ginčijamos sutarties sudarymo jai ir jos sutuoktiniui A. T. priklausė gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. 1999 metais jos buvęs sutuoktinis A. T. iš R. P. pasiskolino 10000 litų. Dalinai paskola buvo grąžinta, tačiau R. P. pareikalavo procentų ir privertė juos pasirašyti namo (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. R. P. nurodė, kad kai jam bus sumokėta 40000 Lt, jis sugrąžins jiems priklausantį namą, tačiau ji 2003 metais sužinojo, kad minėtą namą R. P. perleido A. L.. Ieškovė nurodė, kad ji su A. L. susitarė, kad minimas namas būtų padalintas į atskirus butus, kuriems ji ieškos pirkėjų, A. L. ji sumokės 160000 Lt, neparduotos namo dalys priklausys jai. 2005-01-27 buvo sudaryta namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžys, atskirų butų pirkimo – pardavimo sutartis pagal kurią iš A. L. pirkėjai A. U., V. G., V. S. ir V. J. nusipirko atskirus butus. A. V. J. pagal šią sutartį turėjo sumokėti 80000 Lt, tačiau sumokėjo tik 11000 Lt. Liko nesumokėta 69000 Lt. Pagal jos ir A. L. žodinį susitarimą pinigai – 160000 Lt buvo sumokėti A. L., todėl, teigia, likusios namo dalys priklauso jai ir ji gali jas valdyti savo nuožiūra. Pagal žodinį susitarimą V. J. ieškovei turėjo sumokėti 60000 Lt per trejus metus, t.y. iki 2008 metų, tačiau nesumokėjo. Šie pinigai ieškovei iki šiol nesumokėti. Nesumokėdamas šių pinigų, jis apgavo ieškovę ir sandorį tvirtinusią notarę, sutartyje nurodydant, kad jis A. L. sumokėjo 80000 Lt. Šiuo metu pagal ginčijamą sutartį atsakovui V. J. 2005-01-27 pirkimo pardavimo sutartimi priklauso įsigytos patalpos. Ieškovė nurodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas apgaulės būdu, susiklosčius jai nepalankioms aplinkybėms, jai aiškiai nenaudingomis sąlygomis, todėl pripažintinas negaliojančiu. Sutiko, kad atsakovas V. J. nupirktų patalpas jai nesumokėjęs pinigų, skolą jai grąžintų trijų metų laikotarpyje. Ieškovė prašė taikyti vienašalę restituciją (b.l. 54-57).
Atsiliepimas
Atsakovas V. J. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė teisės į ginčo namą niekada neturėjo ir ginčijamo sandori nesudarė, dėl ko nėra faktinio pagrindo ieškiniui, o ieškovė yra netinkama šalis byloje. Ginčijama sutartis jokių pinigų mokėjimo ieškovei nenumatė, ieškovė nepateikė įrodymų dėl jos apgaulės, nenurodė, kokios sunkios susiklostė aplinkybės, ginčijamo sandorio sudarymo metu. Ieškinio argumentai nepatvirtina, kad jog ginčijama sandorio dalis neatitinka įstatymo reikalavimų. Ieškovės prašymas taikyti vienašalę restituciją nepagrįstas.
Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad ieškovės reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas, reikalavime nėra nurodyta į kokią gyvenamojo namo ir nuo kokio gyvenamojo namo bendro ploto prašoma pripažinti sutartį negaliojančia.
Trečiasis asmuo A. L. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad jam nėra žinomi ieškovės ir jos brolio V. J. tarpusavio santykiai, o jis pagal gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkimo - pardavimo sandorį gavo visus sutartyje nurodytus pinigus ir niekam dėl to pretenzijų neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu I. T. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės V. J. bylinėjimosi išlaidas - 720 Eur advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nustatęs, kad 2005-01-27 pirkimo - pardavimo sutarties, kuria atsakovas iš A. L. už 80000 Lt įsigijo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dalį – patalpas, kurios dalį ieškovė ginčija šalis, konstatavo, kad atsakovui V. J. jokių prievolių ieškovei iš šios sutarties nekyla, be to, trečiasis asmuo A. L. nurodė, kad jis pagal sutartį visus pinigus gavo. Teismas nustatė, kad turto pirkimo – pardavimo sutartys, sudarytos 2001-01-05, 2001-01-05, 2001-06-25 ieškovei nedalyvaujant, nėra ieškovės nuginčytos ar ginčijamos, byloje nėra jokių įrodymų, kad jos jai galėjo sukelti kokias nors pasekmes. Nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės ginčijamą sutartį sudarę asmenys: pardavėjas A. L., pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, ar pirkėjas – atsakovas V. J., pirkęs šio turto dalį, turėjo kokius nors iš šios ginčijamos sutarties kylančius įsipareigojimus prieš ieškovę. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys reiškiamas be teisinio pagrindo ir jo išsprendimas jokių teisinių pasekmių ieškovei nesukeltų, nes byloje nėra įrodymų, kad šios sutarties sudarymu buvo pažeistos kokios nors ieškovės teisės ar teisėti interesai. Teismas, įvertinęs ieškinyje ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius ieškovės pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijama sutartimi buvo pažeisti jos interesai, pripažino, kad nėra nei faktinio, nei teisinio ieškinio pagrindo, dėl to ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. T. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-12 sprendimą, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino įrodymų dėl jos brolio V. J. jai nesumokėtų 17390 Eur ir bylos nenagrinėjo, todėl ji neturėjo jokios galimybės ginti pažeistas teises. Nurodo, kad ginčo objektas – namas (duomenys neskelbtini), įsigytas 1997-09-17 jai esant santuokoje, kuri sudaryta (duomenys neskelbtini) ir nutraukta (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad namas įsigytas santuokoje iš bendrų santuokoje įgytų lėšų ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu. 2015-06-08 iš Notarų rūmų archyvo buvo išreikalautas jos sutikimas, jog ji sutinka dėl namo pardavimo R. P., kas įrodo, kad namas buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Šis dokumentas apylinkės teismui nepateiktas. Ginčų, kad namas yra asmeninė A. T. nuosavybė, niekada nebuvo. Todėl, teigia, teismas, neteisingai įvertinęs aplinkybę dėl namo kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, priėmė nepagrįstą sprendimą, jog ji, ieškovė, neturi reikalavimo teisės pagal 2005-01-27 sandorį ir nepagrįstai nesiaiškino, ar V. J. jai skolingas 17390 Eur.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo V. J. atstovas prašo apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsisakyti priimti naujus su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus. Taip pat prašo priteisti iš apeliantės atsakovo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimu nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais, nes 2001-01-05 sutartyje nurodyta, jog parduodamas namas priklauso A. T. privačios nuosavybės teisėmis pagal 1997-09-17 pirkimo – pardavimo sutartį reg. Nr. 5866, 1998-12-21 teismo sprendimą Nr. 2/2-5138 ir Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo 2001-01-05 pažymą Nr. 35/26636. Nurodyto teismo sprendimo pagrindu ginčijamas turtas buvo pripažintas privačia A. T. nuosavybe, o tai apeliantė nutyli. Nurodo, kad apeliantė 2001-01-05 turto pardavimo sandorio,po kurio sudarymo turto savininkais neliko nei apeliantė, nei A. T. neginčija. Apeliantė ginčija sandorio dalį, kurio nei ji, nei jos buvęs sutuoktinis nesudarė, nors tokios teisės ginčyti neturi. Kadangi atsakovė skolos priteisimo iš atsakovo nereikalauja, todėl pagrįstai galimi skoliniai santykiai nebuvo nagrinėjami. Prašymas taikyti vienašalę restituciją yra nepagrįstas. Kas apeliantę apgavo, kokios sunkios aplinkybės ir aiškiai jai nenaudingos sąlygos susiklostė bei kaip tai susiję su sandoriu, apeliantė nenurodė. Apeliantės pridedami nauji dokumentai nėra susiję su ieškinio reikalavimais, be to, juos apeliantė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus. Sykiu apygardos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apygardos teismas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-12 sprendimu sutinka ir konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų.
Ieškiniu I. T. iškėlė reikalavimą dėl 2005-01-27 pirkimo - pardavimo sutarties dalies, kuria A. L. pardavė atsakovui V. J. 17/100 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pripažinimo negaliojančia CK 1.91 str. numatytais pagrindais, nurodydama, kad su ieškove atsakovas už nupirktas namo dalis neatsiskaitė, šis sandoris sudarytas panaudojant prieš ieškovę apgaulę, susiklosčius ieškovei sunkioms aplinkybėms bei aiškiai jai nenaudingomis sąlygomis, ir prašė taikyti vienašalę restituciją.
Šalies argumentai
Nesutikdama su pirmosios teismo sprendimu, ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, kad ginčo objektas – namas, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kuris buvo parduotas 2001-01-05 jos buvusio sutuoktinio A. T., ieškovės buvo įgytas santuokoje su A. T., jai priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir buvo parduotas santuokoje, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ji neturi reikalavimo teisės, kylančios iš 2005-01-27 sandorio, kuriuo atsakovas V. J. pirko nurodyto namo dalį iš A. L., ir nepagrįstai nevertino, ar atsakovas V. J. jai nėra skolingas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliantė teisę ginčyti namo, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2005-01-27 tarp pardavėjo A. L. ir vieno iš pirkėjų - atsakovo V. J. (b.l. 10-12), grindžia ta aplinkybe, kad namas jai priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise kaip santuokoje su A. T. įgytas turtas ir šią aplinkybę įrodinėja. Iš byloje esančios 2001-01-05 pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad A. T. privačios nuosavybės teisę priklausantį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje pardavė R. P. (b.l. 14). Apeliacinės instancijos teismas prijungia prie bylos ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą jos 2001-05-05 rašytinį sutikimą, skirtą notarei dėl namo, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pardavimo, kaip nepažeidžiantį CPK 314 str. numatytų reikalavimų naujiems įrodymams pateikti (b.l. 166). Apygardos teismas pažymi, jog nors iš minėto ieškovės sutikimo matyti, kad ji sutiko su tuo, kad jos sutuoktinis A. T. parduotų santuokos metu įgytą gyvenamąjį namą, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad namas nuosavybės priklausė ir ieškovei. Be to, ieškovė paties 2001-01-05 pirkimo – pardavimo sandorio, kuriuo namas A. T. buvo parduotas R. P., neginčija ir jokių reikalavimų dėl šio sandorio nekelia, kas nesudaro pagrindo vertinti, kad turtas priklausė ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise( b.l.14). Pažymėtina, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, buvo įregistruotas kaip A. T. nuosavybė 1997-09-17 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 5866 ir 1998-12-21 teismo sprendimo Nr. 2/2-5138 pagrindu (b.l. 89). Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nuostatas visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pastebima, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė ginčija ir vėlesnį 2001-06-25 namo pirkimo – pardavimo sandorį, kurio pagrindu namą įgijo A. L.. Taigi, tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti, kad apeliantės ginčijama 2005-01-27 pirkimo - pardavimo sutartis, kuria A. L. pardavė atsakovui V. J. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ieškovei sukelia kokias nors teisines pasekmes, tame tarpe ir iš sutarties kylančias reikalavimo teises. 2005-01-27 pirkimo – pardavimo sutartyje duomenų apie tai, kad atsakovas V. J. už perkamas namo dalis kažkiek sumokės I. T. nėra, taip pat sutartyje nėra numatyta jokių A. L. įsipareigojimų I. T. (b.l. 10-12). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Apeliantė, teikdama reikalavimą pripažinti 2005-01-27 pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia dėl apeliantės atžvilgiu panaudotos apgaulės, tai pat dėl to, kad ši sutartis sudaryta jai susiklosčius sunkioms aplinkybėms bei jai nepalankiomis sąlygomis, turėjo šias aplinkybes įrodyti, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau, apygardos teismo vertinimu, to nepadarė. Tai, kad apeliantė ieškinyje nurodė, jog jos vyras pasiskolino iš R. P. pinigus, o skolos pilnai negrąžinęs, pardavė namą R. P., nepatvirtina, kad vėlesnė ginčijama namo – pirkimo pardavimo sutartis sudaryta tarp A. L. ir kitų asmenų buvo sudaryta susiklosčius sunkioms būtent ieškovei aplinkybėms. Ginčo sutartyje duomenų, kad ši sutartis sudaryta ieškovei nepalankiomis sąlygomis, prieš ieškovę buvo panaudota apgaulė, nėra ir negali būti, nes ieškovė I. T. nebuvo ginčijamos sutarties šalis. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė, jog ieškovė nėra ginčijamo sandorio šalis, rodo, kad ieškovė apskritai neturėjo ir teisės ginčyti 2005-01-27 pirkimo – pardavimo sutartį jos nurodytais pagrindais. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 str. 1 d.). Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas be pagrindo nevertino ieškinio tuo požiūriu ar ieškovės ir V. J. nesieja tarpusavio skolos. Pastebima, jog byloje nebuvo suformuluoto reikalavimo priteisti iš V. J. skolą, o buvo ginčijamas pirkimo-pardavimo sandorio pagrįstumas kas apibrėžė bylos nagrinėjimo ir atitinkamai teismo daromų išvadų ribas. Kita vertus, teismas apibendrintai nurodė nenustatęs, kad ginčijamas sandoris būtų sukūręs ieškovei kokias nors teises ar pareigas, kas kolegijos vertinama pasisakymu dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl jos ir V. J. tarpusavio atsiskaitymų.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismas, nustatydamas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir kasacinio teismo suformuotas įrodinėjimo bei įrodinėjimo vertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje teismas tyrė ir vertino byloje pateiktų ir surinktų įrodymų visumą. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, analizavo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, vertino šalių paaiškinimus. Iš pateiktos ginčijamos 2005-01-27 namo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu daryti išvadą, kad pagal šią sutartį susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo sutartiniai teisiniai santykiai, nėra, pagal ginčo sutartį ieškovė nebuvo parduodamo namo savininkė, taigi ir jos teisės dėl kokių nors sutarties šalies veiksmų negali būti pažeistos. Dėl to nėra pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo ieškovės pateiktų naujų įrodymų prie bylos neprijungti, nes ieškovė dokumentų prijungimo atsiradimo būtinybės apeliacinėje instancijoje nemotyvuoja, ji juos galėjo prijungti pirmosios instancijos teisme, be to, dokumentai nesusiję su ieškinio reikalavimais. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šia atsakovo pozicija. Formuodamas teismų praktiką dėl naujų įrodymų pateikimo galimybės, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 str., kuriame įtvirtinamas ribotos apeliacijos modelis, nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2007; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Apeliantė su skundu pateikė 2003-12-14 tarp A. T. ir E. T. savitarpio pagalbos sutarties bei 200-01-01 tarp E. T. ir A. L. sudarytos sutarties nepatvirtintas kopijas (b.l. 102, 103). Iš šių susitarimų sudarymo datų matyti, kad jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant apylinkės teisme. Jokių priežasčių, kodėl šie susitarimai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ieškovė nenurodė. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl nurodytų įrodymų prijungimo , išskyrus anksčiau aptartą sutikimo kopiją, yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 314 str.).
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui iš apeliantės priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pareiškė prašymą priteisti jo turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas atsakovas patyrė apmokėdamas advokatui 200 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ( b.l. 173). Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos, todėl, atmetus apeliacinį skundą, yra priteistinos atsakovui iš apeliantės (CPK 93 str., 98 str.).
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2015-06-29 pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 46,32 Eur užmokestis advokatui už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą I. T.. Šios išlaidos valstybei nepriteistinos, nes ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. T. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovo V. J. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktas dokumentų kopijas, išskyrus 2001-01 05 sutikimo kopiją, atsisakyti priimti ir jai sugrąžinti.