Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-22 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. G., trečiam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl dalies 2013-08-13 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti atsakovo surašytos 2013-08-13 deklaracijos Nr. 1 apie statybos užbaigimą galiojimą dalyje dėl gyvenamojo namo (vieno buto pastatai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimo.

Nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (toliau – Vilniaus skyrius) buvo gautas atsakovo (toliau taip pat – Statytojas) prašymas patvirtinti 2013-08-13 deklaraciją apie gyvenamojo namo (vieno buto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Remiantis prie šio prašymo pridėtais dokumentais, Gyvenamasis namas buvo statomas pagal UAB „Viljuosta“ 2004 metais parengtą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), skl. kad. Nr. (duomenys neskelbtini), projektą Nr. 04TN-06-02-E ir jo pagrindu išduotą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2004-09-28 leidimą statyti naują statinį Nr. 695. Įgaliotas Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnas 2013-08-20 patvirtino ir užregistravo Statytojo pateiktą Deklaraciją (jai suteiktas Nr. SUD-00-120413-00426), o jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas gyvenamasis namas ir pirtis, taip pat atsakovo nuosavybės teisė į šiuos statinius. Gyvenamasis namas yra neypatingas statinys. Remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, naujo neypatingo statinio statybai privalomas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują statinį. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais ir kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau taip pat – NŽT) Vilniaus rajono skyrius 2013-04-26 raštu Nr. 48D-(14.48.7)-3214 informavo ieškovo Vilniaus skyrių, kad patikrino atsakovui ir J. A. priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), naudojimą ir surašė 2013-03-22 Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73)-20. Nustatyta, kad statytojas yra užėmęs apie 415 kv. m valstybinės žemės. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyr. specialistas 2013-04-18 surašė atsakovui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 48AT-(14.48.78)-6. Statytojo pateiktame projekte gyvenamasis namas pažymėtas 8,5 m atstumu nuo statytojui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribos vakarinėje pusėje, o UAB ,,Turto administravimo grupė“ 2008-02-04 parengtos sklypo ir jame esančių statinių kadastro duomenų bylos, sudarytos pagal 2007-12-10 kadastrinių matavimų duomenis, statinių išdėstymo plane pažymėta, kad gyvenamojo namo dalis (apie 3,34 m) pastatyta už vakarinės sklypo ribos valstybinėje žemėje. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 11 punkte taip pat nurodyta registro pastaba, kad dalis gyvenamojo namo yra už sklypo ribos. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius yra savavališka statyba. Atsižvelgiant į tai, kad statytojas nepateikė inspekcijai naujo statybą leidžiančio dokumento, darytina išvada, kad gyvenamasis namas pastatytas, pažeidžiant esminius projekto sprendinius, nustatančius gyvenamojo namo vietą sklype. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, tokia statyba laikoma savavališka. Statytojas taip pat nepateikė inspekcijai įrodymų dėl valstybinės žemės, kurioje pastatyta gyvenamojo namo dalis, valdymo teisėtais pagrindais. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovas, pastatęs gyvenamąjį namą pažeisdamas esminius projekto sprendinius, nustatančius statinio vietą sklype, neturėdamas pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento bei įrodymų dėl valstybinės žemės, kurioje pastatyta gyvenamojo namo dalis, valdymo teisėtais pagrindais, neturėjo teisės teikti Vilniaus skyriui deklaracijos apie statybos užbaigimą (deklaruoti, kad užbaigė pastato statybą pagal projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus) ir deklaracijos pagrindu įregistruoti gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre. Statytojas savo parašu deklaracijoje patvirtino, kad įstatymų nustatyta atsakomybė už šioje deklaracijoje pateiktų duomenų atitiktį tikrovei žinoma. Deklaracija dalyje dėl gyvenamojo namo surašyta neteisėtai, todėl jos galiojimas naikintinas. Inspekcija siekia nuginčyti statytojo surašytos deklaracijos dalies dėl gyvenamojo namo statybos užbaigimo galiojimą, kad būtų galima surašyti savavališkos statybos aktą dėl gyvenamojo namo statybos, pažeidžiant esminius projekto sprendinius.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.

Paaiškino, kad ginčo gyvenamasis namas su kitais sklype esančiais statiniais buvo pabaigtas statyti 2004 m. pabaigoje. Dėl 2003-06-16 UAB „Alidatė“ padarytos klaidos, atliekant žemės sklypų 2A, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir 2B, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ribų paženklinimo ir riboženklių įtvirtinimo, sklypo, kurį įsigijo atsakovas su sutuoktine pastatyta dalis statinių buvo pastatyti dalinai už sklypo ribos, valstybei priklausančiame žemės sklype. Ši aplinkybė buvo žinoma tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kurios Statybos priežiūros departamento teises ir pareigas, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, perėmė inspekcija. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007-05-11 raštu Nr. (101) - 11 - 56 - 263 patvirtino su žemės sklypais susijusius netikslumus, nurodydamas, kad: „<...> įvertinus tai, jog ne dėl piliečių A. R. ir V. G. (J. A.) kaltės gyvenamieji namai pastatyti už jų privačių sklypų ribų, manome, kad minėtiems piliečiams reikia išsipirkti reikiamus žemės sklypus prie turimų namų valdų ir tuo pačiu sukoreguoti projektus“. Tai leidžia teigti, jog daugiau nei prieš šešis su puse metų valstybės priežiūrą ir kontrolę statybų srityje vykdžiusi inspekcijos pirmtakė, turėdama visą reikiamą informaciją, laikėsi pozicijos, jog atsakovo gyvenamojo namo statyba nėra savavališkas statybos atvejis, kadangi turėdama visą reikiamą informaciją ir galimybes, neinicijavo savavališkos statybos aktų sudarymo, tuo patvirtindama, jok nėra teisinių pagrindų V. G. statinius pripažinti savavališkais statiniais. 2007-07-05 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3 - 208 buvo leista atsakovui su sutuoktine bei kaimynystėje gyvenančiam ir tokias pat problemas turinčiam A. R. rengti kitos paskirties (individualiems namams) statiniams statyti ir eksploatuoti žemės sklypų - kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) - esančių (duomenys neskelbtini) detalaus plano patikslinimo detalųjį planą. 2008-07-22 su žemės sklypais besiribojančių ir kaimyninių žemės sklypų savininkais buvo sudarytas pareiškimas-sutikimas dėl nekilnojamo turto registre registruotų privačios žemės sklypų savininkų sutikimų. Pažymėjo, kad teikdamas deklaraciją inspekcijos teritoriniam skyriui, atsakovas pateikė visus reikiamus duomenis ir dokumentus, nenuslėpdamas jokių reikšmingų faktų ir aplinkybių, kurios būtų užkirtę kelią deklaracijos tvirtinimui ir teisės įregistruoti gyvenamąjį namą, atsiradimui. Atsakovas 2013-05-27 yra pateikęs Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui prašymą „Dėl leidimo nekilnojamo turto objektų įregistravimui“, o 2013-06-05 buvo gautas šios institucijos leidimas dėl tinkamo turto objektų, iš dalies arba visiškai esančių valstybės žemės sklype, įregistravimo VĮ „Registrų centre“. Tad, tiek inspekcijos teritorinis skyrius, tikrindamas, tvirtindamas deklaraciją ir registruodamas ją IS „Infostatyba“, tiek ir nekilnojamojo turto registratorius traktavo šį NŽT Vilniaus rajono skyriaus leidimą, kaip tinkamą atsakovo, kaip statytojo, atitikimą Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatytam reikalavimui., t.y. jog statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais (šiuo atveju NŽT Vilniaus rajono skyriaus kompetencijos ribose išduoto leidimo pagrindu).

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas. Dalis ginčo statinio yra pastatyta šalia žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje. NŽT atsakovui nėra išdavusi leidimo statyti ginčo statinį valstybinėje žemėje, todėl daro išvadą, kad atsakovas, neturėdamas valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, valstybinėje žemėje savavališkai pastatė ginčo statinio dalį. Taip pat pastebėjo, kad teisinio pagrindo išduoti minėtą leidimą (sutikimą) nėra ir jis negali būti išduotas. NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistų komisija 2013-03-22 nuvykusi į vietą, patikrino žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-20. Patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovas yra savavališkai užėmęs 415 m² ploto valstybinės žemės ploto, šalia jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui 2013-04-18 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 48AT-(14.48.78)-6 pagal LR ATPK 45 str. 1 d. už savavališką valstybinės žemės užėmimą bei naudojimą. Atsakovas su pažeidimu sutiko ir įvykdė administracinį nurodymą – sumokėjo 500 Lt dydžio baudą.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-12-22 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: panaikino 2013-08-13 deklaracijos Nr. 1 apie statybos užbaigimą galiojimą dalyje dėl gyvenamojo namo (vieno buto pastatai) statybos užbaigimo ir priteisė iš atsakovo V. G. 31,00 EUR žyminio mokesčio valstybei.

Teismas nurodė, kad duomenys, jog atsakovui (Statytojui) priklausančio gyvenamojo namo dalis yra valstybinėje žemėje, nėra paneigti. Atsakovas teisme neginčijo aplinkybės, jog jam priklausančio gyvenamojo namo dalis yra pastatyta valstybinėje žemėje. Teismas taip pat nustatė, jog byloje nėra ginčo, kad ginčo gyvenamasis namas yra priskiriamas neypatingiems statiniams. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovas neturi/nepateikė naujo statybą leidžiančio dokumento, todėl padarė išvadą, kad atsakovo pastatytas gyvenamasis namas yra pastatytas, pažeidžiant esminius 2004 m. UAB „Viljuosta“ parengto gyvenamojo namo projekto Nr. 04TN-06-02-E sprendinius, nustatančius gyvenamojo namo vietą atsakovo žemės sklype. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad valstybinės žemės sklypo dalį, ant kurios pastatyta dalis gyvenamojo namo, valdo įstatymų nustatytais pagrindais. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog atsakovas deklaraciją apie statybos užbaigimą pateikė nepagrįstai, t.y. atsakovas žinojo, kad dalis jam priklausančio namo yra pastatyta ne tik jo žemės sklypo ribose, bet užima ir dalį valstybinės žemės. Teismas vertino, jog nustatyti pažeidimai yra esminiai ir sudarantys pagrindą panaikinti atsakovui 2013-08-13 deklaracijos Nr. 1 apie statybos užbaigimą galiojimą dalyje dėl gyvenamojo namo statybos užbaigimo ir ieškovo ieškinį tenkino.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-22 sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ginčo sklypo matavimai buvo atlikti dar jam priklausant pirminiam savininkui, kuriuos 1993-03-27 atliko UAB „Aliladė“. Atsakovui įsigijus žemės sklypą buvo pradėtas rengti 2004 m. UAB „Viljuosta“ parengtas projektas, kuriame numatytų sprendinių įgyvendinimui buvo išduotas statybos leidimas. Nenusižengiant nei projekte, nei statybos leidime nustatytiems techniniams reikalavimams, atsakovas su sutuoktine statė statinius, griežtai laikydamiesi projektinių sprendinių ir tik vėliau sužinojo, kad gyvenamojo namo dalis pastatyta už vakarinės sklypo ribos valstybinėje žemėje. Pažymi, kad VĮ Registrų centras įregistravo žemės sklypą be jokių išlygų ir nuslėpė svarbią informaciją nuo atsakovo. Taigi, ne dėl atsakovo, o dėl trečiųjų asmenų kaltės, kurių sprendinius, susijusius su tinkamu ginčo sklypo koordinačių nustatymu tvirtino valstybės įgaliotos institucijos, ginčo statinys buvo pastatytas iš dalies valstybei priklausančiame žemės sklype;Teismas nevertino fakto, kad atsakovas, sužinojęs apie gyvenamojo namo dalies pastatymą ant valstybės žemės, sąžiningai ir rūpestingai elgdamasis, dar 2006-10-16 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą dėl ilgalaikės žemės sklypo, kuriame per suklydimą buvo pastatyta gyvenamojo namo dalis, nuomos/valstybinės žemės pardavimo/jam priklausančio žemės sklypo ribų koregavimo, siūlydami valstybei sugrąžinti užimto žemės sklypo ploto dalį iš jiems priklausančios žemės sklypo dalies. Analogiškas prašymas buvo pateiktas ir 2007-05-11, tuomet atsakovui pasiūlyta išsipirkti žemės sklypą. Kadangi valstybės institucijos vilkino šį reikalavimą, atsakovas 2013-08-13 pateikė deklaraciją dėl statinių įregistravimo. Ieškovo teritorinio skyriaus pareigūnas, patikrinęs pateiktus dokumentus, patvirtino deklaraciją ir ją įregistravo IS „Infostatyba“;Teismo sprendime nebuvo vertinta ieškovo valstybės tarnautojams taikytini imperatyvūs reikalavimai, o ieškovo darbuotojo ir trečiųjų asmenų atsakomybė buvo perkelta atsakovui;Teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas buvo įgyti santuokoje su sutuoktine J. A. metu ir priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. J. A. nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, o sprendimas turi įtakos jos teisėms, todėl skundžiamas sprendžiamas turi būti naikinamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, nepagrįstai buvo atsisakyta į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „Aliladė“.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-22 sprendimą.

Neturi duomenų apie tai, kad ginčo gyvenamojo namo savininkė yra ir J. A.. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, įvertino tai, kad ginčijamą deklaraciją apie statybos užbaigimą pasirašė būtent atsakovas, taip pat tai, kad atsakovas Nekilnojamojo turto registro išraše nurodomas kaip vienintelis gyvenamojo namo savininkas. Skundžiamu sprendimu nėra nuspręsta dėl materialiųjų J. A. teisių ir pareigų;Atsakovas, pasirašydamas ir pateikdamas ginčijamą deklaraciją, veikė nesąžiningai, ne vėliau nei nuo 2007 m. žinojo apie tai, kad ginčo gyvenamasis namas yra pastatytas valstybinėje žemėje, tačiau to nepaisydamas 2013-08-13 deklaravo apie statinio statybos užbaigimą; Ieškovo darbuotojui, patvirtinusiam ginčijamą deklaraciją, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Aplinkybė, kad atskiri ieškovo darbuotojai netinkamai atlieka tarnybines pareigas, negali daryti įtakos įstatyme įtvirtintai ieškovo funkcijai atlikti statybos valstybinę priežiūrą bei užkirsti kelią ginčyti statytojų ieškovui pateiktas neteisėtas deklaracijas apie statybos užbaigimą;Papildomi įrodymai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi ginčo sklypo formavimas ir pertvarkymas, prie jo prisijungiant valstybinės žemės sklypą, nors ir turi reikšmės įteisinant valstybinėje žemėje pastatytą ginčo gyvenamąjį namą, tačiau neturi įtakos apelianto pateiktos deklaracijos teisėtumui.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino statybos užbaigimo deklaraciją.

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas teismui pateikė naujus įrodymus, susijusius su byloje sprendžiamu klausimu dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą dalyje dėl gyvenamojo namo statybos užbaigimo panaikinimo. Atsakovas teigia, kad šie įrodymai buvo gauti tik po sprendimo priėmimo. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti esminės įtakos ieškovės įrodinėjamų aplinkybių vertinimui, todėl jie prijungiami prie bylos.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t. y. neįtraukė į bylą atsakovo sutuoktinės J. A.. Nurodo, kad nekilnojamasis turtas, kurio deklaraciją dėl statybos užbaigimo teismas panaikino, priklauso atsakovui ir J. A. bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi šiuo sprendimu buvo nuspręsta dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje individuali įmonė „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; kt.).

Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009; kt.).

Šiuo atveju byloje buvo sprendžiamas deklaracijos dėl statybos užbaigimo panaikinimo klausimas. Teismas, remdamasis bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei šalių pateiktais įrodymais, konstatavo, kad atsakovo pastatytas gyvenamasis namas yra pastatytas, pažeidžiant esminius projekto sprendinius, neturint pakoreguoto statinio projekto, naują statybą leidžiančio dokumento bei įrodymų dėl valstybinės žemės dalies, kurioje pastatyta dalis namo, valdymo pagrindo. Kaip matyti, iš skundžiamojo teismo sprendimo, teismas išnagrinėjęs bylą sprendimu panaikino atsakovo pasirašytą 2013-08-13 deklaraciją apie statybos užbaigimą, be to šioje deklaracijoje kaip statytojas nurodytas tik V. G.. Teismas, analizuodamas bylos duomenimis, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, nesprendė dėl atsakovo žmonos teisių ir pareigų, nepadarė jokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai ir jokių pareigų teismo sprendimu jai nebuvo nustatyta. Teismo priimtas sprendimas neturi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje atsakovo žmonos teisinei padėčiai ir jokių teisinių padarinių minėtas sprendimas jai nesukels. Vien tas faktas, kad atsakovo žmonai kartu su atsakovu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio dalis pastatyta valstybinėje žemėje, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismas sprendime pasisakė dėl atsakovo žmonos materialinių teisių ir pareigų, o teismo sprendimas sukels kokias nors jai pasekmes.

Pažymėtina ir tai, kad aiškinant ir taikant civilinės teisės normas, turi būti atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos. Civilinis procesas yra paremtas dispozityvumo principu, kiekvienam asmeniui yra suteikta teisė kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises, todėl teismui suteikta teisė būti aktyviam tik tam tikro pobūdžio bylose, o ši nagrinėjama byla nepriskirtina prie bylų, kuriose teismas privalo būti aktyvus, todėl teismas pagrįstai nesiėmė iniciatyvos spręsti klausimo dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyto asmens įtraukimo į bylą dalyvaujančiu asmeniu (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliantas, manydamas, kad jo žmona turėjo būti įtraukta į bylą dalyvaujančiu asmeniu, turėjo savo procesinėmis teisėmis naudotis aktyviai ir sąžiningai, tačiau viso teisminio bylos nagrinėjimo metu prašymo dėl jos įtraukimo į procesą dalyvaujančiu byloje asmeniu nereiškė.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktos dalyvauti byloje atsakovo žmonos materialinių teisių, pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), todėl nėra pagrindo pripažinti esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui.

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes dėl ginčo sklypo matavimų, kurie buvo atlikti dar jam priklausant pirminiam savininkui, į tai, kad nenusižengiant nei projekte, nei statybos leidime nustatytiems techniniams reikalavimams atsakovas su sutuoktine statė statinius, griežtai laikydamiesi projektinių sprendinių ir tik vėliau sužinojo, kad gyvenamojo namo dalis pastatyta už vakarinės sklypo ribos valstybinėje žemėje. Apelianto įsitikinimu, teismas nevertino fakto, kad atsakovas, sužinojęs apie gyvenamojo namo dalies pastatymą ant valstybės žemės, sąžiningai ir rūpestingai elgdamasis, dar 2006-10-16 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą dėl ilgalaikės žemės sklypo, kuriame per suklydimą buvo pastatyta gyvenamojo namo dalis, nuomos/valstybinės žemės pardavimo/jam priklausančio žemės sklypo ribų koregavimo, siūlydami valstybei sugrąžinti užimto žemės sklypo ploto dalį iš jiems priklausančios žemės sklypo dalies.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais. Procesiniuose dokumentuose apeliantas pats remiasi suformuota teismų praktika, kad statybos darbai laikomi teisėtai užbaigti tuo atveju, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuotas savavališka statyba. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių išvados apie savavališką statybą, nes buvo nustatyta, kad atsakovui priklausanti gyvenamojo namo dalis buvo pastatyta valstybinėje žemėje ir nukrypus nuo esminių statinio projekto sprendinių, nustatančių statinio statybos vietą sklype. Apeliantas nenurodė, kokius konkrečius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tik pareiškė asmeninę nuomonę dėl tų pačių

įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, jog teisinio pagrindo deklaracijai apie statybos užbaigimą patvirtinti nebuvo, kadangi atsakovo gyvenamojo dalis pastatyta valstybinėje žemėje ir tai nėra įtvirtinta tinkamai dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, jog apeliantas asmeninės nuosavybės teise įsigijo ginčo žemės sklypo dalį bei apjungė su jau esamu žemės sklypu, kuriame ir yra pastatytas gyvenamasis namas. Pasak apelianto, visas jo namas šiuo metu stovi ant jam pačiam asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Apeliantas prašo patenkinti apeliacinį skundą ir civilinę bylą nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais papildomais įrodymais, sprendžia, jog vien faktas, jog statytojas įgijo žemės sklypą, kuriame savavališkai pastatytas statinys, savaime nedaro šios statybos teisėta. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas panaikinti 2013-08-13 deklaraciją apie statybos užbaigimą dalyje dėl gyvenamojo namo statybos užbaigimo prašė ne tik dėl aplinkybės, jog atsakovas nepateikė įrodymų dėl valstybinės žemės dalies, kurioje pastatyta dalis namo, valdymo teisėtais pagrindais, tačiau ir dėl to, jog atsakovas nepateikė pakoreguoto statinio projekto bei naujo statybą leidžiančio dokumento. Šių įrodymų atsakovas taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl vien įrodymų dėl valstybinės žemės, kurioje pastatytas gyvenamasis namas, įgijimo nuosavybės teise, pateikimas nesudaro pagrindo atmesti ieškovo ieškinio ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.