- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-21
- Bylos Nr.
- TA-52-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01343-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Šiaulių kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. NĮ-24-620 „Dėl suimtojo V. K. įrašymo į linkusių pabėgti įskaitą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) Tarnybos 2024 m rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 2S-4194 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 2S-4512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 3).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. liepos 4 d. buvo organizuotas nuotolinis teismo posėdis, kuriame jis dalyvavo būdamas Šiaulių kalėjime. Vykstančio teismo posėdžio metu, po prokurorės pasisakymo, kuris jį labai supykdė, pareiškėjas nusprendė toliau nedalyvauti posėdyje ir apie tai informavęs teismą, iš nuotoliniam teismo posėdžiui skirtos patalpos išėjo, ir nevykdydamas Šiaulių kalėjimo atsakingo darbuotojo reikalavimo sustoti, nuėjo į režiminį korpusą, esantį Šiaulių kalėjime. Dėl šio incidento Šiaulių kalėjimo viršininkas Sprendimu Nr. 1 įrašė pareiškėją į linkusių pabėgti, sukčiauti ar užpulti asmenų įskaitą (toliau – ir Įskaita).
3. Pareiškėjas teigė, jog nesutikdamas su Šiaulių kalėjimo viršininko Sprendimu Nr. 1, jį apskundė Tarnybai, kuri Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo skundą atmetė.
4. Pareiškėjo nuomone, jis į Įskaitą įtrauktas nepagrįstai, nes būdamas įkalinimo įstaigoje, iš jos niekur nebėgo ir nesiruošė to daryti, neketino užpulti ir neužpuolė Tarnybos darbuotojo. Jo veiksmai neatitinka Tarnybos direktoriaus 2023 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1070 patvirtintos Tarnybos apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 222 punkto nuostatų. Aplinkybės, kad pareiškėjas nepakluso Šiaulių kalėjimo darbuotojo reikalavimui sustoti ir savavališkai iš vienos patalpos nuėjo į savo nuolatinio buvimo patalpas tame pačiame kalėjime, neįrodo, jog jis yra linkęs bėgti ar kėsinosi tai daryti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Šiaulių kalėjimo Patariamosios nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais Šiaulių kalėjime komisijos (toliau – ir Komisija) 2024 m. liepos 11 d. posėdyje buvo svarstomas pareiškėjo įtraukimo į Įskaitą klausimas. Komisijos nariai 2024 m. balandžio 29 d. susipažino su pareigūno 2024 m. liepos 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. SV-24-17968, kuriame nurodyta, jog 2024 m. liepos 4 d. pareiškėjas savavališkai pasišalino iš nuotolinio teismo posėdžio patalpos ir nevykdė pareigūno reikalavimo sustoti. Įvykis buvo užfiksuotas vaizdo registratoriumi. Vadovaujantis Instrukcijos nuostatomis, turėdamas galimybę pasiaiškinti raštu, pareiškėjas tai daryti atsisakė.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti Komisijos posėdyje ir išreikšti savo poziciją dėl įvykio. Išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus bei argumentus, susipažinusi su dokumentine bei vaizdo medžiaga, vadovaudamasi Instrukcijos 223.2, 223.5, 223.6 papunkčiais, Komisija nutarė siūlyti Šiaulių kalėjimo viršininkui pareiškėją įrašyti į Įskaitą.
8. Atsakovo teigimu, pareiškėjo įrašymas į Įskaitą nėra drausminė nuobauda, o yra prevencinė, t. y. nukreipta į ateitį, priemonė.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sprendimas siūlyti pareiškėją įrašyti į Įskaitą priimtas Komisijai visapusiškai įvertinus visas reikšmingas ir svarbias aplinkybes, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir tikslingumo principais. Pažymėjo, kad vienas iš Tarnybos tikslų yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų laisvės atėmimo vietose prevencija.
Atsiliepimas
10. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba Sprendimu Nr. 1, Sprendimu Nr. 2 ir Sprendimu Nr. 3 pareiškėjo teisių nepažeidė, jie yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti, jų naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
II.
11. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 panaikinimo atmetė. Kitoje dalyje administracinę bylą nutraukė.
12. Teismas nustatė, kad Tarnybos Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė 2024 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime „Dėl suimtojo elgesio“ nurodė, jog 2024 m. liepos 4 d. pareiškėjas pasišalino iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos, atsistojo šalia durų lauke, nevykdė pareigūnės reikalavimo sugrįžti, o savavališkai nuėjo link režiminio korpuso. Įvertinus tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, Komisijos 2024 m. liepos 11 d. posėdyje buvo svarstomas pareiškėjo įtraukimo į Įskaitą klausimas, kurio metu nutarta Šiaulių kalėjimo viršininkui siūlyti pareiškėją įrašyti į Įskaitą.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas Sprendimu Nr. 1 buvo įrašytas į Įskaitą ir jam nurodyta taikyti papildomus režimo reikalavimus: uždrausti dirbti tamsiu paros metu, taip pat dirbti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų bei nustatyta, kad pareiškėjui gali būti nesuteikiama teisė išvykti už įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos, taip pat teisė parvykti į namus.
14. Nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, pareiškėjas 2024 m. liepos 22 d. su skundu kreipėsi į Tarnybos direktorių, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Sprendimu Nr. 2 jį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
15. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo skundą dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo, Sprendimu Nr. 3 konstatavo, jog Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas.
16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas į Įskaitą įrašytas įvertinus Tarnybos Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės 2024 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime „Dėl suimtojo elgesio“ nurodytą informaciją.
17. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Instrukcijos 222–225 punktų nuostatomis ir nurodė, kad Instrukcijos 223 punkte nėra nurodytas baigtinis informacijos šaltinių apie rengiamą pabėgimą sąrašas, todėl tai gali būti bet kokio pobūdžio informacija, sudaranti pagrindą manyti, jog yra arba gali būti rengiamas pabėgimas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, spręsdama nuteistųjų įrašymo į Įskaitą pagrįstumo klausimą ir vertindama pateiktą informaciją, laisvės atėmimo įstaigos administracija yra saistoma protingumo ir proporcingumo kriterijų ir visais atvejais yra vertinama bet kokia (taip pat ir asmenines savybes charakterizuojanti) informacija apie suimtojo ar nuteistojo elgesį. Be to, vertinant polinkį pabėgti, nėra būtina remtis konkrečiais pabėgimo faktais.
19. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, pagrindą pareiškėją įtraukti į Įskaitą sudarė paties pareiškėjo elgesys, dėl to jam pritaikyti papildomi režimo reikalavimai.
20. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas teigė, jog jis nesiruošė pabėgti, o tik pasišalino iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos, nusprendęs nebedalyvauti teismo posėdyje, toks neprognozuojamas pareiškėjo elgesys ir nevykdymas reikalavimo sugrįžti patvirtina, kad pareiškėjas turi polinkį pabėgti, todėl Sprendimą Nr. 1 laikė pagrįstu. Teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. 1 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus, jame aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo naikinti ir Sprendimą Nr. 2.
21. Teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 3 yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti skundo administraciniame teisme dalyku, dėl to bylą šioje dalyje nutraukė.
III.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 panaikinimo patenkinti.
23. Pareiškėjas teigia, jog Sprendimas Nr. 1 yra individualus administracinis aktas, sukeliantis jam konkrečias teisines pasekmes, numatytas Instrukcijos 226 punkte.
24. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl yra neteisėtas. Teigia, kad priimant Sprendimą Nr. 1 Šiaulių kalėjimas vadovavosi Komisijos nuomone, tačiau nei Komisijos protokole, nei Sprendime Nr. 1 nėra nurodyta, koks teisės aktas reglamentuoja Komisijos veiklą, kokiu principu ji sudaroma, kiek yra privaloma šios Komisijos nuomonė kalėjimo viršininkui priimant konkretų sprendimą, nes nei BVK, nei Laisvės atėmimo vietų įstaigų vidaus tvarkos taisyklės tokios Komisijos veiklos nenumato. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
25. Pareiškėjas akcentuoja, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus reglamentuoja BVK, o bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai ir Instrukcija gali tik nustatyti įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymi, kad BVK normose bei kituose įstatymuose nėra užsiminta apie nuteistųjų įrašymą į Įskaitą, todėl pareiškėjas mano, jog Tarnybos direktorius pažeidė BVK normas ir neteisėtai patvirtino naujus kalinių teisių ribojimus bei suvaržymus.
26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo pastebėti, kad Tarnyba nėra privati organizacija ir negali sukurti naujų kalinių teisių apribojimų, kurie nėra įtvirtinti įstatymuose, tačiau to nepadarė, ir tai tik patvirtina teismo priimto sprendimo neteisėtumą.
27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė jokio įstatymo, kuriame būtų nustatytas nuteistųjų įtraukimas į Įskaitą, o Instrukcija, kuri neteisėtai patvirtinta Tarnybos direktoriaus, tik papildomai suvaržo nuteistųjų teises.
28. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių kalėjimas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas ketino pabėgti iš įkalinimo įstaigos, o aplinkybė, kad be leidimo jis išėjo iš vienos patalpos ir stovėjo prie pastato durų bei laukė, o vėliau nuėjo prie administracijos pastato, niekaip neįrodo pareiškėjo kėsinimosi pabėgti iš įkalinimo įstaigos.
29. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, jo elgesys prilygsta nepaklusimui pareigūno nurodymams, nurodymų nevykdymui, o ne pabėgimui. Pažymi, kad tokie veiksmai gali užtraukti drausminę nuobaudą, o ne papildomus teisių suvaržymus, įtraukimą į Įskaitą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą ir teisiniais argumentais nepagrįstą sprendimą, todėl jis yra neteisėtas ir naikintinas.
Šalies argumentai
30. Pareiškėjas teigia, kad visi nuteistieji yra linkę pabėgti, tačiau BVK normos nustato, jog nuteistieji yra lygūs nepaisant jokių aplinkybių, todėl papildomų apribojimų taikymas nuteistajam, kuris neva norėjo pabėgti, pažeidžia bausmių vykdymo principą.
31. Pareiškėjas pažymi, kad už kėsinimąsi pabėgti bei pabėgimą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Atkreipia dėmesį, kad viena ir ta pati nusikalstama veika negali būti reglamentuojama ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Instrukcijos, todėl mano, kad Tarnybai niekas nesuteikė teisės Instrukcijoje nustatyti asmenų teisių ribojimus.
32. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis, pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę turėti savo nuomonę bei Lietuvos Respublikos Konstituciją. Teismas šių aplinkybių nevertino, todėl priimdamas sprendimą, nesivadovavo įstatymais ir Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimą.
34. Atsakovas akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pateikiamas iš esmės bendro ir deklaratyvaus pobūdžio nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepagrįstas jokiais įrodymais.
35. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.
36. Nurodo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Žemesnės instancijos teismas
37. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame nepateikta jokių įrodymų ar svarių argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti Sprendimą Nr. 1, Sprendimą Nr. 2 ir Sprendimą Nr. 3, todėl tenkinti jo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 panaikinimo atmestas, kitoje dalyje administracinė byla nutraukta, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas Sprendimu Nr. 1 į Įskaitą įrašytas pagrįstai, Sprendimas Nr. 1 atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl naikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, nėra jokio pagrindo. Nustatęs, kad Sprendimas Nr. 3 yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, negali būti skundo administraciniame teisme dalyku, teismas administracinės bylos dalį dėl Sprendimo Nr. 3 panaikinimo nutraukė.
40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino įstatymus, nesivadovavo teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, jo elgesys prilygsta pareigūno nurodymų nepaklusimui, jų nevykdymui, tačiau negali būti vertinamas kaip pabėgimas. Teigia, kad tokie veiksmai gali užtraukti drausminę atsakomybę, o ne papildomus teisių suvaržymus, juolab nesudaro pagrindo įtraukti jį į Įskaitą. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, jog Sprendimas Nr. 1 atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.
41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
42. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Tarnybos Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė 2024 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime Šiaulių kalėjimo viršininkui nurodė, jog 2024 m. liepos 4 d., 9.05 val., suimtasis V. K. nuotolinio teismo posėdžio per „ZOOM“ metu, susinervinęs išbėgo iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos ir atsistojo šalia durų lauke. V. K. nevykdė nuolatinių pareigūnės reikalavimų sugrįžti į patalpą tęsti teismo posėdį. Toliau nevykdydamas pareigūnės reikalavimų sustoti, V. K. savavališkai nuėjo link režiminio korpuso. Nesilaikydamas nustatytos tvarkos ir nevykdydamas teisėtų reikalavimų, suimtasis V. K. pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1–2 punkto reikalavimus. Įvykis užfiksuotas vaizdo registratoriumi.
43. Pareiškėjui buvo pasiūlyta dėl įvykio pasiaiškinti raštu, tačiau V. K. pasiaiškinti raštu atsisakė.
44. Komisija 2024 m. liepos 11 d. svarstė klausimą dėl V. K. įtraukimo į Įskaitą ir vienbalsiai nutarė siūlyti Šiaulių kalėjimo viršininkui suimtąjį V. K. įrašyti į Įskaitą.
45. Tarnybos Šiaulių kalėjimo viršininkas ginčijamu Sprendimu Nr. 1 įrašė suimtąjį V. K. į asmenų, linkusių pabėgti, įskaitą. Taip pat nurodė taikyti suimtajam papildomus režimo reikalavimus: uždrausti dirbti tamsiu paros metu, taip pat dirbti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų; gali būti nesuteikiama teisė išvykti už įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos, taip pat teisė parvykti į namus.
46. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, 2024 m. liepos 22 d. pateikė skundą Šiaulių kalėjimo direktoriui. Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad pasišalino iš nuotoliniams posėdžiams skirtos salės ir spartesniu žingsniu ėjo į kalėjimą nevykdydamas teisėtų pareigūnų nurodymų. Į kalėjimą ėjo taku, nenukrypdamas į šonus, nebėgo nei link tvoros, nei link vartų, tik ėjo spartesniu žingsniu. Pareiškėjas nurodė, jog dėl to, kad jis yra impulsyvesnis, nebuvo jokio pagrindo įrašyti jį į Įskaitą. Jis yra hiperaktyvus ir turi elgesio bei emocijų sutrikimų, todėl jam reikalinga pagalba, o ne įrašymas į Įskaitą. Akcentavo, kad niekur nebėgo, jo niekas negaudė, jis nebuvo prie vartų, todėl prašė paaiškinti, kokiu pagrindu nuspręsta jį įrašyti į Įskaitą.
47. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Sprendime Nr. 2 nurodė, kad pareiškėjas į Įskaitą įrašytas pagrįstai, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nuo pat jam inkriminuoto pažeidimo padarymo momento ir procesiniuose dokumentuose ginčijamų administracinių aktų teisėtumą kvestionuoja laikydamasis nuoseklios pozicijos, kad jis į Įskaitą įrašytas nepagrįstai, nes būdamas impulsyvesnis ir turintis elgesio ir emocijų sutrikimų, nepaklusdamas pareigūnės nurodymams, pasišalino iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos. Pareiškėjas teigė, kad jis niekur neketino pabėgti ir nebėgo, o toks jo elgesys prilygsta pareigūno nurodymų nepaklusimui, jų nevykdymui, tačiau negali būti vertinamas kaip pabėgimas. Tokie veiksmai gali užtraukti drausminę atsakomybę, o ne papildomus teisių suvaržymus, juolab nesudaro pagrindo įtraukti jį į Įskaitą.
49. Kadangi pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (5 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
50. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2219-520/2020).
51. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017)
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija nagrinėjamu klausimu.
53. Pirmiausiai pažymėtina, kad, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo ir pareiškėjas, jog ginčijamas Šiaulių kalėjimo viršininko Sprendimas Nr. 1, kuriuo pareiškėjas V. K. įrašytas į asmenų, linkusių pabėgti įskaitą bei jam taikyti papildomi režimo reikalavimai (draudimai), yra visiškai nemotyvuotas, todėl neatitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamų motyvuotumo reikalavimų. Sprendime Nr. 1 tik nurodyta, kad Šiaulių kalėjimo viršininkas, vadovaudamasis Taisyklių XII skyriaus pirmo skirsnio 222 punkto nuostatomis bei atsižvelgdamas į 2024 m. liepos 11 d. Patariamosios komisijos posėdžio nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais Tarnybos Šiaulių kalėjimo viršininko sudarytos komisijos siūlymą Nr. LV-40721, dėl suimtojo V. K. įrašymo į asmenų linkusių pabėgti įskaitą, įrašė V. K. į asmenų linkusių pabėgti įskaitą ir nurodė taikyti atitinkamus draudimus, jame taip pat nurodyta apskundimo tvarka. Tas pats pasakytina ir apie Tarnybos Sprendimą Nr. 2, kuriame nurodyta, jog Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pateiktą dokumentinę medžiagą – Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2024 m. liepos 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. SV-24-19763, Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto 2024 m. liepos 4 d. tarnybinį pranešimą Nr. PŽ-24-191, Komisijos 2024 m. liepos 12 d. protokolą Nr. LV-40721 ir Šiaulių kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. NĮ-24-620 – nustatė, kad vadovaujantis Instrukcijos 222 punkto nuostatomis bei atsižvelgiant į Komisijos siūlymą, pareiškėjas Sprendimu Nr. 1 buvo įrašytas į Įskaitą, nes 2024 m. liepos 4 d. savavališkai pasišalino iš nuotolinio teismo posėdžio patalpos. Pažymėta, jog pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdyje, buvo pasirašytinai supažindintas su Sprendimu Nr. 1, tačiau pasirašyti atsisakė. Tarnyba, įvertinusi skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą bei nustatytas aplinkybes, sprendė, jog Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, objektyviai įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
54. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1 turinio, Šiaulių kalėjimas, tirdamas įvykį, kuomet pareiškėjas pasišalino ir nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos, ir Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, rėmėsi tik pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Nors, kaip nurodyta pareigūnės 2024 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime, įvykis buvo užfiksuotas vaizdo registratoriumi Nr. 56, tačiau kokios aplinkybės juo buvo užfiksuotos, ginčijamuose Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 nenurodyta, šių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad Tarnyba ginčijamame Sprendime Nr. 2 nurodo, jog išnagrinėjo dokumentinę medžiagą, taip pat ir Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2024 m. liepos 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. SV-24-19763, tačiau tokio dokumento byloje nėra.
55. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pasisakydama dėl pareiškėjo įrašymo į Įskaitą pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad Instrukcijos 222 punkte, kuriuo rėmėsi Šiaulių kalėjimo viršininkas priimdamas Sprendimą Nr. 1, yra numatyta, jog Tarnybos pareigūnas, gavęs informaciją, kad kalinamasis rengėsi ar bandė pabėgti paskutinio buvimo kalėjime metu arba sukčiauja, arba turėdamas duomenų, jog jis užpuolė Tarnybos darbuotoją, kitą asmenį ar bando, turi ketinimų tai padaryti arba grasina panaudoti fizinį smurtą prieš šiuos asmenis, nedelsdamas tarnybiniu pranešimu informuoja apie tai kalėjimo vadovybę, nurodydamas, iš kur ir kaip gavo informaciją, kokie asmenys arba kokie dokumentai gali tai patvirtinti.
56. Nagrinėjamu atveju be pareigūnės tarnybinio pranešimo byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog pareiškėjas, pasišalindamas iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos, rengėsi ar bandė pabėgti, arba sukčiauja. Komisija, kurios posėdyje dalyvavo ir pareiškėjas, taip pat nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasi priėmė siūlymą V. K. įtraukti į linkusių pabėgti įskaitą. Komisijos posėdžio protokole tik nurodyta, kad išklausius V. K. paaiškinimą, gautą dokumentinę ir vaizdo medžiagą, susijusią su nagrinėjamu įvykiu, pasitarus su Komisijos nariais, vienbalsiai nutarta siūlyti Šiaulių kalėjimo viršininkui V. K. įtraukti į linkusių pabėgti įskaitą.
57. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje, išskyrus pareigūnės 2024 m. liepos 4 d. tarnybinį pranešimą, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog pareiškėjas, pasišalindamas iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos, rengėsi ar bandė pabėgti, atitinkamai buvo pagrindas pareiškėją įtraukti į Įskaitą. Priešingai, iš byloje esančio pareiškėjo skundo Tarnybai turinio matyti, jog pareiškėjas neneigia, kad susierzinęs pasišalino iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos ir spartesniu žingsniu ėjo į kalėjimą nevykdydamas pareigūnų nurodymų, tačiau teigė, jog niekur nebėgo, jo niekas negaudė, prie tvoros ar vartų nebuvo priėjęs. Be kita ko, ir pareigūnės 2024 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas susinervinęs išbėgo iš nuotoliniams teismo posėdžiams skirtos patalpos ir atsistojo šalia durų lauke, nevykdė reikalavimų sugrįžti į patalpą tęsti teismo posėdį, savavališkai nuėjo link režiminio korpuso. Nesilaikydamas nustatytos tvarkos ir nevykdydamas teisėtų reikalavimų, V. K. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus.
58. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose nustatytus reikalavimus ir laikytis teisingumo ministro nustatytos laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos, vykdyti laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnų reikalavimus, pats įrašymas į Įskaitą yra prevencinė, t. y. nukreipta į ateitį, priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią suimtųjų arba nuteistųjų asmenų pabėgimui, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, nuspręsdamas įrašyti pareiškėją į Įskaitą, tokio sprendimo nemotyvavo, o pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog Sprendimas Nr. 1 ir Nr. 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 punktus, šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.
59. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Tarnybos Sprendimą Nr. 3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo Nr. 3 turinį, sprendė, kad jis yra informacinio pobūdžio, jame yra pateikta informacija, jog Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra išspręstas Tarnybos Sprendimu Nr. 2, todėl jis nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti skundo administraciniame teisme dalyku, dėl to šią administracinės bylos dalį nutraukė (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).
60. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl paminėtos teismo sprendimo dalies jokių argumentų nenurodo ir šios sprendimo dalies neginčija, o apeliaciniame skunde prašo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.
61. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė proceso teisės normas (įrodymų vertinimo taisykles), nepagrįstai konstatavo, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, o pareiškėjas įrašytas į Įskaitą pagrįstai, ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. NĮ-24-620 „Dėl suimtojo V. K. įrašymo į linkusių pabėgti įskaitą“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 2S-4194 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.
Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta administracinę bylą dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. 2S-4512 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ nutraukti, palikti nepakeistą
Nutartis neskundžiama.