Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vertina, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Skunde nėra tiesioginio ryšio dėl minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Šiaulių kalėjimo darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas. Nėra duomenų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl sanitarinio mazgo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (aktuali akto redakcija) 12.5. punkte numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Iš byloje esančių sanitarinių mazgų fotonuotraukų (b. l. 105-152) matyti, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nebuvo atitverti pertvara iki kameros lubų, kaip reglamentuoja nurodytos Taisyklės. Nors pareiškėjas teigia, kad sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m sienelėmis, tačiau iš fotonuotraukų nustatyta, kad sanitariniai mazgai atitverti žymiai aukštesnėmis sienelėmis, kurių aukštis sutampa su kamerų durų aukščiu. Taip iš byloje esančios sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 (b. l. 90-91) nustatyta, kad sienelių aukštis yra nuo 1,8 m iki 2,4 m. Įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti durimis ar užuolaidomis. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stebėjimo langelį, nėra. Pagal naujausią LVAT išnagrinėtų bylų praktiką, sanitarinio mazgo atitvėrimas durimis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina kamerose laikomų asmenų privatumą (LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-318-968/2021, 2022 m. gegužės 25 d. nutartys administracinėse bylose Nr. TA-214-415/2022, Nr. TA-360-662/2022, 2024 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024 ir kt.), todėl pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Nustatyta, jog sanitariniai mazgai nuo kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, atskirti OSB plokštės, PDF plokštės ar mūrinėmis sienelėmis. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kaip jį asmeniškai įtakojo tokių sienelių įrengimas, jo teiginiai dėl netinkamų sienelių medžiagos laikytini deklaratyviais ir atmestini.

LVAT praktikoje, vertinant pareiškėjų argumentus, susijusius su tupimo tualeto buvimu (įrengimu) sanitariniuose mazguose, pažymima, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą, be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog sanitariniuose mazguose įrengti klozetai gali būti ir tupiami (9.1 p., 10.4 p.). Todėl sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-268-968/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija sudarytų nepatogumų juo naudotis, aptariamu aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos nebuvo visiškai atskirti, vertintina, kad kamerose iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus.

Tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2021 m. birželio 22 d. iki 2021 m. lapkričio 18 d, nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d., nuo 2021 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 6 d., nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. gegužės 1 d., nuo 2023 m. vasario 23 d. iki 2024 m. balandžio 9 d. kamerose buvo laikomas ne vienas, todėl laikytina, kad jis galėjo patirti papildomus nepatogumus dėl nemalonaus kvapo kamerose.

Dėl pasivaikščiojimo

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 44 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimai vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje bausmės atlikimo vietos teritorijoje laikantis šio kodekso 74 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pasivaikščiojimų trukmė nustatyta šio kodekso 33, 34, 35, 71 ir 81 straipsniuose. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik esant nepalankioms oro sąlygoms, jeigu su tuo sutinka nuteistasis (2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą pasivaikščiojimų tvarką arba pats prašo jį nutraukti (3 dalis).

Iš byloje esančio Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo 2023 m. birželio 21 d. rašto (b. l. 27) nustatyta, kad pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei.

BVK 73 straipsnis (redakcija galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) įtvirtino paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Tokia pati pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nuteistiesiems, laikomiems pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje ir priskirtiems paprastajai grupei, nustatyta ir nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame BVK (34 straipsnio 4 dalis 3 punktas).

Aptartos nuostatos suponuoja išvadą, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra asmens pasirinkimo teisė, kurios jis gali atsisakyti.

Pareiškėjas teigia, jog jam buvo suteikta galimybė kasdien gryname ore pasivaikščioti tik 1,5 val..

Byloje yra Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė, kuri patvirtinta Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo viršininko 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. VO-24-3 (b. l. 83-86). Minėtoje dienotvarkėje pasivaikščiojimo laikas numatytas nuo 8.00 val. iki 11.30 val. ir nuo 12.30 val. iki 16.30 val.. Teismas pažymi, jog nurodytais laiko tarpais pagal dienotvarkę yra numatytos ir kitos veiklos (išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui, pas pareigūnus, psichologus, socialinius bei sveikatos priežiūros darbuotojus ir pan., socialinės reabilitacijos priemonių vykdymas, naudojimasis asmeniniu kompiuteriu). Atsakovės atstovas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore tris valandas ar pareiškėjas teikė atsisakymus nuo tokios teisės. Tokių argumentų atsakovės atstovas nenurodo ir pateiktame teismui atsiliepime. Nesant byloje duomenų apie tai, kiek konkrečiai pareiškėjui buvo suteikta galimybė kasdien būti gryname ore, šios aplinkybės traktuojamos pareiškėjo naudai, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė kasdien gryname ore pasivaikščioti tris valandas.

Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr. pvz. 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-442/2024).

Dėl ventiliacijos ir apšvietos

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (aktuali redakcija) (toliau – ir HN 134:2015) 14 punktu gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Natūralios apšvietos dydžiui teisės aktuose nėra nustatytų reikalavimų.

Vertinant higienos sąlygas analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.). Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje buvimo metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; kt.). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; kt.). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; kt.).

Byloje yra 2022 m. sausio 14 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktas Nr. PA-120 (b. l. 76-77), iš kurio matyti, kad buvo atliekama operatyvioji tiesioginė valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu buvo tikrinama gyvenamosios kameros Nr. 33 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė. Operatyviosios kontrolės metu įvertinus gyvenamosios kameros Nr. 33 būklę pažeidimų nenustatyta. Iš 2022 m. birželio 3 d. NVSC patikrinimo akto Nr. PA-2835 (b. l. 87-89) matyti, kad buvo atliekama operatyvioji tiesioginė valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu buvo tikrinama gyvenamosios kameros Nr. 32 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta. Operatyviosios kontrolės metu buvo taip pat nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 32 ant sienos ir lubų vizualiai matomų pelėsių nebuvo. Įvertinus gyvenamosios kameros Nr. 32 bendrą būklę, pažeidimų nenustatyta.

Byloje yra duomenys, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 10 d. NVSC teikė skundą dėl pažeidimų kameroje Nr. 32 (b. l. 20), į kurį 2022 m. birželio 3 d. raštu atsakyta, kad oro drėgmės, oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos reikalavimų pažeidimai nenustatyti.

Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo 2024 m. balandžio 9 d. rašto dėl informacijos pateikimo (b. l. 6) nustatyta, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį daugiausiai laiko praleido kameroje Nr. 33 (nuo 2022 m. rugsėjo 14 d. iki 2024 m. balandžio 9 d.). Nors NVSC kameros Nr. 32 tikrinimo laikotarpis patenka į 2022 m. sausio mėnesį, kai tuo tarpu pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2022 m. rugsėjo 14 d., tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu ši ir kitos kameros neatitiko HN 134:2015 14 ir 17 punktų reikalavimų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kurioje būtent kameroje buvo netinkami ventiliacija ir apšvieta. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nurodyti ir sukeltą žalą bei priežastinį ryšį, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė kokias pasekmes patyrė dėl tariamos netinkamos ventiliacijos ir apšvietos. Nors pareiškėjas ir teigia, kad dėl netinkamos apšvietos jam skauda akis ir galva, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis kreipėsi į medicinos darbuotojus dėl nurodytų sveikatos sutrikimų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerų netinkamos ventiliacijos ir apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl langų būklės

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.9 papunktyje nurodoma, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją 2022 m. sausio 4 d. skundu kreipėsi dėl netinkamų langų kameroje Nr. 19. Į jo skundą atsakyta 2022 vasario 1 d. raštu (b. 16), kuriame nurodyta, kad nurodytoje kameroje langai buvo sandarinami 2022 m. sausio 5 d. ir 2022 m. sausio 26 d.. Taigi, administracija operatyviai reagavo į pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, kad iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo 2024 m. balandžio 9 d. rašto (b. l. 6) nustatyta, jog minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 3 d. iki 2022 m. sausio 6 d., t. y. 4 dienas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo subjektyvių neigiamų pasekmių, kilusių jam dėl galimai netinkamos kamerų langų būklės, taip pat ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo teisė į 3 valandų pasivaikščiojimą buvo pažeista. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, ir konstatuoti, jog pareiškėjui turi būti atlyginta jo patirta neturtinė žala.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo materialioji teisė buvo pažeista, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti priteista pinigais.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 3000,00 Eur suma. Konstatuojama, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900,00 Eur, todėl skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 900,00 Eur neturtinei žalai atlyginti .

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. B. priteisti 900,00 Eur (devyni šimtai eurų ir 00 centų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.