Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui J. G. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuotas asmuo Jonavos rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. P.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi patenkintas pareiškėjo V. G. pareiškimas ir atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų V. G. ir J. G. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu.

3. Pareiškėjas, byloje pareikšdamas savarankišką reikalavimą, prašė teismo pripažinti nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas, ginčo turtas), asmenine pareiškėjo V. G. nuosavybe.

5. Pažymėjo, jog sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įgytas ginčo žemės sklypas, santuoka nebuvo nutraukta, todėl notarė į sutartį faktiškai įtraukė suinteresuotą asmenį J. G. kaip bendraturtę, o pareiškėjui nepaaiškino, kad yra ir kitos galimybės jam šį turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teisėmis (pvz. patvirtinus notariškai rašytinį suinteresuoto asmens sutikimą, kad pareiškėjas šį turtą perka asmeninėmis lėšomis ir asmeninės nuosavybės teisėmis). Taigi faktiškai suinteresuotas asmuo J. G. yra tik formali turto savininkė, nes ji niekada neketino ir neįsigijo ginčo turto, jokiomis finansinėmis operacijomis prie šio turto įsigijimo neprisidėjo, turtu nesirūpino ir niekada nereiškė jokių pretenzijų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.5. Suinteresuotas asmuo nesutiko su apeliacinio skundo alternatyviu reikalavimu ginčo žemės sklypą priteisti: ¾ dalį pareiškėjui V. G. ir ¼ – suinteresuotam asmeniui J. G. Pažymėjo, jog šis reikalavimas nebuvo keliamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti reiškiamas ir apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((civilinio proceso kodekso - toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis)). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo V. G. pareiškimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 11 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nutraukta šalių santuoka ir išspręsti kiti su santuokos nutraukimu susiję klausimai. Tuo metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis jokio nekilnojamojo turto nebuvo įgiję.

23. (duomenys neskelbtini) šalys pakartotinai sudarė santuoką, kuri buvo nutraukta 2020 m. balandžio 7 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtinta šalių pasirašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodyta, kad šalys bendro nekilnojamojo turto neįgijo.

24. 2019 m. birželio 5 d. Jonavos rajono 2-ajame notarų biure pareiškėjas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GP-4141, kurios pagrindu išsimokėtinai įsigijo (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu pareiškėjas priėmė ginčo žemės sklypą. Šis turtas tiek pirkimo–pardavimo sutartyje (5.4 papunktis), tiek perdavimo–priėmimo akte (2.4 papunktis) bei Nekilnojamojo turto registre įvardijamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

25. 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nutraukus šalių santuoką, nebuvo išspręstas ginčo žemės sklypo padalijimo klausimas, procesą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujino. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmetė; Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeitė iš dalies – ginčo žemės sklypą padalino pareiškėjams po lygiai (po ½ dalies).

26. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, nurodydamas, jog pareiškėjas niekada neturėjo ketinimų įsigyti ginčo žemės sklypą kartu su pareiškėja, nes šalys negyveno kartu nuo 2019 m. kovo mėn. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamu sprendimu pakeitė 2020 m. balandžio 7 d. sprendime nustatytą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjai nuo 2019 m. kovo mėn. nebegyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju visiškai nenustatinėjo ir nevertino šalių pajamų ar turtui įsigyti panaudotų lėšų priklausomybės.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad niekada neturėjo ketinimų įsigyti ginčo žemės sklypą kartu su pareiškėja, nes šalys nuo 2019 m. kovo mėn. nebegyveno kartu ir nebevedė bendro ūkio. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamu sprendimu pakeitė 2020 m. balandžio 7 d. sprendime nustatytą faktinę aplinkybę, jog nuo 2019 m. kovo mėn. šalys kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo argumentais.

28. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015).

29. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019).

30. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės teigia, kad teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu buvo nustatyta faktinė aplinkybė, jog šalys nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 2019 m. kovo mėnesio. Todėl, pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė turi būti laikoma prejudiciniu faktu ir nagrinėjant klausimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais.

31. Kaip jau buvo minėta, Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu tenkino pareiškėjų prašymą ir santuoką nutraukė bendru sutuoktinių sutarimu. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjai, teikdami teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo, nurodė, jog nuo 2019 m. kovo mėnesio faktiškai kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda, todėl jų santuoka yra tapusi formali. Teismas pareiškėjų prašymą sprendė nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, nustatęs, kad yra visos tam būtinos sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių; 3) abu sutuoktiniai šioje srityje yra visiškai veiksnūs (CK 3.51 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas nustatė aplinkybes, kad pareiškėjų santuoka faktiškai iširusi, sutuoktiniai gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, nesusitaikė ir to nepageidauja.

32. Įvertinus Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimo turinį, darytina išvada, jog teismas iš esmės nenustatinėjo konkretaus laiko momento, iki kada šalys faktiškai gyveno kartu, o apsiribojo bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių supaprastinto proceso taikymą santuokos nutraukimo bylose, konstatavimu, atsižvelgdamas į pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, šalių į teismo posėdį nekviečiant bei nesiaiškinant tam tikrų faktinių aplinkybių. Tuo pačiu, bendro pobūdžio aplinkybės, kad sprendimo priėmimo metu šalys jau nebegyveno kartu ir nebevedė bendro ūkio, iš esmės net ir neprieštarauja skundžiamame sprendime nustatytai faktinei aplinkybei, jog realiai šalys nustojo gyventi kartu vėliau nei 2019 m. kovo mėn, t. y. kelios dienos iki teismui priimant sprendimą dėl pareiškėjų santuokos nutraukimo.

33. Taigi Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu nenustatinėjo jokių reikšmingų faktinių aplinkybių dėl sutuoktinių gyvenimo kartu momento, o tik vertino, ar pareiškėjų pateiktas prašymas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus supaprastinto proceso taikymui. Todėl vien tai, kad pareiškėjai, teikdami prašymą, nurodė nebegyvenantys kartu nuo 2019 m. kovo mėnesio, negali būti vertinama kaip prejudicinis faktas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu būtų nustatytas prejudicinis faktas, jog šalys nustojo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį 2019 m. kovo mėnesį. Taigi, šia aplinkybe, priešingai negu teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis skundžiamame sprendime.

34. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, pagrįstai iš naujo vertino visus byloje esančius įrodymus ir siekė nustatyti momentą, nuo kurio šalys faktiškai nustojo gyventi kartu bei tvarkyti bendrą ūkį.

35. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių bei liudytojų L. B. ir R. F. paaiškinimais, nustatė, kad faktiškai pareiškėjas šeimą paliko tik 2020 metų balandžio mėnesio pradžioje, prieš pat pareiškėjos 35-ąjį gimtadienį ((duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog aplinkybę, kad šalys 2019 metais dar palaikė bendrą šeiminį gyvenimą, patvirtina ir tai, jog pareiškėjai kartu ieškojo įsigyti žemės sklypą, vyko į vietą jo apžiūrėti, kartu dalyvavo sudarant notarinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei pradžioje bendromis pastangomis jį tvarkė pagal savo poreikius.

36. Pareiškėjo teiginiai, jog jis esą nutraukė santykius su pareiškėja dar prieš įsigyjant ginčo žemės sklypą (2019 m. kovo mėn.), laikytini prieštaringais ir nelogiškais. Jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jų santykiai tuo metu jau buvo nutrūkę, nėra aišku, kodėl dėl sklypo įsigijimo klausimų su pardavėju bendravo pareiškėja (pareiškėja pirmoji susisiekė su ginčo turto pardavėju), kodėl pareiškėja kartu su juo vyko į sklypo apžiūrą bei dalyvavo visose teisinėse sandorio sudarymo stadijose. Tokios aplinkybės akivaizdžiai nesuderinamos su pareiškėjo deklaruojamais teiginiais apie nutrauktus santykius su pareiškėja pirkimo–pardavimo sandorio laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei teikdamas apeliacinį skundą nepaaiškino ir nesistengė pašalinti abejonių dėl nurodomų aplinkybių, taip pat nepateikė jokių papildomų rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti jo teiginius, kad santykiai su pareiškėja nutrūko 2019 m. kovo mėnesį. Toks aplinkybių neatskleidimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas faktiškai nebuvo nutraukęs santykių su pareiškėja 2019 m. kovo mėn, kaip pats teigia.

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas spendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio laikotarpiu šalys buvo sudarę santuoką, gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį.

38. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo, arba turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktai).

39. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, visų pirma, reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, kadangi ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turto pripažinimo jų bendrąja jungtine nuosavybe prezumpcija yra nuginčijama, tačiau ją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021). Taigi nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas turi įrodyti, jog ginčo žemės turtas buvo įsigytas asmeninės nuosavybės teise.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog įsigydamas ginčo žemės sklypą, jis aiškiai išreiškė valią šį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Tačiau, pareiškėjo teigimu, dėl notarės neveikimo jis nebuvo tinkamai informuotas apie galimybę atitinkamai įforminti sandorį, kad turtas būtų įgytas asmeninės nuosavybės teise. Pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje visiškai nenustatinėjo bei nevertino šalių pajamų šaltinių ir lėšų, panaudotų turtui įsigyti, priklausomybės.

41. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2019 m. birželio 5 d. Jonavos rajono 2-ajame notarų biure pareiškėjas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GP-4141, kurios pagrindu išsimokėtinai įsigijo (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu pareiškėjas priėmė ginčo žemės sklypą. Tiek pirkimo–pardavimo sutartyje (5.4 papunktis), tiek perdavimo–priėmimo akte (2.4 papunktis) bei Nekilnojamojo turto registre nurodoma, kad ginčo turtas įgyjamas bendra jungtinės sutuoktinių (pareiškėjų) nuosavybes teise. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kvestionavęs sutartyse nustatytą sąlygą ar reiškęs dėl jos nesutikimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą dėl proceso atnaujinimo ir turto pripažinimo asmenine nuosavybe kreipėsi tik 2024 m. spalio 25 d., t. y. beveik po trejų metų nuo ginčo turto priėmimo 2021 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo–priėmimo aktu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi per visą nurodytą laikotarpį pareiškėjas iš esmės nekvestionavo įgyto turto nuosavybės formos ir pripažino, kad turtas buvo įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

42. Pareiškėjui teigiant, kad dėl notarės neveikimo jis nebuvo tinkamai informuotas apie galimybę atitinkamai įforminti sandorį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs valią ginčo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Notarė, teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, aiškiai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo ketinimą turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Be to, nei sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, nei pasirašant turto perdavimo–priėmimo aktą pareiškėjas nenurodė siekio įgyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų tinkamai informavęs notarę apie savo ketinimą turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl notarės netinkamų veiksmų atmeta kaip nepagrįstus.

43. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti aplinkybes, jog jis faktiškai išreiškė valią įsigyti žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismui pateikė visus mokėjimo dokumentus – iš viso 23 įmokas (plius 1 000 Eur dydžio avansas), nurodydamas, kad būtent jis mokėjo įmokas už ginčo turtą. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad už žemės sklypą buvo atsiskaitoma dalimis (įmokomis po 301 Eur ir keliomis mažesnėmis sumomis). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybes, susijusias su tuo, kas faktiškai atliko šiuos mokėjimus už žemės sklypą arba remtis šia informacija atitinkamai nustatant nuosavybės dalis.

44. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pareiškėjo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino nei šalių pajamų šaltinių, nei piniginių lėšų, kuriomis buvo mokamos įmokos už ginčo turtą, kilmės. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pats pareiškėjas iš esmės net neįrodinėjo aplinkybės, jog lėšos, už kurias buvo įsigytas ginčo turtas, priklausė jam asmeninės nuosavybės teise. Kaip jau buvo nurodyta, būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju turi pareigą įrodyti, kad ginčo turtas buvo įgytas už lėšas, kurios jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Tokiais pinigais gali būti, pavyzdžiui, lėšos, gautos iki santuokos sudarymo, paveldėtos ar dovanotos vienam sutuoktiniui, taip pat lėšos, kurios pagal įstatymą pripažįstamos asmenine sutuoktinio nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalis). Taigi, pareiškėjas, siekdamas įrodyti ginčo turto asmeninį pobūdį, pats turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius lėšų, už kurias buvo įgytas ginčo turtas, kilmę bei pobūdį, t. y., kad lėšos nėra bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas, o priklauso jam asmeninės nuosavybės teise.

45. Akcentuotina, kad teismui nustačius, jog ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėjai buvo sudarę santuoką ir vedė bendrą ūkį, laikytina, jog visas santuokos metu įgytas turtas, taip pat ir piniginės lėšos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl pareiškėjo argumentai, kad pareiškėja neturėjo jokių pajamų, iš kurių būtų galėjusi mokėti įmokas už ginčo žemės sklypą, ar kad jos finansinė padėtis buvo prasta, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi.

46. Net ir tuo atveju, jei dalis įmokų už ginčo turtą buvo sumokėta jau po santuokos nutraukimo, tai iš esmės nekeičia šio turto įgijimo teisinės prigimties ir nuosavybės formos. Lemiamą reikšmę turi ne įmokų sumokėjimo momentas, o tai, kad turtas buvo įgytas santuokos metu, kai galiojo sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Todėl aplinkybė, kad dalis įmokų buvo padengta jau pasibaigus santuokai, savaime nesuteikia pagrindo keisti turto teisinio režimo ar laikyti jį asmenine vieno iš buvusių sutuoktinių nuosavybe.

47. Dėl pareiškėjo alternatyvaus apeliacinio skundo reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nepasisakė (nevertino) pirmosios instancijos teismas, išskyrus tuos, kurie įstatymų leidėjo valia nelaikomi naujais reikalavimais.

48. Apeliantas (pareiškėjas) savo apeliaciniame skunde iš esmės kelia naują alternatyvų reikalavimą – apeliacinės instancijos teismui netenkinus prašymo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir pareiškėjo pareiškimo tenkinimo visiškai, prašė teismo nustatyti, jog ginčo žemės sklypas pareiškėjams priklauso šiomis dalimis – ¾ dalis žemės sklypo priklauso pareiškėjui V. G. ir ¼ – pareiškėjai J. G. Teikdamas teismui pareiškimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, pareiškėjas nurodyto reikalavimo nekėlė. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, dėl pareiškėjo naujai keliamo reikalavimo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinės baigties.

49. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų paaiškinimus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

50. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

52. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

53. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, suinteresuotas asmuo (pareiškėja) J. G. turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą parengimą.

54. Suinteresuotas asmuo (pareiškėja) J. G. prašo teismo atlyginti 800 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Išlaidas pagrįsti pateikė 2025 m. liepos 11 d. mokėjimo pavedimą 800 Eur dydžio sumai. Pareiškėjos prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių atlygintinų dydžių už tokias teisines paslaugas, todėl jų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo V. G.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.