Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-11 · Administracinė byla Nr. I-4023-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-11
Bylos Nr.
I-4023-281/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01944-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
I. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento, Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4023-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01944-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.), viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu), išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas I. S. 2017-06-07 teismui paštu padavė skundą, kurį 2017-06-30 bei 2017-10-04 patikslino, prašydamas: 1) priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (5 900 Eur); 2) įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių (b. l. 1–5, 12, 96–101).

Paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2008-02-05 nuosprendžiu nubaustas laisvės atėmimo bausme ir paskirtas atlikti bausmę Pravieniškių pataisos namuose (toliau – ir Pravieniškių PN). Pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas septynerius metus, kalinimo metu dirbo ir mokėsi. Nepaisant to, Kalėjimų departamentas nusprendė pervežti pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus. Nors pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose taip pat pradėjo dirbti, Kalėjimų departamentas nusprendė dar kartą pervežti pareiškėją atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjo teigimu, nuteistieji laisvės atėmimo bausmę privalo atlikti vienuose pataisos namuose, o pervežti nuteistąjį atlikti bausmę į kitus pataisos namus galima tik dėl sveikatos problemų ar nustačius svarbias priežastis, trukdančias tolimesnį laisvės atėmimo bausmės atlikimą tuose pataisos namuose. Pareiškėjui iki laisvės atėmimo bausmės pabaigos liko 2 metai ir 8 mėnesiai, tačiau Kalėjimų departamentas pervežinėja pareiškėją savo nuožiūra, o pataisos namų iniciatyva pareiškėjas yra visiškai izoliuotas. Todėl Kalėjimų departamentas, perveždamas pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į kitus pataisos namus, nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio reikalavimų.

Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose, į kuriuos buvo pervežtas pareiškėjas, yra laikomi narkomanai, recidyvistai, taip pat asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Alytaus PN yra perpildyta, pareiškėjas yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, kad gali būti užkrėstas. Alytaus pataisos namų kameroje Nr. 0, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr. 0 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Kameroje Nr. 40 buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Pareiškėjas neturėjo laisvos vietos kameroje, kur galėtų pasimelsti. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis. Šioje kameroje virš lango ir lubų kampuose veisėsi pelėsis. Kamera Nr. 40 apskritai nėra pritaikyta gyventi trims asmenims – maitinimosi metu nėra kur atsisėsti, tualete prie veidrodžio pakabintoje lentynėlėje neužtekdavo vietos trims muilinėms susidėti taip padėti visus dantų šepetėlius. Kameroje Nr. 2 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus pataisos namuose sąlygos yra antisanitarinės, tarp pirmo ir antro aukšto nėra normalios perdangos, todėl einant ant galvos byra nešvarumai. Pažymėjo, jog atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas televizorius su pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią emociniais bei fiziniais nepatogumais, neigiamu poveikiu, nurodo, kad patirti išgyvenimai yra nemažareikšmiai ir nevienkartiniai.

Šalies argumentai

Per teismo posėdį pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–42, 105–109).

Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2017-02-24 iki 2017-04-18 buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 40, kurios plotas yra 12,59 m², todėl vienam asmeniui tekęs plotas buvo pakankamas, taip pat yra vietos pasitiesti kilimėlį ir pasimelsti. Duomenų apie pareiškėjo laikymą kamerų tipo patalpose Nr. 0 ir Nr. 2 Alytaus pataisos namai neturi. Pažymėjo, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Teigia, kad pataisos namuose yra draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji yra priversti kvėpuoti tabaku užterštu oru. Prie bendrabučių tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti draudžiama. Taip pat, Alytaus PN yra įrengti septyni pasivaikščiojimų kiemeliai, kurie yra pakankamo ploto, kad nerūkantieji galėtų būti toliau nuo rūkančiųjų. Nors pareiškėjas skundžiasi, kad iš jo buvo paimti daiktai, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji šių daiktų turėti negali. Alytaus pataisos namų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktai. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti ar apgyvendinti kartu su kitais sveikais nuteistaisiais. Pastebėjo, kad jeigu pareiškėjo netenkino kalinimo sąlygos, jis turėjo teisę per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus arba sprendimus dėl perkėlimo į kitą kamerą, arba kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Nurodė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia valstybės kaltės, neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių padarinių. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovai nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 61–63, 117–119).

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti perkelti jį į kitus pataisos namus, atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamente 2017-02-03 iš Vilniaus pataisos namų buvo gauta 2017-02-02 tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-1(J)dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus, o Kalėjimų departamento patarėjo 2017-02-21 nutarimu nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas įvykdytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatų, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti pervežti jį į kurį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, todėl bendro pobūdžio abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kalėjimų departamento teigimu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pagrindo įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK; redakcija, galiojanti nuo 2016-03-01).

Nuteistųjų perkėlimas į kitas pataisos įstaigas yra reglamentuotas BVK 69 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 str. 4 d.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.3.1–3.3.3 punktuose numatyta, jog perkeliančioji įstaiga (nagrinėjamos bylos atveju – Vilniaus PN) pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą. Patvirtintos išvados pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Vilniaus pataisos namai pateikė Kalėjimų departamentui 2017-02-02 tarnybinę išvadą Nr. 33-1(J) dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Kalėjimų departamento 2017-02-21 nutarimu Nr. NN-16 nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu pareiškėjas perkeltas į Alytaus pataisos namus. Šie aktai yra galiojantys. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kuri būtų atsisakiusi rengti išvadą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus PN. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių atmestinas kaip nepagrįstas. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) – t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (ABTĮ 56 str.). Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, taip pat netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, pirmiausia, teigia, kad kameroje Nr. 40 buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, pareiškėjas neturėjo laisvos vietos kameroje, kur galėtų pasimelsti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Nuo 2010-04-30 galiojančių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Analogiškos nuostatos nurodytos ir nuo 2015-09-01 galiojančioje naujoje Taisyklių redakcijoje (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Kaip matyti, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2017-02-24, o išvyko 2017-04-18 (b. l. 43). Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-02-28 iki 2017-04-18 buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kurioje buvo pastatytos ir užimtos trys lovos, visas kameros plotas yra 12,59 m² (b. l. 45). Taigi skaičiuojant pilną kameros užimtumą visą pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 40 laikotarpį, darytina išvada, kad vienam kameroje Nr. 40 kalinamam asmeniui teko 4,2 m² gyvenamojo ploto, kas atitinka aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus. Taigi šiuo aspektu atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje Nr. 40 pareiškėjas buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos higienos normos 134:2015 7 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas pastebi, kad Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-02-28 įsakymo Nr. 1-56 1.5 punktas nustato, jog rūkymo priemonės nuteistiesiems išduodamos jiems einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždaros zonos patalpų; perkeliant nuteistąjį iš vienos kameros į kitą, rūkymo priemonės įdedamos į atitinkamos kameros dėžutę (b. l. 50–51). Tuo tarpu nurodyto įsakymo 1,6 p. nurodo, kas rastas rūkymo priemones pas nuteistuosius yra paimamos ir sunaikinamos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymi, kad nurodytų nuostatų laikymosi kontrolę atlieka Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas, kuris 2016-12-09 patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) konstatavo, jog laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, būriuose yra įrengtos vietos skirtos rūkymui, uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu (b. l. 47). Taigi iš bylos duomenų matyti, kad Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus pataisos namų administraciją dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma. Pastebėtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose rūkyti nėra draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemelyje jis jautė dūmus nevertinti kaip pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 40 virš lango ir lubų kampuose veisėsi pelėsis, taip pat nurodo, jog kamera Nr. 40 apskritai nėra pritaikyta gyventi trims asmenims – maitinimosi metu nėra kur atsisėsti, tualete prie veidrodžio pakabintoje lentynėlėje neužtekdavo vietos trims muilinėms susidėti taip padėti visus dantų šepetėlius; teigia, kad Alytaus pataisos namuose sąlygos yra antisanitarinės, tarp pirmo ir antro aukšto nėra normalios perdangos, todėl einant ant galvos byra nešvarumai, gyvenamoji aplinka neatitinka higienos normų reikalavimų.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, 17 p. nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad byloje pateikta medžiaga paneigia pareiškėjo teiginius, dėl kameroje Nr. 40 įsiveisusio pelėsio, taip pat dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016-12-09 patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.143.1.12) patvirtina, kad kamerų tipo patalpose grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta, kamerose langai yra skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam vėdinimui. Pažymėtina, kad patikrinimo metu nenustatyta ne tik pažeidimų susijusių su drėgmės ar vėdinimo reikalavimų nesilaikymų, tačiau jokių kitų higienos normų pažeidimų (b. l. 46–48). Pastebėtina aplinkybė, kad pagal 2010-02-26 statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52, UAB „Stamita“ įsipareigojo atlikti baudos izoliatoriaus I-ojo aukšto patalpų baigiamuosius statybos remonto darbus pagal pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus (b. l. 52–56). Atsižvelgiant į tai, kad Alytaus PN yra įstaiga išlaikoma iš valstybės biudžeto, remontas atliekamas pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taigi matyti, kad Alytaus PN deda pastangas gerinti gyvenamąją aplinką, o esama būklė, kaip matyti iš patikrinimo aktų, atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kameros Nr. 40 aprūpinimo kietuoju inventoriumi, t. y. stalu valgyti, lentynėle, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti viena spintelė ir vienas stalas, tačiau nenurodyta, kad kiekvienas asmuo turi turėti po atskirą spintelę ar atskirą stalą. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 40, kiekvienas nuteistasis turi spintelę savo asmeniniams daiktams laikyti. Taigi konstatuoti, kad Alytaus pataisos namai šiuo atveju nesilaikė teisės aktų reikalavimų, teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, kad gali būti užkrėstas.

Vertinant šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad LVAT, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (LVAT 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas, televizorius su valdymo pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava. Atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog kamerų tipo patalpose šių daiktų turėjimas yra draudžiamas, teismas toliau nevertins šių pareiškėjo argumentų.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN kamerose Nr. 0 ir Nr. 2, nurodo, kad Kameroje Nr. 0 nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr. 0 bei Nr. 4 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsilipime į pareiškėjo skundą nurodė, kad jie neturi informacijos apie pareiškėjo paskyrimą į kamerų tipo patalpas Nr. 0 ir Nr. 2. Teismas pastebi, kad pareiškėjas buvo pervežtas į Alytaus pataisos namus 2017-02-24, tuo tarpu į aukščiau analizuotą kamerą Nr. 40 perkeltas tik 2017-04-28. Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-02-24 iki 2017-02-28 kalėjo kitose kamerose, kurių duomenų atsakovas pateikti negali. Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 0 ir Nr. 2 – t. y. įrodyti, kad šiose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl nurodytų pažeidimų nepateikė, nes tokių duomenų neturi. Kaip minėta, pagal suformuotą LVAT praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Atsakovui nepaneigus pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 2 ir Nr. 0, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-02-24 iki 2017-02-28.

Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, priteisti 5 900 Eur dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais nepatogumais, neigiamu poveikiu, nurodė, kad patirti išgyvenimai yra nemažareikšmiai ir nevienkartiniai. Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, kaip nurodyta aukščiau, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų, teismas toliau analizuos ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016 ir kt.).

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 10-A/2012/7977 matyti, kad pareiškėjas atvykęs į Alytaus pataisos namus pradėjo badauti, kaip užfiksuota gydytojų įrašais, pareiškėjas vartoja tik skysčius (Asmens sveikatos istorija, l. 144). Gydytojai patikrinimo metu paaiškino pareiškėjui apie badavimo daromą žalą, tačiau kaip matyti iš sveikatos istorijos duomenų, pareiškėjo badavimas, vartojant tik skysčius tęsėsi iki 2017-04-15, tokios datos gydytojo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas badavimą nutraukė (Asmens sveikatos istorija, l. 157). Pastebėtina, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose nusiskundimų sveikata nereiškė, atitinkamais sveikatos sutrikimais nesiskundė. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas savo noru vartojo tik skysčius nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Taigi matyti, jog jokių neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai padaryta nebuvo.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras. Todėl toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu. Tokių atsitiktinių pažeidimų atvejais gali būti pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Taigi teismas įvertinęs nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, ypač tai, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose nustatytas pažeidimas truko itin trumpai, t. y. tik 4 paras, o dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, t. y. pareiškėjo sveikata nenukentėjo, pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, todėl nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo I. S. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Alytaus PN teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo I. S. (I. S.) teisė būti kalinamam Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo I. S. (I. S.) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėDonatas VansevičiusLiudmila Zaborovska