Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-04-04 · Civilinė byla Nr. e2A-549-432/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-04-04
Bylos Nr.
e2A-549-432/2023
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Visvaldas Kazakiūnas, Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič
Ieškovas
M. A.
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
J. L. L., V. D.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. (M. A.) ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, pareikštą atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys J. L. L., V. D.ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas 2021-01-26 apie 9:20 – 10:00 val., (duomenys neskelbtini) įvykusį eismo įvykį, kurio metu susidūrė automobilis Opel Vivaro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis Opel), vairuojamas V. D., gimusio (duomenys neskelbtini), ir automobilis Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- automobilis Audi), vairuojamas J. L.L., gimusio (duomenys neskelbtini), bei priklausančio ieškovui, pripažinti draudžiamuoju įvykiu, dėl kurio transporto priemonės Opel Vivaro valdytojui V.D. kyla civilinė atsakomybė, bei iš atsakovo ieškovui priteisti draudimo išmoką – 8 417 Eur; papildomas būtinąsias išlaidas – 726 Eur ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2021-01-26 apie 9:20 – 10:00 val., (duomenys neskelbtini) įvykio eismo įvykis, kurio metu automobilis Opel, vairuojamas V. D., išvažiuodamas iš daugiabučių namų kiemų teritorijos, užkirto kelią pagrindine gatve važiavusiam automobiliui Audi, vairuojamajam J. L. L., privertė jį staigiai stabdyti, keisti važiavimo kryptį, lėmė šių automobilių susidūrimą bei jų apgadinimą. Iš karto po įvykusio eismo įvykio automobilio Audi vairuotojas J. L. L.išvietė policijos pareigūnus. Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodžius, jog dėl eismo įvykio kaltas yra automobilio Opel vairuotojas V. D. ir jam bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas bei paskirta administracinė nuobauda, pastarasis pripažino savo kaltę bei sutiko užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Atsižvelgiant į tai, policijos pareigūnai eismo įvykio neformino, o eismo įvykio vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje V. D. patvirtino, jog yra atsakingas už padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju būtent automobilio Opel vairuotojo V. D. atlikti veiksmai bei Kelių eismo taisyklių pažeidimai (Kelių eismo taisyklių 9, 102, 177, 178 punktai) tiesiogiai lėmė tai, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovui buvo padaryta žala.

3. Ieškovas nurodė, kad apie šį eismo įvykį buvo tinkamai pranešta atsakovui. Atsakovo pasitelkto UAB „Alfa autus“ sudarytoje 2021-02-03 remonto sąmatoje nustatyta, jog automobilio Audi remonto kaina sudarytų 12 634,44 Eur. AB „Lietuvos draudimas“ 2021-02-11 transporto priemonės vidutinės rinkos skaičiuote, taikant lyginamosios vertės metodą, nustatė, jog automobilio Audi rinkos vertė prieš eismo įvykį buvo 14 800 Eur. Buvo padaryta išvada, jog automobilis eismo įvykio metu buvo sunaikintas ir nėra tikslinga jį remontuoti. Atsakovas 2021-02-11 išvadoje nustatė, jog automobilio Audi likutinė vertė po eismo įvykio yra 6 383 Eur, todėl eismo įvykio metu padarytas nuostolis bei draudimo išmoka būtų 8 417 Eur (14 800 Eur – 6 383 Eur). Ieškovas sutiko su atsakovo apskaičiuota 8 417 Eur dydžio padaryta žala ir draudimo išmoka.

4. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas 2021-03-01 pranešimu informavo ieškovą, jog už minėtą įvykį draudimo išmokos mokėti negali, kadangi priimtas sprendimas, jog apdraustajam nekyla civilinė atsakomybė. Prie minėto pranešimo buvo pridėta atsakovo darbuotojo M. S. surašyta 2021-02-26 ekspertinė pažyma, kurioje nurodyta, kad automobilio Audi vairuotojo J. L. L. veiksmai (artėdamas prie kelio pakraštyje stovėjusio automobilio Opel, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, dėl to išslydo į dešinį kelio pakraštį ir atsitrenkė į automobilį Opel) labiausiai tikėtinai prieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams ir lėmė šio eismo įvykio kilimą; surinktoje medžiagoje nėra tokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog automobilio Opel vairuotojo V. D. veiksmuose buvo tokių prieštaravimų KET reikalavimams, kurie būtų lėmę šio eismo įvykio kilimą. M. S. 2021-04-01 el. laišku pateikė savo paties pasirašytą 2021-03-31 atsakymą, kuriame nurodė, kad ginčo dėl žalos dydžio nėra, tačiau pretenzijos netenkino, sprendęs, jog nėra įrodymų dėl civilinės atsakomybės kilimo Opel vairuotojui.

5. Ieškovas mano, kad 2021-02-26 pažyma ir joje padarytos išvados negali būti laikomos nešališkomis, kadangi ši pažyma buvo surašyta atsakovo. Ieškovo teigimu, pažyma negali būti prilyginama ekspertinei, kadangi atsakovo darbuotojui M. S. eksperto statusas nėra suteiktas. 2021-03-31 atsakymas taip pat surašytas atsakovo darbuotojo. 2021-02-26 pažyma buvo surašyta Opel vairuotojo atsakovui nurodytomis pakeistomis aplinkybėmis, kurios nėra pagrįstos įrodymais bei prieštarauja minėto asmens pirminei pozicijai dėl atsakomybės. Minėtoje pažymoje situacija yra vertinama pagal tai, kokiu greičiu automobilis Opel judėjo automobilių susidūrimo momentu, tačiau Audi vairuotojas niekada nebuvo nurodęs konkretaus automobilio Opel judėjimo greičio automobilių susidūrimo momentu. Be to, pagal teismų praktiką eismo įvykio dalyvių nurodyti automobilių greičiai negali būti laikomi objektyviais duomenimis. Tai, kad dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas būtent Opel vairuotojas, patvirtina pačioje 2021-02-26 ekspertinėje pažymoje užfiksuotos aplinkybės, jog į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai kaltu dėl eismo įvykio laikė būtent automobilio Opel vairuotoją. Automobilio Opel vairuotojas kaltę pripažino eismo įvykio deklaracijoje. Automobilio Audi vairuotojas J. L. L. raštu paaiškino, kad 2021-01-26 važiavo savo automobiliu pagrindiniu keliu tiesiai, netikėtai iš kiemo į pagrindinį kelią išsuko automobilis Opel ir užkirto jam kelią, sudarydamas kliūtį; bandė atsiradusios kliūties išvengti, stabdydamas ir apvažiuodamas, tačiau to padaryti nepavyko ir įvyko susidūrimas. Šias automobilio Audi vairuotojo J. L. L. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti eismo įvykio liudytojai. Automobilio Audi vairuotojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir daugybė eismo įvykio vietoje padarytų nuotraukų. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad automobilio Audi vairuotojas prieš eismo įvykį važiavo saugiu bei mažesniu nei leistinas apie 40 km/val. greičiu.

Atsiliepimas

6. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad jis su UAB „Autonuoma“ yra sudaręs transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl automobilio Opel. Atsakovo žiniomis, automobiliu nuomos sutarties pagrindu naudojosi UAB „Vilneda“, kurios darbuotojas V. D. vairavo automobilį įvykio metu. Atsakovui buvo pranešta apie 2021-01-26 įvykusį eismo įvykį, kurio metu susidūrė automobilis Opel ir ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis Audi. Atsakovas užregistravo žalos bylą ir atliko įprastus žalos administravimo veiksmus. Žalos administravimas vykdytas pagal Draudimo įstatymo bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatas. Atsakovas, atlikęs tyrimą, nustatė, kad nors eismo įvykio deklaracijoje atsakomybę pripažino automobilio Opel vairuotojas, būtent automobilio Audi vairuotojo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą ir žalos atsiradimą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas priėmė sprendimą, kad automobilio Opel vairuotojui nekyla civilinė atsakomybė dėl šio įvykio, o įvykis nėra pripažįstamas draudžiamuoju pagal TPVCAPDĮ.

7. Atsakovas pažymėjo, kad tiek Lietuvos banko praktikoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad eismo įvykio deklaracija yra vienas iš duomenų apie įvykio aplinkybes, tačiau tai nėra vienintelis ir absoliutus duomuo, sprendžiant kuris iš eismo įvykio dalyvių yra atsakingas už sukeltą įvykį. Draudimo priežiūros komisijos pozicijoje dėl eismo įvykio deklaracijos įrodomosios galios pažymima, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą draudikas neprivalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Atsakovo įsitikinimu, automobilio Opel vairuotojas, neturėdamas tinkamų specialių žinių situacijai įvertinti, neteisingai įvykio vietoje kvalifikavo situaciją ir pripažino savo atsakomybę.

8. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad automobilio Audi vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, o tam reikalingas apie 33 metrų atstumas (sustojimo kelias). Tam, kad galėtų sureaguoti į kliūtį ir saugiau persirikiuoti 0,5 m atstumu į kairę bei apvažiuoti kliūtį, automobilio Audi vairuotojui reikalingas tik 20 metrų atstumas. Minėtame kelio ruože geras matomumas (įskaitant kliūtį) tęsiasi apie 127 metrus. Taigi, automobilio Audi vairuotojas galėjo matyti kliūtį 5 kartus didesniu nei reikalingas minimalus atstumas, siekiant išvengti susidūrimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad automobilio Opel vairuotojas nurodė, jog buvo sustojęs praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones apie 30 s. Per tiek laiko automobilis Audi nuvažiuotų 346 metrus, taigi visą 127 metrų atstumą iki kliūties, automobilio Audi vairuotojas turėjo matyti kliūtį, tačiau į ją nereagavo. Kitaip tariant, vairuotojas turėjo įprastas ir neekstremalias sąlygas išvengti įvykio, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad automobilio Audi vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, taip pat kyla pareiga imtis visų saugumo priemonių, eksploatuojant transporto priemonę. Judėjimas pagrindiniu keliu, nereiškia, kad vairuotojas neturi būti atsargus, imtis priemonių vengiant susidūrimo su kliūtimi. Eismo įvykio vietoje viena gatvės pusė (dešinė automobilio Audi važiavimo kryptimi) yra skirta automobiliams stovėti. Dėl šios priežasties realiai automobilių eismas vyksta daugiau kairiąja gatvės puse. Iš to galima daryti išvadą, kad automobilis Opel prieš susidūrimą buvo sustojęs ties realiu gatvės važiuojamosios dalies kraštu ir nesudarė kliūties gatve judantiems automobiliams. Be to, likę automobilio Audi judėjimo krypties pėdsakai leidžia daryti išvadą, kad automobilis Audi artėdamas prie susidūrimo vietos, nedideliu kampu judėjo iš kairės į dešinę, t. y ne nuo kliūties, o į kliūtį, kas leidžia daryti prielaidą, kad buvo sąmoningai siekiama susidūrimo. Papildomai atlikus modeliavimą, nustatyta, kad automobilio Audi greitis turėjo būti ne 40 km/h, kaip nurodė automobilio Audi vairuotojas, o 27 km/h (pagal fiksuotas automobilių padėtis po eismo įvykio ir sugadinimų pobūdį). Tai dar labiau sustiprina įtarimus, kodėl automobilio Audi vairuotojas nevengė susidūrimo su kliūtimi, o priešingai, lėtai važiavo tiesiai į ją. Atsakovo teigimu, automobilio Opel vairuotojas nėra atsakingas už sukeltą įvykį, o įvykio kilimą lėmė automobilio Audi vairuotojo veiksmai.

Atsiliepimas

10. Trečiasis asmuo J. L. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad 2021-01-26 apie 9.20 val. ties namu (duomenys neskelbtini), automobilis Opel, vairuojamas V. D., išvažiuodamas iš daugiabučių namų kiemų teritorijos, užkirto kelią J. L. L. vairuotam ir gatve važiavusiam automobiliui Audi, privertė jį staigiai stabdyti, keisti važiavimo kryptį bei lėmė šių automobilių susidūrimą bei jų apgadinimą. Buvo iškviesti policijos pareigūnai. V. D. prie policijos pareigūnų dar kartą pripažino savo kaltę dėl kilusio eismo įvykio ir sutiko užpildyti eismo įvykio deklaraciją.

11. Trečiasis asmuo V. D. pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodo, kad automobilio Opel vairuotojas V. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 102, 177, 178 punktų reikalavimus ir kad tai tiesiogiai lėmė eismo įvykį. V. D. eismo įvykio metu nesudarė J.L. L. kliūties ir nepažeidė važiavimo pirmumo taisyklių. Būtent J. L. L., važiavęs antrąja eismo juosta, prieš susidūrimą ne tik nestabdė vairuoto automobilio Audi, bet dar nukreipė Audi į pirmojoje eismo juostoje sustojusį automobilį Opel, tokiu būdu siekdamas inscenizuoti V. D. kaltę ir civilinę atsakomybę bei siekdamas gauti draudimo išmoką už prastos būklės, daug kartų daužytą automobilį Audi, kurio nesisekė parduoti. Trečiojo asmens teigimu, jis nesudarė Audi vairuotojui kliūties, nes neįvažiavo į tą gatvės dalį, kuria važiavo šis automobilis. Automobilis Opel priekine dalimi įvažiavo į Sausio 13-osios gatvę, bet neįvažiavo toliau, nei stovėjo gatvėje priparkuoti automobiliai. Galinė Opel dalis liko išvažiavime iš kiemo. Tuomet V. D. sustojo ir stovėjo apie 30 sekundžių, praleidinėdamas Sausio 13-osios gatve važiavusius automobilius. Automobilio Opel priekinė dalis nebuvo išlindusi į važiuojamąją dalį iš už priparkuotų automobilių. Automobilio Audi vairuotojui automobilis Opel buvo iš tolo matomas, netrukdė šiam vairuotojui ir nesudarė jam kliūties, nes kelio dalis, kuria jis važiavo, buvo laisva. Tačiau, priartėjęs prie stovinčio automobilio Opel, automobilis Audi buvo nukreiptas dešiniau ir priekiniu dešiniu kampu trenkėsi į Opel priekinį dešinįjį kampą. Automobilių palikti pėdsakai sniege bei automobilių padėtis patvirtina būtent V. D. versiją. Tą patvirtina ir atsakovo tyrimas.

12. Pažymėjo, kad automobilio Opel padėtis, kuri užfiksuota fotonuotraukose, nėra tapati jo padėčiai susidūrimo metu. Atsakovo atsiliepimo priedo fotonuotraukose Nr. 5 (1) – 5 (8) užfiksuota, kad priekinis kairysis automobilio Opel ratas po susidūrimo paliko ryškų pėdsaką sniege, patvirtinantį, kad po susidūrimo automobilio Opel priekinė dalis buvo pastumta pagal laikrodžio rodyklę. Nuotraukose užfiksuota automobilio Opel priekinio kairiojo rato skersinio slydimo pėdsako pradžia rodo, kad automobilio Opel priekinė dalis prieš susidūrimą buvo ties neteisėtai priparkuoto juodo automobilio, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekine dalimi, t. y. neišlindusi iš už priparkuoto automobilio. Po susidūrimo Opel buvo nublokštas ir pasuktas pagal laikrodžio rodyklę, o ieškinyje klaidinamai teigiama, kad automobilis Opel arti kelio vidurio buvo ir susidūrimo metu. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas teisingai pažymi, kad automobilio Audi dešiniojo rato paliktas pėdsakas, artėjant prie susidūrimo vietos, krypsta į dešinę. Tai rodo, kad automobilio Audi vairuotojas nenukreipė savo automobilio nuo kliūties, kaip pasielgtų normaliai atidus ir eismo įvykio vengiantis vairuotojas, o priešingai – nukreipė automobilį link kliūties, kad automobiliai susidurtų. Be to, susidūrimo pobūdis (trenktasi ne į arčiausiai buvusį Opel priekinį kairį kampą, o į tolimesnį dešinįjį), rodo, kad prieš susidūrimą automobilio Audi vairuotojas tikrai nukreipė savo automobilį į dešinę (į kliūtį – automobilį Opel). Taigi automobilio Audi vairuotojas prieš susidūrimą nukreipė automobilį į dešinę, nepaisydamas to, kad ten stovėjo automobilis Opel ir kiti automobiliai. Nėra logiško paaiškinimo tokiems automobilio Audi vairuotojo veiksmams (nebent automobilio Audi vairuotojas tyčia siekė sukelti eismo įvykį).

13. Trečiasis asmuo taip pat paaiškino, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju automobilio Audi vairuotojas nesilaikė šių reikalavimų ir tyčia atsitrenkė į automobilį Opel, kuris buvo matomas iš anksto ir nesudarė tiesioginės kliūties. Net ir ieškinyje ieškovas sutinka su aplinkybe, kad automobilis Audi prieš susidūrimą nukrypo į dešinę, tačiau tai mėginama paaiškinti tuo, kad automobilis buvo stabdomas. Ši versija nelogiška, nes sniege palikti automobilio Audi pėdsakai nei patvirtina, nei paneigia automobilio Audi stabdymo, tačiau aiškiai patvirtina, kad automobilio ratai iki susidūrimo neslydo į šoną, o automobilio net nebuvo mėginama pasukti kairiau. Ieškovo teiginiai apie tai, kad automobilio Audi vairuotojas staigiai nukreipė automobilį į kairę, yra akivaizdžiai neteisingi, nes, kaip teisingai nurodė atsakovas savo tyrime, vieta, kur automobilio Audi rato pėdsakas staigiai „lūžta“ į kairę, yra automobilių susidūrimo vieta. Automobilis Audi buvo nukreiptas į kairę ir pasisuko pagal laikrodžio rodyklę dėl susidūrimo jėgų poveikio, o ne buvo taip vairuotojo nukreiptas. Ieškovas, kritikuodamas atsakovo tyrimą, nepaneigia išvados, kad automobilio Audi nubloškimo ir pasukimo pobūdis patvirtina, jog susidūrimo metu Opel stovėjo. Logiška, kad jei automobilis Opel susidūrimo metu būtų judėjęs ir sukęs į kairę, kaip tvirtina automobilio Audi vairuotojas, tuomet smūgio metu šis sunkus mikroautobusas būtų nubloškęs automobilio Audi priekinę dalį į kairę. Tuo tarpu tiek automobilių padėtis po eismo įvykio, tiek automobilio Opel priekinio kairiojo rato pėdsakas sniege patvirtina, kad automobilis Opel susidūrimo metu nejudėjo į priekį.

14. V. D.pažymėjo, kad patrulių nuomonė neturi reikšmės, sprendžiant šią bylą, nes patruliai eismo įvykio neformino, tyrimo neatliko, išsakė savo pirminę nuomonę ir taip suklaidino V. D., dėl to jis pasirašė deklaracijos skiltyje apie savo atsakomybę. Trečiojo asmens parašas deklaracijoje apie civilinės atsakomybės pripažinimą savaime nereiškia to, kad atsakovei atsirado prievolė išmokėti draudimo išmoką.Trečiojo asmens teigimu, ieškovas klaidingai įtraukė į ieškinio sumą 726 Eur išlaidas advokatui už „situacijos įvertinimą ir išsamiai motyvuotos 2021 m. kovo 15 d. pretenzijos paruošimą“. Šios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidų dalimi, o ne savarankišku materialiniu reikalavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-12-09 sprendimu ieškinį visiškai patenkino.

16. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nekilo ginčas dėl atsakovo apskaičiuoto draudimo išmokos dydžio - 8 417 Eur. AB „Lietuvos draudimas“ 2021-02-11 transporto priemonės vidutinės rinkos skaičiuote, taikydamas lyginamosios vertės metodą, nustatė, jog automobilio Audi rinkos vertė prieš eismo įvykį buvo 14 800 Eur. Buvo padaryta išvada, jog automobilis eismo įvykio metu buvo sunaikintas ir nėra tikslinga jį remontuoti. Atsakovas 2021-02-11 išvada nustatė, jog automobilio Audi likutinė vertė po eismo įvykio yra 6 383 Eur, todėl eismo įvykio metu padarytas nuostolis bei draudimo išmoka turėtų būti 8 417 Eur (14 800 Eur – 6 383 Eur). Ginčas kilo, ar atsakovas pagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką.

17. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog aplinkybė, kad pasak V. D. jo vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą stovėjo, nesant duomenų kiek konkrečiai laiko, vienareikšmiškai nepaneigia aplinkybės, kad automobilis galėjo ir sustoti prieš pat susidūrimą, tačiau tai nebuvo reikšminga, siekiant J. L. L. išvengti susidūrimo. Pastarasis nurodo, kad V. D. vairuojamą automobilį pamatė ne iš toli, o prieš pat susidūrimą. Nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytą aplinkybę, kad V. D. buvo sustojęs praleisti keliu važiuojančias transporto priemones apie 30 sekundžių. Tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad V. D. vairuojamas automobilis judėjo (važiavo), o likus nepakankamam atstumui išvengti susidūrimo, galėjo ir sustoti. Tuo pačiu tai patvirtina V. D. neteisėtus veiksmus – išvažiavo iš daugiabučio namo kiemo į kelio važiuojamą dalį, kurios pakelėje stovėjo kitos transporto priemonės, siekdamas sukti į kairę, neįsitikinęs, ar nėra artėjančios transporto priemonės iš kairės, įvažiavo į kelio dalį arčiau kelio skiriamosios juostos, kas lėmė eismo įvykį (Kelių eismo taisyklių 9, 102, 177, 178 punktų redakcija eismo įvykio metu). Tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtina V. D. kaltę, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių (CK 6.246-6.248 straipsniai).

18. Sprendimą priėmęs teismas paaiškino, kad aplinkybė, jog J. L. L. galėjo išvengti susidūrimo, nėra pagrįsta. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti mišrios kaltės. Pažymėjo, kad nepagrįstas atsakovo argumentas, jog J. L.L. turėjo matyti kliūtį, tačiau į ją nereagavo, nes vairuotojas turėjo įprastas ir neekstremalias sąlygas išvengti įvykio. Eismo sąlygos dėl kritulių (snygio) buvo apsunkintos, todėl jos negali būti laikomos įprastomis (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Atsiliepimas

19. Tuo pačiu teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad prieš susidūrimą J. L. L. suko vairą į dešinę, arba kaip nurodo atsakovas atsiliepime „...buvo sąmoningai siekiama susidūrimo“, kas pagal atsakovo argumentus galėjo sukelti eismo įvykį. Sprendime nurodyta, kad nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tokį atsakovo argumentą (CPK 185 straipsnis). Pažymėjo, kad nuotraukose esamos vėžės nėra pakankamai informatyvios, jog galima būtų daryti išvadas apie transporto priemonių judėjimą, stabdymą, ką taip pat nurodė ekspertas.

Žemesnės instancijos teismas

20. Skundžiamame sprendime taip pat pasisakyta dėl liudytojo, buvusio policijos pareigūno Pavel Brazovskij paaiškinimų: jis atvyko į įvykio vietą pagal iškvietimą, vairuotojai ginčijosi dėl kaltės, tačiau vėliau jie sutiko pildyti deklaraciją ir įvykis nebuvo įforminamas (neregistruojamas pareigūno).

21. Pirmosios instancijos teismas taip pat teigė, kad trečiojo asmens V. D. argumentai, jog J. L. L., važiavęs antrąja eismo juosta, prieš susidūrimą ne tik nestabdė vairuoto automobilio, bet dar nukreipė jį į pirmojoje eismo juostoje sustojusį automobilį Opel, tokiu būdu siekdamas inscenizuoti V. D. kaltę ir civilinę atsakomybę bei siekdamas gauti draudimo išmoką už prastos būklės, daug kartų daužytą automobilį Audi, kurio nesisekė parduoti, - laikytini nepagrįstais ir neįrodytais, nes jų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tuo atveju, jei V. D. suprato, kad J. L. L. sąmoningai nukreipė automobilį į V. D. vairuojamą automobilį, neturėjo pildyti eismo įvykio deklaracijos apie tai nieko nepažymėdamas ir pripažindamas savo kaltę. Be to, deklaracija pildyta ir po bendravimo su policijos pareigūnu. Nurodyta, kad nėra įrodymų apie daug kartų apgadintą ieškovo automobilį, jo nepasisekusį pardavimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepatikėjo tokiais trečiojo asmens paaiškinimais.

22. Sprendimą priėmęs teismas sprendimą pagrindė teismo paskirtos ekspertizės (Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau - LTEC) 2022-05-24 ekspertizės akto Nr. 11-858 (22)/ 11-1156(22)) išvadomis apie eismo įvykio eigą ir eksperto pateiktu automobilių Opel ir Audi vairuotojų veiksmų vertinimu: automobilio Opel vairuotojo veiksmai (išvažiuodamas iš kiemo, nepraleido Sausio 13- osios gatve judėjusio automobilio Audi) techniniu požiūri nulėmė eismo įvykio kilimą. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad atsakovas ir trečiasis asmuo atsakovo pusėje V. D. nepateikė teismui pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Tokiu atveju ieškovas pagrįstai reikalauja pripažinti ieškinyje nurodytą eismo įvykį draudžiamuoju ir iš atsakovo priteisti ieškovui draudimo išmoką – 8 417 Eur (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

23. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti arba panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

24. Apeliantas nurodo, kad LTEC ekspertizės išvados yra prieštaringos, nenuoseklios, nepatvirtintos bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jomis grįsti priimto sprendimo. Draudiko nuomone, teismas, atsižvelgęs į teismo ekspertizei iš anksto suteikiamą didesnę įrodomąją galią, detaliai nesigilino į atlikto LTEC tyrimo pagrįstumą, netyrė atskirų ekspertizės dalių bei jų pagrįstumo. Draudiko vertinimu, byloje pakanka duomenų, kad būtų daroma išvada, jog labiau tikėtina, kad automobilis Opel susidūrimo metu stovėjo. Tokiu atveju, LTEC iš esmės patvirtina draudiko atlikto tyrimo išvadas dėl to, jog būtent automobilio Audi vairuotojo veiksmai nulėmė šio eismo įvykio kilimą. Automobilio Audi vairuotojas teigė stabdęs savo automobilį, kad išvengtų susidūrimo, tačiau tiek AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų vertinimu, tiek LTEC ekspertų vertinimu, nėra duomenų (pėdsakai to nepatvirtina), kad automobilis Audi būtų efektyviai stabdomas.

25. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad automobilio Opel vairuotojas V. D. visuomet davė nuoseklius parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, savo judėjimą (tiek žalos administravimo metu Draudiko darbuotojams, tiek teikdamas paaiškinimus teisme), todėl nėra pagrindo juo netikėti. V. D. iš karto po įvykio nenorėjo pripažinti savo atsakomybės, todėl į įvykio vietą buvo kviesti policijos pareigūnai, kurie neatlikę tyrimų nurodė, kad kaltas V. D.. Pažymėjo, kad jei V. D. visada laikėsi nuoseklios pozicijos, o to paties negalima pasakyti apie kito automobilio – Audi, vairuotoją. J. L. L. teigė bandęs vengti susidūrimo (stabdyti, keisti važiavimo kryptį), tačiau tokie duomenys buvo paneigti. J. L. L. nebuvo nuoseklus ir duodamas parodymus apie automobilio Opel būseną. Jei lyginti J. L. L. paaiškinimus draudikui, taip pat teiktus bylos nagrinėjimo metu teisme, matyti, kad automobilio Audi vairuotojas teigė, jog automobilis Opel judėjo, tačiau vėliau nurodė, kad „smūgio metu gal ir sustojo“. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių automobilio Opel stovėjimą, lygiai taip pat nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ir teismo išvadą, kad automobilis Opel judėjo. Atsakovo vertinimu, V. D. duoti parodymai apie judėjimą bei nustatyta smūgio vieta (kelkraštyje stovinčių automobilių lygyje), atitinka įprastą ir natūralų eismą. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovo vertinimu, labiau tikėtina, kad automobilio Opel vairuotojas, esant sudėtingoms oro sąlygoms, blogam matomumui dėl kitų transporto priemonių, įvažiuodamas į pagrindinį kelią iš kiemo turėjo sustoti, kad įvertintų tolesnio judėjimo galimybes, o ne važiuoti nesustojęs ir neįsitikinęs, kad manevrą atlikti saugu. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje apklausti liudytojai nekelia įtarimų dėl šališkumo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir tuo atveju, jei Opel automobilis stovėjo, tai nepaneigia šio vairuotojo atsakomybės, jam sustojus netikėtai ir sudarius kliūtį automobilio Audi vairuotojui. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik AB „Lietuvos draudimas“ tyrimo išvadai, tačiau ir LTEC ekspertizės išvadomis, kuriomis teismas rėmėsi.

26. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad V. D. neigė, jog įvykis įvyko dėl jo veiksmų (kaltės). Atkreipė dėmesį, kad V. D. policijos pareigūnų buvo įtikintas ir suklaidintas dėl atsakomybės. Tik atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus (automobilio Audi judėjimo trajektorijos vertinimą, galimo sustojimo kelio apskaičiavimą, įvykio modeliavimą spec. programa ir t. t.) draudikas priėmė sprendimą, kad V. D. nėra atsakingas už sukeltą eismo įvykį. Todėl negalima reikalauti tokių žinių ir vertinimo iš vairuotojo eismo įvykio vietoje. Tokių skaičiavimų (tyrimų) neatliko ir į įvykio vietą atvykę teisėsaugos pareigūnai, todėl vairuotojas V. D. klydo (buvo suklaidintas) dėl savo atsakomybės pripažinimo.

Šalies argumentai

27. Apeliantas paaiškino, kad 2021-06-21 draudikas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą išduoti teismo liudijimą, kurio pagrindu galėtų kreiptis į kitas draudimo bendroves ir gauti informaciją apie įvykyje dalyvavusio automobilio Audi įvykių istoriją bei automobilio savininko ir vairuotojo įvykių istoriją. Teismas šį prašymą patenkino, o draudikas 2021-08-17 pateikė surinktą informaciją ir jos apibendrinimą. Minėtas automobilis Audi nuo 2014 metų yra dalyvavęs bent 7 eismo įvykiuose, 1 kartą buvo apgadintas kitomis aplinkybėmis. Bendra išmokų vertė siekia daugiau nei 34 tūkst. Eur., automobilis buvo pripažintas sunaikintu (ekonomiškai netikslingas jo remontas). Taigi pirmosios instancijos teismo teiginys, kad „nėra įrodymų apie daug kartų apgadintą automobilį“ neatitinka tikrovės. Automobiliui Audi buvo keičiami ne tik valstybiniai numeriai, tačiau ir automobilio spalva (tikėtina, siekiant išvengti susekimo dėl įvykių dažnio). Iš draudiko surinktų duomenų, matyti, kad J. L. L.yra dalyvavęs net 13-oje eismo įvykių, kas pagal papildomai draudiko pateiktus Lietuvos banko statistinius duomenis, nėra įprasta. Matyti, kad didžioji dalis įvykių, kuomet J. L. L. automobilis nukenčia nuo kitų eismo įvykio dalyvių neatsargių veiksmų, kas leidžia įtarti, kad pats J. L. L. sukelia avarines situacijas. Tuo tarpu ieškovas yra pranešęs apie 7 eismo įvykius, kuriose dalyvavo.

Atsiliepimas

28. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad V. D. 2022-03-15 teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog jis yra profesionalus vairuotojas, vairuojantis keleivinius autobusus, ne kartą pats nuotoliniuose teismo posėdžiuose dalyvavo tiesiai iš keleivinio autobuso kabinos, todėl vairuotojo teisių ir pareigų išmanymas yra jo ir profesijos dalis. Tokio vairuotojo profesionalo atsakomybės dėl kilusio eismo įvykio pripažinimas laikytinas reikšmingesniu, nei, pvz., mažai patyrusio vairuotojo, kuris gali labiau pasimesti, kilus eismo įvykiui. Eismo įvykio vietoje patys vairuotojai sutarė, kad būtent automobilio Opel vairuotojo V. D. atlikti veiksmai tiesiogiai nulėmė minėtą eismo įvykį, kurio metu ieškovui buvo padaryta žala. Automobilio Opel vairuotojas V. D. eismo įvykio deklaracijoje pasirašytinai pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio ir padarytos žalos kitam automobiliui. Būtent automobilio Opel vairuotojo V. D. kaltės pripažinimas įvykio vietoje lėmė tai, jog eismo įvykio neformino ir tikslių eismo įvykio duomenų nerinko į įvykio vietą kito vairuotojo iškviestas ir atvykęs policijos pareigūnas. Klausimas dėl eismo įvykio kilimo atsakomybės buvo išspręstas įstatymu numatytu alternatyviu būdu – abiejų vairuotojų eismo įvykio deklaracijoje laisva valia pareikšta pozicija. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, jog „teismo nuomone, tuo atveju, jeigu V. D. suprato, kad J. L. L. sąmoningai nukreipė automobilį į V. D. vairuojamą automobilį, kaip rūpestingas ir sąžiningai elgdamasis asmuo gali pildyti eismo įvykio deklaraciją apie tai nieko nepražymėjęs ir dar nurodydamas savo kaltę; be to, deklaracija pildyta ir po bendravimo su policijos pareigūnu“.

29. Atsiliepime nurodyta, kad draudimo bendrovės 2021-02-26 ekspertinė pažyma ir joje padarytos išvados, kurių pagrindu buvo atsisakyta išmokėti išmoką ieškovui, yra nepagrįstos, neteisingos ir neobjektyvios dėl daugelio reikšmingų argumentų ir motyvų. Labai subjektyvias tik vairuotojų nurodytas aplinkybes ir pirminius duomenis (stovėjimo laiką, važiavimo greičius, stabdymo pėdsako ilgį) draudimo kompanijos atstovas savo pažymoje vertino ir taikė kaip įrodytus faktus, nors tai galėjo būti subjektyvūs ir netikslūs duomenys, kurie teismų praktikoje vertinami tik kaip galimi ir (ar) tikėtini.

Šalies argumentai

30. Ieškovas paaiškina, kad paneigiama draudimo bendrovės 2021- 02-26 ekspertinėje pažymoje naudojama kaip įrodymas aplinkybė, jog automobilis Opel prieš susidūrimą stovėjo 30 sekundžių, kadangi šios aplinkybės pats automobilio Opel vairuotojas nenurodė draudimo bendrovės atstovui. Ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama ir įrodyta. Visiškai nepagrįsta laikytina ir draudimo bendrovės išvada, jog automobilio Audi vairuotojas galėjo iš anksto pastebėti ir apvažiuoti ilgai stovėjusią kliūtį – automobilį Opel.

Žemesnės instancijos teismas

31. Ieškovas taip pat laikosi pozicijos, kad vien tai, jog automobilis Opel galėjo būti sustabdytas prieš pat susidūrimą, nepaneigia aplinkybės, kad minėtas automobilis sudarė staigią kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui Audi, kadangi kliūties sudarymas, tačiau suspėjimas sustoti prieš pat susidūrimą, neeliminuoja atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą. Pirmosios instancijos teismas, ieškovo manymu, pagrįstai nusprendė, jog „aplinkybė, kad V. D. vairuotas automobilis prieš pat susidūrimą stovėjo, nesant duomenų kiek konkrečiai laiko, nepaneigia aplinkybės, kad automobilis galėjo sustoti prieš pat susidūrimą, tačiau tai jau nebuvo reikšminga, siekiant J. L. L. išvengti susidūrimo; pastarasis ir nurodo, kad V. D. vairuojamą automobilį pamatė ne iš toli, o prieš pat susidūrimą; byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytą aplinkybę, kad V. D. buvo sustojęs praleisti keliu važiuojančias transporto priemones apie 30 sekundžių; tai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad V. D. vairuojamas automobilis judėjo (važiavo), o likus nepakankamam atstumui išvengti susidūrimo, galėjo ir sustoti“.

Atsiliepimas

32. Taip pat ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad bylos baigtimi nesuinteresuotų eismo įvykio liudytojų G. U. ir R. V. paaiškinimai, dar iki šios civilinės bylos inicijavimo duoti draudimo bendrovės atstovui, atskleidė reikšmingą aplinkybę, jog eismo įvykis įvykio būtent automobiliui Opel atliekant kairio posūkio manevrą iš kiemų teritorijos į pagrindinę gatvę, kaip nurodė automobilio Audi vairuotojas J. L. L.. Taip pat paneigė automobilio Opel vairuotojo nurodomas aplinkybes, jog jis automobiliui Audi nesudarė kliūties ir prieš susidūrimą tik stovėjo, dar nepradėjęs atlikti kairio posūkio manevro.

33. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad LTEC 2022-05-24 ekspertizės akto išvados patvirtina, kad automobilis Opel sudarė kliūtį automobiliui Audi, kurios pastarasis neturėjo galimybės išvengti, kas ir nulėmė eismo įvykį, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai rėmėsi LTEC 2022-05-24 ekspertizės akto išvadomis, kurias pavirtina ir kiti bylos įrodymai.

34. Trečiasis asmuo V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą palaikė apelianto poziciją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir kai neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

36. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2021-01-26 apie 9:20 – 10:00 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis Opel Vivaro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas V. D., ir automobilis Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas J. L. L., priklausantis ieškovui. Apgadinti abu automobiliai. Nekilo ginčas dėl atsakovo apskaičiuoto draudimo išmokos dydžio - 8 417 Eur. Ginčas kilo, ar atsakovas pagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką.

38. Sprendimą priėmęs teismas nurodė, jog plinkybė, kad pasak V. D. jo vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą stovėjo, nesant duomenų kiek konkrečiai laiko, vienareikšmiškai nepaneigia aplinkybės, kad automobilis galėjo sustoti prieš pat susidūrimą, tačiau tai jau nebuvo reikšminga, siekiant J. L.L. išvengti susidūrimo. Pastarasis nurodo, kad V. D. vairuojamą automobilį pamatė ne iš toli, o prieš pat susidūrimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytą aplinkybę, kad V. D.vairuojamas automobilis buvo sustojęs praleisti keliu važiuojančias transporto priemones apie 30 sekundžių. Tai teismui leido daryti labiau tikėtiną išvadą, kad V. D. vairuojamas automobilis judėjo (važiavo), o likus nepakankamam atstumui išvengti susidūrimo, galėjo ir sustoti. Sprendimą priėmęs teismas konstatavo, jog tuo pačiu tai patvirtina V. D. neteisėtus veiksmus – išvažiavo iš daugiabučio namo kiemo į kelio važiuojamą dalį, kurios pakelėje stovėjo kitos transporto priemonės, siekdamas sukti į kairę, neįsitikinęs, ar nėra artėjančios transporto priemonės iš kairės, įvažiavo į kelio dalį arčiau kelio skiriamosios juostos, kas nulėmė eismo įvykį (Kelių eismo taisyklių 9, 102, 177, 178 punktų redakcija eismo įvykio metu). Tai patvirtina V. D. kaltę, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių (CK 6.246-6.248 straipsniai).

39. Pažymėtina, jog tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina aplinkybė, kad eismo įvykio deklaracijos (ieškinio 1 priedas) 12 skiltyje „Aplinkybės“ ties „B“ transporto priemone (toliu ženklu schemoje pažymėtas automobilis Opel Vivaro) nėra užbrauktas langelis „stovint/sustabdžius“. Tuo tarpu automobilį Opel Vivaro vairavęs trečiasis asmuo V. D. atsiliepime į ieškinį ir atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad jo vairuotas automobilis Opel Vivaro prieš į jį atsitrenkiant ieškovo vairuotam automobiliui, stovėjo. Eismo įvykio deklaraciją V. D. pasirašė.

40. Lietuvos Aukščiausias teismas yra išaiškinęs, jog esminis eismo įvykio deklaracijos tikslas ir paskirtis yra užfiksuoti eismo įvykį, aprašant jo aplinkybes ir nubraižant įvykio schemą. Šis siekis atsispindi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) bei Kelių eismo taisyklių nustatytame reguliavime. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. Iš esmės panašus reguliavimas nustatytas ir Kelių eismo taisyklių 220 punkte, apibrėžiančiame eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad eismo įvykio dalyvis (su juo susijęs transporto priemonės valdytojas) privalo arba užfiksuoti eismo įvykį eismo įvykio deklaracijoje ar kitame laisvos formos dokumente, arba kviesti policiją tuo atveju, jei eismo įvykio dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių.

41. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų. Nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas reiškia eismo įvykio dalyvių tikslą siekti teisinių padarinių, t. y. sukurti eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Minėto laukelio užpildymas iš esmės reiškia eismo įvykio dalyvio subjektyvų įvykio aplinkybių įvertinimą, t. y. eismo dalyvių nuomonės pateikimą.

42. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją (jo, kaip kaltininko, atsakomybę), eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, kai eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, kuriuo turi vadovautis draudikas. Kita vertus, toks teisinis reguliavimas neatleidžia draudiko nuo pareigos rūpestingai ir atsakingai ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018. Teismų praktika. 2018, 49, p. 130-143).

43. Kaip minėta, eismo įvykio vietoje patys vairuotojai sutarė, kad nagrinėjamu atveju būtent Opel vairuotojo V. D. atlikti veiksmai tiesiogiai lėmė tai, kad įvyko minėtas eismo įvykis, kurio metu ieškovui buvo padaryta žala. Automobilio Opel vairuotojas V. D. eismo įvykio deklaracijoje pasirašytinai pripažino savo atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio ir padarytos žalos kitam automobiliui. Būtent automobilio Opel vairuotojo V. D. atsakomybės pripažinimas įvykio vietoje lėmė tai, jog eismo įvykio neformino ir tikslių eismo įvykio duomenų nerinko į įvykio vietą kito vairuotojo iškviestas ir atvykęs policijos pareigūnas.

44. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. D. paaiškino, kad faktą, jog eismo įvykio dalyviai nesutarė dėl eismo įvykio aplinkybių patvirtina tai, kad įvykio vietą buvo iškviesta policija. Teisme apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas (šiuo metu – jau buvęs pareigūnas) patvirtino, kad V. D. neigė savo kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo. Tačiau, įvertinęs, kad V. D. važiavo iš šalutinio kelio (kiemo), o „Audi“ vairuotojas – pagrindiniu keliu, pareigūnas preziumavo ir (kaip pats patvirtino teisme) išsakė savo išankstinę kategorišką nuostatą, kad V.D. kaltas. Trečiasis asmuo laikosi pozicijos, kad būtent šis neteisėtas pareigūno poveikis nulėmė tai, kad V. D. visgi pasirašė deklaracijoje dėl savo civilinės atsakomybės. Teismas neįvertino ir nepasisakė sprendime, kad tokie policijos pareigūno veiksmai buvo neteisėti.

45. Pirmosios instancijos teismas išreiškė abejonę dėl V. D.veiksmų nurodydamas, kad jei jis suprato, kad J. L. L. sąmoningai nukreipė automobilį į jo vairuojamą automobilį, tai kaip rūpestingas ir sąžiningai elgdamasis asmuo galėjo nepildyti eismo įvykio deklaracijos. Šiuo atveju trečiasis asmuo apie tai nieko nepažymėjo ir nurodė savo kaltę. Be to, deklaracija pildyta ir po bendravimo su policijos pareigūnu. Taip pat pažymėtina, jog trečiasis asmuo neginčijo ieškovo nurodytų aplinkynių, jog jis yra profesionalus vairuotojas, vairuojantis keleivinius autobusus, todėl būtent jo atsakomybės dėl kilusio eismo įvykio pripažinimas laikytinas dar reikšmingesniu, nei, pvz., mažai patyrusio vairuotojo, kuris gali pasimesti, kilus eismo įvykiui.

46. Nenuosekli, pasikeitusi V. D. pozicija dėl automobilių susidūrimo aplinkybių yra pagrindas netikėti trečiojo asmens paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose ir remtis eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotais duomenimis. Šie duomenys sutampa su ieškovo, liudytojų (R. V. ir G. U.) paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal 2022-05-24 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-858 (22)/ 11-1156(22) išvadą nusprendė, kad automobilis Opel Vivaro buvo sustabdytas prieš pat susidūrimą, o susidūrimą su automobiliu Audi A7 nulėmė automobilio Opel vairuotojo veiksmai: išvažiavimas iš kiemo, nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiavusio automobilio Audi A7. Pats atsakovas pripažino Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto pranašumą prieš atsakovo darbuotojo ekspertinę pažymą (ieškinio 7 priedas). Atsakovas nurodė, kad sutinka ir neginčija, jog LTEC išvada turi didesnę įrodomąją galią pagal bendruosius įrodymų vertinimo principus.

47. Atkreiptinas dėmesys ir į ta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino eismo sąlygų įtaką eismo įvykiui: snygis, apsunkinęs matomumą ir padaręs kelio dangą slidžią, kas sumažino galimybes greit sustabdyti automobilį prieš netikėtai atsiradusią kliūtį, pakelėje stovinčias kitas transporto priemones, ribojusias matomumą ir susiaurinusias važiuojamąją kelio dalį.

48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Taip pat ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, įskaitant teismo ekspertizės išvadomis, rašytiniais įrodymais, šalių, eksperto paaiškinimais. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, atitinkamai interpretuodamas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus apeliantui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.

50. Dėl ankstesnėse nutarties pastraipose išdėstytų aplinkybių ir teisinių argumentų konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės.

51. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑287/2010). Pažymėtina, kad dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Byla išspręsta ne apelianto naudai, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas pateikė įrodymus, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų – 3 025 Eur ir prašė šias išlaidas priteisti iš ieškovės. Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 3 025 Eur (CPK 93, 98, 302 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330, 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-09 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, ieškovui M. A. (M. Ak.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas – 3 025 Eur (tris tūkstančius dvidešimt penkis eurus).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rūta Burdulienė Visvaldas Kazakiūnas Jadvyga Mardosevič