- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-201-796/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- E. G.
- Ieškovas
- E. G.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. patikslintą ieškinį atsakovui E. G. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pakeisti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-997-750/2014 priteisto išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovo nepilnamečiui E. G. išlaikymą po 240 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant atsižvelgiant į infliaciją Vyriausybės nustatyta tvarka; vaiko lėšų tvarkytoją uzufrukto teise paskirti ieškovę.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji ir atsakovas yra nepilnamečio E. G. tėvai. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-977-750/2014 nutarta išieškoti iš skolininko E. G., nepilnamečiam sūnui, išlaikymą po 200 Lt (t. y. 57,92 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant mokėti nuo 2014 m. kovo 31 d. ir mokant iki vaiko pilnametystės. Laikotarpiu nuo teismo įsakymo priėmimo iki ieškinio teismui pateikimo iš esmės pasikeitė aplinkybės, t. y. Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija, išaugo minimaliosios mėnesinės algos dydis, prekių ir paslaugų kainos, mokesčiai ir nepilnamečio vaiko poreikiai. Ieškovė laikinai nedirba.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino visiškai; pakeitė (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-997-750/2014 priteisto išlaikymo dydį ir priteisė iš atsakovo E. G. išlaikymą jo sūnui E. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 240 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2023 m. balandžio 27 d.) iki sūnaus pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; nepilnamečio E. G. skirtų piniginių lėšų tvarkytoja paskyrė ieškovę E. G.; sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo nurodė vykdyti skubiai; priteisė iš atsakovo E. G. į valstybės biudžetą 49,16 Eur žyminio mokesčio, 435,87 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 6,64 Eur pašto išlaidų. Teismo sprendimo motyvai:
3.1. Teismas nustatė, kad natūraliai (vaikui augant) pasikeitė šalių vaiko poreikiai, be to, padidėjo kainos maistui, prekėms ir paslaugoms įsigyti. Aplinkybė dėl kainų padidėjimo yra visuotinai žinoma aplinkybė, nereikalaujanti įrodinėjimo. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo sūnaus išlaikymui reikalingos piniginės lėšos: maistui, aprangai, higienos prekėms, mokymosi priemonėms ir t.t. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.
3.2. Teismas įvertino šalių turtinę padėtį. Pažymėta, kad atsakovas į bylą nepateikė įrodymų apie tai, jog jo darbingumo lygis yra ilgam laikui sumažėjęs, ar jis turėtų kokių kitų sveikatos sutrikimų, išskyrus patirtą laikiną traumą. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad ieškovės reikalaujama išlaikymo suma (240 Eur) yra gerokai mažesnė nei rekomenduojama orientacinė suma, t. y. minimalioji mėnesinė alga. Teismas nenustatė pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis yra tokia sunki, jog jis negali teikti sūnui jo poreikių atitinkančio išlaikymo.
3.3. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, t. y. nepilnametis gyvena kartu su atstove pagal įstatymą (motina), ir jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Pažymėta, kad nėra pagrindo neproporcingai perkelti vaiko išlaikymo pareigos vienai ieškovei, suteikiant galimybę atsakovui iš dalies nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo.
3.4. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pripažįsta, jog vaikui reikalingas didesnis išlaikymas, nei teikiamas dabar. Pažymėta, kad atsakovas nurodo, jog kelis kartus didesnį išlaikymą teikia savo kitiems vaikams, tačiau jų su ieškove vaikui jis mokėjo tik 100 Eur dydžio išlaikymą ir tik iki šių metų kovo mėnesio, nors tuo laikotarpiu dirbo ir gavo pakankamas pajamas. Teismas vertino, kad atsakovas nenurodo tikrosios savo turtinės padėties, kadangi atsakovo nurodomos jo pajamas šiuo metu sudarančios 800–1000 Eur sumos objektyviai nepakaktų pragyventi, įvertinus tai, kad atsakovo šeimą sudaro trys asmenys, taip pat duomenis apie kitus jo turimus vaikus, kuriems kas mėnesį moka po 150 Eur. Paklaustas teismo apie galimybes įsidarbinti ateityje, po ligos (nedarbingumas nustatytas tik iki 2023 m. spalio mėnesio pabaigos), atsakovas nurodė, kad planuoja dirbti Lietuvoje (duomenys neskelbtini) už apytiksliai 1 000 Eur per mėnesį. Atsakovas nepaaiškino teismui, kodėl, turėdamas tiek išlaikytinių, jis nesvarsto galimybių susirasti geriau apmokamą darbą. Teismo vertinimu, nėra pagrįsta, nesant objektyvių priežasčių, perkelti naštą išlaikyti vaikus kitiems asmenims.
3.5. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovė pati negauna tiek pajamų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tai, kad ji kas mėnesį teikia vaikui po 240 Eur, paaiškinama pačios ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jas pagrindžiančiais įrodymais ir faktine situacija. Ieškovė aiškiai nurodė, kad jai išsilaikyti padeda jos sugyventinis, ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad jis dengia ieškovės turimus kreditinius įsipareigojimus. Be to, atsakovas byloje neįrodė, kad vaiko išlaikymui reikalinga mažesnė nei minimaliosios mėnesinės algos dydžio suma. Įvertinęs tai, kad ieškovė ir taip teigia, jog vaikui išlaikyti reikalinga mažesnė nei minimaliosios mėnesinės algos suma – 560 Eur, minėtai aplinkybei nesant nuginčytai ir esant duomenims apie ieškovės sugyventinio prisidėjimą prie ieškovės išlaikymo, teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog vaikui išlaikyti reikalingos sumos dydis padidėjo iki nurodytos 560 Eur sumos.
3.6. Pažymėtina, kad per devynerius metus pagerėjo ieškovės turtinė padėtis (ji įsigijo būstą ir automobilį), tai rodo, kad ieškovė deda pastangas gerinti savo ir vaiko padėtį. Tuo tarpu, atsakovui per minėtą laikotarpį neįgijus jokio turto, bet dirbus pakankamai gerai apmokamą darbą, susilaukus kitų vaikų, nuspręsta, kad atsakovas nepakankamai apdairiai ir rūpestingai atlieka savo, kaip tėvo pareigas – nesiekia ne tik savo, bet ir vaikų geresnės finansinės padėties, tai neabejotinai turi įtakos atsakovo vaikų teisėms ir teisėtiems interesams į gyvenimo kokybę. Teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, nustatant išlaikymą (jo dydį) vaikui iš jo tėvų.
3.7. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, padarė išvadą, kad patikslintas ieškinys yra visiškai pagrįstas. Teismas nusprendė, kad 240 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis dydžio išlaikymas yra optimalus ir užtikrins šalių nepilnamečio vaiko poreikių ir atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą pusiausvyrą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniu skundu atsakovas E. G. prašo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti, t. y. šiuo sprendimu pakeisti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2‑997‑750/2014 priteisto išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovo E. G. išlaikymą jo sūnui E. G. po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2023 m. balandžio 27 d.) iki sūnaus pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Atsakovas prašo apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, taip pat prašo priteisti atsakovui iš ieškovės žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
4.1. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, kadangi, pirma, pagal kasacinio teismo praktiką yra draudžiama priteisti vaikui išlaikyti daugiau nei objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Teismas byloje turi įvertinti ne tik gaunamas pajamas, bet ir įsipareigojimus bei kitas aplinkybes. Antra, teismas netinkamai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnį paskirstė tėvo ir motinos teises ir pareigas savo vaikui. Atsakovas nesutinka, kad prie sūnaus išlaikymo turi prisidėti dvigubai didesne dalimi, nes vaiko poreikiai šiuo metu nėra išaugę ir ieškovė realiai nepatiria gerokai didesnių išlaidų vaikui.
4.2. Apelianto nuomone, teismas neįvertino byloje esančios 2023 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos Nr. S2-222 apie tai, kad ieškovė gauna pašalpas iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už nepilnamečio vaiko ugdymą, tai sudaro 85,75 Eur, ir papildomai 50,47 Eur išmoka kaip nepasiturinčiai šeimai (272,44 Eur), kuri toliau yra mokama pateikus papildomus duomenis skyriui. Sutiktina, kad iš viso vaikas, su tėvų parama (kiekvienam mokant po 150 Eur) ir valstybės skiriama 272,44 Eur ir (arba) 136 Eur pašalpa, gautų 572,44 Eur sumą arba 436,50 Eur. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, jog vaikas mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, bendrauja ir žaidžia su savo bendraamžiais, užklasinėje veikloje papildomai nedalyvauja. Atsakovo vertinimu, ieškovė iš esmės neatlieka jokių investicijų į vaiko raidą ar ugdymą, o siekia vien materialinės naudos sau. Apelianto vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad šalių sūnaus išlaikymui per mėnesį reikia daugiau nei 436,50 Eur (572,44 Eur) , į šią sumą įskaitant ir gaunamos išmokos dydį.
4.3. Ieškovė proceso metu nesugebėjo pateikti objektyviai pagrįstų duomenų, kad ji patiria tokias išlaidas, kokias deklaravo. Ieškovė pati pragyvena tik iš gaunamos 342 Eur pašalpos, papildomų pajamų neturi ir nesistengia įsidarbinti, motyvuodama, kad jai yra nepatogus darbo grafikas dėl mažamečių vaikų ugdymo. Ieškovė posėdžio metu nurodė, kad savo asmeninių poreikių tenkinimui išleidžia mažiausiai 425–550 Eur. Atsakovo vertinimu, tai parodo, kad ieškovės gaunamų pajamų neužtenka jos poreikiams patenkinti, todėl ieškovės paaiškinimai, kad ji iš savo pajamų gali skirti 200 Eur vaiko išlaikymui, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Be to, į bylą nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad ji sūnui nupirko telefoną ar kompiuterį už savo lėšas, nes akivaizdu, kad tokių pirkinių sau leisti negali. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad ieškovė nesugebėjo į bylą pateikti jokių duomenų apie savo sugyventinį, kuris galbūt prisideda prie bendros šeimos poreikių tenkinimo.
4.4. Teismas nepasisakė dėl valstybės teikiamų išmokų panaudojimo, vaiko poreikiams tenkinti, valstybės vaidmens, teikiant išlaikymą vaikui pagal CK 3.192 straipsnį ir valstybės teikiamų išmokų vertinimo kaip vieno iš tėvu pajamų. Teismas akivaizdžiai nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos. Suformuota praktika rodo, kad vaiko išmoka, neįgalumo išmoka ar kitokių formų išmokos turi būti atimamos iš tėvų nepilnamečiams vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, o likusi išlaikymo dalis skirstoma tėvams pagal byloje nustatytas aplinkybes aktualiu laikotarpiu. Išmoką vaikui uzufrukto teise valdo ieškovė, tačiau ši aplinkybė nekeičia nurodytos išmokos naudojimo paskirties – ji turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko kitiems (papildomiems) poreikiams tenkinti.
4.5. Teismui aiškinant CK 3.192 straipsnio 2 dalies numatytų teisės normų taikymą, akivaizdžiai nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, kad pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį.
4.6. Atsakovo finansinė padėtis šiuo yra prasta, nes jis nuo 2023 m. gegužės mėn. yra netekęs darbo bendrovėje (duomenys neskelbtini) dėl patirtos (duomenys neskelbtini) traumos, ir šiuo metu negali dirbti tiesioginio darbo dėl atliktos operacijos, esant komplikacijoms. Jo pajamos sudaro iš viso 500 Eur, nes yra socialiai remtinas tėvų, kadangi Norvegijos socialinio draudimo fondas nemoka išmokos, nes nesutinka įvykį darbe pripažinti nelaimingu atsitikimu.
4.7. Be to, atsakovas yra 4 vaikų tėvas, iš jų 3 yra nepilnamečiai, todėl teismas, nustatydamas prievolę mokėti vienam iš vaikų, t. y. E. G. po 240 Eur per mėnesį, jam sudarė išskirtines sąlygas vystytis, neatsižvelgęs į tai, kad materialinis išlaikymas būtinas ir kitiems dviem nepilnamečiams vaikams, kurie gauna gerokai mažesnes sumas. Be to, tokios sumos atsakovas neturi galimybės skirti nė vienam iš vaikų, nes yra bedarbis ir socialiai remtinas. Pagal atsakovo išsilavinimą ir specialybę, jis ateityje galės uždirbti maksimaliai 800–1 000 Eur sumą, todėl net teoriškai nebus galimybės sumokėti kiekvienam vaikui po 240 Eur per mėnesį. Nurodo, kad šiuo metu išgyvena iš tėvų paramos ir sutuoktinės A. G. gaunamos pašalpos (vidurkis 342 Eur), santaupų ir nekilnojamojo turto neturi, abu su žmona yra materialiai išlaikomi. Atsakovas negali ir negalės artimiausiu metu mokėti nustatyto dydžio išlaikymo savo vaikui, t. y. po 240 Eur kiekvieną mėnesį, nes yra labai pablogėjusi savijauta ir negaus tokių pajamų, kurių užtektų visiems vaikams po lygiai.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi apeliacinio skundo tenkinimas pažeistų ginčo šalių nepilnamečio vaiko E. G. turtinius interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
7. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliaciniame skunde pateiktą apelianto prašymą skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
8. Apeliacine tvarka keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteisto nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio, nustatyto nusprendus pakeisti (padidinti) ankstesniu teismo procesiniu sprendimu priteisto nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį. Apeliaciniu skundu atsakovas E. G. nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka iš dalies. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pakeistu (padidintu) iš atsakovo priteisiamo išlaikymo vaikui periodinėmis išmokomis po 240 Eur dydžiu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš atsakovo priteisiant išlaikymą vaikui po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė E. G. ir atsakovas E. G. yra nepilnamečio E. G., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Bylos duomenimis, ieškovė E. G. turi dar vieną nepilnametį vaiką E. S., gimusį (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat pateikti įrodymai, kad atsakovas turi dar tris kitus vaikus, du iš jų yra nepilnamečiai: A. G. (gimusį (duomenys neskelbtini)), A. G. (gimusį (duomenys neskelbtini)) ir D. G. (gimusį (duomenys neskelbtini)).
10. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2‑977‑750/2014 buvo nutarta išieškoti iš skolininko E. G. nepilnamečiam sūnui E. G. išlaikymą po 200 Lt (t. y. 57,92 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant mokėti nuo 2014 m. kovo 31 d. ir mokant iki vaiko pilnametystės. Ieškovė E. G. 2023 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo ir, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pakeisti minėtu ankstesniu teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį ir priteisti iš atsakovo E. G. nepilnamečiam vaikui E. G. išlaikymą po 240 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
11. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Įstatyme nereglamentuojama, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje nustatytas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas. Tai lemia, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.
12. CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018, 27 punktas).
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju iš esmės yra faktinis ir teisinis pagrindas padidinti nepilnamečiam vaikui E. G. 2014 m. kovo 31 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo įsakymu priteisto išlaikymo dydį (200 Lt (t. y. 57,92 Eur)). Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka ir atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad sutiktų mokėti išlaikymą šalių vaikui po 150 Eur per mėnesį.
14. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio 2 dalies normą, nepasisakė dėl valstybės teikiamų išmokų panaudojimo vaiko poreikiams tenkinti ir nepagrįstai nustatė, kad vaiko gaunamos išmokos ir pašalpos neturi būti įtraukiamos į išlaikymo vaikui sumą.
15. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik vaiko būtinieji poreikiai (maistas, apranga, būstas, sveikata, higiena, mokslas ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kiekvienu atveju dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina individualiai, įvertinant reikšmingas aplinkybes.
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21 ir 22 punktai).
17. Apeliantas nurodo argumentus, kad jis nesutinka, jog prie sūnaus išlaikymo jis turi prisidėti dvigubai didesne dalimi. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad vaiko poreikiai šiuo metu nėra tiek išaugę ir ieškovė realiai nepatiria gerokai didesnių išlaidų vaikui. Apeliantas teigia, kad ieškovė proceso metu nepateikė objektyviai pagrįstų duomenų, kad ji patiria jos nurodomo dydžio išlaidas vaikui.
18. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į anksčiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus ir į orientaciniu kriterijumi laikytiną minimaliosios mėnesinės algos dydį. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu minimalioji mėnesinė alga buvo 840 Eur (atskaičius mokesčius tai sudarytų apie – 633 Eur). Ieškovė, byloje nurodydama šalių nepilnamečio vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalingą sumą (580‑560 Eur), neįrodinėjo, kad vaiko poreikiams patenkinti reikalinga didesnė suma nei minimalioji mėnesinė alga. Ieškovė byloje nurodė, kad šalių vaikui reikalinga 480 Eur suma, skiriama abiejų šalių, nes dalį pinigų ji gauna iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovės reikalaujama priteisti iš atsakavo 240 Eur vaiko išlaikymo suma (tokią sumą skiriant abiem tėvams), yra mažesnė nei rekomenduojama orientacinė suma, t. y. minimalioji mėnesinė alga.
19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog nuo 2014 m. kovo 31 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo įsakymo priėmimo praėjo devyneri metai. Ankstesnio teismo procesinio sprendimo priėmimo metu šalių nepilnamečiam vaikui buvo treji metai, o šiuo metu yra dvylika metų, vaikas lanko mokyklą. Apeliantas teigia, kad vaikas mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, bendrauja su bendraamžiais ir užklasinėje veikloje papildomai nedalyvauja. Tačiau įvertinus vaiko amžių, jo nulemtus vaiko būtinuosius poreikius, tai, kad ieškovė nurodė, jog reikalingos ne didesnės nei minimalioji mėnesinė alga išlaidos vaikui, nenustatyta pagrindo abejoti, kad augančiam mokyklinio amžiaus vaikui reikalingos lėšos bendriems būtiniesiems poreikiams ir individualiems poreikiams patenkinti.
20. Apeliantas, remdamasis aplinkybe, kad ieškovė nedirba ir gauna pašalpą, teigia, kad ieškovės paaiškinimai, jog ji iš savo pajamų gali skirti realią paramą vaiko išlaikymui, turėtų būti vertinami kaip neatitinkantys tikrovės. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tokius atsakovo argumentus tyrė ir įvertino priimdamas skundžiamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad byloje esantys įrodymai, jog ieškovės turimus kreditinius įsipareigojimus dengia jos sugyventinis, patvirtina ieškovės teiginius, kad jai išsilaikyti padeda jos sugyventinis.
21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino 2023 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos Nr. S2-222 duomenų, kad ieškovė gauna pašalpas iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už nepilnamečio vaiko ugdymą, tai sudaro 85,75 Eur ir papildoma 50,47 Eur išmoka nepasiturinčiai šeimai (272,44 Eur), kuri toliau yra mokama, pateikus papildomus duomenis skyriui. Apeliantas nurodo, kad jis sutinka, jog iš viso vaikas, su tėvų parama (kiekvienam mokant po 150 Eur) ir valstybės skiriama 272,44 Eur ir (arba) 136 Eur suma, gautų 572,44 Eur sumą arba 436,50 Eur. Remdamasis nurodytais argumentais, apeliantas grindžia savo poziciją, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti, jog šalių sūnaus išlaikymui per mėnesį reikia daugiau nei 436,50 Eur (572,44 Eur), į šią sumą įskaitant ir gaunamos išmokos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenis, nurodytus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
22. Pagal Išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) 1 punktą, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu mokama išmoka vaikui sudarė 85,75 Eur (1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio x 49 Eur). Išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai skiriama ir mokama papildoma išmoka vaikui už tą patį vaiką. Išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto atveju papildomai skiriama ir mokama išmoka vaikui už tą patį vaiką sudarė 50,47 Eur (1,03 bazinės socialinės išmokos dydžio x 49 Eur). Reikšminga pažymėti, kad, bylos duomenimis, ieškovė E. G. turi ir dar vieną nepilnametį vaiką.
23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, turi būti nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis, kuris mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020 33 ir 35 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020 57 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑495‑1075/2020, 46 punktas).
24. Iš 2023 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos apie pajamas Nr. S2-222 duomenų nustatyta, kad ieškovei E. G. nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. buvo mokėtos išmokos – „išmoka vaikui“ ir vieną kartą išmokėta „parama mokino reikmėms įsigyti“ (2022 m. rugsėjo mėn. – 92 Eur). Nurodytos pažymos duomenimis, nuo 2023 m. vasario mėnesio mokėtos „išmokos vaikui“ suma sudarė 272,44 Eur. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovė, teikdama paaiškinimus dėl paminėtų išmokų, nurodė, kad 272,44 Eur sumą gaudavo anksčiau, tokios sumos nebegauna, nes padidėjo sugyventinio pajamos ir dėl to nebepriklauso didesnė išmoka. Ieškovė taip pat nurodė, kad šalių vaikas nebegauna nei nemokamo maitinimo mokykloje, nei jokios paramos, ieškovė gauna tik 83 Eur išmoką vaikui ir vaiko maitinimui duoda po 4 Eur (2023 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 2 min. 13 sek. – 1 val. 3 min. 50 sek.).
25. Byloje esanti 2023 m. rugsėjo 25 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažyma apie pajamas patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes apie skiriamos išmokos vaikui sumažėjimą. Nurodytos 2023 m. rugsėjo 25 d. pažymos duomenimis, ieškovei 2023 m. liepos mėn. išmokėtos „išmokos vaikui“ suma sudarė 272,44 Eur o 2023 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais „išmokos vaikui“ suma sudarė 171,50 Eur per mėnesį. Nustatyta, kad ieškovė 2023 m. spalio 9 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismui dėl paminėtų išmokų pateikė paaiškinimus ir nurodė, kad nurodyto dydžio išmoka yra gaunama ne už vieną vaiką, o už du vaikus po lygiai, taip pat nurodė, kad 2023 m. liepos mėn. buvo laikotarpis, kai gaunamos pajamos buvo nepakankamos, ir buvo primokama didesnė suma (2023 m. spalio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 45 sek. – 11 min. 50 sek.).
26. Taigi, nors apeliantas teigia, kad ieškovė gauna 85,75 Eur vaiko išmoką ir 50,47 Eur papildomą išmoką už tą patį vaiką, skirtą nepasiturinčiai šeimai, kuri toliau mokama pateikus papildomus duomenis, tačiau bylos duomenys nepatvirtina tokių apelianto teiginių. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovei nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu toliau būtų buvusi mokama 50,47 Eur papildoma išmoka šalių vaikui.
27. Papildomai pastebėtina, kad nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. balandžio 27 d.) iki 2023 m. rugpjūčio mėn. mokėtos papildomos išmokos vaikui mokėjimo trukmė ir sumos dydis nebuvo itin dideli, o atsižvelgiant į tokio pobūdžio papildomos išmokos skyrimo sąlygas, šalių vaiko poreikius bei atsakovo pagal ankstesnį teismo procesinį sprendimą teikto išlaikymo vaikui dydį, nurodytas laikotarpis nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės šiuo atveju vertinant šalių vaikui reikalingo išlaikymo dydį (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, jog šalių nepilnametis sūnus gyvena tik su vienu iš tėvų, t. y. su motina (ieškove), tad ieškovei tenka kasdieninio rūpinimosi vaiku, jo priežiūros, taip pat ir jo būtinųjų bei nenumatytų išlaidų iškilusiems poreikiams tenkinti našta.
28. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai įvertino bylos duomenis ir pripažino, kad ieškovė įrodė vaikui išlaikyti reikalingos sumos dydžio padidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko tėvų teiktino išlaikymo dalį ir nuspręsdamas dėl jos dydžio bei priteisdamas iš atsakovo 240 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, neatsižvelgė į pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės šalių vaikui mokamą išmoką.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog vaiko išlaikymui reikalinga dar mažesnė nei ieškovės nurodoma suma, kuri jau yra mažesnė už minimaliosios mėnesinės algos dydį. Atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, jog šalių sūnaus išlaikymui per mėnesį reikalinga didesnė nei 436,50 Eur suma, į šią sumą įskaitant ir gaunamos vaiko išmokos dydį, nepagrindė, kad nurodoma suma būtų pakankama nepilnamečio vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalinga mažesnė nei ieškovės nurodoma suma ir ieškovės nurodytų išlaidų vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti pagrįstumo motyvuotai nepaneigė (CPK 178 straipsnis).
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑243/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑27‑686/2015). Tėvų turtinė padėtis vertinama neatskiriamai nuo tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus, kurią jie turi vykdyti tinkamai ir vaikams teikti pakankamo dydžio išlaikymą.
31. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu yra jo finansinė padėtis yra prasta, nes dėl patirtos (duomenys neskelbtini) traumos jis yra netekęs darbo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus ir byloje esančius duomenis apie atsakovo sveikatos būklę, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padaryta išvada, kad, remiantis bylos duomenimis, atsakovo sveikatos problemos dėl nurodomos patirtos (duomenys neskelbtini) traumos yra laikino pobūdžio. Priešingų duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad atsakovo darbingumo lygis dėl nurodomos traumos yra iš esmės sumažėjęs ilgam laikui, atsakovas nepateikė.
32. Apeliantas nurodo, kad jis yra keturių vaikų tėvas, iš jų trys vaikai yra nepilnamečiai, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas prievolę mokėti vienam iš vaikų, t. y. E. G., po 240 Eur per mėnesį, šiam vaikui sudarė išskirtines sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju abi šalys turi ir kitų išlaikytinių (kitų nepilnamečių vaikų).
33. CK 3.198 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Kaip minėta anksčiau, būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymo dydis kiekvienam vaikui priklauso nuo individualių jo poreikių ir kito vaiko tėvo galimybių teikti išlaikymą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo bylos šalių nepilnamečiam sūnui E. G. priteisimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino šalių sūnaus būtinuosius poreikius ir jo tėvų (ieškovės ir atsakovo) turtinės padėties nulemtas jų galimybes teikti jų bendram vaikui būtiną materialinį išlaikymą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėta ir pirmosios instancijos teismo nustatyta šalių vaikui reikalingo išlaikymo suma yra mažesnė už minimaliąją mėnesinę algą, taigi iš atsakovo priteista 240 Eur suma patenkina tik minimalius šalių sūnaus poreikius.
34. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nustatant vaiko tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Atsakovas yra darbingo amžiaus, byloje nepateikta duomenų, kad be laikino sveikatos sutrikimo dėl (duomenys neskelbtini) traumos jis turi kitų sveikatos sutrikimų. Apeliantas, teigdamas, kad neturės galimybės teikti nurodyto dydžio išlaikymo, nurodo argumentus, jog pagal savo išsilavinimą ir specialybę jis ateityje maksimaliai galės uždirbti 800–1 000 Eur sumą. Tačiau atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad jam dirbant (duomenys neskelbtini) jo atlyginimas su priedais siekė 1 800–2 300 Eur. Iš šių duomenų matyti, kad atsakovas turi paklausią specialybę ir profesinių įgūdžių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas nepagrindė, jog jis objektyviai neturi galimybių susirasti geriau apmokamo darbo, kokį jau yra dirbęs. Taigi nėra jokio pagrįsto ir pakankamo pagrindo atleisti atsakovą nuo įstatyme numatytos pareigos išlaikyti šalių bendrą nepilnametį sūnų taip, kad būtų patenkinti bent minimalūs jo poreikiai. Kaip minėta, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms nenustatyta pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovo galimybių teikti išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui, netinkamai įvertino bylos duomenis apie atsakovo sveikatos būklę ir turtinę padėtį.
35. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pagal CK 3.156 straipsnį paskirstė tėvo ir motinos teises bei pareigas savo vaikui, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnis). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnis 3 dalis). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino duomenis apie abiejų bylos šalių (ieškovės ir atsakovo) turtinę padėtį – gaunamas pajamas, elgesį, siekiant uždirbti, turimą turtą ir finansinius įsipareigojimus, turimus kitus išlaikytinius. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, nustatant vaikui jo abiejų tėvų teiktiną išlaikymą (jo dydį). Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad prie sūnaus išlaikymo jis turi prisidėti dvigubai didesne dalimi, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistiną šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo dydį, teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti ir sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą iš atsakovo priteistiną šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį. Konstatavus, kad atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas, jis atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, dėl to tokių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.