Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-557/2018

Teisėja A. Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38504-2017-3

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. birželio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K.) nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio V. K. sulaikymo laiko.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2017-07-29, apie 21 val., Klaipėdos m., Mažojo Kaimelio g. 21 namo kiemo pavėsinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą kumščiu sudavė A. Č. į nosį, po to, nukentėjusiajam stumiant V. K. nuo savęs ir pargriuvus ant žemės šalia pavėsinės, V. K. užgriuvo ant A. Č., vieną kartą jam kumščiu sudavė į veidą ir vieną kartą akmeniu sudavė į galvą bei dešinę ranką, padarydamas A. Č. skeveldrinį nosies kaulų lūžimą, muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, veide, odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas veide, dešinėje ausyje, dešinio užausio projekcijoje, nugaroje, dešinėje rankoje, krūtinės kairėje, pogleivinę kraujosruvą viršutinėje lūpoje. Dėl nosies kaulų lūžimo A. Č. padaryti sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors apeliaciniame skunde V. K. teigia, jog V. B. duodamas parodymus nurodė, jog po konflikto jokių sumušimo žymių pas A. Č., be paraudimo ant skruosto, nematė (t. 1, b. l. 91–93, 95–97), tačiau išanalizavus šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus matyti, kad V. B. nurodė, kad A. Č. visas veidas buvo kruvinas, bei tai, kad V. K. veidas buvo sumuštas dar iki konflikto su A. Č., taigi apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės neatitinka byloje užfiksuotų liudytojo V. B. parodymų. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog byloje egzistuoja prieštaravimai tarp A. Č., V. B. ir E. M. parodymų, kad V. K. niekas konflikto metu nesudavė, nors paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape 2017-07-29 konstatuoti V. K. sužalojimai, o tai neva įrodo, kad V. K. buvo stipriai sumuštas ir prieš nukentėjusįjį atliko tik gynybinius veiksmus. Visų pirma pastebėtina, jog skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nenustatyta jokių stiprių V. K. sužalojimų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G. 103/2018(03), kurioje buvo tirti ir prie apeliacinio skundo pateikiami dokumentai, V. K. užfiksuoti sužalojimai (žaizdelės ant skruosto ir lūpos) atitiko nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 66–67). Be to, iš liudytojos E. M. parodymų matyti, jog V. K. buvo sumuštas įvykio išvakarėse, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas V. B., todėl nėra pagrindo teigti, jog visi V. K. akcentuojami sužalojimai jam buvo padaryti konflikto su A. Č. metu. Kita vertus, nėra abejonės, jog minėti nuteistojo sužalojamai (prakirsta lūpa ar skruostas) galėjo atsirasti nukentėjusiajam A. Č. grumiantis su V. K.. Skirtingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, liudytojai nepaneigė, jog po užpuolimo A. Č. ne tik pastūmė V. K. – liudytojas V. B. nurodė, jog užpultas A. Č. sudavė nuteistajam į veidą (t. 2, b. l. 19–20), liudytoja E. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog asmenims pargriuvus ant žemės konkrečių A. Č. veiksmų nematė, tačiau nenurodė, jog nukentėjusysis tikrai nesudavė nuteistajam. Šiuo atveju akivaizdu, jog dalis objektyviai nustatytų V. K. sužalojimų, atitinkančių nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, galėjo būti padaryti dar įvykio išvakarėse, dalis sužalojimų galėjo atsirasti asmenims grumiantis, todėl vien nustatyti V. K. padaryti sužalojimai, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam A. Č. muštynių metu buvo padaryti ženkliai didesni sužalojimai, neleidžia daryti apeliaciniame skunde daromos išvados, jog V. K. buvo užpultas.

Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja ir tai, jog nukentėjusysis bandė turėti iš įvykio naudos – A. Č. reikalavo 1000 Eur, kad atsisakytų kaltinimų dėl V. K. veiksmų, ir tai neva patvirtina, jog nukentėjusysis įvykį išsigalvojo. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu nuteistojo pateikiamu aplinkybių vertinimu. Visų pirma pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, jog A. Č. iš jo reikalavo pinigų – pats nukentėjusysis nurodė po įvykio su V. K. nebendravęs. Be to, nukentėjusysis byloje net nepareiškė civilinio ieškinio, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. Č. nori pasipelnyti iš V. K.. Kita vertus, byloje neginčytinai objektyviais duomenimis nustatyta, jog V. K. smūgiavo nukentėjusiajam į veidą, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl net ir tuo atveju, jei A. Č. buvo susisiekęs su kaltininku ir bandė gauti piniginį atlygį už jam nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog pranešimas apie padarytą nusikaltimą yra melagingas ir jame nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, jog iš kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos matyti, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 144,81 Eur (500 Lt) iki 3475,44 Eur (12 000 Lt) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-258-699/2015), todėl šiuo atveju V. K. nurodoma nukentėjusiojo neva prašyta perduoti suma – 1000 Eur - nenukrypo nuo teismų praktikos ir negali būti laikoma kaip nepamatuotai didelė, o prašymas atlyginti patirtą žalą negali būti laikomas bandymu pasipelnyti ar aplinkybe, rodančia nukentėjusiojo parodymų melagingumą.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ikiteisminio tyrimu metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistojo duotus parodymus, juos sulygino su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarė teisingą byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą, jog V. K. tyčiniais veiksmais nesunkiai sužalojo žmogų. Išanalizavusi byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija ne tik sutinka su pirmosios instancijos išvada dėl V. K. kaltės, bet ir pažymi, jog bylos duomenys paneigia V. K. keliamą versiją, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Iš bylos duomenų matyti, jog iš esmės vieninteliai byloje esantys duomenys, rodantys, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis A. Č., yra tik nenuoseklūs ir prieštaringi anksčiau aptarti nuteistojo A. K. parodymai, jog jam išėjus į lauką, A. Č. puolė ant jo ir trenkė. Kaip jau minėta, šie parodymai byloje yra neginčytinai paneigti ne tik tiesiogiai įvykį stebėjusio nukentėjusiojo A. Č. ir su juo kartu pavėsinėje buvusio V. B. parodymais, tačiau ir įvykį mačiusios liudytojos, kartu su nukentėjusiuoju ir liudytoju nesėdėjusios, kieme besitvarkiusios namo šeimininkės E. M. parodymais. A. Č. nurodė, jog kai iš namo išėjo V. K., jis tiesiu taikymu priėjo prie nukentėjusiojo ir trenkė į nosį. Nesuprato, kas vyksta, V. K. atstūmė ir jie kartu nuvirto. Jis atsidūrė apačioje. V. K. smūgiavo, pagriebė akmenį ir kirto į veidą, buvo pritrenktas, daugiau nieko nežino (t. 2, b. l. 5). V. B. nurodė, jog kai atėjo V. K., jis sėdėjo pavėsinėje nugara į nuteistąjį, o A. Č. sėdėjo į atėjusįjį veidu, V. K. pakvietė A. Č., kilo konfliktas ir V. K. trenkė A. Č., A. Č. jį pastūmė ir jis krito į gėlyną (t. 2, b. l. 19–20). E. M. nurodė, jog gerai matė, kaip V. K. išėjo iš namo, nuėjo į pavėsinę, stvėrė A. Č. už marškinių parvertė ant žemės ir pradėjo mušti. Kieme yra daug akmenų, jis pagriebė vieną ir trenkė A. Č. į veidą (t. 2, b. l. 5). Be to, nors įvykio tiesiogiai nestebėjo, tačiau nuteistojo išskirtinį agresyvumą, negalėjimą susikalbėti su V. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. K., teigdamas, jog su nuteistuoju nėjo susikalbėti, jis buvo agresyvus, dėl to buvo laikomas prispaustas prie žemės (t. 2, b. l. 5–6). Iš aptartų parodymų matyti, jog nukentėjusysis, kartu buvęs liudytojas V. B. ir netoliese lauke buvusi liudytoja E. M. kategoriškai tvirtino, jog muštynes pradėjo ir smurtinių veiksmų ėmėsi V. K., o A. Č. gynėsi nuo užpuolimo. Pastebėtina, jog šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir byloje esančios specialistų išvados, jog nuteistojo užpultas A. Č. buvo sužalotas kur kas smarkiau (jam sulaužyta nosis, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas) nei neva užpultas ir nuo dviejų stipresnių asmenų besigynęs V. K. (jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas). Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. K. parodymus, bei esant pakankamai duomenų, paneigiančių nuteistojo versiją, laikytina, jog V. K. teiginiai nepatvirtina jo keliamos versijos, jog A. Č. savo veiksmais pavojingai, realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į V. K. sveikatą, ir dėl šių nukentėjusiojo veiksmų nuteistajam galėjo atsirasti teisė į būtinąją gintį, t. y. jog egzistavo būtinosios ginties sąlygos, ir kad šie parodymai nėra pakankami paneigti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys dėl A. Č. patirtų sužalojimų, jog konfliktą inicijavo V. K., kuris ir pradėjo pirmas smūgiuoti. Kritikuodamas nukentėjusiojo parodymus, V. K. apeliaciniame skunde pažymi, jog A. Č. yra anksčiau teistas, bei tai, jog V. B. iškelta byla dėl vagystės, o šios aplinkybės minėtus asmenis charakterizuoja neigiamai ir įrodo, kad būtent jie buvo konflikto iniciatoriai. Pažymėtina, jog tai, kad asmuo yra praeityje teistas ar dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, savaime nesuponuoja išvados dėl tokio asmens parodymų neteisingumo ir neužkerta kelio šiais įrodymais grįsti kaltinamojo kaltę. Kita vertus, kaip minėta, nukentėjusiojo A. Č. ir liudytojo V. B. parodymus dėl to, kad konfliktą inicijavo ir fizinį smurtą pirmasis pavartojo V. K., patvirtino ir liudytoja E. M., kurios reputacijai nuteistasis jokių priekaištų neturi. Pažymėtina ir tai, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog nei nukentėjusysis A. Č., nei liudytojas V. B. praeityje nėra teisti už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tuo tarpu pats nuteistasis V. K. yra ne kartą teistas tiek už nesunkų, tiek ir už sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ir už chuliganizmą bei viešosios tvarkos sutrikdymą ir už tyčinį nužudymą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistojo akcentuojama nukentėjusiojo A. Č. ir liudytojo V. B. neva kriminalinė praeitis rodo, jog būtent jie buvo konflikto iniciatoriai. Atvirkščiai, būtent V. K. praeityje padarytos veikos rodo, jog jo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis nėra konfliktiškas, nesivelia į ginčus su nepažįstamais žmonėmis, neatitinka jo praeityje demonstruoto elgesio ir rodo, jog 2017-07-29 įvykio metu atlikti nuteistojo veiksmai nėra jam neįprasti, neatitinkantys byloje surinktų jį charakterizuojančių duomenų ir dėl to jie nelaikytini neįtikinamais, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.

Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. K. būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes byloje nagrinėjamo įvykio metu būtent V. K. inicijavo fizinės jėgos panaudojimą, ir pirmasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, t. y. V. K. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie būtinąją gintį kaip aplinkybę, šalinančią nuteistojo baudžiamąją atsakomybę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nuteisė V. K. dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės, gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Pagal BK 138 str. 1 d. tas, kas nesunkiai sužalojo žmogų, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą V. K. skyrė griežčiausią savo rūšimi, mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę – 1 metus laisvės atėmimo. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių visumą. Teismas pažymėjo, jog nusikaltimą V. K. padarė tiesiogine tyčia: suduodamas smūgius nukentėjusiajam į veidą, jis suprato savo veikimo pavojingumą ir neišvengiamą ar galimą pavojingų padarinių atsiradimą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti. V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstant (BK 60 str. 1 d. 9 p.), bei tai, kad V. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.). Teismas nurodė, kad V. K. padarė vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., pažymėjo, jog nuteistasis anksčiau buvo teistas keturis kartus, iš jų tris kartus už smurtinius nusikaltimus. Naują smurtinį nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui, todėl yra recidyvistas (BK 27 straipsnis). Teismas įvertino tai, jog V. K. daugelį kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes bei du kartus baustas už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, bei tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. K. niekur nedirbo, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybininku, yra nevedęs, nepilnamečių vaikų ir materialiai išlaikomų asmenų neturi. Teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. K. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, mažesniam terminui nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nuteistojo V. K. padaryta veika yra tyčinė ir smurtinė, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes jis ne kartą buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, susijusias su smurto pavartojimu – tyčinį nužudymą, nesunkų ir sunkų sveikatos sužalojimus, viešosios tvarkos pažeidimą (t. 1, b. l. 137–143), be to, jis ne kartą baustas ir administracine tvarka (b. l. 144–151). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos, taip pat ir teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog nuteistasis būdamas neblaivus tampa agresyvus, elgiasi neadekvačiai, daro tiek administracinius nusižengimus, tiek ir baudžiamajame įstatyme įtvirtintas veikas. Taigi šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, tokio pobūdžio nusikalstamas veikas būdamas neblaivus jis daro ir toliau. Anksčiau nuteistajam V. K. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, bei teismo jam rodytas pasitikėjimas (praeityje jam buvo taikytas lygtinis paleidimas) nebuvo pakankami jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, V. K. jam parodyto pasitikėjimo nevertino ir toliau elgėsi nusikalstamai.

V. K. skunde nurodomos aplinkybės, kad jis nori ir gali dirbti, iš esmės egzistavo ir prieš jo nusikalstamos veikos atlikimą, tačiau tai neatgrasė ir nesustabdė jo nuo smurtinio nusikaltimo padarymo. Norėdamas dirbti, dorai ir sąžiningai gyventi, jis vis tiek padarė tyčinę smurtinę nusikalstamą veiką, todėl ši aplinkybė niekaip nešvelnina jo padėties ir nesukuria prielaidų skirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog V. K. susirado darbą, buvo žinoma pirmosios instancijos teismui, ir į šią aplinkybę buvo be jokios abejonės atsižvelgta, nes nustačius net dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jam paskirta savo dydžiu mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina ir tai, jog fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį A. Č. buvo pavartotas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, smūgiai suduoti ne tik ranka, bet ir akmeniu, po smūgių nukentėjusiajam sulaužyti nosies kaulai. Pažymėtina, jog nors V. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prisipažino sudavęs akmeniu nukentėjusiajam į galvą, tačiau tokį savo elgesį bando racionalizuoti neva pavojingu paties nukentėjusiojo elgesiu, teigia, jog dėl konflikto kaltas nukentėjusiojo charakteris, jo konfliktiškumas, o tai rodo nekritišką nuteistojo požiūrį į padarytą nusikaltimą ir abejingumą savo neteisėtos veikos galimiems sunkiems padariniams. Tokie nuteistojo teiginiai nesuteikia jokio pagrindo manymui, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos rūšinis pavojingumas buvo mažesnis, atvirkščiai, matyti, jog V. K. tokiu būdu, nurodydamas mažareikšmes priežastis, bandydamas pateisinti savo padarytą veiką atskleidžia, jog anksčiau paskirtos bausmės jam tinkamo poveikio neturėjo, ir bausmės tikslai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nebus pasiekti.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam V. K. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo V. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.