- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-146/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-2-00016-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- D. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 208 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos su Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bei atlikta bausme pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
D. V. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Iš D. V. priteista BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 694 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. birželio 5 d., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir kasininkas, turėdamas teisę disponuoti šios bendrovės piniginėmis lėšomis, neteisėtai, remdamasis žinomai neteisingais duomenimis, įrašytais į M. R. vardu surašytą 2008 m. lapkričio 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 255 000 Lt sumai ir UAB ,,(duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 062, pagal kurį iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) kasos neva 2008 m. lapkričio 24 d. M. R. išmokėta 255 000 Lt grynųjų pinigų, į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 063, pagal kurį iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos, neva D. Š. kaip bendrovės atskaitingam asmeniui grąžinant įsiskolinimą, 2008 m. gruodžio 17 d. išmokėta 104 000 Lt grynųjų pinigų, bei į UAB ,,(duomenys neskelbtini) 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 067, pagal kurį iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) kasos sau, neva kaip bendrovės atskaitingam asmeniui grąžinant įsiskolinimą, 2008 m. gruodžio 31 d. išmokėta 25 420,64 Lt grynųjų pinigų daugiau, nei faktiškai, kas sudarė 309 579,36 Lt, bendrovė buvo skolinga jam (335 000 Lt - 309 579,36 Lt = 25 420,64 Lt), 2008 m. vasario 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu tęstiniais veiksmais pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini) turtą – 384 420,64 Lt grynųjų pinigų, taip padarydamas UAB ,,(duomenys neskelbtini) 384 420,64 Lt turtinės žalos, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Be to, D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius) vienintelio akcininko 2008 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1 nuo 2008 m. vasario 1 d. paskirtas į bendrovės direktoriaus pareigas ir šias pareigas eidamas iki 2009 m. birželio 5 d., turėdamas teisę atstovauti UAB ,,(duomenys neskelbtini) priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kontroliuoti juridinio asmens veiklą bei būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini) kasininkas, turėdamas teisę disponuoti jo žinioje esančiomis šios bendrovės piniginėmis lėšomis, žinodamas, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini) ekonominė padėtis buvo sunki, bendrovė gauna pajamų mažiau, nei turi įsipareigojimų Lietuvos Respublikos biudžetui (100 473 Lt nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio), AB SEB bankui (3 954 649,50 Lt nesumokėto kredito) bei kitiems kreditoriams (1 222 107 Lt), dėl ko UAB ,,(duomenys neskelbtini) tapo nemoki ir jai 2008 m. gruodžio 31 d. grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent:
pagal 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 067, pažeisdamas 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 3 straipsnio 1 dalį, nurodančią, kad „kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos (...); 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams“, Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, išmokėjo tik sau kaip bendrovės kreditoriui grynaisiais pinigais iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) kasos 309 579,36 Lt, taip patenkindamas tik vieno kreditoriaus reikalavimus, dėl to likusiems UAB ,,(duomenys neskelbtini) kreditoriams – Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai (kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius), AB SEB bankui (JAR kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius) – padarė bendros 309 579,36 Lt turtinės žalos, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu, yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta išsamiai, visapusiškai bei tinkamai neištyrus visų bylai reikšmingų įrodymų, padarytos išvados neatitinka bylos duomenų, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai, pagrįstos prielaidomis ir spėlionėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į objektyvius įrodymus. Vienas iš jų – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtinantis apelianto teisme duotus parodymus, jog nuosprendyje nurodytos pinigų sumos nepasisavintos, jos panaudotos byloje aptariamo daugiabučio namo statybai ir jokios žalos bendrovei nepadaryta. Dėl šio įrodymo teismas nepasisakė, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Buvo atvejų, kai su rangovais atsiskaityta grynaisiais pinigais, atsiskaitymų tinkamai neįforminant. Taip pat buvo atvejų, kai nepavyko surasti ar dėl nuo apelianto nepriklausančių priežasčių gauti išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Apie aptariamus UAB „(duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos pažeidimus apeliantas sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Taip nutiko todėl, kad daugiabučio namo statybos metu jis tik pasirašinėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parengtus ir jam pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, jų atidžiai neskaitęs, į juos neįsigilinęs, nes apeliantas visiškai pasitikėjo T. S., kurio darbuotojai rengė visus buhalterinius dokumentus, vedė buhalterinę apskaitą, o pats apeliantas neturi apskaitai vesti reikiamų žinių.
Iš jau minėto daugiabučio namo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kurio teismas nevertino, matyti, jog namas baigtas statyti 2008 m., jo baigtumas 100 procentų, namo plotas 4 763 kv. m., statybos vertė – 10 473 000 Lt. Visa tai nenuginčijamai ir objektyviai patvirtina, kad vien tik už banko suteiktą 7 290 000 Lt paskolą, iš kurios 490 000 Lt buvo skirta žemės sklypo, kuriame statytas namas, įsigijimui, namas negalėjo būti ir nebuvo pastatytas. 100 procentų namo baigtumo objektyviai nebūtų įmanoma pasiekti, pastato statybai skirtus pinigus naudojant kitiems tikslams ar juos pasisavinant. Būtina atsižvelgti, jog tuo metu, kai buvo atliekami statybos darbai, t. y. 2007–2008 metais, darbų ir medžiagų kainos buvo didžiausios.
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendis, kuriuo apeliantas nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, patvirtina teisme duotus jo parodymus, kad, siekiant visiškai pabaigti statyti daugiabutį namą, su rangovais kartais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, to tinkamai neįforminant. Kaip bendrovės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas galėjo kreiptis ir anksčiau, tačiau tokiu atveju namas būtų likęs nebaigtas statyti. Be to, į namo statybą jis investavo ir asmeninių lėšų, kurių neatgavo bei neatgaus.
Apelianto teisme duotus parodymus patvirtina liudytojo T. S. parodymai, kurių teismas taip pat tinkamai neįvertino. Liudytojas patvirtino buvęs UAB „(duomenys neskelbtini) įgaliotas asmuo bendrauti su SEB banku. Kilus finansiniams sunkumams, t. y. pritrūkus pinigų statybai pabaigti, kreiptasi į banką, tačiau papildomas finansavimas nebuvo skirtas. Bankas prašė 100 procentų baigti namo statybą ir atiduoti namą naudoti. Tai padarius, banko darbuotojai žadėjo panaikinti butų įkeitimus. Apie byloje minimos kreditavimo sutarties ir SEB banko 2008 m. balandžio 2 d. rašto sąlygų pažeidimus atsakingi banko darbuotojai žinojo nuo pat pradžių ir leido taip elgtis. Į banką buvo siunčiamos butų pirkimo–pardavimo sutartys. Be to, apie banko nustatytų sąlygų pažeidimus liudytojas nuolat kalbėjo su banko darbuotojais D. S. ir Ž. M.. Neparduotų butų vertės tuo metu visiškai pakako padengti likusią kredito dalį. Taip pat jis teisme patvirtino, jog su rangovais kartais būdavo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, tačiau neteisėtos buhalterijos nebuvo. Visi pinigai naudoti tik statybos darbams apmokėti, siekiant pabaigti statybą.
Liudytojas D. Š., atsakingas už namo statybos darbų atlikimą, taip pat patvirtino, kad visi pinigai, kuriais buvo disponuojama, panaudoti pastato statybai, atsiskaitymams buvo naudojami ir grynieji pinigai. Byloje aptariamų 104 000 Lt liudytojas nėra gavęs, jie panaudoti pastato statybai finansuoti. Tai patvirtina byloje esantys buhalterinės apskaitos dokumentai.
Liudytojas D. S. teisme parodė, jog bankas turėjo galimybę kontroliuoti bendrovės pinigų judėjimą. Bankui rūpėjo, kad pastatas būtų baigtas statyti.
Liudytojo M. D. nuosprendyje išdėstyti parodymai neatitinka jo teisme duotų parodymų turinio. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2008 m. lapkričio 24 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 255 000 Lt sumai jam davė apeliantas.
Pateisinti pinigų sumų buhalterinį trūkumą, išrašant buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos išlaidų orderius), sugalvojo ir įgyvendino būtent UAB „(duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą vedę bei tvarkę asmenys (M. D. ir T. S.) be apelianto žinios bei pritarimo.
Be to, teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Nuosprendyje paminėtos nutartys priimtos ne analogiškose bylose, todėl negali būti taikomos šioje byloje.
Būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kur BK 183 straipsnio sudėtis aiškinama žymiai plačiau, t. y. nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-831/2006, 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-P-78/2012, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012.
Iš bylos duomenų matyti, kad kratų metu pas apeliantą pinigų nerasta, taip pat nėra duomenų, jog jis būtų praturtėjęs. Priešingai, jis negrįžtamai investavo savo asmeninių lėšų, tai rodo jo asmeninės sąskaitos duomenys.
Dėl inkriminuoto kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, kad neva jam, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėta 335 000 Lt suma, apeliantas sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Realiai šių pinigų jis negavo, jie panaudoti namo statybos darbams apmokėti. Tai patvirtina jau minėti objektyvūs įrodymai.
Apelianto parodymus patvirtina liudytojo A. G. teisme duoti parodymai, jog pradėjus vykdyti bankroto procesą UAB „(duomenys neskelbtini) direktorius, t. y. apeliantas, pateko į eismo įvykį, kurio metu stipriai susižalojo, todėl vykdydamas bankroto administravimo procedūras liudytojas bendravo ne su juo, bet su T. S.. 2009 m. gegužės mėn. jis iš pastarojo gavo įvairius UAB ,,(duomenys neskelbtini) dokumentus, iš jų ir buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ant visų kasos išlaidų orderių nurodyta kalendorinių metų pabaigos data. Ant aptariamo orderio Nr. 067 nurodyta 2008 m. gruodžio 31 d. Darytina išvada, jog tokiu būdu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkę M. D. bei T. S. be apelianto žinios ir pritarimo galėjo pateisinti kasoje pinigų trūkumą, kai jį nustatė.
Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. liepos 3 d. apeliantas gydėsi VšĮ Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje. Nutartis dėl bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini) įsiteisėjo 2009 m. gegužės 21 d. Iš minėtų bankroto administratoriaus A. G. parodymų matyti, jog bendrovės buhalterinius dokumentus jam perduodavo T. S., kuris juos prieš tai veždavo apeliantui į ligoninę pasirašyti. Pasitikėdamas T. S., prijungtas prie įvairių medicininių aparatų ir lašelinių, jam pateiktus dokumentus pasirašinėjo į juos nesigilindamas, nes tuo metu neturėjo objektyvių galimybių to padaryti. Neabejoja, kad aptariami kasos išlaidų orderiai, iš jų ir Nr. 067, kartu su kitais dokumentais jam pateikti pasirašyti gulint ligoninėje. Dėl tos priežasties apie tokių orderių egzistavimą apskaitoje jis ir sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, atmesti civilinio ieškovo BUAB ,,(duomenys neskelbtini) administratoriaus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. V. pripažinimas kaltu dėl didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo pagrįstas netinkamu įrodymų vertinimu, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir dėl šios inkriminuotos veikos priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat nuteistajam iš naujo subendrinamos pagal du nuosprendžius paskirtos bausmės, atitinkamai mažinamas priteistas civilinis ieškinys, dėl to nuosprendis keičiamas.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl 384 420,64 Lt pasisavinimo
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog D. V. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus, remdamasis liudytojų M. R. ir D. Š. parodymais, kad jie negavo pinigų, taip pat 2010 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. 5-10/09-10 su priedais duomenimis, 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 067 duomenimis, jog D. V. sau kaip bendrovės kreditoriui išmokėjo 25 420,64 Lt daugiau, nei bendrovė buvo skolinga jam, be to, liudytojo M. D. parodymais ir kt. duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje kai kurie bylos duomenys, liudytojų parodymai nevisapusiškai įvertinti arba visai neaptarti, todėl teismo padarytos išvados neginčijamai neįrodo D. V. kaltės.
Liudytojai M. R. ir D. Š. iš tiesų nuosekliai parodė negavę pinigų (atitinkamai 255 000 Lt ir 104 000 Lt) pagal jų vardu išrašytus 2008 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 062 bei 2008 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 063 (17 t., 75, 78 b. l.), tačiau tai neįrodo, jog nuteistasis tuos pinigus pasisavino.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo organizavimo D. V. parodė, kad statant Utenoje, (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą buvo reikalingos buhalterijoje neapskaitytos lėšos, už kurias galima pigiau nusipirkti statybinių medžiagų, degalų ir kitokių reikmenų, būtinų bendrovės veikloje. Statybines medžiagas iš privačių žmonių galima nusipirkti tik už grynuosius pinigus, niekas nenorėjo išrašyti jokių pardavimo dokumentų ar pasirašyti ant UAB ,,(duomenys neskelbtini) dokumentų. Tam tikslui jo nurodymu M. D. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 062, kad M. R. išmokėta 255 000 litų, nors pastarasis apie tai nieko nežinojo. D. V. pinigus išleido bendrovės reikmėms, tačiau tai buvo neoficialios išlaidos, todėl nėra jokių išlaidas pateisinančių dokumentų (18 t., 138–139 b. l.).
Dėl šio kaltinimo bylą nagrinėjęs Vilniaus m. 4 apylinkės teismas tokius D. V. parodymus pripažino įtikinamais (22 t., 129–140 b. l.).
Analogiškus parodymus, jog visi kaltinime nurodyti pinigai panaudoti statant namą darbams apmokėti ir pan., D. V. davė bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, tik nurodė kasos išlaidų orderių kitas surašymo aplinkybes, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkanti kompanija pati sugalvojo tokiu būdu ,,pridengti“ buhalterinėje apskaitoje atsiradusią ,,skylę“, kai prekės bei paslaugos buvo perkamos be dokumentų ir reikėjo pagrįsti išlaidas.
Nuteistojo parodymus dėl grynųjų pinigų panaudojimo statant gyvenamąjį namą nuosekliai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas liudytojas T. S.. Jis parodė, jog gyvenamojo namo statybos metu buvo naudojami grynieji pinigai medžiagoms pirkti, atsiskaityti su kreditoriais, rangovais, darbuotojų atlyginimams mokėti ir t. t. Naudoti grynuosius pinigus statybų sektoriuje naudinga, nes ,,duoda du litus įdėjus vieną“. Reikėjo pinigų apyvartinėms lėšoms, todėl pažeidinėjo su klientais pasirašomų butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlygas, kurias buvo nurodęs kreditą suteikęs AB SEB bankas, t. y. ne visi už parduotus butus gauti pinigai buvo pervedami bankui kreditui dengti, dalis pinigų patekdavo į UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaitą. Bendrovė naudojosi klientų pinigais, nes norėjo užbaigti statyti namą. Dėl pinigų paskirstymo spręsdavo D. V. kaip bendrovės direktorius. Bankas žinojo, kad ne visi pinigai tenka kreditui dengti, kadangi gaudavo visas butų pirkimo–pardavimo sutartis, ir leido taip elgtis, skatino užbaigti namo statybą.
Byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo duomenys (22 t., 115–122 b. l.) įrodo, jog AB SEB bankas leido pardavėjui, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini) disponuoti dalimi įnašų, kuriuos įmokėjo į pardavėjo sąskaitą butus pagal preliminarias turto pirkimo sutartis įsigiję asmenys.
Liudytojas D. S., anksčiau dirbęs AB SEB banko Mažeikių filialo vadovu, teisme pripažino, kad bankas turėjo stebėti pinigų judėjimą ne tik kredito, bet ir kitoje bendrovės sąskaitoje; bankas buvo suinteresuotas, jog minėtas pastatas būtų pastatytas iki galo.
Civilinio ieškovo AB SEB banko atstovas A. M. teisme taip pat pripažino, kad ne kartą buvo keista UAB ,,(duomenys neskelbtini) kreditavimo sutartis, nutarta pratęsti kredito grąžinimą, jog bendrovė toliau vykdytų ūkinę komercinę veiklą.
Apelianto parodymus dėl grynųjų pinigų panaudojimo statant gyvenamąjį namą teisme patvirtino liudytojas D. Š.: ,,juodais“ pinigais buvo mokami atlyginimai, perkamos medžiagos, atsiskaitoma su subrangovais; taupumo sumetimais atsiskaitinėjo grynaisiais pinigais, kad užbaigtų pastatą ir bankas žmonėms panaikintų jau parduotų butų įkeitimą.
Liudytojas M. D. teisme patvirtino ne kartą matęs, kaip D. V. nemažas pinigų sumas perduodavo T. S.; jo nuomone, buvo atliekamos operacijos grynaisiais pinigais; duomenis įrašyti į kasos išlaidų orderius pateikdavo D. Š., D. V. arba T. S.; UAB ,,(duomenys neskelbtini) buhalteriją tvarkiusi bendrovė niekada pati nepriimdavo sprendimo, kokius dokumentus išrašyti.
Atsižvelgus į teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojo M. D. parodymus, galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje jie nurodyti netiksliai, todėl teismas nepagrįstai teigė M. R. vardu išduotą vekselį liudytojui davus apeliantą ir paprašius pagal jį surašyti kasos išlaidų orderį.
Kita vertus, teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamus apeliacinio skundo teiginius, kad buhalterinės apskaitos dokumentus D. V. pasirašinėjo jų atidžiai neskaitęs ir į juos neįsigilinęs, nes visiškai pasitikėjo T. S., apie buhalterinės apskaitos pažeidimus sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu; išrašyti kasos išlaidų orderius, siekiant pateisinti pinigų sumų buhalterinį trūkumą, sugalvojo ir įgyvendino UAB ,,(duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkę M. D. su T. S. be apelianto žinios bei pritarimo.
Tokius teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, liudytojas D. Š. parodė, jog visus finansinius reikalus sprendė D. V. ir T. S., tačiau pastarasis viską derindavo su D. V., kuris disponavo bendrovės pinigais. Liudytojas T. S. patvirtino, kad D. V. atsakė už finansus. Liudytojas M. D. nuo pat pradžių nuosekliai teigė, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini) buhalteriją tvarkiusi bendrovė niekada savarankiškai nepriimdavo sprendimų. Be to, D. V. buvo patyręs vadovas, disponavęs milijoninėmis pinigų sumomis, o su T. S. net nebuvo sudaryta darbo sutartis, jis turėjo tik apibrėžtus įgalinimus veikti, todėl neįtikėtina, kad direktorius galėjo nežinoti bendrovės finansinės padėties.
Liudytojas R. N. teisme patvirtino, jog pasiteiravus, kodėl buto pirkimo–pardavimo preliminarioje sutartyje buvo nurodytas pinigams pervesti vienas bankas, o pagrindinėje sutartyje atsirado dar vienas, buvo paaiškinta, kad vyksta statybos ir reikia pinigų atsiskaitymui su rangovais.
Iš 2010 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų (17 t., 149–159 b. l.) matyti, jog 2008 m. gruodžio 1 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini) statybos darbų savikaina didėjo sparčiau, negu statybos darbų pardavimai; bendrovei nepavyko uždirbti pelno, vykdyta ūkinė veikla buvo nuostolinga.
Tai patvirtina nuteistojo D. V., liudytojų T. S. ir D. Š. parodymus, kad prasidėjus krizei bendrovei ėmė trūkti apyvartinių lėšų, didesnio kredito negavo, reikėjo grynųjų pinigų, jog atpigintų statybą ir pabaigtų namą, nes dalis butų jau buvo parduota, tačiau, bendrovei neatsiskaičius su banku, jie liko įkeisti bankui ir pirkėjai negalėjo laisvai disponuoti nusipirktais butais.
Tam dalis pinigų už parduotus butus buvo pervedama į bendrovės sąskaitą, iš ten dalis jų patekdavo į D. V. asmenines sąskaitas, būdavo išgryninami ir naudojami tolesnėje bendrovės veikloje. D. V. teisme parodė, kad išgryninti pinigus iš asmeninės sąskaitos yra daug pigiau, negu iš juridinio asmens sąskaitos.
Šią aplinkybę įrodo jau minėtos 2010 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, jog tiriamuoju laikotarpiu D. V. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) gavo (grynais ir mokėjimo pavedimais) 1 242 105,41 Lt, o įnešė (pervedė) į UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaitas bankuose, kasą ir sumokėjo už prekes 1 874 344,15 Lt.
Tai patvirtina ir UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaitos AB SEB banke (7 t., 114– 165 b. l.) bei D. V. asmeninių sąskaitų AB SEB banke (7 t., 104–113 b. l.) ir AB ,,Danske Bank“ (19 t., 25–48 b. l.) analizė: didžiulės pinigų sumos, pervestos iš bendrovės sąskaitos į D. V. asmenines sąskaitas, tą pačią dieną buvo išgryninamos; kitais atvejais pinigai keliaudavo priešinga kryptimi.
Apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visai nepasisakė dėl Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, patvirtinančio jo parodymus dėl pinigų panaudojimo daugiabučio namo statybai. Dėl to iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nepakankamai išsamiai išnagrinėtos kai kurios bylos aplinkybės, jos neaptartos skundžiamame nuosprendyje, tuo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Iš aptariamo išrašo (22 t., 91–100 b. l.) matyti, kad keturių aukštų 42 butų gyvenamasis namas pradėtas statyti 2007 m., o 2008 m. namo statyba baigta 100 procentų, jo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) yra 10 473 000 Lt.
Negalima neatkreipti dėmesio, jog pastatas baigtas statyti, jo statybos vertė nustatyta tada, kai statybinių medžiagų kainos, darbo užmokestis ir kiti sąnaudų dydžiui turintys reikšmės veiksniai Lietuvoje buvo pasiekę maksimalias reikšmes.
Įvertinus iš AB SEB banko gautą 7 290 000 Lt dydžio kreditą, iš kurio 490 000 Lt skirta žemės sklypui įsigyti (8 t., 41–42 b. l.), akivaizdu, kad kredito nepakako namui pastatyti. Dėl to nėra pagrindo abejoti liudytojo R. N., nukentėjusiųjų A. S., R. M. ir kt. parodymais teisme, jog dalį pinigų už perkamus butus jie pervedė ne į AB SEB banką, kaip numatyta preliminariose sutartyse, bet į AB ,,Sampo“ banką (dabar AB ,,Danske Bank“), t. y. ten, kur buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaita.
Tai patvirtina nuteistojo bei liudytojų T. S., D. Š. parodymus, kad dalis pirkėjų pinigų panaudota tolesnei namo statybai. Tai patvirtina ir kitus nuteistojo D. V. bei liudytojo D. Š. parodymus, jog į statybą jie investavo nemažus savo asmeninius pinigus.
Pastarąją aplinkybę įrodo ir jau ne kartą minėtos 2010 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, iš kurių matyti, kad 2008 m. UAB ,,(duomenys neskelbtini) buvo skolinga D. V. 309 579,36 Lt, o D. Š. – net 605 774 Lt.
Išdėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas: pagal kasos išlaidų orderius Nr. 062 ir 063 tariamai M. R. ir D. Š. išmokėti pinigai (atitinkamai 255 000 Lt ir 104 000 Lt) panaudoti gyvenamojo namo statybai, jų nuteistasis D. V. nepasisavino.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis nepasisavino ir 25 420,64 Lt, D. V. išmokėtų sau pagal 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 067.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. 067 D. V. išmokėta 335 000 Lt, iš kurių 309 579,36 Lt sudaro jam kaip bendrovės kreditoriui išmokėta suma, o dėl 25 420,64 Lt jis pripažintas kaltu kaip juos pasisavinęs.
Iš jau minėtos 2010 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, jog 2008 m. sausio 1 d. D. V. debitorinis įsiskolinimas bendrovei sudarė 657 659,38 Lt. 2008 m. UAB ,,(duomenys neskelbtini) buvo skolinga D. V. 309 579,36 Lt. Tiriamuoju laikotarpiu D. V. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) gavo (grynais ir mokėjimo pavedimais) 1 242 105,41 Lt, o įnešė (pervedė) į UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaitas bankuose, kasą ir sumokėjo už prekes 1 874 344,15 Lt.
D. V. kaip atskaitingo asmens 2008 m. gauti iš bendrovės ir įnešti į bendrovę pinigai atsispindi specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) penkioliktame priede (18 t., 28 b. l.).
Nurodytą aplinkybę įrodo šiame nuosprendyje taip pat jau aptarti UAB ,,(duomenys neskelbtini) sąskaitų AB SEB banke bei D. V. asmeninių sąskaitų AB SEB banke ir AB ,,Danske Bank“ duomenys, kad bendrovės didžiulės pinigų sumos buvo išgryninamos per D. V. asmenines sąskaitas ir naudojamos bendrovės reikmėms statomam gyvenamajam namui pabaigti.
Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog dėl didelio pinigų srauto gana dažno judėjimo tarp sąskaitų, mokėjimo savo lėšomis už prekes ir pan. apeliantas galėjo suklysti dėl bendrovės skolos jam dydžio ir pagal kasos išlaidų orderį Nr. 067 išmokėti sau didesnę sumą, nei priklausė kaip kreditoriui.
Byloje nėra jokių duomenų, kad D. V. turėjo tikslą 25 420,64 Lt tiesiogine tyčia pasisavinti, t. y. nenustatyta veikos subjektyvioji pusė. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.
Kita vertus, pastarąją pinigų sumą apeliantas gavo be teisėto pagrindo, nors ir nenusikalstamu būdu, todėl ji turi likti priteista BUAB ,,(duomenys neskelbtini) administratoriui – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.
Motyvuodamas apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl pinigų pasisavinimo teismas nurodė, jog D. V. negalėjo pagrįsti aplinkybių pinigus panaudojęs bendrovės reikmėms, o tai reiškia, kad bendrovės pinigais jis disponavo, juos valdė ir naudojo savo nuožiūra, t. y. asmeniniais tikslais. Be to, nors ir laikinai pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje buvusį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį.
Tokiai išvadai pagrįsti pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktikos pavyzdžius.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasiremdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, konstatuoja, jog aptariama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra netiksli, nuosprendyje vienpusiškai remiamasi teismų praktikos pavyzdžiais, nes vien turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėčiai. Taigi esminis šio nusikaltimo sudėties požymis – kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas pavertimas savo nuosavybe.
Dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas dar neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad asmeniui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas pasisavintas, jei pinigų panaudojimą patvirtina kiti įrodymai.
Tai, kad liudytojų parodymų apie išgrynintų pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms be dokumentų įsigyjant statybines medžiagas, sumokant už atliktus darbus ir pan., nepatvirtina apskaitos dokumentai, nėra pagrindas jų nepripažinti įrodymais. Logiška, jog pinigų, kurie buvo išgryninti nesilaikant nustatytos tvarkos, panaudojimas nebuvo fiksuojamas jokiuose oficialiuose dokumentuose, todėl ikiteisminio tyrimo metu jų nebuvo galima rasti. Tačiau nuteistojo D. V. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys – aptartų liudytojų parodymai, iš dalies specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys apie abipusį pinigų judėjimą tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini) ir D. V. banko sąskaitų.
Toks aplinkybių vertinimas atsispindi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345/2011 ir kt.).
Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, apie turto pasisavinimą galima spręsti tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius bei subjektyviuosius šios veikos požymius.
Apie apelianto veikos atitiktį BK 183 straipsnio 2 daliai pirmosios instancijos teismas sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – grynieji pinigai paimti iš bendrovės kasos, jų negavo kasos išlaidų orderiuose Nr. 062 ir 063 nurodyti asmenys – tačiau dėl D. V. tyčios padarius būtent šį nusikaltimą konkrečių argumentų teismas nepateikė nurodęs, kad tolesni kaltininko veiksmai neturi jokios reikšmės.
Tokia formuluotė rodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, būtent, ar pinigų paėmimas buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo nuosavybe išraiška. Tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-831/2006, 2K-575/2010, 2K-92/2012 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog D. V. sąmoningai, tiesiogine tyčia siekė pasisavinti pinigus. Priešingai, šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti motyvai įrodo, kad grynieji pinigai buvo panaudoti, norint baigti statyti gyvenamąjį namą, kurio dalis butų jau buvo parduota. Taigi nenustatyta tiesioginė tyčia bendrovės pinigus paversti savo nuosavybe.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-78/2012 akcentuojama: jeigu bendrovės vadovas svetimą turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei padaryta žalos ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms.
Panašus aukštesniojo teismo argumentas nurodytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-95/2012.
Mūsų nagrinėjamoje byloje dar ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, tai patvirtinta ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, kurie išdėstyti ir įvertinti šiame nuosprendyje, kad statant namą buvo naudojami grynieji pinigai. Taigi nustatyta, jog pažeidžiant galiojančias teisės normas paimti iš kasos pinigai buvo naudojami bendrovės reikmėms. Tuo bendrovei nepadaryta žalos, nes namas baigtas statyti, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir gyventojai įgijo galimybę disponuoti nusipirkta nuosavybe, t. y. butais (nors, tiesa, pradžioje šią galimybę apsunkino, kol neįsikišo teisminė instancija, ginčas tarp butų įgijėjų ir AB SEB banko dėl butų įkeitimo bankui), o bendrovei dar liko neparduotų butų, kuriuos pardavus būtų galima padengti banko kreditą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. V. veikoje nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kurios turėtų įsikišti teismas, todėl šioje dalyje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Dėl skolininko nesąžiningumo
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB ,,(duomenys neskelbtini) direktorių D. V. kaltu dėl skolininko nesąžiningumo, pagal 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 067 išmokėjus tik sau kaip bendrovės kreditoriui grynaisiais pinigais iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) kasos 309 579,36 Lt, taip patenkinus tik vieno kreditoriaus reikalavimus, dėl to likusiems kreditoriams padarius bendros 309 579,36 Lt turtinės žalos.
Apeliantas teisme teigė neprisimenantis, ar gavo 335 000 Lt sumą, nurodytą minimame kasos išlaidų orderyje, bent jau ne tą dieną, kuri įrašyta orderyje. Jo nuomone, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys be jo žinios ir pritarimo išrašė kasos išlaidų orderį, siekdami buhalteriškai teisingai sutvarkyti apskaitą, kai paaiškėjo pinigų trūkumas kasoje, o apeliantas pasirašė kartu su kitais dokumentais, pasitikėdamas ir netikrindamas.
Pirmosios instancijos teismas argumentuotai atmetė tokius D. V. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tais argumentais, todėl jų nekartoja, tačiau atkreipia dėmesį į paties nuteistojo dar ikiteisminio tyrimo metu pateiktus duomenis, patvirtinančius pareikštą kaltinimą.
2010 m. lapkričio 11 d. prašydamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sujungti keturis ikiteisminius tyrimus (19 t., 168–174 b. l.), D. V. neigė visus įtarimus, tačiau pripažino 2008 m. gruodžio 31 d. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini) atsiėmęs jai suteiktą paskolą ir paaiškino, kodėl taip padarė: 1) tą dieną baigėsi bendrovei duotos paskolos išmokėjimo terminas; 2) tuo metu bendrovė dar nebuvo nemoki, turėjo galimybių bei planavo patenkinti ir kitų kreditorių interesus, tačiau tai įvykdyti sutrukdė nekilnojamojo turto rinkoje užsitęsusi krizė.
Pirmąjį nuteistojo argumentą, prašyme prokurorui nurodytą savo paties iniciatyva, patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas, kuriuo pagrįsta apelianto kaltė kaip skolininkui pasielgus nesąžiningai, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderis Nr. 067 (17 t., 77 b. l.).
Antrąjį argumentą paneigia ir įrodo apelianto kaltę šiame nuosprendyje jau ne kartą minėtos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, iš kurių matyti, jog 2008 m. bendrovės nuostoliai 904 962 Lt viršijo nuosavą kapitalą ir 2008 m. gruodžio 31 d. buvo didelė UAB ,,(duomenys neskelbtini) bankroto tikimybė.
Bankroto byla bendrovei iškelta 2009 m. balandžio 16 d. (22 t., 103–104 b. l.), Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. gegužės 21 d.
Apeliantas neabejotinai žinojo bendrovės sunkią ekonominę padėtį, nes būtent todėl nuo 2008 m. vasaros pažeidinėjo su AB SEB banku sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas ir dalį iš butų pirkėjų gaunamų pinigų naudojo ne pagal banko nustatytą tvarką.
Neįtikinamas apeliacinio skundo argumentas, kad apie neva jam išmokėtą 335 000 Lt sumą jis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu.
Šiame nuosprendyje jau aptarta ir pagrįsta liudytojo M. D. parodymais, jog buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė savo iniciatyva neruošdavo jokių buhalterinių dokumentų ir niekada pati nepriimdavo sprendimo, kokius dokumentus išrašyti. Jos darbuotojai niekada netikrino ir nematė, kiek iš tikrųjų kasoje buvo pinigų ir ar iš viso jų buvo.
Liudytojas M. D. paneigė ir kitą apeliacinio skundo argumentą, kad apeliantas nesuprato buhalterinės apskaitos dokumentų, juos pasirašinėjo atidžiai neskaitęs ir į juos nesigilindamas, visiškai pasitikėdamas T. S.. Liudytojo nuomone, D. V. tikrai žinojo buhalterinės apskaitos pagrindus, nes iki tol buvo ne vienos įmonės direktorius. Be to, paklausus, koks yra kasos likutis, sekdavo kitas klausimas, kaip jį sumažinti ir kaip tai pagrįsti buhalteriškai.
Teisėjų kolegijai nekelia abejonių apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog 2009 m. pavasarį D. V. eismo įvykyje sunkiai susižalojo ir ilgai gydėsi, todėl bankroto administratorius dėl bendrovės bankroto procedūrų bendravo ne su juo, bet su T. S., o pastarasis į ligoninę atnešdavo pasirašyti bankroto administratoriui perduodamus dokumentus.
Liudytojas A. G. patvirtino šią aplinkybę žinojęs iš T. S..
Kita vertus, tai nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad apeliantas dokumentus pasirašinėjo nesigilindamas.
Liudytojas T. S. teisme parodė, jog bankroto administratoriui perduotinus dokumentus vežė į ligoninę pasirašyti D. V., tačiau jis jų negrąžino, pasiliko pasirašyti.
Ši aplinkybė įrodo, kad apeliantas dokumentus pasirašinėjo ne iš karto, taigi turėjo galimybę su jais susipažinti ir žinoti jų turinį.
Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pažeidęs 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kaip kreditorius susigrąžinęs bendrovei suteiktą paskolą, taip patenkinęs tik vieno kreditoriaus (savo) reikalavimus ir tuo likusiems kreditoriams padaręs turtinės žalos, D. V. padarė BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Apelianto kaip skolininko nesąžiningumą kiek kitu aspektu netiesiogiai patvirtina vėlesnis jo elgesys.
Bylos duomenys įrodo, kad D. V., būdamas kitos bendrovės – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir pagrindinis akcininkas, 2010 m. liepos 5 d. su bendrove ,, (duomenys neskelbtini)“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią D. V. į savo sąskaitą persivedė 1 087 617,39 Lt. Ši paskolos sutartis akivaizdžiai pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes bendrovės direktoriaus D. V. iniciatyva 2010 m. rugsėjo 23 d. jai iškelta bankroto byla (22 t., 106–110 b. l.).
Be to, negalima nepastebėti paties nuteistojo požiūrio į skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį: D. V. neigė savo kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismui pateikė 2013 m. kovo 25 d. su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarytą skolos pagal skundžiamą teismo nuosprendį išmokėjimo grafiką (bendrovė pagal 2013 m. kovo 18 d. varžytynių protokolą Nr. 13 įgijo reikalavimo teisę į civilinį ieškinį skolininkui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje), tuo iš esmės pripažindamas savo priešingus teisei veiksmus ir jais UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą.
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, kiek jie susiję su pasitvirtinusia nusikalstama veika, todėl jų išsamiai nekartoja, tik papildo savo argumentais.
Nustačiusi, jog D. V. nepadarė sunkaus (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimo – didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, įvertinusi, kad nusikalstama veika – skolininko nesąžiningumas priskiriama prie nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų, atsižvelgusi į skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus D. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis (iki nuosprendžiu inkriminuotos veikos padarymo nebuvo teistas; dirba, darbovietėje gerai charakterizuojamas; turi šeimą, kurioje auga mažametis vaikas; yra sveikatos problemų), įvertinusi apeliacinės instancijos teisme gautus naujus duomenis apie apelianto sveikatą ir sudarytą gydymo planą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį apeliantui paskyrė tinkamą bausmę.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad D. V. ne kartą baustas administracine tvarka (20 t., 50–53 b. l.). Nors nuobaudos nebegalioja, jos nepalankiai charakterizuoja apelianto asmenybę.
Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog visi administracinės teisės pažeidimai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, iš kurių dalis yra ne itin pavojingi (paliko automobilį stovėti kampu į važiuojamosios dalies kraštą, sustojo ant šaligatvio ir pan.), o tai daro santykinai mažesnį apelianto pavojingumą aplinkiniams.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei D. V. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad apeliantas pradėjo atlyginti padarytą turtinę žalą, tiesa, tai sudaro dar nedidelę dalį atlygintinos žalos.
Teisėjų kolegijai konstatavus, jog už skolininko nesąžiningumą apeliantui paskirta tinkama bausmė, ji nekeičiama, tačiau, nepripažinus jo kaltės pasisavinus svetimą turtą, keičiama galutinė bausmė, iš naujo subendrinant pagal du nuosprendžius paskirtas bausmes.
Nusikalstamos veikos, už kurias paskirtos bausmės skundžiamu ir Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiais (22 t., 129–140 b. l.), pagal sunkumą Baudžiamajame kodekse priskirtos gretimoms kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalys). Įvertinus bausmės skyrimo motyvus bei pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taikomas visiško bausmių sudėjimo būdas (BK 63 straipsnio 3 dalis).
Apeliantas atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, t. y. sumokėjo paskirtą baudą (22 t., 166 b. l.), todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis į paskirtą subendrintą bausmę įskaitoma atlikta bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į bausmę taip pat įskaitomas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. gegužės 20 d., vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.
Dėl civilinio ieškinio
Pripažinęs D. V. kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administratoriui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 694 000 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, iš jų 388 420,64 Lt dėl turto pasisavinimo ir 309 579,36 Lt dėl skolininko nesąžiningumo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo nurodyta 388 420,64 Lt suma yra aiški aritmetinė klaida, nes iš to paties nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog D. V. pripažintas kaltu, tęstiniais veiksmais pasisavinęs 384 420,64 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad D. V. nepadarė veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo keičiama.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog D. V. pasisavintą 384 420,64 Lt sumą sudaro: 255 000 Lt, tariamai išmokėtų M. R. pagal 2008 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 062; 104 000 Lt, tariamai išmokėtų D. Š. pagal 2008 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 063; 25 420,64 Lt, išmokėtų sau daugiau, nei faktiškas bendrovės įsiskolinimas D. V., pagal 2008 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 067.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jau konstatavo, šiame nuosprendyje pasisakiusi dėl kiekvienos pinigų sumos, kad D. V. nepasisavino visų trijų išvardintų pinigų sumų, sudarančių bendrą 384 420,64 Lt sumą, t. y. nepadarė nusikalstamos veikos, tačiau teisėjų kolegija nustatė, jog 25 420,64 Lt daugiau, nei bendrovės skola, D. V. sau išmokėjo nepagrįstai, todėl pastaroji pinigų suma turi likti priteista BUAB ,,(duomenys neskelbtini) administruojančiai bendrovei.
BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, jeigu kaltinamasis išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą.
Dėl išdėstytų motyvų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio dalis dėl 359 000 Lt (255 000 Lt + + 104 000 Lt = 359 000 Lt) paliekama nenagrinėta.
UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio dalis, atsiradusi dėl skolininko nesąžiningumo (309 579,36 Lt) ir dėl to, jog D. V. sau išmokėjo didesnę sumą, nei faktiškas bendrovės įsiskolinimas jam (25 420,64 Lt), yra pagrįsta (tiesa, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo 25 420,64 Lt priteisimo kitą pagrindą – galimą suklydimą), todėl pirmosios instancijos teismo priteistas bendras 694 000 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo mažinamas iki 335 000 Lt (309 579,36 Lt + 25 420,64 Lt = 335 000 Lt).
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:
D. V. išteisinti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pakeisti:
vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį subendrinti su Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bei atlikta bausme pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jas visiškai sudedant ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.
Į bausmę įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. gegužės 20 d., vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir pagal Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį paskirtą bei atliktą bausmę – sumokėtą 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą, t. y. iš viso 102 MGL (13 260 Lt) dydžio baudą.
Iš D. V. priteistą BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ administratoriui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 694 000 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 335 000 Lt, o ieškinio dalį dėl 359 000 Lt palikti nenagrinėtą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.