- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- I-6148-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Jolanta Malijauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- S. R. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo S. R. M. (S. R. M.) atstovei (advokato padėjėjai) Ievai Marijai Ragaišytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. M. (S. R. M.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Almand“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Martenas“, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo prašo panaikinti: 1) atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl taikytinų teisės aktų S. R. M. nustatymo“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VSDFV sprendimas).
Pareiškėjas paaiškina, kad jis Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartis dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Almand“ ir UAB „Martenas“, už jį buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, jis buvo draudžiamas, todėl jis kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, tačiau Tarnyba jo prašymo netenkino. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri pareiškėjo skundo taip pat netenkino. Pareiškėjas mano, kad minėti sprendimai yra neteisėti ir pažeidžia jo, kaip Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartis dirbančio darbuotojo, teisę į socialinę apsaugą. Tokią savo poziciją grindžia Europos parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas) 13 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad VSDFV ir Tarnyba neginčija fakto, kad pareiškėjas pagal darbo sutartis dirbo Lietuvos Respublikoje ir buvo registruotas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registre, buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje ir tuo pačiu metu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą. Skundžiami sprendimai taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų bei prieštarauja bendrai taikytinos teisės taisyklei – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog Tarnyba nurodo, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. liepos 15 d. nustatė, jog pareiškėjui yra taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Šis sprendimas tapo galutiniu 2015 m. rugsėjo 15 d. Per šį terminą Tarnyba jokių prieštaravimų nepateikė. Tarnyba pažeidė bendradarbiavimo principą, ištyrė ne visas su ginču susijusias aplinkybes ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, skundžiami sprendimai yra priimti prielaidų pagrindu, grindžiami tik subjektyviais duomenimis. Skundžiamuose sprendimuose nenurodyta kodėl buvo priimtas priešingas sprendimas nei Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas. Nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas panašiose administracinėse bylose Nr. I-4761-643/2016 ir Nr. I-4095-1047/2016 pareiškėjų skundus tenkino.
Šalies argumentai
Atsakovė Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 36–40).
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad vadovaujantis Reglamento 13 straipsnio 3 dalimi, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija) 2015 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovę, kad UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Imperianas“ ir UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Minėtose įmonėse 2015 metais buvo atlikti du patikrinimai, kurių metu darbuotojų rasti nepavyko, darbo grafikuose tą mėnesį nurodyta, kad darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgė į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987) 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus, analogiškai juos taikant ir Reglamento 13 straipsnio 3 daliai.
Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) Darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir (arba) atlyginimą; 2) Savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir (arba) pajamas. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų veiklos dalis pagal pirmiau nurodytus kriterijus rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Šiuo atveju, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro ir 2015 m. birželio 30 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad ubezpieczen spolecznych) rašto Nr. 180000/511/421/2014 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“ ir UAB „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 19–22).
Atsiliepimas
VSDFV atsiliepimą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir atsakovė bei papildomai nurodo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15, 27 ir 31 punktais turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento Nr. 987, 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų veiklos dalis rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.
Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Almand“ ir UAB „Martenas“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pagrindu (b. l. 74–75).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas iš esmės kyla dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl taikytinų teisės aktų S. R. M. nustatymo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą ir nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. laikinai taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis sprendimas VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutikimą su Tarnybos sprendimu grindžia iš esmės vienu argumentu – skundžiami sprendimai prieštarauja bendrai taikytinos teisės taisyklei – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba klaidingai taikė teisės analogiją Reglamento 13 straipsnio 3 daliai bei rėmėsi netinkamu kriterijumi dėl vykdomos veiklos apimties.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką ir VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas.
Reglamento II antraštinėje dalyje reglamentuojamas taikytinų teisės aktų nustatymas. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį (11 straipsnis). Reglamento 13 straipsnyje numatytos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Pagal šio straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai <...>.
Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Reglamente Nr. 987nustatytas taikymo taisykles (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-502/2016, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-756/2016 ir kt.).
Reglamento Nr. 987 16 straipsnis nustato konkrečias taikytinos teisės nustatymo procedūros įgyvendinimo taisykles, kai asmuo vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Pagal šio reglamento 19 straipsnį valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikytini pagal Reglamento II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga praneša atitinkamam asmeniui, ir, tam tikrais atvejais, jo darbdaviui apie tuose teisės aktuose jam (jiems) nustatytas pareigas.
Aprašo II skyrius numato atvejus ir sąlygas, kada išduodami A1 pažymėjimai, o šiame skyriuje esantis 15 punktas numato, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento 13 straipsnio 3 dalis). Aprašo 44.3 punktas nustato, kad Užsienio išmokų tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus, kad nebėra Aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 98714 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tokia nuostata parodo, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis.
Be to, LVAT teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2002-146/2015 be kita ko nurodė, jog Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis aiškiai nukreipia į visą Reglamento 13 straipsnį, o ne į kurią nors šio straipsnio dalį. Iš Reglamento Nr. 987 14 straipsnio pakeitimo (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento 13 straipsnio 3 daliai.
Remdamasis minėtų teisės normų sistemine analize bei tokio pobūdžio bylose suformuota LVAT praktika, teismas daro išvadą, kad Tarnyba ir VSDFV pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė teisės analogiją ir A1 pažymėjimo neišdavė tuo pagrindu, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog skundžiami Tarnybos ir VSDFV sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįsti faktu, kad pareiškėjas UAB „Almand“ ir UAB „Martenas“ nedirbo pagal darbo sutartį ir už jį negavo mokamos socialinio draudimo įmokos.
Kaip jau konstatuota šiame sprendime, Tarnybai nustačius, jog pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties, tai yra pakankamas pagrindas taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, todėl pareiškėjo argumentas, jog buvo nenustatyta, kad jis Lietuvos Respublikoje nedirbo pagal darbo sutartį yra nevertintini, nes, kaip minėta, A1 pažymėjimo neišdavimui pakanka mažareikšmės veiklos fakto.
Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, o su UAB „Almand“ ir UAB „Martenas“ sudarytos darbo sutartys laikytinos fiktyviomis. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs į tai, kad Darbo inspekcijai atlikus minėtų įmonių patikrinimus darbuotojų rasti nebuvo, tais atvejais, kai įmonės vykdė Darbo inspekcijos įpareigojimus ir teikė dokumentus, iš darbo grafikų buvo matyti, kad darbuotojai tą mėnesį jau yra dirbę arba atostogauja, konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodė. Darbo inspekcija nurodė, kad tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvadą, kad įmonių darbuotojai formaliai draudžiami Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (b. l. 30–32). Be to, sulyginus darbo valandų skaičių Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje matyti, kad pagrindinė pareiškėjo veikla yra Lenkijos Respublikoje (b. l. 43–44, 56–57). Abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo, pareiškėjas jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nepateikė, todėl laikytina, jog šioje byloje vienareikšmiškai įrodyta, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje laikytina mažareikšme, todėl Tarnybos sprendimu pagrįstai nuspręsta pareiškėjui taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.
Dėl teismo posėdžio metu išreikšto argumento, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. liepos 15 d. nustatė, kad pareiškėjui yra taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, o Tarnyba per įstatymų nustatytą terminą prieštaravimų nepareiškė pažymėtina, jog Lenkijos kompetentinga institucija nurodė, kad nuomonę pakeis, jei Tarnyba įrodys, kad Lietuvos teritorijoje nebuvo vykdoma arba darbo sutartis yra negaliojanti, arba pareiškėjui netaikytini Lietuvos Respublikos teisės aktai (b. l. 43–44). Atsakymą į šį raštą Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai Tarnyba išsiuntė 2015 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 45–62), tačiau atsakymas nebuvo gautas, todėl darytina išvada, kad jokios bendradarbiavimo procedūros nebuvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu išreikšto argumento, jog panašiose administracinėse bylose Nr. I-4761-643/2016 ir Nr. I-4095-1047/2016 Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundus tenkino pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neformuoja vieningos teismų praktikos. Šią funkciją atlieka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl būtent šio teismo sprendimais bei nutartimis gali būti vadovaujamasi kaip precedentu. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose administracinėse bylose laikosi vieningos praktikos, kuria pareiškėjų apeliaciniai skundai yra atmetami (žr., pvz., administracines bylas Nr. A-452-756/2016, Nr. A-1916-502/2016, Nr. A-1906-502/2016, A-904-822/2016 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, skundžiami Tarnybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl taikytinų teisės aktų S. R. M. nustatymo“ ir VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikius teisės normas, juos naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo S. R. M. (S. R. M.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.