Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-904-822/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-14
Bylos Nr.: A-904-822/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04231-2014-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: J. W. R., UAB ,,Darbo ekspresas“
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

1.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-904-822/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04231-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTA R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. W. R. ir UAB ,,Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. W. R. ir UAB ,,Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. W. R. ir UAB ,,Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą prašydami:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1180;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6947;

3) įpareigoti VSDFV Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad J. W. R. yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. UAB „Darbo ekspresas“ įsidarbino nuo 2013 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir kartu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. OU130000/D/2014-000182/001 RWA:511/7/2014/UBS-UE laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1180 atsisakė išduoti A1 pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikta dokumentų, reikalingų įvertinti, ar pareiškėjui gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (l.45) 1-6947 paliko galioti Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1180 kaip teisingą bei pagrįstą.

Pareiškėjų teigimu, Tarnyba netinkamai interpretavo ir pritaikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus bei nepagrįstai vadovavosi 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5 b dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia atsižvelgti į apimties veiklą, ir tuo pagrindu pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, kad būtų nustatyta, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. Pareiškėjas dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, nes, jo teigimu, tai nėra reikšmingas faktas, kadangi pagal (EB) Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės sistemų koordinavimo 13 straipsnio 3 dalį yra taikoma socialinės sistemos teisė valstybės, kurioje yra vykdomas darbas pagal darbo sutartį. Pažymėjo, kad, kaip ES pilietis pareiškėjas turintis teisę laisvai judėti ir tikėtis, kad ES teisė vienodai aiškinama ir taikoma kiekvienoje valstybėje narėje, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei kartu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl jo atžvilgiu taikomos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatos, kurio 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbo vietos principas taikytinas ir pareiškėjo atžvilgiu, nes jis taikomas, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir kartu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. Atkreipė dėmesį į tai, kad šis principas yra įtvirtintas tam, kad asmuo neturėtų tokioje situacijoje įrodinėti, kur dirba didesnę laiko dalį.

Nurodė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išvardijo atvejus, kada yra nustatoma „didelė laiko dalis“. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 15 punktą, todėl Tarnyba bei VSDFV ne tik neteisingai aiškino ES materialines teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, neteisingai taikė ES teisės normas, bet ir neteisingai taikė Tvarkos aprašo nuostatas. Nagrinėjamu atveju, Tvarkos aprašo 27 punkto reikalavimas pateikti papildomus dokumentus yra pritaikytas nepagristai, nes asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdančiam savarankišką veiklą kitoje valstybėje yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Pažymėjo, kad ši teisės nuostata taikoma tada, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir ES valstybėje narėje ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą, arba, kai vykdo savarankišką veiklą Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje ir tuo pačiu metu dirba pagal darbo sutartį. Tuo tarpu pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį ne dvejose valstybėse, o tik Lietuvoje. Taip pat savarankišką veiklą vykdo tik Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, Tvarkos aprašo 27 punkto nuostata pareiškėjo atžvilgiu neturi būti taikoma.

Nurodė, kad VSDFV priimdama sprendimą dėl A1 pažymos išdavimo, neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento (EB) Nr. Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b nuostatą, o tai prieštarauja ES teisei ir riboja jo, kaip ES piliečio teisę laisvai judėti ir dirbti Europos Sąjungos teritorijoje. Pabrėžė, kad Tarnyba bei VSDFV neteisingai taikė ES teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Be to, šiuo metu galioja Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos socialinio draudimo teisę, o Tarnyba nepasinaudojo savo galimybe prieštarauti tokiam Lenkijos įstaigos sprendimui pagal ES nustatytą procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnį. Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti jam Lietuvos socialinio draudimo teisę yra įsiteisėjęs, tačiau Tarnyba atsisako išduoti A1 pažymėjimą. Pabrėžė, kad tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidžiama Europos Sąjungos teisė, kurios visos valstybės narės privalo laikytis.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad ES socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pažymėjo, kad J. W. R. nepateikė papildomų dokumentų ir prašomos informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Turimi dokumentai apie J. W. R. buvo nepakankami nustatant, ar pareiškėjui galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginius grindžia tik jam naudingomis teisės aktų nuostatomis ir neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjai neteisingai interpretuoja Reglamento (EB)883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį tik vienoje valstybėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Pažymėjo, kad šiuo atveju privalo būti akcentuojamos sąlygos, kaip tai, kad asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Nurodė, kad tiek Tarnybos, tiek VSDFV skundžiami sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendė, kad asmeniui turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai tik nustačius, kad toje šalyje kurioje asmuo dirba (kaip šiuo atveju Lietuvoje) pagal darbo sutartį jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties. Minėta, kad Tvarkos aprašo 27 punktas įtvirtina pareigą pateikti privalomus dokumentus, siekiant gauti A1 pažymėjimą. Tuo tarpu Tvarkos aprašo 31 punktas įtvirtina galimybę prašyti pateikti papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba kreipėsi tiek į ZUS, tiek į pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo vykdomą veiklą (jos apimtį) Lenkijoje, pateikimo. Papildomi dokumentai buvo reikalingi nustatant, ar pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata. Pareiškėjams nepateikus prašomų dokumentų Tarnyba neturėjo pagrindo įvertinti pareiškėjo vykdomos veiklos Lenkijoje apimtį, tuo tarpu turimų dokumentų Tarnybai nepakako nustatyti ar J. W. R. taikytinas Tvarkos aprašo 15 punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Tuo pagrindu Tarnyba pagrįstai sprendė, kad J. W. R. nėra pagrindo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. išduoti A1 pažymėjimo.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka vien tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Minėta, kad, tam, kad asmeniui būtų taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teiginys dėl praleisto termino atsisakant išduoti A1 pažymėjimą taip pat yra nepagrįstas, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Tarnyba į ZUS dėl duomenų pateikimo, dėl pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo, pareiškėjo darbą lyginant su jo savarankiška veikla, registruota Lenkijoje, kreipėsi dar su 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6769. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad Tarnyba vertino pateiktus dokumentus ir kilus abejonei kreipėsi dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Tarnyba praleido 2 mėnesių terminą (nuo 2014 m. sausio 23 d., nuo šios datos pareiškėjui Lenkijos kompetentinga institucija laikinai nustatė Lietuvos socialinio draudimo taikytiną teisę) per kurį turėjo pateikti savo apsisprendimą.

Atsižvelgiant į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą (pareiškėjas nepateikė Tarnybai nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose jo vykdomą veiklą, todėl Tarnyba turėjo pagrindą atsisakyti išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., patenkinti pareiškėjų reikalavimus ir panaikinti Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1180 bei VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6947 nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui J. W. R. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

III.

Pareiškėjai J. W. R. ir uždaroji akcinė bendrovė „Darbo ekspresas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai interpretavo ES teisės nuostatas dėl veiklos apimties vertinimo ir neteisingai konstatavo, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, kadangi sprendžiant dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra skaičiuojama veiklos apimtis. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neteisingai interpretavo ir taikė Tvarkos aprašo 27, 30 ir 31 punktus. Pareiškėjo atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjo savarankiškos veiklos apimties, nėra ir teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo minėtų punktų. Pažymėjo, kad esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, todėl pareiškėjui turi būti išduotas A1 pažymėjimas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punktą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento 987/2009 16 straipsnio nuostatas bei ignoravo 3 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta institucijų bendradarbiavimo bei taikomų teisės aktų nustatymo taisyklės bei reglamentuojama kaip tarp juridinių institucijų turi būti sprendžiami nesusitarimai dėl taikytinos teisės nustatymo. Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymą ir nesutikdama su įstaigos laikinuoju teisės taikymo nustatymu, turėjo elgtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjų vertinimu, laikinas Lietuvos socialinės sistemos teisės taikymas tapo galutiniu.

Šalies argumentai

Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad J. W. R. faktiškai dirba UAB „Darbo ekspresas“ ir nuo 2013 m. gruodžio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip bendrovės darbuotojas. Pareiškėjas darbo sutartį bei kitus dokumentus pateikė savo gyvenamosios vietos kompetentingai įstaigai, kurių pagrindu ir buvo nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų taikymas. Akcentavo, kad ne darbuotojas ar įmonė turi įrodinėti, kad darbas yra realiai vykdomas, bet Tarnyba. Darbuotojai į darbą važiuoja UAB „Darbo ekspresas“ nuomojamu autobusu, už kurį moka bendrovė, todėl jokių kelionės išlaidų neturi. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir vykdyti savarankišką veiklą kitoje ir nei viena asmens vykdomos veiklos ar atliekamo darbo dalis neturi būti nedidelės apimties. Tarnyba sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtinta tvarka asmens gyvenamosios valstybės narės kompetentinga įstaiga nustato asmeniui taikomus teisės aktus (laikinus). Tačiau tarnybos įsitikinimu, priimdama sprendimą kompetentinga įstaiga pirmiausiai privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką). Pabrėžė, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbą Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus. Todėl pareiškėjo teiginį, kad palikus galioti Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą jis liks be socialinės apsaugos, vertino kaip visiškai nepagrįstą. Akcentavo, kad apeliantai savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, taip pat ar kuri nors iš šių veiklų negali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą sprendimą, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1180, kuriuo Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nurodytu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6947, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šiuo aspektu pasisakyta ir nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (tekste – Tvarkos aprašas) bei Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jų skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Minėta, kad atsakovas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1180 nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta „5 b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas (gyvenantis duomenys neskelbtini), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė (duomenys neskelbtini), sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 15 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje reklamos ir marketingo vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 150 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. spalio 15 d. nutartyje akcentavo, kad toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2014 m. sausio 31 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė.

Tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6769 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo sutarties, pasirašytos su UAB ,,Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti dėl taikomų teisės aktų nustatymo.

Tarnyba gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 17 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, kadangi jis vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris dirba samdomą darbą ir vykdo savarankišką veiklą skirtingose valstybėse narėse, turi būti taikomi įstatymai tos valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų.

Tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu (7.16)S2-12179 kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą pateikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2014 m. balandžio 7 d. raštu (7.16)S2-12179 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Tarnyba negavo pareiškėjo užpildyto prašymo nei prašomų pateikti dokumentų, todėl Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1180 „Dėl A1 pažymėjimo J. W. R. neišdavimo“, kuriame nurodė, kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar J. W. R. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis bei ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais.

Tarnybos 2014 m. balandžio 7 d. rašto turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šis raštas pateiktas nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu.

Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. W. R. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė