- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-21
- Bylos Nr.
- A-452-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04890-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- R. S., uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S. (R. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydami:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SPRE-1517 „Dėl A1 pažymėjimo R. J. S. neišdavimo“;
2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-8152 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-1517“;
3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti R. S. A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d.;
4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamais sprendimais R. S. atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. R. S. yra Lenkijos pilietis, Lenkijoje vykdantis savarankišką veiklą. 2014 m. kovo 1 d. jis įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“ Vilniuje pagal darbo sutartį. Skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakyta išduoti R. S. A1 pažymėjimą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Laikiną Lietuvos Respublikos taikytiną teisę Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė 2014 m. gegužės 8 d., atsakovas per du mėnesius prieštaravimų nepareiškė, o tik 2014 m. rugpjūčio 4 d. atsisakė išduoti jam A1 pažymėjimą. R. S. turi tik vieną darbą pagal darbo sutartį (Lietuvoje) bei vykdo tik vieną savarankišką veiklą (Lenkijoje), todėl jam taikomi socialinės apsaugos teisės aktai valstybės, kurioje dirbama pagal darbo sutartį, tai yra Lietuvos. Todėl nėra jokio pagrindo aiškinti kokios apimties darbą jis dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje. Dauguma UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojų yra Lenkijos piliečiai, darbuotojams pretenzijų UAB „Darbo ekspresas“ neturi, į juos jau investuota (buvo organizuojami mokymai), darbuotojų keitimas įtakoja įmonės finansinę situaciją, stabilumą, įvaizdį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo R. S. atstovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė laikiną Lietuvos Respublikos taikytiną teisę, todėl turi būti laikomasi tarptautinio bendradarbiavimo, tačiau atsakovas įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Teismo posėdžio metu pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atstovas pažymėjo, kad UAB „Darbo ekspresas“ ir jo darbuotojai yra diskriminuojami atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens, dėl kurių veiksmų žmonės gali turėti sunkių finansinių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 58–61) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.
Nurodė, kad R. S. nepateikė papildomų dokumentų ir prašomos informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Turimi dokumentai apie R. S. yra nepakankami nustatant, ar jam galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 40–43) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.
VSDFV nurodė, kad pareiškėjų teiginys, jog laikinas Lietuvos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutiniu, nes sprendimas atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą priimtas pasibaigus 2 mėnesių terminui yra nepagrįstas, nes Užsienio išmokų tarnyba jau 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16)S2-21199 kreipėsi į R. S. ir Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl papildomų dokumentų pateikimo. Atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad turimi dokumentai apie R. S. yra nepakankami įvertinti, ar darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, nėra nedidelės apimties veikla.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu (b. l. 104–107) pareiškėjų R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. S. nuo 2010 m. vykdo ne žemės ūkio veiklą (savarankišką veiklą) Lenkijoje (b. l. 65, 66). 2014 m. vasario 27 d. R. S. pasirašė darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“, pagal kurią 2014 m. kovo 1 d. jis pradėjo dirbti regionų vadybininku kontrolieriumi, dirbant 16 valandų per mėnesį už 300 Lt Lietuvoje (b. l. 62–64). Pagal Žešuvas socialinio draudimo įstaigos 2014 m. gegužės 8 d. raštą (b. l. 65, 66), Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16)S2-21199 nurodė R. S., kokius dokumentus iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. jis turi pateikti dėl A1 pažymėjimo išdavimo (b. l. 69–70). Užsienio išmokų tarnybos direktorius 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. SPRE-1517 atsisakė išduoti A1 pažymėjimą R. S., kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 23). Pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 16 d. su 2014 m. rugsėjo 7 d. skundu kreipėsi į VSDFV (b. l. 44–48), kuri, išnagrinėjusi jų skundą, 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. (1.45)I-8152 pripažino Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-1517 teisingumą ir pagrįstumą (b. l. 20–21).
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 str. pakeitusiame Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 str. 5 b d. nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punkte nustatyta, kad Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiškas veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, VSDFV Užsienio išmokų tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais <...>.
Aukščiau nurodytų teisės aktų analizė patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, tik nustačius, kad toje šalyje, kurioje R. S. dirba pagal darbo sutartį (t. y. Lietuvoje) jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties, jam turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai. Reglamento normoms įgyvendinti yra priimtas Tvarkos aprašas, kurio 27 punkte įtvirtinti privalomi pateikti dokumentai, siekiant gauti A1 pažymėjimą, 31 punkte įtvirtina teisė prašyti kitų papildomų reikalingų dokumentų. Šiuo atveju, R. S. nepateikus Užsienio išmokų tarnybos prašytų dokumentų pagal Tvarkos aprašo 27, 31 punktus, Užsienio išmokų tarnyba neturėjo galimybės įvertinti R. S. vykdomų veiklų, darbo pobūdžio apimties, nustatyti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kadangi nežinant gaunamų pajamų dydžio Lenkijoje, nėra galimybės tiksliai nustatyti vykdomos veiklos apimtį ir įvertinti, kurioje šalyje vykdoma veikla yra pagrindinė, o kuri nedidelės apimties, taigi pagrįstai Užsienio išmokų tarnyba nusprendė neišduoti A1 pažymėjimo R. S.. Teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuotina tai, kad nors Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė laikiną Lietuvos Respublikos taikytiną teisę, tačiau Lietuvos valstybinės institucijos, vykdydamos jai priskirtas funkcijas, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjų ginčijamus veiksmus atliko pagrįstai, kas teismo nustatyta aukščiau remiantis teisės aktais.
Pabrėžtina, kad pareiškėjų teiginys dėl praleisto termino atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą yra nepagrįstas, kadangi Užsienio išmokų tarnyba gavusi Žešuvas socialinio draudimo įstaigos 2014 m. gegužės 8 d. raštą (b. l. 65, 66), 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16)S2-21199 nurodė R. S., kokius dokumentus iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. jis turi pateikti dėl A1 pažymėjimo išdavimo (b. l. 69–70), iš kurio turinio aišku, kad nepateikus reikiamų dokumentų, nebus galimybės įvertinti vykdomų veiklų pobūdį, vadinasi, nebus galimybės išduoti A1 pažymėjimo.
Be to, pareiškėjų teiginys, kad darbuotojams pretenzijų UAB „Darbo ekspresas“ neturi, į juos jau investuota (buvo organizuojami mokymai), darbuotojų keitimas įtakoja įmonės finansinę situaciją, stabilumą, įvaizdį, neturi įtakos nagrinėjamai bylai.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti R. S. A1 pažymėjimą yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl taip pat atmetamas.
Atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjai R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliaciniu skundu (b. l. 113–120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ignoravo Europos Sąjungos teisės normas, kurios yra aktualios ir nagrinėjamoje situacijoje. Be to, priimdamas sprendimą teismas vadovavosi spėjimais, o ne įstatymu.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik nustačius, kad toje šalyje, kurioje R. S. dirba pagal darbo sutartį (t. y. Lietuvoje), jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties, jam turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai. Nustatant R. S. taikytiną teisę turi būti vadovaujamasi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, o didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga netaikoma, nes Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.
3. Teismas neatsižvelgė į Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnį. Nagrinėjamu atveju taikytiną Lietuvos teisę nustatė (ir pagal minėtą nuostatą turėjo nustatyti) kompetentingos Lenkijos įstaigos, kadangi R. S. taikytinos teisės klausimas turi būti sprendžiamas ne pagal tarptautinio bendradarbiavimo, o pagal sąjunginio bendradarbiavimo taisykles, t. y. laikantis bendradarbiavimo, nustatyto Europos Sąjungos antrinės teisės aktuose – būtent Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatytų taisyklių. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo vykdoma Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio, 16 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatyta kompetentingų įstaigų (šiuo atveju – Lietuvos ir Lenkijos) ginčo dėl teismingumo sprendimo procedūra. Dėl šios priežasties teismas negalėjo vadovautis Tvarkos aprašo 27 ir 30 punktais.
4. Teismo argumentas, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje, o asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties, pagrįstas spėjimais, o ne įrodymais. Pareiškėjas R. S. UAB „Darbo ekspresas“ dirba faktiškai ir nuo 2014 m. kovo 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Nei teismas, nei atsakovas neturėjo įrodymų, kad pareiškėjas šioje įmonėje realiai nedirba.
Atsiliepimas
Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 129–132) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, iki Reglamente (EB) Nr. 465/2012 įtvirtintų Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimų į nedidelės apimties veiklą neatsižvelgiama tik nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi Reglamente (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje nustatytais atvejais. Atsakovas pažymi, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų bendra Europos Sąjungos sistema, nustato tik bendruosius principus. Todėl valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Tvarkos apraše nustatyta imperatyvi A1 pažymėjimų išdavimo tvarka, kurios privalu laikytis sprendžiant taikytinų teisės aktų nustatymo ir tai patvirtinančių A1 pažymėjimų išdavimo klausimus. Apeliantai neteisingai interpretuoja Europos Sąjungos teisės aktus – Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 (jo 13 straipsnio 3 dalį).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 133–136) prašo pareiškėjų R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSDFV rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, taip pat argumentais, kuriuose atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas Užsienio išmokų tarnyba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-1517, kuriuo nuspręsta nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. neišduoti R. S. A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 23, 53–54), bei VSDFV 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. (1.45)I-8152, kuriuo, išnagrinėjus ginčą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atmestas R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundas dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-1517 panaikinimo (b. l. 20–21, 55–57). Taip pat pareiškėjai teismo prašė įpareigoti VSDFV Užsienio išmokų tarnybą išduoti R. S. A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjų R. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.
Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šiuo aspektu pasisakyta ir nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015.
Minėtoje nutartyje LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (tekste – Tvarkos aprašas) bei Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jų skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Minėta, kad atsakovas 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. SPRE-1517 nusprendė nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. neišduoti R. S. A1 pažymėjimo, motyvuodamas tuo, kad R. S. nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.
Žemesnės instancijos teismas
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta „5 b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas R. J. S. (Lenkijos Respublikoje gyvenantis asmuo) su UAB „Darbo ekspresas“ (Lietuvos Respublika, Vilnius) 2014 m. vasario 27 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį dėl darbo šioje įmonėje regionų vadybininko kontrolieriaus pareigose (b. l. 62–64). Sutartyje nurodyta, kad nustatoma darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbo užmokestis 300 Lt per mėnesį. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje, kurioje sudaryta darbo sutartis (t. y. Lietuvoje), gyvenamosios vietos valstybėje narėje (t. y. Lenkijoje) vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.
Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. LVAT teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. spalio 15 d. nutartyje akcentavo, kad toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. gegužės 22 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. gegužės 8 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad R. S. laikinai nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, nes susipažinus su pateiktais dokumentais nustatyta, kad jis dirba Lietuvoje UAB „Darbo ekspresas“ ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje (b. l. 23, 65, 66). Tame pačiame rašte kompetentinga Lenkijos Respublikos įstaiga prašo apsvarstyti klausimą dėl A1 formos pažymos išdavimo pagal Reglamentą Nr. 883/2004. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, gavusi šį raštą, 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16) S2-21199 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės R. J. S. nustatymo“ (b. l. 24, 50–51) kreipėsi į pareiškėją R. S. ir į jo gyvenamosios vietos bei savarankiškos veiklos vykdymo vietos valstybės narės kompetentingą įstaigą. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba prie šio rašto pridėjo pareiškėjui skirtą VSDFV 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje formą (blanką). Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 23 d. rašte atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad pildydamas Prašymo 10 punktą R. S. turi pažymėti, ar darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu jis dirba Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje, ar Lietuvos Respublikos teritorijoje; taip pat prašė pateikti Tvarkos aprašo 27 punkte nurodytus ir nustatyta tvarka patvirtintus šių veiklų pagrindimo dokumentus; išaiškino, kad nepateikus prašomų dokumentų, Užsienio išmokų tarnyba dėl taikytinos teisės spręs pagal turimus duomenis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2014 m. birželio 23 d. rašte Nr. (7.16) S2-21199 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.
Pareiškėjas R. S. neneigia gavęs minėtą Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 23 d. raštą. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, atsakovas negavo nei R. S. užpildyto prašymo, nei jo veiklos apimtis dviejose valstybėse pagrindžiančių dokumentų, nors buvo nustatęs protingą terminą šiems dokumentams pateikti (b. l. 20–21). Taigi atsakovas pagrįstai priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SPRE-1517 pagal turimus dokumentus, o įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiška veikla jo vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y. kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus, konstatavo, kad pateikti dokumentai ir jo turimi duomenys nepakankami taikyti Pagrindinio reglamento 13 straipsnį 3 dalį ir Tvarkos aprašo 15 punktą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas faktines ginčo aplinkybes, teisinį reglamentavimą, taip pat atsižvelgusi į nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atmeta pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnį 3 dalį.
Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 23 d. rašto Nr. (7.16) S2-21199 turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad atsakovas iki šioje normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. R. S. pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Vadinasi, atsakovas minėtą nesutikimą pateikė nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu.
Be to, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiu, jog Užsienio išmokų tarnyba nebandė spręsti klausimo su pareiškėjo R. S. savarankiškos veiklos valstybės kompetentinga institucija ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui, nes Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 23 d. raštas Nr. (7.16) S2-21199 adresuotas ir šiai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Vadinasi, pats apeliantas turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ir juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ar savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją, arba tiesiogiai atsakovui, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytų pareigų neatliko.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų R. S. (R. S.) ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. S. (R. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.