- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-09
- Bylos Nr.
- I-4095-1047/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04451-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Jolanta Malijauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- T. K. H.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Ieva Marija Ragaišytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Ievai Marijai Ragaišytei, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. H. (T. K. H.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
T. K. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5472.
Pareiškėjas nurodė, Tarnyba ir VSDFV skundžiamais sprendimais pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodami, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, kad T. K. H. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį pasirašytą su UAB „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla.
Pažymi, kad Tarnyba ir VSDFV nepagrįstai remiasi analogija pagal Europos Parlamento ir tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) nr. 97/2009 „Nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką“ 14 straipsnyje „pagrindinio reglamento 13 ir 13 straipsnių patikslinimas“ numatytą EB 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių patikslinimą. Pareiškėjas nurodo, kad EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuomet, kai asmuo vienoje valstybėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje verčiasi individualia veikla, tiems atvejams kai asmuo keliose valstybėse verčiasi ta pačia veikla, pavyzdžiui keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartį, tam asmeniui taikomi valstybės narės teisės aktai parenkami vadovaujantis EB 833/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad remiantis Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Kadangi pareiškėjo sudaryta darbo sutartis su UAB „Almand“ nėra panaikinta ir galiojanti, pareiškėjui turi būt taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad A1 formą atsisakyta išduoti ne todėl kad UAB „Almand“ nevykdė veiklos, o todėl, kad darbo apimtis buvo nedidelė (taip nurodyta skundžiamuose sprendimuose). Pažymėjo, kad reglamentų nuostatas aiškina ne palankiai pareiškėjui, o taip, kokios jos yra: nedidelės apimties kriterijus turi būti vertinamas tik kelių darbo sutarčių atveju, o ne darbo sutarties ir savarankiškos veiklos atveju. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas socialinio draudimo įmokas mokėjo Lietuvoje ir šios įmokos pareiškėjui nėra grąžintos.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36–40).
Tarnyba pažymėjo, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas - užtikrinti asmenų, persikeliančių į ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygas išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus.
Atkreipė dėmesį, kad įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas Tarnyba 2014-06-23 raštu Nr. (7.2) S2-21100 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės T. K. H. nustatymo“ kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zakład Ubezpieczen Społecznych, Oddział w Krakowie), prašydama įvertinti ar Pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį pasirašytą su UAB „Almand“ apimtis, lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti klausimą dėl taikytinų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga (Zakład Ubezpieczen Społecznych, Oddział w Krakowie) 2014-09-12 raštu Nr. 180000/503/815/2013 informavo, kad Pareiškėjui remiantis darbo laiko kriterijumi nuo 2013-05-01 iki 2014-04-30 nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Atkreiptinas dėmesys, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-09-12 rašte nurodė, kad vertino ne asmens faktinį veiklos vykdymo Lenkijos Respublikoje laiką ir pajamas, o tik Lenkijos teisės aktuose nustatytus teorinius dydžius. Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat nustatė, kad Pareiškėjui nuo 2014-05-01 iki 2015-04-30 taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie pareiškėjo veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką).
Pažymėjo, kad pareiškėjo gautos pajamos už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2014-12-31 vidutiniškai sudarė po 96,96 Lt per mėnesį iki mokesčių, o nuo 2015-01-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-04-30 – 29,12 Eur, tuo tarpu T. K. H. sąskaitų - faktūrų išrašo duomenis, pagal kuriuos asmens pajamos iš vykdomos individualios veiklos Lenkijoje už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2014-04-30 sudarė 20512,18 PLN. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdamas į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo 2016-08-30 prašymu (b. l. 78) dėl informacijos pateikimo (pateikti įrodymus, jog atsakovė informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad ji nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu) atsakovė 2016-09-06 pateikė raštą (b. l. 81–83), kuriame nenurodė, kad buvo kreiptasi į Lenkijos kompetentingą instituciją po to, kai 2014-09-22 gavo Lenkijos kompetentingos institucijos raštą Nr. 180000/503/815/2013 dėl taikytinos Lietuvos teisės. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas A1 formos pažymėjimas, t.y. dėl to, kad UAB „Almand“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė (taigi ir pareiškėjo darbo veikla buvo fiktyvi), toks formalus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimas, žinant kad dėl to būtų netinkamai nustatyta taikytina teisė, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principams, nes iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais kaip ir atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 59–62). Papildomai pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2438-502/2015 ir kitose bylose taip pat patvirtino, kad iš Reglamento (EB) Nr. 987 (su Reglamento Nr. 465 pakeitimais) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsniui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai. Gautas atsakovės prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant (b. l. 77).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. su UAB „Almand“ sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 04/04/2013, pagal kurią nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. sutarė dirbti reklamos agentu minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – pagal grafiką, darbo užmokestis – minimali mėnesinė alga (b. l. 16–18). 2014 m. birželio 11 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2016-04-30 (b. l. 46-49). Tarnyba 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. SPRE-1528 nusprendė, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22 turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, nes Tarnybos duomenimis, pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla (b. l. 27-29). Dėl šių priežasčių buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui. Pareiškėjas Tarnybos 2015 birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą T. K. H.“ apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5472 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 11–13).
Teismas pažymi, kad 2015-08-13 d. VSDFV sprendime Nr. (1.45)I-5472 (b. l. 12) nurodytos papildomos aplinkybės, kurios nenurodytos tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendime Nr. SPRE-1528. t.y., kad 1) 2014-09-26 buvo gautas dar vienas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/503/815/2013, kuriame Lenkijos kompetentinga įstaiga nurodė, kad pareiškėjui nuo 2014-05-01 iki 2015-04-30 taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai; 2) 2015-04-29 Tarnybos direktorius priėmė sprendimą Nr. SPRE-891, kuris dėl neatitikimo LR Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies nuostatoms buvo panaikintas 2015-06-17 VSDFV sprendimu Nr. (1.45)I-4181. Vykdydamas minėta sprendimą Tarnybos direktorius priėmė 2015-06-26 sprendimą Nr. SPRE-1528. Teismas pažymi, kad šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų byloje nepateikė nei atsakovas, nei pareiškėjas. Kadangi ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra, teismas vadovaujasi pateikta informacija.
Teismas pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose atsisakyta išduoti A1 pažymą už laikotarpius nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimus (panaikinti skundžiamus sprendimus) ir argumentų turinį (nėra ginčijami kiti prašyme nurodyti laikotarpiai, o tik skundžiamuose sprendimuose nurodyti laikotarpiai), teismas nustato, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22, t.y. toks, koks nurodytas ginčijamuose sprendimuose. Dėl kitų laikotarpių ginčas nevyksta, nes pareiškėjas nereiškė tokių reikalavimų ir sprendimo neteisėtumo argumentų.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, ir VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), nustatantis A1 pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo tvarką bei sąlygas (Aprašo 1 punktas).
Aprašo 23 punkte nustatyta, kad A1 pažymėjimus išduoda Užsienio išmokų tarnyba. Aprašo 4 punktas nustato, kad A1 pažymėjimas – tai pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Nurodytas pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Aprašo 15 punktas, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Pagal Aprašo 27 punktą dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo, norėdamas gauti A1 pažymėjimą, pateikia Užsienio išmokų tarnybai prašymą išduoti pažymą (-as) / pažymėjimą (-us) ir prideda reikiamų dokumentų patvirtintas kopijas.
Aprašo 23, 37 punktuose įtvirtinta, kad teikiant ir nagrinėjant prašymus išduoti A1 pažymėjimus, vadovaujamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008-02-01 įsakymu Nr. V-69 (toliau – Asmenų aptarnavimo taisyklės), tiek, kiek to nereglamentuoja šis Aprašas.
Asmenų aptarnavimo taisyklių 43 punkte nustatyta, kad administraciniai veiksmai atliekami ir atsakymai dėl išnagrinėtų prašymų įforminami atsižvelgiant į prašymo turinį, prašymo suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, pateikimo atveju, atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, pagrįstos teisės aktų nuostatomis (Asmenų aptarnavimo taisyklių 43.1 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba, priimdama sprendimus dėl A1 pažymėjimų išdavimo, vykdo įstatymo jai pavestą viešojo administravimo funkciją, atsakovo priimti sprendimai, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatas.
VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Taigi, tiek Asmenų aptarnavimo taisyklių 43.1 punktas, tiek VAĮ 8 straipsnis nustato reikalavimą pagrįsti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą taip, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai ir motyvai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendime Nr. SPRE-1528, tiek VSDFV 2015-08-13 sprendime Nr. (1.45)I-5472 yra remiamasi iš esmės analogiškais argumentais. Tiek Tarnyba, tiek VSDFV nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą, buvo atsižvelgta į eilę aplinkybių, susijusių su jo darbine veikla Lietuvoje ir Lenkijoje, darbo laiką, darbo užmokestį, laiką ir kitas sąlygas, kurias įvertinus padaryta išvada, jog pareiškėjo darbinė veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, todėl jam turi būti taikomi Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad buvo atsižvelgta į tai, jog 2014-09-22 atsakovas gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau visiškai nenurodyta, ar atsakovas pateikė prieštaravimą šiuo klausimu Lenkijos kompetentingai įstaigai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-08-30, gavęs prašymą nagrinėti bylą atsakovui nedalyvaujant, raštu (b. l. 78) paprašė atsakovą pateikti įrodymus, kad atsakovas informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Atsakovė 2016-09-06 (gavimo teisme diena) raštu tiesiogiai į teismo klausimą neatsakė, iš rašto turinio teismas daro išvadą, kad atsakovė neinformavo Lenkijos kompetentingos institucijos, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Atsakovė savo minėtame rašte nurodo, kad tai yra formalus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimas (b. l. 83). Taip pat rašte nurodoma, kad atsakovė kreipėsi į Lietuvos institucijas: Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kuri 2014-10-29 raštu pateikė atsakymą, kreipėsi į LR valstybinę darbo inspekciją, kuri 2015-12-14 bei 2016-05-31 raštu pateikė atsakymus dėl darbuotojų darbinės veiklos įforminimo fiktyvumo.
Teismas pažymi, kad ginčas vyksta dėl sprendimų, kurie priimti 2015 birželio 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. teisėtumo, todėl VDI 2015-12-14 bei 2016-05-31 raštai, gauti jau po skundžiamų sprendimų priėmimo, neturėjo įtakos formuluojant sprendimų motyvus ir įrodymus. Taip pat teismas pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose priešingai nei nurodoma 2016-09-06 (gavimo data) rašte teismui, atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą priežastis yra ne vykdomos veiklos fiktyvumas, o nedidelė veiklos apimtis. Teismas vadovaujasi skundžiamuose sprendimuose nurodytais motyvais – t.y. kad A1 pažymėjimas neišduotas dėl to, jog pareiškėjo veikla Lietuvoje lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla buvo nedidelės apimties.
Taigi teismas vadovaudamasis bylai aktualiais teisės aktais pažymi, kad sprendžiant dėl pareiškėjo veiklos apimties atsakovas privalėjo kreiptis į kompetentingą Lenkijos instituciją. Šią savo pareigą atsakovas įvykdė ir gavo 2014-09-22 (b. l. 52-54) bei 2015-06-26 (byloje nepateikta) atsakymus, kad turi būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Pagal LVAT praktiką nesutikimas gali būti išreikštas pranešimu, informacijos paprašymu ir t.t. (žr., pvz. LVAT 2016 m. gegužės 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1357-502/2016; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2002-146/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1893-146/2015; 2016 m. birželio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1290-756/2016, 2016 m. liepos 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1906-502/2016 ir kt.). Tačiau nagrinėjamoje byloje joks dokumentas, išreiškiantis minėto reglamento 16 straipsnio 3 dalyje minimą Lietuvos kompetentingų institucijų nesutikimą, kitokią nuomonę ir pan., nebuvo siųstas Lenkijos kompetentingai įstaigai. Atsakovė 2016-09-06 (gavimo teisme diena) rašte pripažįsta šį savo procedūrinį pažeidimą, tačiau mano, kad jis yra formalus. Teismas su tokiu atsakovo pateiktu procedūrinio pažeidimo vertinimu nesutinka. Pirma, nustatyta taisyklė yra imperatyvi ir vienareikšmiška – „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu“ esant tam tikroms minėtame reglamente nurodytoms sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje tos sąlygos nustatytos- atsakovas neišreiškė prieštaravimo ar nesutikimo Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktam vertinimui. Antra, tokios taisyklės tikslas yra užtikrinti skirtingų valstybių institucijų tarpusavio bendradarbiavimą bei užkirsti kelią asmeniui gauti neigiamus atsakymus iš visų jo atveju aktualių valstybių kompetentingų institucijų. Trečia, atsakovo klaidos (atsakovas teigia, kad yra pagrindas netaikyti Lietuvos valstybinio socialinio draudimo teisės aktų, bet pažeista procedūra) negali lemti neigiamų pasekmių pareiškėjui. Teismas laikosi pozicijos, kad atsakovo klaidas turi taisyti pats atsakovas, o ne į jas nereaguoti, vertinti kaip nereikšmingas ar formalias.
Teismo vertinimu, atsakovė ginčijamu sprendimu atsisakydama išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, turėjo motyvuoti, kodėl nesivadovauja Lenkijos kompetentingos įstaigos raštais, gautais 2014-09-22 bei 2015-06-26, nors prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį Lenkijos kompetentingai įstaigai nepateikė. Pažymėtina, kad atsakovė savo raštuose nurodė, kad nesivadovauja Lenkijos kompetentingų įstaigų nustatyta taikytina teise, nes pareiškėjo veikla yra nedidelės apimties, tačiau neaptarė ir, kaip patvirtino pats atsakovas, neįvykdė procedūrinių reikalavimų, kad galėtų šiuo pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą išduoti A1 formą. Teismo vertinimu, pakankamo priimto sprendimo pagrindimo reikalavimo nesilaikymas yra esminis administracinio akto trūkumas, kadangi tuo pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys efektyviai realizuoti savo teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą, o teismui nustatyti, ar pareiškėjo skundžiami administraciniai aktai buvo priimti pagrįstai ir teisėtai. Taip pat nustatomas esminis procedūrinis pažeidimas, kuris yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendimas Nr. SPRE-1528 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, laikytinas neteisėtu ir naikintinas, atsižvelgiant į šiame sprendime išdėstytus argumentus.
Panaikinus ginčijamą sprendimą, anksčiau nurodytais pagrindais, naikintinas ir VSDFV 2015-08-13 sprendimas Nr. (1.45)I-5472, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendimas Nr. SPRE-1528.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 2 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo T. K. H. (T. K. H.) skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5472.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.