Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Teismo 2016-08-30 prašymu (b. l. 78) dėl informacijos pateikimo (pateikti įrodymus, jog atsakovė informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad ji nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu) atsakovė 2016-09-06 pateikė raštą (b. l. 81–83), kuriame nenurodė, kad buvo kreiptasi į Lenkijos kompetentingą instituciją po to, kai 2014-09-22 gavo Lenkijos kompetentingos institucijos raštą Nr. 180000/503/815/2013 dėl taikytinos Lietuvos teisės. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas A1 formos pažymėjimas, t.y. dėl to, kad UAB „Almand“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė (taigi ir pareiškėjo darbo veikla buvo fiktyvi), toks formalus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimas, žinant kad dėl to būtų netinkamai nustatyta taikytina teisė, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principams, nes iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai. Gautas atsakovės prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant (b. l. 77).

Žemesnės instancijos teismas

Ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. su UAB „Almand“ sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 04/04/2013, pagal kurią nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. sutarė dirbti reklamos agentu minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – pagal grafiką, darbo užmokestis – minimali mėnesinė alga (b. l. 16–18). 2014 m. birželio 11 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2016-04-30 (b. l. 46-49). Tarnyba 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. SPRE-1528 nusprendė, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22 turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, nes Tarnybos duomenimis, pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla (b. l. 27-29). Dėl šių priežasčių buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui. Pareiškėjas Tarnybos 2015 birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą T. K. H.“ apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5472 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 11–13).

Teismas pažymi, kad 2015-08-13 d. VSDFV sprendime Nr. (1.45)I-5472 (b. l. 12) nurodytos papildomos aplinkybės, kurios nenurodytos tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendime Nr. SPRE-1528. t.y., kad 1) 2014-09-26 buvo gautas dar vienas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/503/815/2013, kuriame Lenkijos kompetentinga įstaiga nurodė, kad pareiškėjui nuo 2014-05-01 iki 2015-04-30 taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai; 2) 2015-04-29 Tarnybos direktorius priėmė sprendimą Nr. SPRE-891, kuris dėl neatitikimo LR Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies nuostatoms buvo panaikintas 2015-06-17 VSDFV sprendimu Nr. (1.45)I-4181. Vykdydamas minėta sprendimą Tarnybos direktorius priėmė 2015-06-26 sprendimą Nr. SPRE-1528. Teismas pažymi, kad šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų byloje nepateikė nei atsakovas, nei pareiškėjas. Kadangi ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra, teismas vadovaujasi pateikta informacija.

Teismas pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose atsisakyta išduoti A1 pažymą už laikotarpius nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimus (panaikinti skundžiamus sprendimus) ir argumentų turinį (nėra ginčijami kiti prašyme nurodyti laikotarpiai, o tik skundžiamuose sprendimuose nurodyti laikotarpiai), teismas nustato, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2013-05-01 iki 2015-03-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-22, t.y. toks, koks nurodytas ginčijamuose sprendimuose. Dėl kitų laikotarpių ginčas nevyksta, nes pareiškėjas nereiškė tokių reikalavimų ir sprendimo neteisėtumo argumentų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, ir VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), nustatantis A1 pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo tvarką bei sąlygas (Aprašo 1 punktas).

Aprašo 23 punkte nustatyta, kad A1 pažymėjimus išduoda Užsienio išmokų tarnyba. Aprašo 4 punktas nustato, kad A1 pažymėjimas – tai pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Nurodytas pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Aprašo 15 punktas, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Pagal Aprašo 27 punktą dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo, norėdamas gauti A1 pažymėjimą, pateikia Užsienio išmokų tarnybai prašymą išduoti pažymą (-as) / pažymėjimą (-us) ir prideda reikiamų dokumentų patvirtintas kopijas.

Aprašo 23, 37 punktuose įtvirtinta, kad teikiant ir nagrinėjant prašymus išduoti A1 pažymėjimus, vadovaujamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008-02-01 įsakymu Nr. V-69 (toliau – Asmenų aptarnavimo taisyklės), tiek, kiek to nereglamentuoja šis Aprašas.

Asmenų aptarnavimo taisyklių 43 punkte nustatyta, kad administraciniai veiksmai atliekami ir atsakymai dėl išnagrinėtų prašymų įforminami atsižvelgiant į prašymo turinį, prašymo suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, pateikimo atveju, atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, pagrįstos teisės aktų nuostatomis (Asmenų aptarnavimo taisyklių 43.1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba, priimdama sprendimus dėl A1 pažymėjimų išdavimo, vykdo įstatymo jai pavestą viešojo administravimo funkciją, atsakovo priimti sprendimai, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatas.

VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-06-26 sprendime Nr. SPRE-1528, tiek VSDFV 2015-08-13 sprendime Nr. (1.45)I-5472 yra remiamasi iš esmės analogiškais argumentais. Tiek Tarnyba, tiek VSDFV nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą, buvo atsižvelgta į eilę aplinkybių, susijusių su jo darbine veikla Lietuvoje ir Lenkijoje, darbo laiką, darbo užmokestį, laiką ir kitas sąlygas, kurias įvertinus padaryta išvada, jog pareiškėjo darbinė veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, todėl jam turi būti taikomi Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad buvo atsižvelgta į tai, jog 2014-09-22 atsakovas gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau visiškai nenurodyta, ar atsakovas pateikė prieštaravimą šiuo klausimu Lenkijos kompetentingai įstaigai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-08-30, gavęs prašymą nagrinėti bylą atsakovui nedalyvaujant, raštu (b. l. 78) paprašė atsakovą pateikti įrodymus, kad atsakovas informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Atsakovė 2016-09-06 (gavimo teisme diena) raštu tiesiogiai į teismo klausimą neatsakė, iš rašto turinio teismas daro išvadą, kad atsakovė neinformavo Lenkijos kompetentingos institucijos, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Atsakovė savo minėtame rašte nurodo, kad tai yra formalus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimas (b. l. 83). Taip pat rašte nurodoma, kad atsakovė kreipėsi į Lietuvos institucijas: Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kuri 2014-10-29 raštu pateikė atsakymą, kreipėsi į LR valstybinę darbo inspekciją, kuri 2015-12-14 bei 2016-05-31 raštu pateikė atsakymus dėl darbuotojų darbinės veiklos įforminimo fiktyvumo.

Teismas pažymi, kad ginčas vyksta dėl sprendimų, kurie priimti 2015 birželio 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. teisėtumo, todėl VDI 2015-12-14 bei 2016-05-31 raštai, gauti jau po skundžiamų sprendimų priėmimo, neturėjo įtakos formuluojant sprendimų motyvus ir įrodymus. Taip pat teismas pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose priešingai nei nurodoma 2016-09-06 (gavimo data) rašte teismui, atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą priežastis yra ne vykdomos veiklos fiktyvumas, o nedidelė veiklos apimtis. Teismas vadovaujasi skundžiamuose sprendimuose nurodytais motyvais – t.y. kad A1 pažymėjimas neišduotas dėl to, jog pareiškėjo veikla Lietuvoje lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla buvo nedidelės apimties.