Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. J. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei L. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo - I. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. J. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. R. jo naudai 36557,80 Eur ir nurodyti, kad ši suma išieškotina solidariai su išieškotina suma iš I. R. pagal Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. teismo įsakymą, 2004 m. lapkričio 21 d. teismo įsakymą, priimtus civilinėje byloje Nr. L2-1224-03/2004, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-144-604/2005, taip pat priteisti iš atsakovės jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio mėnesį padavė skelbimą laikraštyje apie tai, kad skolina pinigus. Su juo susisiekė L. R. ir I. R., susitarė susitikti. Pastarieji atvažiavo pas jį į kavinę, esančią Jogailos gatvėje, Vilniaus mieste. Paskolino L. R. ir I. R. pagal skolos raštelį 38500 Lt (11150,37 Eur) vienam mėnesiui. Skolos grąžinimui užtikrinti paskolos raštelyje buvo nurodyta, kad paliekamas automobilis „MAZ 5432“, kuris priklausė sutuoktinių Ruselevičių įsteigtai bendrovei UAB „Albernestas“, tačiau iš tikrųjų buvo paliktas tik šio automobilio techninis pasas, o automobilis buvo pas Ruselevičius. Skola per nustatytą terminą grąžinta nebuvo, L. R. ir I. R. dar kartą atvažiavo pas jį ir papildomai pagal 2003 m. rugsėjo 13 d. skolos raštelį pasiskolino 40250 Lt (11657,21 Eur) su 5 procentų palūkanomis, skolos grąžinimo terminas – 2003 m. spalio 10 d., bet ši paskola taip pat buvo negrąžinta. Šios paskolos grąžinimui užtikrinti jie žadėjo užstatyti gyvenamąjį namą, bet vėliau paaiškėjo, kad jų namas buvo užstatytas kitam kreditoriui. Pinigai buvo panaudoti UAB „Albernestas“, kurios akcininkais yra L. R. ir I. R., veiklai. Šios įmonės direktorė buvo atsakovė L. R., trečiasis asmuo I. R. dirbo bendrovėje vairuotoju. Jie abu aiškino, kad ketina plėsti bendrovės veiklą, pirkti transporto priemones, įsigyti prekes. Po paskolų gavimo buvo įsigytos transporto priemonės: automobilis „MAZ“, v. n. RB939, pagaminimo metai 1986, „Renault R 350“, v. n. VV0867“, pagaminimo metai 1990, „Srem Trailor“, v. n. TV902, pagaminimo metai 1979, „Kamaz 5511“, v. n. (duomenys neskelbtini) pagaminimo metai 1983. Pažymėjo, jog atsakovė L. R. žinojo apie tai, kad iš jo buvo pasiskolinti pinigai, kurie buvo panaudoti bendram verslui. Kadangi skola laiku grąžinta nebuvo, o jis kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal du paskolos raštelius. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimais iš I. R. jo naudai priteistos skolos pagal du skolos raštelius, į antstolės T. G. kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo perduotas tik teismo įsakymas pagal vieną skolos raštelį. 2016 m. vasario 25 d. 15.00 val. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patikslino prašomą priteisti skolos sumą, nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 32363,57 Eur, kadangi dalis skolos – virš 4194,23 Eur yra išieškota antstolės T. G.. Atsakovė L. R. atsiliepime nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes jos sutuoktinis I. R. sudarė skolos sutartis su ieškovu M. J. vienasmeniškai jai nežinant, be jos sutikimo. Ji nedalyvavo kartu su sutuoktiniu, kai pastarasis skolinosi pinigus iš M. J.. Skolos rašteliai buvo surašyti vienu egzemplioriu ir saugomi pas ieškovą M. J., šių skolos raštelių nematė. Kokiam tikslui sutuoktinis panaudojo pasiskolintus pinigus, ji nežino. Tuo metu ji dirbo UAB „Albernestas“ direktore, šie pinigai į įmonės balansą nebuvo įtraukti, transporto priemonės už juos pirktos nebuvo. Ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl skolos iš jos sutuoktinio priteisimo ir pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau teisminio nagrinėjimo metu ji nebuvo įtraukta į procesą kaip bendraskole, pagal teismo sprendimus skola išieškoma iš sutuoktinio I. R.. Šiuo metu pati nedirba, yra neįgali, gauna pašalpą, sutuoktinis dirba, iš jo darbo užmokesčio vykdomas skolos išieškojimas. Todėl prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo jos naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.Trečiasis asmuo I. R. nurodė, kad asmeniškai skolinosi pinigus iš ieškovo M. J. pagal skelbimą laikraštyje. Pirmą kartą pasiskolino iš ieškovo 20000 Lt su palūkanomis, raštelis buvo surašytas dėl 38500 Lt sumos, pinigus turėjo grąžinti po mėnesio. Gautus iš M. J. pinigus jis paskolino broliui J. R.. Pastarasis tuo metu išsituokė su sutuoktine, ketino pirkti butą, norėjo padėti broliui. Šiuo metu brolis yra miręs. Pasiskolintų pinigų grąžinti laiku nesugebėjo, ieškovas M. J. privertė jį pasirašyti dar vieną paskolos raštelį dėl 40250 Lt. Faktiškai šie pinigai jam perduoti nebuvo, į šią sumą ieškovas įskaitė negrąžintą skolos sumą pagal pirmą raštelį bei palūkanas. Sutuoktinė L. R. nieko nežinojo apie skolą, teisminio proceso metu, kuomet buvo nagrinėjamos bylos dėl skolos priteisimo iš jo ieškovo M. J. naudai ji nedalyvavo, pinigai nebuvo panaudoti nei šeimos poreikiams, nei bendram verslui, todėl ji negali būti pripažinta bendraskole.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo M. J. 672 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai; panaikino 2015 m. balandžio 27 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutartimi L. R. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimui įsiteisėjus. Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais: Byloje nėra patvirtinančių įrodymų, kad atsakovė davė sutuoktiniui sutikimą skolinti pinigus, ar vėliau patvirtino, kad sutinka su paskolomis. Be to, į teismą dėl skolos priteisimo ieškovas kreipėsi praėjus metams, jį teisme atstovavo advokatė, t.y. profesionali teisininkė, bet reikalavimai L. R. pareikšti nebuvo, nei ieškinio dėl skolos priteisimo nagrinėjimo teisme metu, nei teismo įsakymų išdavimo metu atsakovė L. R. nebuvo įtraukta dalyvauti procese kaip bendraskole.Iš šių bylos duomenų matyti, kad transporto priemonės 2003 m. lapkričio 8 d. buvo įregistruotos UAB „Albernestas“ vardu. Tačiau bendrovė turėjo ir kitų transporto priemonių, be to, uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, jos kilnojamojo turto ir piniginių lėšų apskaita tvarkoma remiantis buhalterinės apskaitos įstatymu, todėl jeigu I. R. paskolinti pinigai buvo panaudoti nurodytų transporto priemonių pirkimui tai būtų užfisuota atitinkamuose finansiniuose dokumentuose. Byloje tokių dokumentų nėra, iš gautų bendrovės sąskaitų išrašų matyti, kad 2003 m. rugsėjo mėnesį šių pinigų bendrovės sąskaitose taip pat nebuvo. Byloje nėra dokumentų patvirtinančių šių transporto priemonių pirkimą, iš UAB „Pervaža“, iš kurios pagal VĮ „Regitra“ duomenis, buvo įsigyti automobiliai, teismo paklausimas grįžo neįtektas;įvertinęss visus byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės L. R. jo naudai 32363,57 Eur ir nurodyti, kad ši suma išieškotina solidariai su išieškotina suma iš I. R. pagal Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. teismo įsakymą, 2004 m. lapkričio 21 d. teismo įsakymą, priimtus civilinėje byloje Nr. L2-1224-03/2004, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-144-604/2005, neįrodytas byloje surinktais įrodymais, dėl to ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.109 str. nuostatas, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos dėl sutuoktinių prievolių kvalifikavimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl pagrindo nebuvimo tenkinti ieškinį;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai faktą, kad M. J. reikalavimus dėl skolos priteisimo pagal 2003-09-01, 2003-09-13 paskolos raštelius reiškė tik I. R., o L. R. nebuvo įtraukta dalyvauti procese kaip bendraskole, nors ieškovą atstovavo profesionali teisininkė, vertino kaip argumentą, patvirtinantį, kad I. R. prievolės pagal 2003-09-01, 2003-09-13 paskolos sutartis yra asmeninės;Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus konstatavo, kad nėra patvirtinančių įrodymų, kad atsakovė davė sutikimą skolintis pinigus, ar vėliau patvirtino, kad sutinka su paskolomis. Visų pirma, faktas, kad atsakovė apie paskolos sandorius žinojo ir juos patvirtino, įrodo byloje pateiktas 2003-09-13 paskolos raštelis. Antra, teismas netinkamai vertino atsakovės, trečiojo asmens byloje teiktus paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės ir trečiojo asmens parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog paskolinti pinigai buvo panaudoti UAB „Albernestas“ automobilių pirkimui, nes tai nebuvo užfiksuota įmonės dokumentuose, be to sutuoktiniai turėjo ir kitų kreditorių, kurių pinigus galėjo panaudoti automobilių įsigijimui.Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad paskolų sumos yra pernelyg didelės ir vertinti šiuos sandorius, kaip sudarytus šeimos poreikiams tenkinti CK 3.109 str. 1 d., 2 d. prasme nėra pagrindo. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir CK 3.109 str. 3 d. įtvirtintą „šeimos interesų“ ir „šeimos poreikių“ sąvoką bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Ta aplinkybė, kad UAB „Albemestas“ vardu 2003-11-08 buvo įregistruotos dvi transporto priemonės: MAZ9397, valst. Nr. RB939 ir Renault R350, valst. Nr. VV0867 visiškai nepatvirtina tai, kad nurodytos transporto priemonės buvo įsigytos būtent iš ieškovo M. J. piniginių lėšų. Tuo labiau, kad nei viena iš nurodytų transporto priemonių nebuvo įsigyta tuo laikotarpiu kai buvo pasiskolinti pinigai;Reikšminga bylos teisingam išsprendimui yra ta aplinkybė, kad ieškovas M. J. negavęs sutartu laiku iš trečiojo asmens I. R. pasiskolintų pinigų kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo būtent iš skolininko I. R., net neužsiminęs apie tai, kad yra ir kitas skolininkas - I. R. sutuoktinė L. R., nors procesiniai dokumentai ieškovui buvo parengti teisininko ir M. J. interesus atstovavo advokatė. Iš to darytina išvada, kad ieškovas M. J. būtent iš I. R., kaip asmens kuriam paskolino pinigines lėšas, reikalavo priteisti susidariusią skolą pagal 2003-09-01 ir 2003-09- 13 sudarytus tarp ieškovo M. J. ir trečiojo asmens I. R. paskolos raštelius;Pirmosios instancijos teismui nuosekliai ištyrus visas šias aplinkybes ir nustačius, kad tiek sandorių kaina buvo per didelė ir neprotinga bei pastarieji nebuvo sudaryti tam, kad išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, todėl pagrįstai atmetė ieškovo M. J. ieškinį, todėl pagal ieškovo pateikto apeliacinio skundo motyvus nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

7. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas; visais atvejais apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ne visais atvejais tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai padarė išvadą kad atsakovė nežinojimo apie sutuoktinio sudarytas paskolų sutartis. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kad prievolės, kylančios iš sutuoktinio I. R. sudarytų sandorių yra abiejų sutuoktinių bendros solidarinės prievolės, dėl ko negalima sutikti su apeliacinio skundo reikalavimu priimti kitą sprendimą (patenkinti ieškinį); bylos išnagrinėjimo rezultatas lieka nepakeistas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

10. Tarp šalių kilo ginčas dėl prievolių iš dviejų trečiojo asmens I. R. sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis.

11. Atsakovė L. R. ir trečiasis asmuo A. R. yra sutuoktiniai, turi verslą – yra UAB „Albernestas”, kuriuos pagrindinė veikla - krovinių vežimas krovininiais automobiliais, akcininkai; I. R. turi 150 akcijų, L. R. – 25. Bylos duomenimis, įmonė veiklos nevykdo, tačiau bankroto byla įmonei neiškelta.

12. Nustatyta, kad trečiasis asmuo I. R. pagal 2003-09-01 paprastos rašytinės formos raštelį pasiskolino iš ieškovo M. J. 38 500 Lt iki 2003-10-01 už 5 proc. palūkanų per mėnesį. Raštelyje nurodyta, kad kreditoriui kaip užstatas buvo perduotas automobilis MAZ. I. R. negražinus skolos, kreditorius kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą. 2004-11-21 civilinėje byloje Nr. L-2-1224-03/2004 buvo priimtas teismo įsakymas dėl 38 500 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus naudai.

13. 2003-09-13 I. R. pagal paprastos rašytinės formos raštelį pasiskolino iš ieškovo 40 250 Lt iki 2003-10-10 už 5 procentus palūkanų per mėnesį, delspinigių mokėjimas nenumatytas. Paskolos raštelyje yra įrašas, kad L. R. grąžino kreditoriui 1340 Lt. 2005-08-24 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-144-604/2005 ieškovui M. J. buvo priteista iš I. R. 38 910 Lt skolos, 23 346 Lt delspinigių (sutartinių palūkanų?), bei 5 proc. palūkanų už priteistą sumą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas I. R. aiškino, kad pinigai pagal paskolos raštelį perduoti nebuvo, raštelyje nurodyta suma pasiskolinta pagal ankstesnį raštelį, paskaičiuota su palūkanomis, tačiau priešieškinio dėl paskolos sandorio nuginčijimo pareiškęs nebuvo, sprendimo neskundė.

14. Byloje taip pat nustatyta, kad šiuo metu vykdomas išieškojimas pagal 2004 m. rugsėjo 22 d. Šalčininkų rajono apylinkės teisme išduota teismo įsakymą Nr. L2-1224-03/2004, skolos suma liko 2624,76 Eur. 2014 m. spalio 15 d. antstolė T. G. pasiūlė M. J. kreiptis į teismą dėl sutuoktinės L. R. pripažinimo bendraskole.

15. Kreditorius pareiškė ieškinį dėl prievolių pagal abu I. R. paskolos raštelius pripažinimo sutuoktinių bendromis solidarinėmis prievolėmis ir 36 557,8 Eur priteisimo iš solidarinės skolininkės – sutuoktinės L. R..

16. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, motyvuodamas, kad teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio nuostatas; nurodė, kad CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte, be kita ko nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįsta išvadą, kad byloje nėra patvirtinančių įrodymų, jog atsakovė L. R. davė sutikimą skolintis pinigus, ar vėliau patvirtino, kad sutinka su paskolomis. Apelianto vertinimu, L. R. sutikimo su paskolomis faktą įrodo nuoseklūs kreditoriaus ir jo motinos paaiškinimai byloje apie tai, kad nors raštelis buvo surašytas tik sutuoktinio I. R. vardu, skolintis pinigus buvo atvykę abu sutuoktiniai, bei įrašas „Grąžinau 1340 Lt” su L. R. parašu viename iš paskolos raštelių.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010 pasisakydama dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu sudarytos paskolos sutarčiai, nurodė, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme.

18. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus; apelianto nurodyti įrodymai patvirtina, kad atsakovei L. R. apie sutuoktinio pasirašytus paskolos raštelius buvo žinoma, kad ji paskolos sutarčių sudarymui neprieštaravo (net grąžino kreditoriui dalį skolos (1340 Lt) iš šeimos lėšų). Tačiau nurodyto išaiškinimo kontekste toks žinojimas ir neprieštaravimas sandorių sudarymui patvirtina sutuoktinės sutikimą tokių sandorių sudarymui ir savaime nereiškia solidariosios sutuoktinių atsakomybės prezumpcijos.

19. Paminėtoje plenarinės sesijos nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taigi nagrinėjamu atveju kasatoriaus ir trečiojo asmens paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju kasatorius, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).

20. Nagrinėjamoje byloje kreditorius turėjo pareigą įrodyti, kad paskolos sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas įrodinėjo, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti 2003 m. keturių krovininių automobilių, įregistruotų UAB „Albernestas“, įsigijimui. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad nors I. R. pasiskolintų pinigų priėmimas nebuvo įformintas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, bylos nagrinėjimo metu nei atsakovė, nei trečiasis asmuo I. R. negalėjo paaiškinti, iš kokių lėšų buvo 2003 m. įsigyti keturi automobiliai; jų paaiškinimai apie automobilių įsigijimo aplinkybes vieni kitiems prieštarauja, yra nenuoseklūs. Apelianto vertinimu, byloje surinkti įrodymai duoda pagrindo išvadai, kad transporto priemonės buvo nupirktos iš pasiskolintų lėšų, t.y. pasiskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos versle ir pagal prievoles iš sutuoktinio sudarytų paskolos sutarčių, abu sutuoktiniai atsako solidariai.

21. Teismų praktikoje sąvoka „šeimos verslas“ yra vartojama kalbant apie individualias įmones. Kasacinio teisimo praktika dėl sutuoktinių atsakomybės už individualios įmonės skolas yra nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 išaiškino, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari.

22. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar UAB „ Albernestas“ ir jo veikla gali būti vertinama kaip šeimos verslas, ar pinigų panaudojimas šios bendrovės versle reikštų, kad pinigai buvo panaudoti šeimos interesais ir sutuoktiniai atsako pagal paskolos sutartis solidariai.

23. UAB „Albernestas” buvo įsteigta 2001 m. sutuoktinių Ruselevič, jos pagrindinė veikla - krovinių vežimas krovininiais automobiliais; I. R. turi 150 akcijų (86 proc.), L. R. – 25. I. R. dirbo bendrovėje vairuotoju, L. R. direktore. Bylos duomenimis, įmonė veiklos nevykdo, tačiau bankroto byla įmonei neiškelta. Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, t.y. bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles bendrovė atsako tik savo turtu. Akcininkų civilinė atsakomybė galima tik įstatymo numatytais atvejais, kai akcininkai savo nesąžiningais verslo sprendimais padaro žalos bendrovei, jos kreditoriams. Nors akcinės bendrovės steigėjai yra sutuoktiniai, nėra jokio pagrindo traktuoti akcinę bendrovę kaip šeimos verslą apelianto nurodytame kontekste, nes uždarosios akcinės bendrovės turtas ir įsipareigojimai yra atsikirti nuo akcininkų (sutuoktinių) turto ir įsipareigojimų; sutuoktinai įsteigė verslą kaip akcininkai, jų teisės valdant verslą nebuvo lygios; kontrolinis paketas ir verslo sprendimų priėmimo rizika priklausė I. R., kaip kontrolinio akcijų paketo savininkui, t.y. sprendimai dėl uždarosios akcinės bendrovės vykdomos ūkinės veiklos negalėjo būti priimami abiejų sutuoktinių, kaip jungtinės veiklos dalyvių. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad sutuoktinių – akcininkų įsteigta akcinė bendrovė negali būti vertinama kaip šeimos verslas apelianto nurodytame kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad sutuoktinai dirbo jų įsteigtoje bendrovėje vairuotoju ir direktore, nepadaro uždarąją akcinę bendrovę šeimos verslu.

24. Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimą padengti bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais, tai akcininkai, balsavę „už“, privalo juos mokėti. Akcininkai, kurie nedalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime arba balsavo prieš tokį sprendimą, turi teisę papildomų įnašų nemokėti. Tikėtina, kad atsakovė ir trečiasis asmuo savo, kaip akcininkų priimtų sprendimų neformalizuodavo ir tinkamai neįformindavo, tačiau, jeigu I. R., kaip kontrolinio akcijų paketo savininkas priėmė sprendimą pasiskolinti pinigų ir kokių nors būdu panaudoti juos akcinės bendrovės veikloje (sumokėti bendrovės skolas, įsigyti krovininių automobilių ar pan.) toks sprendimas reikštų, kad jis vykdo savo, kaip individualaus akcininko ABĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytas pareigas.

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nebuvo įrodyta, jog I. R. pasiskolinti pinigai buvo panaudoti UAB „Albernestas” ūkinėje veikloje; kartu pažymi, kad lėšų panaudojimas uždarosios akcinės bendrovės veikloje, jeigu ir būtų įrodytas, nereiškia, kad pinigai buvo panaudoti šeimos versle, šeimos tikslais ir sutuoktiniai - akcininkai už prievoles kylančios iš paskolos sutarčių, sudarytų vieno sutuoktinio atsako už juos solidariai.

26. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje remdamasis trečiojo asmens I. R. paaiškinimais nustatė, kad pagal pirmąjį paskolos raštelį jis gavo tik 20 000 Lt, o pagal antrąjį – faktiškai pinigai perduoti nebuvo. Apeliantas šių teismo sprendimo motyvų ir išvadų apeliaciniame skunde neginčijo. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis). Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005-08-24 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-144-604/2005 nustatyti faktai negali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje byloje, nes L. R. procese nedalyvavo (CPK 182 straispnio 2 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, iš atsakovės L. R. negalėjo būti priteista realiai neperduota jos sutuoktiniui I. R. pinigų suma, ieškovo apeliacinis skundas negali būti patenkintas ir dėl šių motyvų.

27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

28. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

29. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi žyminio mokesčio dalies (642 Eur) mokėjimas apeliantui buvo atidėtas iki procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ž-yminis mokestis priteisiamas iš apelianto valstybei (CPK 96 straipsnis).

30. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pritiesti iš M. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 642 Eur už apeliacinio skundo padavimą.