Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai R. B. ir pareiškėjos R. B. atstovei (advokatei) Reginai Vasiliauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – biudžetinė įstaiga Trakų rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas bei I. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Teismo posėdžio metu, vykusio 2022-04-20, pareiškėja R. B. prašė pareiškimą tenkinti. Paaiškino, kad Bute faktiškai gyvena nuo 1998 m. J. U. Bute gyveno nuo P. M. mirties.

6. Teismo posėdžio metu, vykusio 2022-04-20, pareiškėjos R. B. atstovė (advokatė) Regina Vasiliauskienė palaikė pareiškime išdėstytas aplinkybes bei argumentus.

7. Teismo posėdžio metu, vykusio 2022-04-20, liudytoja M. M. parodė, jog yra pareiškėjos kaimynė ir draugė nuo vaikystės (garso įrašo takelio (00:20:00 min.–00:25:05 min.). Prosenelė M. prižiūrėjo liudytoją. Po prosenelės M. mirties R. B. tėvas atėjo gyventi į Butą, Butą prižiūrėjo ir tvarkė. Butą prosenelė M. gavo iš kolūkio, kadangi dėl melioracijos buvo nugriautas prosenelės M. namas. Name, kuriame yra Butas, yra iš viso 6 butai. Butai Name privatizuoti. Po J. U. mirties Butą toliau valdė pareiškėja. Name esantis Butas yra vienintelis, kuris liko neprivatizuotas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

8. byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos R. B. pareiškime suformuluotų reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktus – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį bei palikimo priėmimą faktiškai palikimą pradėjus valdyti – (ne)nepagrįstumo (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 ir 9 punktai, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 524 straipsnis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

9.1. 1905 m. statybos pradžios gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), iš viso yra 5 butai (gyvenamosios paskirties patalpos) (žr. Nekilnojamojo turto registro 2022-04-20 išrašą Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. f. l. 128–131). Aptartame gyvenamajame name yra 16,21 m² butas ((duomenys neskelbtini)), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį viešajame registre nuosavybės teisė neregistruota, t. y. viešojo registro išraše apie nekilnojamąjį daiktą neišviešintas konkretus Buto savininkas (žr. Nekilnojamojo turto registro 2022-01-21 išrašą Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. f. l. 55);

9.2. pareiškėja R. B. nuo 1993-04-21 gyvenamąją vietą deklaravusi bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (labiau tikėtina, jog aptartame dokumente yra rašymo apsirikimas, kadangi pareiškėja padavė pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, susijusius su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini))(el. f. l. 7);

9.3. pareiškėja R. B. (buv. U.) yra N. O. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. U. (J. U.), gim. (duomenys neskelbtini), dukra, o N. O. L. ir J. U. yra R. B. tėvai (el. f. l. 8–9, 20);

9.4. J. U. (J. U.), gim. (duomenys neskelbtini), yra M. U. (M. U.) bei V. U. sūnus, o M. U. (M. U.) ir V. U. yra J. U. (J. U.) tėvai (el. f. l. 10–11; 13–14);

9.5. V. U. (buv. M.), gim. (duomenys neskelbtini), yra P. M. (buv. K.), gim. (duomenys neskelbtini), ir V. M. dukra, o P. M. (buv. K.) ir V. M. yra V. U. (buv. M.) tėvai (el. f. l. 12, 22);

9.6. P. M. mirė (duomenys neskelbtini) (el. f. l. 18). V. U. mirė (duomenys neskelbtini) (el. f. l. 15). J. U. (J. U.) mirė (duomenys neskelbtini) (el. f. l. 16).

Dėl daiktinių teisių į Butą genezės bei Buto nuosavybės teisių (ne)įgijimo

10. Teismas, susipažinęs su pareiškėjos R. B. procesiniame dokumente – pareiškime – suformuluotais reikalavimais, pastebi, kad pareiškėja, atsižvelgdama į asmenų, kurie vienokiu ar kitokiu laikotarpiu faktiškai valdė Butą, valdymo grandinės seką, iš esmės siekia to, jog teismo sprendimu pareiškėjai būtų pripažinta plačiausios apimties daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą, t. y. nuosavybės teisę į Butą (visų pirma pareiškėja prašo ilgą laiką bei nepertraukiamai vykusį faktinį Buto valdymą transformuoti į nuosavybės teisę pasinaudojant įgyjamosios senaties institutu (CPK 524–525 straipsniai, 531 straipsnis), o vėliau, taikant paveldėjimo teisės instituto normas, prašoma įforminti faktiškai vykusį Buto paveldėjimą, kurio metu Buto nuosavybės teisė galiausiai perėjo pareiškėjai).

11. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikoje numatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, kuriame nurodyta, jog, be kitų CK 4.47 straipsnyje išvardintų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo pagrindu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), taip pat įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

12. Teismas pastebi, jog paveldėjimas, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, įstatymų leidėjo yra formalizuotas (CK V knyga; 5.1–5.76 straipsniai), todėl nuosavybės teisė į turtą paveldėjimo teisiniu pagrindu paprastai vyksta be kliūčių tik tokiu atveju, kai turto, kuris nuosavybės teise priklausė palikėjui mirties momentu, nuosavybės teisė buvo tinkamai įforminta rašytiniais dokumentais (pvz., sandoriais, įrašais viešuose registruose ir pan.) bei turto nuosavybės teisės priklausymas konkrečiam asmeniui (aptariamu atveju – palikėjui / palikėjams) nekelia abejonių paveldėjimo procedūras tvarkančiam valstybės įgaliotam asmeniui – notarui (o tam tikrais atvejais ir teismui). Visgi, nustatyta, jog daiktinės teisės į Butą neįformintos (neįregistruotos) jokio asmens vardu, o tiek po P. M., tiek po J. U. (J. U.) mirties paveldėjimo bylos neužvestos (el. f. l. 22–23). Aptarta aplinkybė neneigta ir teisminio nagrinėjimo metu. Dėl aptartų priežasčių paveldėjimo instituto taikymas šioje byloje komplikuojasi, kadangi nesant konkrečių asmenų vardu tinkamai įformintų daiktinių teisių į Butą, visų pirma, būtina apskritai nustatyti ar Butas nuosavybės teise buvo įgytas kokio nors konkretaus asmens vardu ir, nustačius konkretaus asmens nuosavybės (ar kitas daiktines) teises į Butą, spręsti dėl faktinio palikimo (paveldimo turto, t. y. Buto) (ne)priėmimo (atsižvelgiant į nustatytas byloje faktines aplinkybes reikėtų spręsti net dėl kelių asmenų palikimo (turto, t. y. Buto) priėmimo faktiniu valdymu fakto) (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis, CPK 441 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas, 446 straipsnis). Apylinkės teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjos siekiamą materialųjį tikslą, t. y. nuosavybės teisės į Butą pripažinimo, faktinio paveldėjimo, kaip nekilnojamojo turto įgijimo pagrindo, taikymas aptariamu būtų pernelyg komplikuotas. Teismas pastebi, jog sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo taikant tiek palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, tiek įgyjamosios senaties pagrindą iš esmės turi būti įrodytas to paties daikto faktinis valdymas. Pareiškėja nurodė, kad Butą faktiškai valdo nuo 1998 m., todėl CK įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste tam pačiam rezultatui pasiekti galėtų būti taikytinos tiek palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, tiek įgyjamosios senaties institutą reguliuojančios teisės normos (kas sąlygotų tam tikrą teisinio reguliavimo konkurenciją).

13. Visgi, be kitų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, išvardintų CK 4.47 straipsnio nuostatoje, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas numatė galimybę daikto nuosavybės teisę įgyti ir įgyjamosios senaties (lot. usucapio) teisiniu pagrindu (CK 4.68–4.71 straipsniai). Įstatymų leidėjas įgyjamosios senaties sampratą pateikia CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis) nurodyta, jog įgyjamosios instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ (arba įforminti – apylinkės teismo pastaba) realiai esančią nuosavybės teisę, t. y. taikant įgyjamosios senaties institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese, taip pat panaikinamas teisinės padėties netikrumas aptartame procese, užtikrinamas daiktų apyvartos galimumas ir stabilizuojama daiktą valdančio asmens teisinė padėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018, nutarties 19 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, nutarties 22 punktą). Teisės doktrinoje, analizavusioje įgyjamosios senaties institutą Lietuvos Respublikos teismų praktikos kontekste, nurodyta išvada, jog įgyjamosios senaties institutas, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, yra subsidiaraus pobūdžio, t. y. taikomas tik tada, kuomet nuosavybės teisės negalima (o apylinkės teismo vertinimu tam tikrais atvejais ir neracionalu) pripažinti įgijus kitais nuosavybės teisės įgijimo būdais; doktrinoje taip pat pastebėta, jog įgyjamosios senaties institutas taikytinas ir po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusiam valstybinio turto denacionalizavimo procesui, kurio metu dalis turto virsmo iš kolektyvinės į privatinę nuosavybę procese pateko į neapibrėžtą padėtį (pvz., kolūkinių organizacijų, kurių balanse buvo turtas, turto nebėra arba neaišku kam konkretus turtas priklauso) (Birštonas, R. Įgyjamoji senatis: taikymas Lietuvoje. Justitia. 2011, Nr. 2 (76), p. 2, 10; Birštonas, R. Valdymas ir nuosavybės teisė. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Vilnius: MRU, 2013, p. 541; Birštonas, R. Įgyjamosios senaties taikymo patirtis ir perspektyvos. Daiktinė teisė. Ar privatinės teisės pamatai atlaikys XXI a. iššūkius? Mokslinių straipsnių ir konferencijos pranešimų medžiaga. Vilnius, Žuvėdra, 2020 m. p. 62).

14. Teismas, įvertinęs į bylą surinktus rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, taip pat pareiškėjos žodinius ir suinteresuotų asmenų rašytinius paaiškinimus, sprendžia, jog nei pareiškėja, nei suinteresuoti asmenys neturi rašytinių dokumentų, kuriuose expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais arba tiesiogiai) būtų įvardintas konkretus Buto savininkas. Taigi, nei pareiškėja, nei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų apie tai, jog būtų galėję/gali įteisinti (įforminti) nuosavybės teises į Butą kitais, išskyrus įgyjamosios senaties, CK 4.47 straipsnyje išvardintais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais. Teismo vertinimu, taip atsitiko todėl, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę kolektyvinio turto denacionalizacijos procese konkretūs asmenys, suinteresuoti daiktinėmis teisėmis į Butą, nesurinko / neišsaugojo / neįformino visos reikalingos dokumentacijos, įrodančios Buto nuosavybės teisės priklausymą konkrečiam asmeniui. Aptarta aplinkybė analizuojamo teisinio reguliavimo kontekste reiškia, jog iš esmės daiktines teises (ypač nuosavybės teisę) į Butą suinteresuoti asmenys teisėtai gali įforminti pasirinkdami įgyjamosios senaties institutą (CK 4.68–4.71 straipsniai). Kadangi teismas nenustatė, jog daiktinės (ypač nuosavybės) teisės į Butą galėtų būti įformintos kitais, expressis verbis (liet. aiškiai išvardintais) CK 4.47 straipsnyje išvardintais pagrindais (arba bent jau be didesnės teisinės ir faktinės nuosavybės teisės kitais pagrindais įforminimo / įteisinimo / pripažinimo komplikacijos), todėl nuosavybės teisė į Butą, teismo vertinimu, aptariamu atveju gali būti įforminama (įteisinama) pasinaudojant įgyjamosios senaties institutu.

15. Teismui nusprendus taikyti įgyjamosios senaties institutą, turi būti patikrinama, ar yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68–4.71 straipsniuose (CPK 443 straipsnio 7–8 dalys), Buto nuosavybės teisę įforminti įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis), siekiant pripažinti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį, suformuluoti tokie reikalavimai: i) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; ii) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); iii) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį (daiktą) sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis)); iv) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); v) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), t. y. asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; vi) daiktas valdomas nepertraukiamai; vii) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį (pareiškėją) į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); viii) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, nutarties 21 punktas). Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės teisės įgijimo į Butą įgyjamosios senaties pagrindų sąlygų (ne)buvimo:

15.1. konstatuoja, jog nei P. M., nei juolab J. U. ar pareiškėja R. B. nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu, nei CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Tokią išvadą patvirtina tiek rašytinė bylos medžiaga (pvz., Nekilnojamojo turto registro išrašai), tiek suinteresuotų asmenų atsiliepimai, tiek pareiškėjos žodiniai paaiškinimai bei liudytojų parodymai. Nors pareiškėja ir įrodinėjo, kad Butas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo P. M. buvo suteiktas dėl to, kad buvo nugriauti P. M. priklausę namai (sutiktina, jog aptartą aplinkybę netiesiogiai patvirtina teismui pateiktos namų ūkio knygos bei atitinkamo kolūkio narių priimti sprendimai (el. f. l. 24–54)), tačiau iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės valstybės rinka buvo grindžiama ne privatine, tačiau kolektyvine nuosavybės samprata, todėl laikytina, jog P. M. Buto nuosavybės teisės iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės CK 4.47 straipsnyje numatytais pagrindais neįgijo. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo P. M. nuosavybės teisių į Butą nespėjo įforminti (įgyti) teisės aktų nustatyta tvarka dėl mirties, o kiti faktiškai Butą valdę asmenys po P. M. mirties aktyvių veiksmų įforminti (įgyti) Buto nuosavybės teisę (iki pareiškėja padavė pareiškimą teismui) nesiėmė;

15.2. nenustatė, jog Butas būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė ar įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pastebima, jog aptartą aplinkybę patvirtina tiek Nekilnojamojo turto registro išrašai, tiek suinteresuotų asmenų VĮ Turto banko bei Trakų rajono savivaldybės administracijos atsiliepimai. Tai, kad namas, kuriame yra Butas, nepriklauso valstybei ar savivaldybei netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, jog likę namo butų savininkai dar 1992 m. butus privatizavo pagal šio sprendimo priėmimo momentu nebegaliojantį Butų privatizavimo įstatymą (tokia aplinkybė rodo, jog viešosios valdžios institucijos neturėjo intereso laikyti name, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių butų savo balansuose, taip pat registruoti nuosavybės teises į kokias nors patalpas, esančias aptartame name) (žr. kitų name esančių butų Nekilnojamojo turto registro išrašus);

15.3. sprendžia, jog tiek velionė P. M., tiek velionis J. U., tiek pareiškėja R. B. sąžiningai įgijo Butą bei Butą sąžiningai valdė visą valdymo laiką. Teismas pastebi, jog pareiškėja įrodinėjo, kad kolektyvizmo laikotarpiu velionės P. M. namai buvo nugriauti ir dėl to P. M. buvo suteiktas Butas. Teismas, nesant suinteresuotų asmenų prieštaravimų, pripažįsta labiau tikėtina tą aplinkybę, jog Butas velionei P. M. buvo suteiktas būtent dėl to, jog buvo sunaikinti turėti P. M. namai. Pažymėtina ir tai, jog šio sprendimo priėmimo momentu jau nebegaliojančiame Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje taip pat buvo numatyta taisyklė, kad buvusiems namų savininkams (o jų nesant, įpėdiniams, gyvenantiems buvusiam savininkui suteiktame bute), kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Aptartas anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas rodo, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas kolektyvinės nuosavybės transformacijos į privatinę procesą Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, atkreipė dėmesį ir į fizinių asmenų nuosavybės teisių apsaugą tuo atveju, kai kolektyvizmo laikotarpiu fiziniams asmenims priklausę statiniai buvo sunaikinami dėl melioracijos darbų ar kolūkių vystymo. Kadangi teismas nustatė, jog pirminė Buto valdytoja velionė P. M. buvo sąžininga Buto valdytoja ir nesant duomenų apie tai, kad valdymo sąžiningumas tolimesnių Buto valdytojų kontekste būtų paneigtas ar ginčijamas, todėl teismas sprendžia, jog ir pareiškėjos R. B. Buto valdymas buvo sąžiningas (teismas taiko sąžiningumo prezumpciją);

15.4. laikosi pozicijos, jog Butas visą laiką nuo Buto perdavimo valdyti velionei P. M. (ir vėliau) buvo valdomas teisėtai, t. y. teismas nenustatė, o suinteresuoti asmenys ir neįrodinėjo, kad Butas valdytas panaudojant prievartą ar apgaulę (ar Butas buvo užimtas kokiu nors kitu neteisėtu būdu). Taip pat nenustatyta, jog Butas būtų pastatytas pažeidžiant kokį nors galiojusį ar galiojantį imperatyvų teisinį reguliavimą (pvz., susijusį su statinių statyba ar teritorijų planavimu);

15.5. konstatuoja, jog Butas nuo pat 1976 m., kuomet buvo skirtas (perduotas valdyti) velionei P. M. (el. f. l. 52–54), valdytas atvirai (CK 4.68 straipsnis), t. y. tiek velionė P. M., tiek velionis J. U., tiek pareiškėja daiktą valdė kaip savą, Buto valdymo fakto neslapstė bei neneigė. Iki šio sprendimo priėmimo Butas buvo naudojamas ir išlaikomas iš fizinių asmenų (velionės P. M., velionio J. U. bei pareiškėjos R. B.) lėšų, o bylos nagrinėjimo metu negauta suinteresuotų asmenų pretenzijų (teismas nenustatė, jog kokių nors pretenzijų būtų buvę ir iki šios civilinės bylos inicijavimo);

15.6. teismas nenustatė, jog Butas būtų valdytas su pertrūkiais, ypač vertinant pareiškėjos R. B. veiksmus. Byloje neįrodinėta, jog Butas fizinių asmenų valdytas epizodiškai, su valdymo pertrūkiais;

15.7. sutinka, jog pareiškėja įrodė aplinkybę, kad Butą valdę asmenys (velionė P. M., velionis J. U. bei pareiškėja) visą Buto valdymo laiką Butą valdė kaip savą, t. y. Butą faktiškai naudoję (valdę) asmenys elgėsi kaip daikto savininkai ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių į valdomą Butą (su turto elgėsi kaip tituliniai daikto nuosavybės teisės turėtojai);

15.8. nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Butą valdę asmenys Butą butų valdę trumpiau nei CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

16. Aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės bei jų (faktinių aplinkybių) vertinimas galiojančio teisinio reguliavimo kontekste įgalina apylinkės teismą konstatuoti, jog nėra aplinkybių, kurios neleistų teismui pripažinti Buto nuosavybės teisę pareiškėjai. Pareiškėja R. B. tiek užvaldydama (teismo vertinimu, aptariamos bylos faktinių aplinkybių kontekste tiksliau būtų teigti, jog pareiškėja perėmė Buto valdymą Buto valdytojų grandinėje vykstant natūraliam buvusių valdytojų pasikeitimui dėl mirties), tiek visą įgyjamosios senaties laiką (pareiškėja tvirtino, jog Bute faktiškai gyvena nuo 1998 m.) buvo įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už pareiškėją teisių į Butą (aptartą aplinkybę patvirtina tai, kad pareiškėja, pradėjusi faktiškai valdyti Butą nuo 1998 m., Butą prižiūrėjo, investavo lėšas į Buto palaikymą ir išlaikymą). Tiek privatūs juridiniai asmenys (pvz., komunalinių paslaugų teikėjai), priimdami mokamus mokesčius už teikiamus patarnavimus / paslaugas / energiją Butui, tiek viešosios valdžios institucijos, neprašydamos patuštinti (atlaisvinti) Buto, tiek kiti namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai pareiškėją identifikavo (laikė) kaip Buto savininkę arba kitaip – asmenį, nuo kurio valios priklauso Buto teisinis likimas. Apylinkės teismas sprendžia, jog nors nuosavybės teisės į Butą pripažinimas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste šiek tiek stokoja tiek faktinio, tiek teisinio nuoseklumo, tačiau įgyjamosios senaties institutas įgalina panaikinti Buto teisinio statuso netikrumą, legitimuojant daiktą valdančio asmens teisinę padėtį daiktinių teisių į Butą kontekste.

Dėl procesinės bylos baigties

17. Nors pareiškėja R. B. teismo prašė nustatyti, kad Butą įgyjamosios senaties pagrindu įgijo P. M., o po velionės P. M. jos (P. M.) palikimą, faktiškai jį (palikimą) pradėjo valdyti J. U., po kurio (J. U.) mirties Butą, vėlgi, pradėjus Butą faktiškai valdyti priėmė jau pareiškėja, tačiau teismas konstatavo, jog aptariama reikalavimų grandine pareiškėja siekia iš esmės vienintelio tikslo – nuosavybės teisių į Butą pripažinimo. Teismo įsitikinimu, šiame sprendime išdėstytų motyvų pagrindu Buto nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos gali būti ištaisytos taikant įgyjamosios senaties institutą tam asmeniui, kuriam priimamas teismo sprendimas sukels realias teisines pasekmes be papildomų administracinių ar kitokių viešosios teisės procedūrų (pvz., paveldėjimo procedūrų taikymo užvedant paveldėjimo bylas velionės P. M. ir velionio J. U. atžvilgiu).

18. Teismas atkreipia dėmesį, jog CK 4.68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Aptarta nuostata koreliuoja su CK 1.136 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies 2 punkto nuostatomis, kuriose nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti iš teismų sprendimų. Kadangi priimtas teismo pacituotų teisės normų pagrindu pareiškėjai sukūrė teisių ir pareigų, todėl toks sprendimas iš esmės reiškia juridinių (teisiškai įpareigojančių / reikšmingų) faktų nustatymą ir lemia tai, jog pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą įgijimo momentas laikytinas šio teismo sprendimo įsiteisėjimo momentas.

19. Papildomai pažymima, jog teismas po bylos išnagrinėjimo iš esmės dar kartą patikrino Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis apie namą, kuriame yra Butas. Viena vertus, teismas neturi teisės rinkti ir vertinti įrodymų, kurie nebuvo prijungti ir ištirti bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, teismas aptartus dokumentus analizavo teismo posėdyje kartu su pareiškėjos atstove (advokate), tačiau išspausdino ir į bylą įkėlė ne visus bylai aktualius Nekilnojamojo turto išrašus. Dėl šios priežasties teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad procesinis sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, suinteresuoti asmenys pareiškimo tenkinimui neprieštarauja, taip pat į tai, jog viešo registro duomenimis teismo procese galima naudotis įstatymo pagrindu (viešuosiuose registruose išviešinti duomenys konkrečiu klausimu suinteresuotiems asmenims prieinami be sudėtingesnių kliūčių) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o ypatingosios teisenos bylose teismas turi būti aktyvus (CPK 443 straipsnio 8 dalis), bylos nagrinėjimo iš esmės neatnaujina ir bylą išnagrinėja iš esmės, o po bylos nagrinėjimo iš esmės išspausdintus Nekilnojamojo turto išrašus įkelia į elektroninę bylos kortelę (CPK 3 straipsnio 8 dalis).

20. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant suinteresuotų asmenų prieštaravimų, teismas pareiškimą tenkina iš dalies ir nustato juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Butą (CPK 265 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 443 straipsnis, 533 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 442 straipsnio 9 punktu, 443 straipsniu ir 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

pareiškėjos R. B. pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti faktą, kad pareiškėja R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusių pareiškėjos R. B. pareiškimo reikalavimų netenkinti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.