Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „INTER-GAZ LT“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-424-278/2013, kuria netenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „INTER-GAZ LT“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio salyklas“ 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė DNB bankas ir akcinė bendrovė DNB lizingas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Kupiškio salyklas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė skundą atmesti. Nurodė, jog, nekilnojamojo turto registro duomenimis, suskystintų dujų rezervuaras nuo 2009 m. spalio 6 d. nuosavybės teise priklauso BUAB „Kupiškio salyklas“ ir šie registro duomenys nėra nuginčyti. Nurodė, kad įkeičiant minėtą turtą, nekilo klausimų dėl suskystintų dujų rezervuaro priklausomybės, o minėtas turtas, kaip priklausantis bankrutavusiai įmonei, įtrauktas į įmonės turto sąrašus. Bankroto administratoriaus teigimu, nuomos santykių pagrindu tinkamai vykdant nuomos sutartį, UAB „Kupiškio salyklas“ turėjo pagrindą perimti suskystintų dujų rezervuaro nuosavybės teisę. Pasak bankroto administratoriaus, pareiškėjas nėra tikras, ar jo nurodyti rezervuarai yra prijungti prie nekilnojamojo turto, o jis neturi duomenų apie pareiškėjui grąžintinos įrangos buvimo vietą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą.Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog BUAB „Kupiškio salyklas“ vardu įregistruoto statinio dalys yra pareiškėjo išnuomoti rezervuarai. Bankroto administratoriaus pateikti rezervuarų techniniai pasai patvirtina, kad BUAB „Kupiškio salyklas“ užsakymu buvo sumontuoti būtent pareiškėjo išnuomoti rezervuarai. Pareiškėjo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog ginčijamo nutarimo pagrindu būtų parduodamas pareiškėjo išnuomotas bankrutavusiai UAB „Kupiškio salyklas“ turtas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjo ir BUAB „Kupiškio salyklas“ sudaryta nuomos sutartis numatė turto išpirkimo galimybę. Pareiškėjas neišreiškė valios ginčo turtą perleisti bankrutavusios įmonės nuosavybėn. Pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti apie ginčo turto nuosavybės teisių įregistravimą, kadangi bankrutavusi įmonė vykdė nuomininko pareigas. Pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, jog ginčo turtas buvo neteisėtai pasisavintas. Kadangi teismas nepriėmė atskirosios nutartas, pareiškėjas dėl turto pasisavinimo kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Pirmosios instancijos teismas ir administratorius veikė formaliai ir negynė kreditoriaus interesų. Nustačius, jog ginčo turtas priklauso pareiškėjui, konstatuotinas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumas, kadangi pardavus ginčo turtą kartu su įkeistu AB DNB bankui įkeistu turtu bus tenkinamas tik šio banko finansinis reikalavimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo (kreditoriaus) UAB „INTER-GAZ LT“ skundą dėl BUAB „Kupiškio salyklas“ 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimo darbotvarkės 9 (devintuoju) klausimu, kuriuo nuspręsta kitus statinius (inžinerinius) - suskystintų dujų rezervuarą, unikalus Nr. 4400-1938-4422, pardavinėti komplekse su BUAB „Kupiškio salyklas“ priklausančiu AB DNB bankui įkeistu turtu bei AB DNB lizingui priklausančiu turtu viešose varžytynėse, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas UAB „INTER-GAZ LT“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus (2013 m. spalio 5 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, korespondencijos siuntimą patvirtinančio dokumento ir 2008 m. spalio 3 d. rangos sutarties kopijas), kuriais papildomai grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisingumą. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir rangos sutartimi apeliantas grindžia atskirojo skundo argumentus dėl ginčo turto nuosavybės, o korespondencijos siuntimą patvirtinančiu dokumentu – atskirojo skundo argumentus, kuriais neigiamas termino skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo paduoti praleidimo faktas. Apelianto nuomone, naujus įrodymus jis teikia nepažeisdamas CPK 314 straipsnyje nustatyto draudimo, kadangi tuos įrodymus jam pavyko gauti tik po skundžiamosios teismo nutarties priėmimo.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis teismas, įvertinęs aplinkybę, jog įrodymo, pagrindžiančio skundo dėl kreditorių nutarimo pateikimo laiką, būtinybė iškilo tik priėmus skundžiamąją nutartį, o kiti įrodymai pareiškėjo gauti po skundžiamosios nutarties priėmimo, sprendžia, jog nurodyti įrodymai pateikti nepažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo, todėl juos priima.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).

ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip antai, administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. vykusiame BUAB „Kupiškio salyklas“ kreditorių susirinkime 9 (devintuoju) darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta bankrutavusiai įmonei priklausantį ir AB DNB bankui įkeistą turtą, įskaitant ir statinius (inžinerinius) - suskystintų dujų rezervuarą, unikalus Nr. 4400-1938-4422, bei AB DNB lizingui priklausantį turtą parduoti varžytynėse, kaip vieną turtinį kompleksą. Pareiškėjas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog keturi suskystintų dujų rezervuarai, kurių gamykliniai numeriai yra Nr. 30451, 30453, 30852, 30854, taip pat du dujų išgarintojai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui UAB „INTER-GAZ LT”, todėl šis turtas negali būti parduodamas komplekse su bankrutavusiai įmonei priklausančiu ir suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui įkeistu turtu.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas UAB „INTER-GAZ LT” ir UAB „Kupiškio salyklas” 2008 m. rugsėjo 19 d. sudarė įrangos nuomos sutartį, kurios pagrindu pareiškėjas perdavė nuomininkui UAB „Kupiškio salyklas” dujų tiekimo įrangą. Įrangą sudarė keturi 9 100 litrų talpos požeminiai suskystintų dujų rezervuarai ir 100 kg/h išgarintojas. Įrangos nuomininkas įsipareigojo už nuomą kas mėnesį mokėti nuomos mokestį. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog suskystintų dujų rezervuaras įmonėje (BUAB „Kupiškio salyklas“) buvo pastatytas 2008-2009 metais, o 2009 m. rugsėjo 29 d. aktu pripažinus visą salyklo gamybos cechą, įskaitant ir suskystintų dujų rezervuarą, tinkamu naudoti, įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas UAB „Kupiškio salyklas” nuosavybe. Nekilnojamojo turto registro duomenys taip pat patvirtina, jog nekilnojamas turtas – suskystintų dujų rezervuarai, žymimi indeksais c1, c2, c3, c4, (unikalus Nr. 4400-1938-4422), įregistruoti UAB „Kupiškio salyklas” nuosavybės teise bei įkeisti suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui. Apeliacinis teismas pastebi, jog šie nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis irgi nenustatytas šių duomenų nuginčijimo faktas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo nekilnojamojo turto registro duomenų, patvirtinančių bankrutavusios įmonės nuosavybės teises į ginčo turtą, reikšmę nagrinėjamam klausimui – ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumui. Teismas pažymi, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnis). Todėl nagrinėjamu atveju, nustačius ginčo turto nuosavybės registravimo bankrutavusios įmonės vardu viešame registre faktą, apeliantui tenka pareiga tokius registro duomenis įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti. Apeliacinis teismas pažymi, jog šioje byloje yra sprendžiamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumas, t. y. sprendžiama, ar kreditorių susirinkimas turėjo teisėtą pagrindą priimti ginčijamą nutarimą. Teismo įsitikinimu, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus BUAB „Kupiškio salyklas” nuosavybės teisės į ginčo turtą bei nepanaikinus turto teisinės registracijos šio asmens vardu, nėra pagrindo išvadai, jog ginčijamu kreditorių nutarimu nuspręsta parduoti bankrutavusiai įmonei nepriklausantį turtą (jo dalį). Gi apelianto išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai: įrangos nuomos sutartys, sąskaitos faktūros, rangos sutartis, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nagrinėjamo klausimo (kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo vertinimo) kontekste sudaro tik prielaidas svarstyti, kokiu būdu ir pagrindu bankrutavusiai įmonei nuomos pagrindais perduotas pareiškėjo turtas galėjo pereiti nuomininko nuosavybėn, tačiau savaime nepaneigia įregistruotų bankrutavusios įmonės nuosavybės teisių į šį turtą CK 4.262 straipsnio prasme bei nesukelia su tuo susijusių pasekmių (teisinės registracijos panaikinimo ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinio proceso tvarka vykstant teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisės į turtą, pardavinėti tą turtą pagal ĮBĮ normas nėra galimybės, kadangi galėtų būti parduotas turtas, kuris nepriklauso bankrutavusiai įmonei, o ieškinio patenkinimo atveju būtų iš esmės apsunkintos ieškovo galimybės gauti ieškinio patenkinimą iš sąžiningo turto įgijėjo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-154/2012). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, byloje gali būti sprendžiamas tik ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimas, sprendžia, kad suinteresuotų asmenų susirašinėjimas ikiteisminiame ginčo sprendimo etape ar kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl pareiškėjo atžvilgiu galimai įvykdytos nusikalstamos veikos, nurodytų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo išvadai, jog dėl turto, kurį ginčijamu kreditorių nutarimu nutarta parduoti, vyksta teisinis ginčas civilinio proceso tvarka. Šiame kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog pareiškėjas savo, kaip ginčo turto galimo savininko teises turėtų ginti kitomis teisinėmis priemonėmis (pvz., pareikšdamas ieškinį teisme ir tuo pagrindu prašydamas sustabdyti ginčijamo kreditorių nutarimo vykdymą dėl atitinkamo turto realizavimo). Gi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo specifiškumą (su bankroto procedūrų vykdymu susijusio kreditorių kolegialaus sprendimo vertinimą), nesudaro pagrindo konstatuoti ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo neteisingumą.

Apeliacinis teismas pastebi, jog pareiškėjas atskirojo skundo argumentu ginčija ir tą pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria konstatuotas termino skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo paduoti praleidimo faktas, tačiau atskirojo skundo dalyko šiuo klausimu nesuformulavo, kadangi skundžiamąja nutartimi praleistas terminas buvo atnaujintas. Teismas pažymi, jog CPK 78 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog apeliacinis procesas dėl teismo nutarties (jos dalies), kuria buvo atnaujintas terminas procesiniam veiksmui atlikti, negalimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kuriuo remiantis nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleisto termino skundui paduoti.

Kiti pareiškėjo (kreditoriaus) atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.